Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto dėl preliminaraus teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas A. P. pateikė prieštaravimus ir prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. preliminarų sprendimą. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. pasirašytas paprastasis vekselis galiojo iki 2014 m. gruodžio 1 d. Kadangi ieškovas iki vekselio termino galiojimo pabaigos nesikreipė dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal nustatytąją tvarką, vekselis yra nebegaliojantis. Be to, ieškovas tik deklaruoja perdavęs atsakovui pinigus, o tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, todėl tarp šalių nėra paskolos santykių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šalys nepareiškė motyvuoto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

10. Byloje nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 4 d. atsakovas A. P. išrašė paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį, šiuo vekseliu A. P. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui S. K. skolos sumą, sudarančią 30 000 Lt (kas atitinka 8 688,60 Eur), iki 2014 m. gruodžio 1 d. Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad suėjus apmokėjimo terminui 2014 m. lapkričio 4 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis neapmokėtas ir pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas nepateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

11. Apeliacinį skundą atsakovas A. P. grindžia argumentais dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o būtent – netinkamo įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo. Apeliantas teigia, kad teismų praktikoje pateikti išaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimti bylose, kuriose vekselio davėjas ieškiniu ginčijo galiojantį vekselį, dėl to tokie išaiškinimai šioje byloje netaikytini, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

12. Nustatyta, kad ieškovas S. K., remdamasis 2014 m. lapkričio 4 d. išduotu vekseliu, ieškinyje teigė, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovas S. K. nurodė, kad visa suma buvo išmokėta grynaisiais pinigais. Atsakovas A. P. pirmosios instancijos teisme pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose nesutikimą su ieškovo reikalavimais grindė argumentais, kad vekselis, praleidus įstatyme nustatytą terminą, nebegali būti realizuotas. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad vekselis nėra paskolos sutartis ar pinigų perdavimo aktas, o ieškovas nepateikė paskolos santykius ir pinigų perdavimą pagrindžiančių įrodymų.

13. Apeliantas (atsakovas), teigdamas, kad pats vekselis nepatvirtina nei paskolos sutarties sudarymo, nei pinigų perdavimo fakto, apeliaciniame skunde nurodo aplinkybę, kad vekselį pasirašė kaip laidavimą dėl ieškovo pagalbos atsakovui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokiomis aplinkybėmis dėl vekselio, kaip laidavimo, paskirties atsakovas negrindė savo atsikirtimų pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde konkrečių nurodomo laidavimo aplinkybių nenurodė ir jas pagrindžiančių duomenų neteikė.

14. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinio skundo turinį reglamentuojančios civilinio proceso teisės normos numato, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Įstatyme taip pat įtvirtintas ir naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, teikimo apeliacinės instancijos teismui apribojimas (CPK 314 straipsnis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Nurodytu ribotos apeliacijos teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

15. Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl kitokio vekselio išrašymo pagrindo (laidavimo) pirmosios instancijos teisme nesirėmė kaip faktiniu pagrindu atsikirsti į ieškinio reikalavimus. Atsižvelgdama į CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytą draudimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde atsakovo nurodytos aplinkybės byloje yra naujos, dėl to apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nagrinėtini pagal atsakovo pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes.

16. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, pateiktais išaiškinimais dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Nustatyta, kad faktinės aplinkybės, kurioms esant priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, nėra tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Nurodytoje byloje kasacinio teismo išaiškinimai pateikti, kai ieškovo toje byloje pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturėjo visų įstatyme nustatytų rekvizitų ir tuo pagrindu neturėjo paprastojo vekselio galios. Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. P. nenurodė argumentų, kad 2014 m. lapkričio 4 d. vekselis neatitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme tokiam dokumentui keliamų reikalavimų dėl būtinųjų rekvizitų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo 2014 m. lapkričio 4 d. vekselio sudarymo, taip pat nekilo ginčo, kad vekselyje pasirašė atsakovas. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vekselio apmokėjimo, kai sudarytas vekselis atitinka visus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme išvardytus rekvizitus.

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.878 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog vekselio gavėjas neįgyvendino vekselio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, pagal įstatymus nėra pagrindas pasibaigti jame nurodytai vekselio davėjo pareigai sumokėti pinigus. Tokiu atveju vekselio gavėjas gali tikėtis, kad vekselio davėjo įsipareigojimas nors ir nebus įvykdytas supaprastinta tvarka, nurodyta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, tačiau galės būti įvykdytas savanoriška vekselio davėjo valia arba priverstine tvarka, kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo pagal vekselį kaip atsiskaitymo dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑256‑687/2018; 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016). Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑70‑706/2016). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovas, kaip vekselio gavėjas, nepasinaudojo vekseliu, kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo, t. y. išduodant vykdomąjį įrašą pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, nepanaikina vekselio turėtojo reikalavimo teisės vekselio davėjui (atsakovui). Tokia aplinkybė nėra pagrindas pasibaigti vekselyje nurodytai atsakovo, kaip vekselio davėjo, pareigai sumokėti pinigus.

18. Mokėjimo prievolės turinį sudaro vekselyje nurodytas įsipareigojimas sumokėti pinigus. Ieškovas, remdamasis 2014 m. lapkričio 4 d. vekseliu, nurodė, kad paskolino atsakovui pinigus. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybės, jog jis išdavė ieškovui 2014 m. lapkričio 4 d. vekselį. Reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad atsakovas A. P. pirmosios instancijos teisme nenurodė 2014 m. lapkričio 4 d. vekselio išrašymo aplinkybių, nepaaiškino, kodėl pats užpildė vekselį. Išskyrus argumentus dėl vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimo, atsakovas nenurodė kitų prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė kitokio teisinio pagrindo, iš kurio atsirado mokėjimo prievolė pagal vekselį.

19. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios į faktines aplinkybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016, kurioje priimta 2016 m. birželio 2 d. nutartis, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje Nr. 3K‑3‑70-706/2016, kurioje priimta 2016 m. sausio 13 d. nutartis. Nurodytose kasaciniame teisme išnagrinėtose civilinėse bylose vekselio gavėjai, kurie nesikreipė į notarą įstatymo nustatyta tvarka dėl vykdomojo įrašo atlikimo, kreipėsi į teismą ir pareiškė reikalavimus priteisti skolą pagal vekselius, o atsakovai (vekselių davėjai) atsikirtimus iš esmės grindė argumentais, kad paskolintų pinigų negavo, ir įrodinėjimo naštos paskirstymu. Kadangi civilinių bylų faktinės aplinkybės panašios, pripažintina, kad nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K‑3-296-695/2016, nurodyta, kad prievolės turinį sudaro vekselyje nurodytas įsipareigojimas sumokėti pinigus; toks įsipareigojimas neprieštarauja įstatymams, todėl nėra niekinis; vadinasi, jis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas, esant galiojančiam, nenuginčytam, neturinčiam jį pasirašiusio asmens valios trūkumų vekseliui, padarė išvadą, kad išliko nepaneigta vekselio davėjo pareiga sumokėti vekselio gavėjui jame nurodytą sumą. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo išaiškinta, kad prievolės, atsiradusios vekselio pagrindu, abstraktumas suponuoja besąlygišką (be išlygų) įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą sumą jame nurodytam asmeniui nustatytu terminu, dėl to būtent atsakovas turėjo ginčyti įsipareigojimą sumokėti pinigus, t. y. priešieškiniu reikalauti pripažinti jį negaliojančiu, ir įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K‑3-70-706/2016, taip pat išaiškinta, kad vekselio davėjas turi teisę ginčyti pagrindą, iš kurio atsirado prievolė mokėti pagal vekselį. Vekselio davėjui (atsakovui) teko pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Pritaikius minėtą išaiškinimą nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad atsakovas teigė, jog pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų, bet nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselį ir patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį. Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat remiamasi ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, kuria, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai.

22. Apeliantas akcentuoja, kad kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo priimti bylose, kuriose vekselio davėjas ieškiniu ginčijo galiojantį vekselį, t. y. esant kitokio pobūdžio ginčui. Tačiau atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl faktinių aplinkybių panašiose bylose matyti, kad kasacinio teismo praktikoje ir tais atvejais, kai vekselio gavėjas prašo priteisti skolą pagal vekselį, pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, sprendžiant klausimą dėl vekselio davėjo prievolės sumokėti vekselyje nurodytą sumą, yra nurodyta, jog tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ir pan., būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal išduotą vekselį. Esant tokioms aplinkybėms matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo sprendžiant tarp šalių kilusį. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais akcentuojamas netinkamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymas kaip neaktualios nagrinėjamam ginčui, neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

23. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

24. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus apie pinigų perdavimą, taip pat išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškovo 2015–2017 metų pateiktas gyventojo (šeimos) turto deklaracijas. Nustatyta, kad 2018 m. vasario 1 d. teismo posėdžio metu nurodytas atsakovo prašymas motyvuotai netenkintas. Pirmoji atsakovo prašymo dalis netenkinta motyvuojant ieškovo, kaip šalies, dispozityvumu naudojantis procesinėmis teisėmis teikti įrodymus. Svarstydamas antrąją atsakovo prašymo dalį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas į bylą pateikė viešai prieinamus Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktus duomenis su informacija apie paskolas, šiuos duomenis teismas pridėjo prie bylos ir, nustatęs, kad atsakovo prašyme nenurodyta, kokie dar išsamesni duomenys gali būti gauti be to, kas jau pateikta teismui, atmetė prašymą išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, jog ieškovas deklaravo, kad nesuteikė paskolų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas savaime vienareikšmiškai nepatvirtina paskolos teisinių santykių nebuvimo. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovas paskolos suteikimo nenurodė savo teikiamose deklaracijose, tačiau svarbu ir tai, kad atsakovas neginčijo aplinkybės, jog išdavė vekselį ieškovui, kitų vekselio išdavimo pagrindų nenurodė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visumą byloje esančių įrodymų.

25. Ieškovas 2014 m. lapkričio 4 d. vekseliu rėmėsi teigdamas prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas turėjo ir teismui pateikė jam išduoto vekselio originalą, tad vekselis jo davėjui (atsakovui) nebuvo grąžintas (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Atsakovas neįrodinėjo, kad jis nepasirašė vekselio, neprašė pripažinti vekselyje nurodyto įsipareigojimo negaliojančiu. Atsakovas nenurodė prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų ar kitokio mokėjimo prievolės pagal vekselį atsiradimo teisinio pagrindo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nebuvo pagrindo išduoti vekselį. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrindžiančius ieškovo finansines galimybes paskolinti nurodyto dydžio sumą.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir pagrįstai pripažino, jog yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus ir priteisti iš atsakovo ieškovui 8 688,60 Eur skolą. Atsakovo A. P. apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą. Nustačius, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, jis atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

27. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, dėl to jų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.