Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Kristinos Latožienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje jai paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudos bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta R. V. galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) dydžio baudos bausmė, kurią nustatyta sumokėti per 1 metus.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, paskirta R. V. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 16 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, nuspręsta konfiskuoti automobilį „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikomas automobiliui „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki minėto automobilio konfiskavimo vykdymo pradžios, o pradėjus konfiskavimo procedūrą – panaikintinas.

R. V. skirto kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas ir dokumento paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintinos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 24 d. nuosprendį pakeisti ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos V. P. atsakomybei pagal laidavimą 1 metų terminui be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti; skirti baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą vairuoti transporto priemones minimaliam - 1 metų laikotarpiui; neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo arba paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 7 000 Eur konfiskavimą.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistoji R. V. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir veikos kvalifikavimo neginčija, tik kelia bausmės individualizavimo klausimą – prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir netaikyti transporto priemonės konfiskavimo arba skirti automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį sąlygų

7. Iš skundžiamo nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog R. V. yra neteista, padarė vieną nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui (BK 11 straipsnio 3 dalis), prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai buvo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalstama veika žalos nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose numatytos sąlygos. Tačiau vien tik šių duomenų visuma nėra pakankama BK 40 straipsnio taikymui ir asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, nes be šių aplinkybių būtina nustatyti ir pakankamą pagrindą manyti, kad kaltininkas ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals (BK 40 straipsnio 2 dalies3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistąją charakterizuojančią bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad tokių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nepakanka.

8. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali pagrįsti byloje nustatyti administracinių nusižengimų padarymo atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

10. Nors R. V. praeityje teista nebuvo, tačiau praeityje ji bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad R. V. 2022 m. bausta administracine tvarka už tai, jog sukėlusi eismo įvykį, pasitraukė iš jo vietos pažeisdama Kelių eismo taisykles (b. l. 81–82). Ir nors bauda sumokėta, nuobauda negaliojanti, tačiau akivaizdu, kad tinkamų išvadų dėl neteisėto savo elgesio nepadarė, o jai skirta nuobauda nebuvo efektyvi ir nepasiekė joms keliamų tikslų, kadangi R. V. padarė pavojingesnę veiką. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir R. V. elgesį, kuomet ji visais įmanomais būdais siekė sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti gresiančio turto konfiskavimo, teigdama, jog alkoholį, o būtent tik 2 skardines alaus, ji vartojo kelios valandos iki vairavimo, nors jai nustatytas baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis girtumo laipsnis. Visa tai leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistosios padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio, ji yra linkusi nepaisyti teisės aktų reikalavimų, ir dėl to, pirmosios instancijos pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju R. V. nėra verta teismo pasitikėjimo ir negali būti atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra pagrindo daryti išvados apie BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą.

11. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos mamos, siekiančios būti laiduotoja, asmenybės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius BK 40 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, apeliacinio skundo teiginiai dėl R. V. pasirinktos laiduotojos tinkamumo reikšmės neturi. Vis dėlto, siekiant atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011). Taigi laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi.

12. Formuojamoje teismų praktikoje pažymima, jog taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-196-697/2018).

13. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, R. V. yra brandi asmenybė, jau turinti pakankamą gyvenimišką patirtį ir susiformavusių asmeninių vertybių piramidę, šeimą (dukrą, anūką), todėl kyla pagrįstų abejonių vyresnio amžiaus nuteistosios mamos, su kuria ji kartu negyvena, objektyvia galimybe daryti jai akivaizdžią teigiamą įtaką ir spręstina, kad V. P. įtaka nuteistosios elgesiui galėtų būti labai minimali. Todėl manyti, jog toks asmuo galėtų daryti teigiamą įtaką nuteistajai ir užkardyti jos galimus neteisėtus veiksmus ateityje, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados netaikyti R. V. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra motyvuotos ir pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių

15. Skundžiamu nuosprendžiu, kartu su bausme R. V. buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir turto konfiskavimas. Apeliantė teigia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtos nepagrįstai, todėl teismo nuosprendis keistinas, nustatant trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir netaikant turto konfiskavimo arba skiriant automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą. Visgi, sutikti su tokiais apeliantės argumentais negalima.

16. Pažymėtina, kad remiantis BK 68 straipsnio 1 dalimi teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus.

17. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios R. V. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jos asmenybę. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad R. V. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės neblaivumas (nustatytas 1,77 promilių girtumas). Nors R. V. padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, dirba, nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau praeityje apeliantė yra bausta administracine tvarka (1 t., b. l. 81), jos neteisėti veiksmai, kai ji vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kėlė didelį ir realų pavojų ne tik eismo saugumui, kitų eismo dalyvių, bet ir pačios apeliantės bei kartu su ja vykusių asmenų (dukros ir anūko) sveikatai ar net gyvybei. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apibūdinančias R. V. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė R. V. 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantei paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo.

18. Nors, apeliaciniame skunde teigiama, kad teisė vairuoti transporto priemones jai reikalinga dėl darbo ir šeiminių aplinkybių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nes apeliantė žinodama, kad teisė vairuoti transporto priemones jai būtina, privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo kalta būtent apeliantė. Vien apeliantę tenkinančio baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino nustatymas, nebūtų veiksmingas ir nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, uždrausdamas R. V. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, laikėsi bausmių skyrimo bendrųjų nuostatų, teisingumo principo ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, taikymo pagrįstumo. Apeliantė nurodo, kad automobilis jai nepriklauso, ji nėra jo savininkė, todėl automobilis negalėjo būti konfiskuotas.

20. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

22. Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria. Nekartodama skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad įtariamosios R. V. apklausos protokole nurodoma, kad „<...> prabudusi 01.30 val. nakties pagalvojau, kad jau esu blaivi ir galiu vairuoti, todėl sėdusi už man priklausančio automobilio „Toyota“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, išvažiavau iš svečių į namus; „Įteikė šaukimą atvykti apklausai, mano automobilis buvo išvežtas į saugojimo aukštelę“(1 t., b. l. 93-94). Taigi matyti, kad apklausos protokole kelis kartus paminima, jog aptariamas automobilis yra R. V. ir faktiškai priklauso jai. R. V. apklausos protokolą pasirašė, o iš protokolo specialaus priedo (1 t., b. l. 95) matyti, kad R. V. ranka rašytu įrašu patvirtino, jog protokolą perskaitė, surašyta teisingai, papildymų ir pastabų neturi, priedas taip pats pasirašytas R. V.. Apklausos protokole formuluojamais teiginiais („mano automobilis“) suponuojama, jog automobilis tiek teisiškai, tiek ir faktiškai priklauso R. V., todėl yra pagrindas manyti, kad susipažindama su protokolo turiniu R. V. būtų paminėjusi, jog automobilis parduotas kitam asmeniui.

23. Atkreiptinas dėmesys, jog ir 2024 m. rugsėjo 17 d. prokuratūroje gautame prašyme R. V. prašė grąžinti jai priklausantį automobilį, kuris reikalingas važiuoti į darbą, jam pirkti paimta paskola, turi stuburo problemų, todėl prašė neatimti automobilio (b. l. 107). Iš laikino nuosavybės teisės apribojimo 2024-09-30 nutarimo, kuris R. V. įteiktas 2024-10-14, matyti, kad R. V. jį pasirašė ir taip pat jokių pastabų nenurodė, nors šiame nutarime nurodoma, kad aptariamas automobilis yra R. V. turtas (1 t., b. l. 23-26).

24. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sustabdymo metu R. V. taip pat neminėjo aplinkybės, jog minėtas automobilis faktiškai priklauso ne jai, nors iš policijos pareigūnų pateikto vaizdo įrašo matyti, kad buvo kalbama apie automobilio likimą. Be to, pažymėtina, kad R. V. ne kartą teiravosi policijos pareigūnų ar jos automobilis bus atimtas, ar visam laikui, minėjo, kad automobilis pirktas išsimokėtai ir klausė pareigūnų nuomonės, ką tokiais atvejais teismas nusprendžia (konfiskuoja ar grąžina automobilį) (1 t., b. l. 55–58). Iš VĮ „Regitra“ duomenų (1 t., b. l. 28) matyti, kad nuo 2024 m. birželio 13 d. automobilio „Toyota C-HR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas-savininkas yra R. V., kuri jį įsigijo už 16 000 Eur.

25. Nors R. V. pateikė aptariamo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties kopiją (1 t., b. l. 62), paprastojo vekselio kopiją (1 t., b. l. 54) ir pažymą apie automobilio gedimų nustatymą (1 t., b. l. 189), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juos atmetė ir vertino tik kaip siekį išvengti gana brangaus turto konfiskavimo. Nekartodama skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija tik pažymi, kad pateikti dokumentai, o būtent, paprastasis vekselis ir pažyma apie automobiliui nustatytus gedimus, neatitinka abiejų asmenų (R. V. ir liudytojo L. S.) nurodytų aplinkybių nei apie sumokėtus pinigus už automobilį ir likusią skolą, nei apie automobilio gedimus, kurie, be kita ko, prieštarauja ir automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytiems automobilio gedimams.

26. Teisėjų kolegijos manymu, R. V. ir jos žento draugas L. S. neabejotinai yra suinteresuoti duoti parodymus, kuriais yra švelninama R. V. teisinė padėtis, jų parodymų, kaip minėta, nepatvirtina byloje surinkti duomenys, priešingai – byloje yra duomenų, kurie leidžia pagrįstai abejoti šių asmenų parodymais, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromai išvadai, jog šių asmenų parodymais ir jų pateiktais dokumentais tik siekiama sudaryti vaizdą, jog automobilis iki nusikaltimo buvo parduotas ir jau nebepriklausė R. V., taip siekiant išvengti minėto automobilio konfiskavimo. Byloje surinktais objektyviais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė R. V., todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad vadovaudamasis BK 72 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo šį automobilį natūra.

27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir kitiems apeliacinio skundo argumentams, kuriais tvirtinama neva turto konfiskavimas paskirtas nepagrįstai ir yra neproporcinga priemonė. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje aktualus turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022). Tad tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1-4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi.

28. Taigi, BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės išieškojimo klausimas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad transporto priemonės (automobilio) vertės, o ne paties automobilio konfiskavimas yra tikslingesnis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas – šiuo atveju automobilis, kurį vairavo neblaivi R. V. – būtų paslėptas ar suvartotas, nustatyta, kad jis nuosavybės teise priklauso pačiai R. V., jis buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė – R. V. vairavo automobilį būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks neatsakingas R. V. elgesys, kuomet ji nakties metu vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas 1,77 promilės girtumas, kartu vežant ir savo dukrą bei anūką ir tokiu būdu keliant jiems realų pavojų sveikatai ar net gyvybei, turi sukelti atitinkamus padarinius. Turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti nuo jos vertės. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad automobilio konfiskavimas yra aiškiai neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai, ir, kad ji sudaro R. V. pernelyg didelę naštą. Šiuo atveju dar kartą pažymėtina, kad transporto priemonė, kurią asmuo vairavo būdamas neblaivus, gali būti nekonfiskuojama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, aplinkybės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme nustatyta privaloma baudžiamojo poveikio priemonė būtų per griežta, neproporcinga, negali būti būdingos daugeliui bylų, neypatingos, įprastos. Priešingu atveju, netaikant BK 72 straipsnio 3 dalies be aiškaus pagrindo, toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi, ir taip būtų iškreipiama šios normos paskirtis. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, automobilio konfiskavimas, įvertinus ir kitas taikomas poveikio priemones, yra ne tik tikslingas, bet ir proporcingas R. V. padarytam nusikaltimui. Vien R. V. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad automobilis reikalingas šeimos poreikiams tenkinti, nuvykti į darbą, nelaikytinos išskirtinėmis. Minėtos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos nesustabdė R. V. nuo nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantė turi suvokti, kad būtent jos pasirinkimas vairuoti neblaiviai apsunkino jos paties ir jos šeimos gyvenimą, todėl ji pati turi prisiimti visą atsakomybę už neigiamas pasekmes, su kuriomis tenka susidurti jos šeimai, neperkeldama atsakomybės skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui.

29. Nepagrįstas ir alternatyvus apeliantės prašymas pakeisti automobilio konfiskavimą į šio turto vertės pinigų sumos konfiskavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o išieškotina iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Pagal bylos aplinkybes R. V. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

30. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dėl laidavimo instituto (ne) taikymo ir baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo, draudimo vairuoti transporto priemones, skyrimo yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant įstatymų. Todėl skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 24 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.