Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-241-459/2016

Teisėja Raimonda Pauparienė (Proceso Nr. 2-46-3-01613-2015-4)

NUTARTIS

2016 m. kovo 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stumbrinis“ apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stumbrinis“ ieškinį atsakovei individualiai įmonei „Jurtoma“ dėl žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – VĮ „Regitra“ pažymą, kuri siekiant užtikrinti šaliai galimybę įrodyti apeliacinio skundo reikalavimus priimtina (CPK 314 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2015-03-20 ieškovė UAB „Stumbrinis“ ir atsakovė IĮ „Jurtoma“ sudarė Preliminarią automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį Scania, VIN (duomenys neskelbtini) 2009 m. gamybos, su manipuliatoriumi Loglift 105 su priekaba (triaše) už 54500 Eur be PVM, šią sumą ieškovė įsipareigojo sumokėti iki 30 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos (Preliminarios sutarties 1-2 punktai). Ieškovė, išreikšdama ketinimą pirkti minėtą transporto priemonę, 2015-03-23 sumokėjo atsakovei 1000 Eur dydžio avansą, o 2015-04-22 - 10000 Eur avansą, viso 11000,00 Eur. 2015-06-02 atsakovė grąžino ieškovei 11000 Eur. 2015-04-07 po Preliminarios sutarties sudarymo atsakovė pateikė ieškovei komercinį pasiūlymą pirkti miškavežį SCANIA už 59895 Eur, pasiūlymas atsiųstas elektroniniu laišku, kurio tekste nurodyta, jog į pasiūlymą neįtraukta priekaba. 2015-04-07 AB DNB bankas pateikė UAB „Stumbrinis“ komercinį pasiūlymą dėl miškavežio „Scania“ lizingo. Pasiūlyme nurodyta, jog lizinguojamo turto kaina 59945 Eur. AB DNB banko 2015-09-22 pranešime Nr. 710-6/4512 (b. l. 84) nurodyta, jog UAB „Stumbrinis“ kreipėsi į lizingo bendrovę dėl 47900 Eur finansavimo lizingo būdu ir lizingo sutarties sudarymo. 2015-04-21 buvo priimtas sprendimas finansuoti klientą dėl 47900 Eur miškavežiui „Scania“ su manipuliatoriumi įsigyti lizingo būdu iš IĮ „Jurtoma“. Pranešime taip pat pažymėta, jog lizingas klientams turėjo būti suteikiamas pasirašius sutartį ir lizingo vardu įregistravus perkamą turtą bei įvykdžius kitas lizingo sutartyje numatytas sąlygas. Iš 2015-05-12 PVM sąskaitos-faktūros nustatyta, jog ginčo miškavežis už 76230 Eur parduotas AB SEB bankui. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 7511,80 Eur turtinės žalos, kurią patyrė dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, taigi jai teko remontuoti seną miškavežį, pateikė į ginčo automobilį 123,09 Eur vertės GPS navigatorių, patyrė 281,48 Eur išlaidų degalams, 175,45 Eur išlaidų automobilio vertinimui, taip pat prašė priteisti 984 Eur delspinigių už naudojimąsi jos pinigais. Atsakovė atsiliepime į ieškinį teigė, jog sutartyje nėra numatytas pagrindinis preliminarios sutarties reikalavimas – įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o tai rodo, jog tarp šalių buvo susiklostę automobilio pirkimo – pardavimo santykiai.

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra pakankamai gausi ir nuosekliai išplėtota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Suchodolski firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-233/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis įvardijama kaip organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Taigi, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Aiškinant sutarčių požymius ir skirtumus kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. J. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-395/2014, ir kt.). Tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

Nurodyta kasacinio teismo jurisprudencija patvirtina, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį; kad tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai; kad preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai esminis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminariojoje sutartyje nurodyto sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės – atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu.

Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties.

Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, nes prievolės dalyku gali būti ir turtas, kuris bus sukurtas ateityje (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Taigi, pardavėju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra parduodamo daikto savininkas arba daiktą įgis ar sukurs ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis), t. y. nuosavybės teisę paprastai gali perduoti tik tas asmuo, kuris ją turi pats, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (pvz., komisionierius, turto patikėtinis, antstolis, administratorius ir pan.).

Šiuo atveju kvalifikuojant tarp šalių sudarytą sutartį svarbi ne tik lingvistinė sutarties sąlygų analizė, bet ir šalių elgesys po sutarties sudarymo, padedantis atskleisti šalių valią ir ketinimus bei sutarties sudarymo aplinkybes. Šalys preliminariojoje, kaip ją pavadino, sutartyje susitarė, jog pardavėjas IĮ „Jurtoma“ parduoda, o pirkėjas UAB „Stumbrinis“ perka pardavėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį SCANIA su manipuliatoriumi. Parduodamo daikto kaina 54500 Eur be PVM, kuriuos pirkėjas sumoka per 30 dienų po šios sutarties pasirašymo. Pagal sutarties 5 punktą pirkėjas po sutarties pasirašymo savo lėšomis atlieka automobilio rinkos kainos įvertinimą UAB „Inreal“, pagal 6 punktą – pardavėjui nutraukus sutartį, pirkėjui sumokamos patirtos išlaidos ir grąžinamas avansas. Šios sutarties nuostatos suponuoja, jog šalys iš esmės nesutarė dėl konkrečios parduodamo turto kainos, nes, kaip matyti iš sutarties teksto, ieškovė įsipareigojo užsakyti turto vertinimą. Tokią prielaidą patvirtina ir šalių elgesys po sutarties sudarymo. 2015-04-07 po Preliminarios sutarties sudarymo atsakovė pateikė ieškovei komercinį pasiūlymą pirkti miškavežį SCANIA už 59895 Eur, pasiūlymas atsiųstas elektroniniu laišku, kurio tekste nurodyta, jog pasiūlymas neapima priekabos. UAB „Stumbrinis“ kreipėsi į lizingo bendrovę dėl 47900 Eur finansavimo lizingo būdu ir lizingo sutarties sudarymo. 2015-04-21 lizingo bendrovė priėmė sprendimą finansuoti klientą dėl 47900 Eur miškavežiui Scania su manipuliatoriumi įsigyti lizingo būdu iš IĮ „Jurtoma“. Nuosavybės teisės į ginčo transporto priemonę ieškovė sudarytos sutarties pagrindu neįgijo: šalys neginčija to fakto, jog transporto priemonė ieškovei perduota nebuvo, taip pat sutartyje nebuvo numatytas ir transporto priemonės perdavimo momentas. Kita vertus, ieškovė akivaizdžiai ketino įsigyti ginčo automobilį, tai rodo ir tas faktas, jog ji pateikė atsakovei GPS navigatorių, kad ši įmontuotų jį į ginčo transporto priemonę. Manytina, jog preliminarioji, o ne pagrindinė sutartis buvo sudaryta dėl to, jog ieškovė neturėjo visos sumos ginčo automobiliui pirkti ir ketino jį įsigyti lizingo būdu. Taigi susitarimo pasirašymo metu egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Nors sutarties tekste nėra aiškiai lingvistiškai išreikštas šalių ketinimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau tai, jog šalys turėjo tokį ketinimą, liudija šalių veiksmai po sutarties sudarymo. Sutartis sudaryta rašytine forma. Nors sutartyje nėra aiškiai įvardintas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau, teismas, atsižvelgęs į tą faktą, jog šalys sutarties 2 punkte numatė, kad pirkėjas kainą sumoka per 30 dienų, šį terminą traktuoja kaip šalių susitarimu nustatytą terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Visos šios aplinkybės liudija, jog 2015-03-20 šalių sudaryta sutartis, nors suformuluota nekonkrečiai ir neaiškiai, iš esmės turi visus būtinuosius preliminariosios sutarties pažymius, taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju šalys sudarė preliminariąją transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Kitoks sutarties vertinimas neatitiktų tikrosios šalių valios sudarant konkretų susitarimą.

Kaip jau minėta, ieškovė prašo priteisti žalą, kurią ji patyrė dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. LR CK 6.165 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t .y. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių (CK 6.247 str.) bei kaltę (CK 6.248 str.). Neteisėtų veiksmų, nuostolių bei priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.), o nustačius šių sąlygų buvimą, atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

Ieškovė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia tuo, kad atsakovė nepagrįstai vengė parduoti automobilį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, atsakovei net nepriklausė.

CK 6.165 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Kolegija konstatavo, jog šiuo atveju šalių 2015-03-20 sutartyje numatytą 30 dienų terminą parduodamo turto kainai sumokėti laiko terminu pagrindinei sutarčiai sudaryti. Taigi iš esmės pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2015-04-20. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, sutartis per šį terminą sudaryta nebuvo. Ieškovė jau pasibaigus nurodytam terminui – 2015-04-22 pervedė atsakovei dar 10000 Eur (1000 Eur avansą pagal sutartį buvo pervedusi 2015-03-23). AB DNB banko pranešime nurodyta, jog sprendimas lizinguoti ginčo transporto priemonės pardavimą buvo priimtas tik 2015-04-21. Atsakovė 2015-05-12, jau pasibaigus prievolei sudaryti pagrindinę sutartį, ginčo miškavežį už 76230 Eur pardavė AB SEB bankui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta vien dėl atsakovės kaltės: pati ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, jog laiku įvykdytų preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė neįrodė pateisinančių priežasčių, kodėl per preliminarioje sutartyje nurodytą terminą nepervedė piniginių lėšų už parduodamą automobilį, nors avansą už perkamą automobilį sumokėjo laiku, t. y. per 3 darbo dienas, kaip tai buvo numatyta preliminariosios sutarties 4 punkte. Nors ieškovė teigia, jog parduodamas automobilis nepriklausė atsakovei, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis ieškovės argumentas nepagrįstas: iš atsakovės pateikto tarptautinio mokėjimo nurodymo matyti, kad IĮ ,,Jurtoma“ iš Švedijoje registruoto ūkinio subjekto įsigijo transporto priemonę SCANIA (b. l. 93). Ieškovė savo teiginiui pagrįsti pateikė VĮ „Regitra“ pažymą, kurioje nurodyta, jog ginčo transporto priemonė nuo 2015-03-18 iki 2015-04-20 nebuvo registruota IĮ „Jurtoma“ vardu, tačiau atkreiptinas ieškovės dėmesys, jog automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės, o yra tik jos išviešinimo faktas. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta atsakovei nepagrįstai vengiant ar atsisakant tokią sutartį sudaryti, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

Ieškovė 2015-03-23 preliminariosios sutarties pagrindu pervedė atsakovei 1000 Eur, 2015-04-22 - 11000,00 Eur. Ieškovė teigia, kad atsakovė neteisėtai naudojosi ieškovei priklausančiomis lėšomis: 11000 Eur – 72 dienas, 10000 Eur – 42 kalendorines dienas, už tai, taikydama 0,2 proc. normą, apskaičiavo atsakovei 984 Eur delspinigių (b. l. 87). Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies. Nurodė, jog ieškovės sumokėta suma turėjo būti nedelsiant, t. y. 2015-05-12 grąžinta ieškovei, taigi, taikydamas 6 proc. metinių palūkanų normą, teismas priteisė palūkanas už 22 kalendorines dienas - nuo 2015-05-12 iki 2015-06-02, t. y. nuo datos, kada atsakovė pardavė transporto priemonę AB SEB bankui, iki datos, kada avansas buvo grąžintas ieškovei. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog neaišku, kaip teismas apskaičiavo šį terminą. Kolegija pažymi, jog šalys preliminariojoje sutartyje nebuvo numačiusios termino, per kurį turi būti grąžintos sutarties pagrindu sumokėtos pinigų sumos. Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Tačiau jeigu prievolės prigimtis, jos įvykdymo būdas ar įvykdymo vieta reikalauja tam tikro termino, tokios prievolės įvykdymo terminą gali nustatyti teismas vienos iš šalių reikalavimu. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 str. 2 d.). Šiuo atveju ieškovė pretenziją atsakovei dėl nuostolių atlyginimo pateikė 2015-07-07 dieną, t. y. jau po to, kai jai buvo grąžinta pagal sutartį sumokėta suma. Duomenų, kad ieškovė būtų reikalavusi, jog atsakovė grąžintų jai sumokėtus pinigus, apskritai nėra. Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog atsakovė pinigus turėjo grąžinti iki datos, kai ginčo transporto priemonę pardavė AB SEB bankui, o negrąžinusi jų iki nurodytos datos nepagrįstai nuo 2015-05-12 iki 2015-06-02 naudojosi ieškovės pinigais. Kolegijos nuomone, šis pirmosios instancijos teismo nustatytas prievolės įvykdymo terminas yra protingas ir teisingas. Kita vertus, atsakovė apskritai neginčijo šios teismo sprendimo dalies, o ieškovė neįrodė ieškinyje nurodyto termino prievolei įvykdyti skaičiavimo pagrįstumo, taigi nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Ieškovė patikslintame ieškinyje reikšdama reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo nurodė, jog žala susidarė ir dėl to, kad ji perdavė atsakovei 123,09 Eur vertės GPS navigatorių. Apeliaciniame skunde, kaip vieną iš reikalavimų, ieškovė suformulavo reikalavimą sumažinti ieškinio sumą grąžinto navigatoriaus vertei. Kolegija šį reikalavimą iš esmės laiko reikalavimu grąžinti dalį žyminio mokesčio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, jog navigatorius jai grąžintas, tačiau nepareiškė teismui atsisakanti šios patenkintos savo reikalavimo dalies, todėl jos apeliacinio skundo reikalavimas dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 87 sr.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nutartyje nurodytais motyvais paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovė prašė priteisti 100 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, atsakovės prašymas tenkintinas ir atsakovei iš ieškovės priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.). Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa suma.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei individualiai įmonei „Jurtoma“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stumbrinis“ priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.