- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-21
- Bylos Nr.
- e2A-671-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- J. P. A. V. Z.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. A. V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. A. V. Z. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. P. A. V. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB ,,Senamiesčio ūkis“ 1 223,95 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Apmokėjęs iš atsakovės gautą sąskaitą už rugsėjo mėnesį suteiktas administravimo paslaugas, ieškovas pastebėjo, kad įtraukta administravimo paslauga – palėpės valymas (1 011,51 Eur plius PVM). Ieškovo teigimu, palėpė nepriklauso jam bendra daline nuosavybės teise su kitais namo gyventojais, kadangi jis įsigijo butą su atidalinta palėpe (patalpos palėpėje kaip buto sudėtinė dalis, tuometinio savininko vardu, pirmą kartą įregistruotos 1997 metais). Aplinkybę, kad palėpės patalpos buvo atidalintos ir priskirtos prie buto, esančio (duomenys neskelbtini) (t. y. joms nebuvo suteiktas atskiras unikalus numeris) ieškovas grindė iš Registrų centro gautais duomenimis – 1995 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto valdybos leidimu įsirengti gyvenamąsias patalpas pastogėje ir Vilniaus miesto inspekcijos pažyma dėl individualaus statinio priėmimo naudoti. Ieškovas pažymi, kad nėra palėpės bendraturtis, dėl ko neturėjo jokios pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpų administravimą – valymo paslaugas.
2. Atsakovė UAB ,,Senamiesčio ūkis“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2018 m. gegužės 24 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu atsakovė buvo įpareigota organizuoti ginčo namo bendrojo naudojimo patalpų išvalymo nuo kaupiamų daiktų darbus. Namo butų ir kitų patalpų savininkams neatlaisvinus palėpės, atsakovė organizavo palėpės valymo darbus, o išlaidas paskirstė namo patalpų savininkams, tarp jų ir ieškovui, atsižvelgdama į įregistruoto buto plotą (129,49 kv. m.). Atsakovė nurodo, kad darbai atlikti namo bendrojo naudojimo patalpose, kurios nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir įregistruotos Registrų centre, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui kartu su kitais bendraturčiais. Atsakovė savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 15 dalimi (toliau ir – DGNKPPSBĮ), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 4.82 straipsnio 3 ir 7 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas pažymėjo, kad palėpės patalpos, už kurių valymą administratorius priskaičiavo mokesčius ieškovui, nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, jos nepriklauso nuosavybės teise atskiriems savininkams. Todėl pagal teisinį reglamentavimą (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalis) palėpė laikytina bendrojo naudojimo objektu. Teismo nuomone, tai, kad ieškovas yra realizavęs savo teisę atsidalinti dalį palėpės patalpų iš bendrosios dalinės nuosavybės, nekeičia likusių neatidalintų palėpės patalpų kaip bendrojo naudojimo objekto statuso ir nepanaikina namo bendraturčių teisės naudoti jas kaip bendrojo naudojimo objektą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių nekilnojamojo registro duomenis dėl ginčo patalpų kaip bendrojo naudojimo objekto ir patvirtinančių, jog minėtos patalpos skirtos naudoti atskirų namo savininkų reikmėms. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kokia bendrosios dalinės nuosavybės teise namo patalpų savininkams priklausančių patalpų dalis buvo atidalinta ir prijungta prie ieškovo buto, ar buvo atidalinta tik proporcinga dalis ieškovo nuosavybės teise valdomo buto plotui, ar atidalinant palėpę ieškovui buvo perleistos ir kitų namo patalpų savininkų nuosavybės teisės į atitinkamas bendrojo naudojimo patalpas, ar kitų namo patalpų bendraturčių teisė į atidalijimą nebuvo realizuota, atidalinant kitas bendrojo naudojimo patalpas (pvz. rūsio ir pan.). Teismas sprendė, kad nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo nuosavybės teisė į palėpę, kuri kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas nesuformuota ir neįregistruota nekilnojamojo turto registre, yra pasibaigusi.
5. Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalis, numatanti kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, reglamentuoja bendraturčių tarpusavio santykius, o ne jų santykius su trečiaisiais asmenimis.
6. Teismas nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką aplinkybė, kad ieškovas yra atsidalinęs dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų ir prijungęs ją prie savo nuosavybės teise valdomo buto yra reikšminga sprendžiant namo bendraturčių ginčus dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau neturi įtakos nei likusių neatidalintų ir kaip savarankiško nekilnojamojo turto vieneto nesuformuotų namo palėpės patalpų kaip namo bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės statusui, nei įstatymo reglamentuotai bendraturčių pareigos išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės objektus apimčiai. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais atsakovės veiksmus, priskaičiuojant ieškovui minėtų patalpų administravimo ir tvarkymo mokesčius į ieškovui išrašytą sąskaitą. Ieškinyje nurodyti mokesčiai sumokėti atsakovei esant įstatymo nustatytam pagrindui ir įstatymo nustatyto dydžio, todėl teismas ieškinį atmetė. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyta teismų praktika neaktuali ginčo situacijoje, nes nutartyse sprendžiami ginčai tarp bendraturčių dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektais, o nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp bendraturčio ir daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus dėl išlaidų už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą paskirstymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Ieškovas J. P. A. V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - iš UAB „Senamiesčio ūkis“ J. P. A. V. Z. naudai priteisti 1 223,95 Eur sumą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios nuosavybės pasibaigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018). Galimas ir santykinis atidalijimas, kai sumažinamas bendraturčių skaičius, atskyrus vieno bendraturčio dalį, o kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-248/2016).
7.2. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad apeliantas nėra įgyvendinęs savo teisės ir yra palėpės, esančios (duomenys neskelbtini), name, savininkas. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog apeliantas yra įgyvendinęs savo teisę atsidalyti palėpę.
7.3. Daiktinės teisės seka paskui daiktą – vadinasi Butas jau yra įgyvendinęs teisę atsidalinti ir teisė yra pasibaigusi. Ši teisė buvo įgyvendinta dar galiojant 1964 m. senajam CK. Apeliantas pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad atidalijimas įvyko laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Palėpėje tuometinio savininko įrengtos patalpos įregistruotos 1997 metais kaip jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto sudėtinė dalis. Vien tai, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, atidalinant patalpas iš bendros dalinės nuosavybės, nebuvo reikalavimo atlikti patalpų kadastrinius matavimus, įregistruoti daiktą registre, nepaneigia fakto, kad apeliantas teisę atsidalinti iš bendrų patalpų yra įgyvendinęs. Teismo išvada, jog „palėpės patalpos, už kurių valymą administratorius priskaičiavo mokesčius ieškovui, nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, jos nepriklauso nuosavybės teise atskiriems savininkams“, yra nelogiška ir neteisėta.
7.4. Teismo išvada, jog „tai, kad ieškovas yra realizavęs savo teisę atsidalinti dalį palėpės patalpų iš bendrosios dalinės nuosavybės, nekeičia likusių neatidalintų palėpės patalpų kaip bendrojo naudojimo objekto statuso ir nepanaikina namo bendraturčių teisės naudoti jas kaip bendrojo naudojimo objektą“, prieštarauja įstatyminiam reguliavimui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bet ir kitų teismų priimtiems išaiškinimams.
7.5. Teismo teiginys, kad apeliantas neįrodinėjo, kokią dalį atsidalino iš bendros dalinės nuosavybės, prieštarauja rašytiniams įrodymams, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, kad buvęs buto savininkas atsidalino 68,36 kv. m. palėpės ir jį prijungė prie savo buto, kurio plotas iki atsidalijimo buvo lygus 68,36 kv. m.
7.6. Bendraturčiui atidalijus konkrečią bendro turto dalį, jo atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė ir jis tampa vienasmenis turto savininkas, todėl nebeturi jokių pareigų ir teisių į patalpas, kurios bendrosios dalinės nuosavybės teise jam nebepriklauso. Kadangi butas, kuris nuosavybės teise priklauso apeliantui, yra įgyvendinęs atidalijimo teisę, apeliantas neturi pareigos mokėti už likusių bendrų palėpės patalpų išlaikymą.
Atsiliepimas
8. Atsakovė UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepime prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė sutinka su teismo pozicija, kad palėpės patalpos laikytinos bendrojo naudojimo objektu, ir tai, kad ieškovas yra realizavęs savo teisę atidalinti dalį palėpės patalpų iš bendrosios dalinės nuosavybės, nekeičia likusių neatidalintų palėpės patalpų, kaip bendrojo naudojimo objekto statuso, ir nepanaikina namo bendraturčių teisės naudoti jas kaip bendrojo naudojimo objektą. Atsakovo vertinimu, tokia pozicija atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką (CK 4.82 straipsnio 1, 3, 5, 7 dalys, DGNKPPSBĮ 15 straipsnio 15 dalis). Atsakovė akcentuoja, kad ginčo darbai atlikti namo bendrojo naudojimo patalpose, kurios nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir įregistruotos VĮ Registrų centre, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui kartu su kitais bendraturčiais (namo patalpų savininkais). Vien aplinkybė, kad atsakovas įsirengė ir įregistravo gyvenamąsias patalpas virš buto Nr. 4, nesudaro pagrindo teigti, kad jis, kaip ginčo namo bendraturtis, neprivalo prisidėti prie namo bendrojo naudojimo objekte – pastogėje atliktų darbų išlaidų apmokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Byloje nustatyta, kad ieškovui J. P. A. V. Z. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Namo, kuriame yra ieškovui priklausantis butas, administratorė UAB „Senamiesčio ūkis“ pateikė ieškovui apmokėti sąskaitą už 2018 m. rugsėjo mėnesį suteiktas administravimo paslaugas, į kurią įtraukta administravimo paslauga – palėpės valymas - 1 011,51 Eur plius PVM. Ieškovas nurodė, jog sumokėjo atsakovei minėtoje sąskaitoje nurodytus mokesčius. Teigdamas, kad ieškovas yra realizavęs teisę atsidalinti jam priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl neprivalo apmokėti už likusios neatidalintos bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų administravimo paslaugas, ieškovas kreipėsi į teismą dėl sumokėtos 1 223,95 Eur sumos priteisimo iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą.
11. Apeliantas, atsižvelgdamas į tai, jog butas, kuris jam priklauso nuosavybės teise, yra įgyvendinęs atidalijimo teisę, teigia, jog ieškovas neturi pareigos mokėti už likusių bendrų palėpės patalpų išlaikymą. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados prieštarauja įstatyminiam reguliavimui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai ir kitų teismų priimtiems išaiškinimams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems argumentams.
12. Pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas ne tarp namo butų ir kitų patalpų savininkų; joje nesprendžiami reikalavimai dėl palėpės nuosavybės teisių. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi viešai įregistruotais duomenimis, ir nustatęs, kad palėpė kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas nesuformuota ir neįregistruota nekilnojamojo turto registre, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo bendroji nuosavybės teisė yra pasibaigusi. Sutiktina su teismo išvada, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų, paneigiančių nekilnojamojo registro duomenis dėl ginčo patalpų kaip bendrojo naudojimo objekto ir patvirtinančių, jog minėtos patalpos skirtos naudoti atskirų (kaip nurodo apeliantas – likusių) namo savininkų reikmėms.
13. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011).
14. Kaip minėta, apeliantas teigia, jog jam priklausanti palėpės dalis yra atidalinta, tačiau vadovaujasi iki 2001 metų galiojusio CK 128 straipsnio, reglamentavusio gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimą, padidinus šio namo ar buto plotą, nuostatomis (reikalavimais). Pažymėtina, kad atidalinimo iš bendro turto klausimus reguliavo CK 126 straipsnis. Kaip minėta, šiuo atveju įrodymų, kad įvyko būtent atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (t. y. kad visą likusią palėpės dalį nuosavybės teise valdo ir už jos priežiūrą atsakingi kiti konkretūs asmenys), nepakanka. Šiuo atveju, kaip minėta, palėpės dalis, už kurios valymą apskaičiuotos išlaidos, kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas nesuformuotas, apelianto nurodomas faktas apie jo dalies atidalinimą neišviešintas. Įrodymų, kad pastato patalpų savininkai pateikę administratoriui duomenis apie palėpės bendrasavininkus, taip pat nėra. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir paminėjo, jog ieškovas atsidalino palėpės dalį, tačiau padarė iš esmės teisingas išvadas dėl ieškovo įsigytos palėpės dalies įtakos vertinant likusios palėpės statusą bei reikšmę būtent nagrinėjamam ginčui (ypač įvertinus administratoriaus išlaidų pobūdį).
15. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
16. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.