Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18110-877/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui E. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo E. S., vairuodamas transporto priemonę „Crysler 300M“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-07-23 įvažiavo į Garažų g., Kaune, kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar atitvarais, dėl ko buvo apgadinta šios transporto priemonės priekinis kairės pusės ratlankis ir padanga. Kadangi transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko), ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad buvo padaryta 469,62 Eur (1 621,52 Lt) žala, kurią atlygino, dėl ko prašė ją regreso tvarka priteisti iš atsakovės, kaip iš atsakingo už atsiradusią žalą asmens. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės visą nuostolių sumą. Atsakovė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir teigia, kad byloje nėra vienareikšmiškų duomenų, jog ieškovės reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, t. y. nenustatytas priežastinis ryšys, be to, draudikas nenustatė, kad reikia keisti detales, nurodytas pateiktoje apmokėti sąmatoje, nesurašė papildomo transporto priemonės techninės apžiūros akto, todėl neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė kompensuojamąsias palūkanas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-09) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl priežastinio ryšio ir atsakovės civilinės atsakomybės

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Atsakovė neginčija, kad ji yra atsakinga už kelių priežiūrą ir jų būklę mieste, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir nukentėjusiojo transporto priemonei padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Priežastinį ryšį tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga: Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012-07-23 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną, 2012-07-23 eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje buvusi duobė, pažymėtas apgadintas automobilis „Crysler 300M“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-07-23 ginčo automobilio vairuotojo E. S. paaiškinimas, 2012-07-23 pareigūno V. B. tarnybinis pranešimas dėl eismo įvykio administracinio teisės pažeidimo byloje. Minėti duomenys patvirtina, kad transporto priemonė buvo apgadinta įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamoje kelio dalyje. Kad transporto priemonei padaryti sugadinimai yra būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę, konstatuota ir 2012-07-23 Transporto priemonės techninės apžiūros akte, kuriamo nurodytos keičiamos dalys – priekinė kairės pusės padanga, priekinis kairės pusės lietas diskas, remontuojamos dalys – ratų suvedimas. Pažymėtina, kad policijos įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai pripažintini didesnę įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir juose nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis, kol jos nėra paneigtos kitais byloje pateiktais įrodymais. Tiek policijos pareigūnų medžiagoje, tiek 2012-07-23 Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyti tie patys transporto priemonės sugadinimai ir jų lokalizacija. Todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę, o apeliantės teiginiai, kad iš pateiktų įrodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, niekuo nepagrįsti. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes, kurios, beje, atitinka transporto priemonės apžiūros akto duomenis, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir transporto priemonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir nepateikti dokumentai, įrodantys, kad ginčo automobilio remontas yra susijęs būtent su nurodytu eismo įvykiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, vadovaujantis Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį, draudimo bendrovė vykdo draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog ginčo transporto priemonei dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101. Atsakovės nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčo transporto priemonei padarytos žalos nustatymui nėra privaloma, nes šiuo atveju taikytinos specialios Draudimo įstatymo ir CK normos bei draudimo sutarties sąlygos. Apeliantės nurodyta privaloma transporto priemonės vertinimo tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui, draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios teisės aiškinimo taisyklės, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013 ir 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-1314/2014. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovės apskaičiuotu žalos dydžiu, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtintų mažesnę remonto kainą, taip pat duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, buvo kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl to, kad remonto darbų sąmatoje užfiksuoti automobilio sugadinimai tikrai yra susiję su ginčo eismo įvykiu ir atitinka jo metu nustatytus transporto priemonės sugadinimus. Apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog automobilio remontas yra susijęs su nurodytu eismo įvykiu, nepateikdama jokių tai pagrindžiančių įrodymų, tik nurodo, kad atliktų darbų sąmatoje nurodomi dešinės, o ne kairės pusės automobilio sugadinimai. Pažymėtina, kad transporto priemonės remonto išlaidos grindžiamos faktiškai atliktais remonto darbais ir detalių keitimu, todėl tokios išlaidos laikytinos realiomis, pagrįstomis ir įrodytomis. O apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad atliktų remonto darbų sąmatoje yra nurodyti ne kairės, o dešinės pusės automobilio sugadinimai, pirmosios instancijos teismo taip pat buvo įvertinta ir negali būti pagrindu ieškiniui atmesti. Ieškovė pateikė į bylą Žalų departamento Transporto žalų skyriaus vyr. transporto žalų eksperto A. M. paaiškinimą, jog sąmatoje buvo padarytas rašymo apsirikimas, t. y. turėjo būti nurodyta ne dešinė, o kairė pusė. Netikėti šiuo eksperto paaiškinimu nėra pagrindo, kadangi visuose žalą ir jos dydį patvirtinančiuose dokumentuose yra nurodytas tas pats žalos bylos numeris (1285563), nėra jokių duomenų, kad buvo remontuotos abi automobilio pusės, kiti byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog eismo įvykyje buvo apgadinta ir UAB „Autofortas“ suremontuota būtent kairė automobilio pusė. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Visuma byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių leidžia laikyti labiau tikėtina, kad eismo įvykio metu buvo sugadinta ginčo automobilio priekinė kairė, o ne dešinė pusė, kuri ir buvo remontuojama UAB „Autofortas“.

Apeliantės argumentai, kad tas pats automobilis per metus nuo ginčo įvykio buvo apgadintas dar kartą, tačiau buvo apgadinta kita pusė (tokias aplinkybes nurodė automobilio savininkas), todėl UAB „Autofortas“ remonto sąmatoje nurodyti apgadinimai galimai atsirado dėl šio, o ne dėl ginčo įvykio, tėra atsakovės prielaida ir nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad transporto priemonės techninės apžiūros akte užfiksuoti automobilio sugadinimai, padaryti 2012-07-23 įvykusio eismo įvykio metu, kurie ir buvo pašalinti atliekant remontą UAB „Autofortas“. Nors trečiasis asmuo E. S. teismo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti automobilio pusės, kurios priekinis ratas buvo apgadintas 2012-07-23 įvykusio eismo įvykio metu, įvažiavus į duobę, kadangi po eismo įvykio yra praėję daug laiko, tačiau patvirtino, kad kitas eismo įvykis su tuo pačiu automobiliu „Crysler 300M“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko maždaug po metų ir buvo apgadinta kitos pusės galinė automobilio dalis (2015 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 09:32 – 10:00 min). Tai, kad UAB „Autofortas“ remonto sąmata yra surašyta 2013-06-18, t. y. praėjus beveik 1 metams po eismo įvykio, nepaneigia to fakto, kad sąmatoje nurodyti automobilio apgadinimai padaryti 2012-07-23 eismo įvykio metu, kadangi sąmatoje nurodyti automobilio apgadinimai ir jų pašalinimo išlaidos, kaip jau minėta, yra susiję su policijos užfiksuotoje medžiagoje bei draudimo byloje esančiais duomenimis. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad iškart po įvykio iškvietė policiją ir tą pačią dieną kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ (2015 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 08:29 min), o kada pristatė automobilį į autoservisą tiksliai nurodyti negalėjo, tačiau patvirtino, kad automobilis buvo pristatytas vienos-dviejų dienų bėgyje, gal net ir tą pačią dieną (2015 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 12:18 – 12:22 min). Tai, kad sąmata draudikui pateikta vėliau, nereiškia, jog žala neatsirado ir kad ją šalinant buvo atliktas remontas. Apeliantės teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, yra grindžiami tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir nukentėjusiojo transporto priemonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

Atmestini ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, jog draudikas, nenustatęs, kad reikia keisti detales, nurodytas UAB „Autofortas“ 2013-06-18 remonto sąmatoje, t. y. nesurašęs papildomo transporto priemonės techninės apžiūros akto, nepagrįstai atlygino žalą pagal UAB „Autofortas“ PVM sąskaitą faktūrą, todėl neturi regreso teisės į atsakovę. Iš UAB „Autofortas“ remonto darbų sąmatos matyti, kad buvo atlikti vairo traukės antgalio atlaisvinimo/pritvirtinimo, skersinės svirties atlaisvinimo/pritvirtinimo, vairo traukės ir vairo traukės antgalio nuėmimo/uždėjimo, padangos numontavimo/sumontavimo, rato balansavimo, ratlankio remonto darbai, važiuoklės patikra. Transporto priemonės apžiūros akto pastabose nurodyta, kad sugadinimai ir defektai įvertinami išoriškai apžiūrint automobilį, galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju prieš juos pašalinant, apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“ klientų aptarnavimo departamentui, kurio darbuotojas surašys papildomos apžiūros aktą. Po remonto pretenzijos nepriimamos ir už atliktus papildomus remonto darbus bei pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka nemokama. Kadangi minėti transporto priemonės sugadinimai buvo pašalinti remonto metu ir draudikas tai įvertinęs neatsisakė už tai sumokėti, laikytina, kad šios išlaidos yra susijusios su draudiminiu įvykiu, o nekilus ginčui papildomas apžiūros aktas paprasčiausiai nebuvo surašytas. Tokie draudiko veiksmai nepažeidžia AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.1 punkto reikalavimų, pagal kurį nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Nagrinėjamu atveju draudikas (ieškovė), remdamasis suteiktomis jam teisėmis, nustatė, kad remonto metu pakeistos detalės ir atlikti darbai buvo susiję su eismo įvykio aplinkybėmis.

Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai ir precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodyta Kauno apygardos teismo 2015-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1311-324/2015 negali būti laikoma precedentu šioje byloje, kadangi iš esmės skiriasi šių civilinių bylų faktinės aplinkybės. Civilinėje byloje Nr. e2A-1311-324/2015 buvo nustatyti transporto priemonės sugadinimai, kurių priežastiniu ryšiu niekaip nebuvo galima susieti nei su konkrečiu automobiliu, nei su konkrečiu eismo įvykiu. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl padarytos žalos dydžio buvo būtinas papildomas apžiūros aktas.

Dėl palūkanų priteisimo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė kompensuojamąsias palūkanas, kadangi pretenzija buvo siųsta ne Kauno miesto savivaldybei, kuri yra atsakovė šioje byloje ir iš kurios palūkanos yra priteistos, o Kauno miesto savivaldybės administracijai. Be to, pretenzija buvo surašyta 2013-07-01, ieškinys Kauno apylinkės teismui pateiktas tik 2015-07-09. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, jog nustatyta, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė 2013-07-01 pretenziją, kuria buvo prašoma per 15 dienų sumokėti 1 621,52 Lt žalos atlyginimą į AB „Lietuvos draudimas“ atsiskaitomąją sąskaitą. Ši pretenzija adresuota juridiniam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai, o atsakovu nagrinėjamoje byloje nurodytas kitas juridinis asmuo – Kauno miesto savivaldybė. Tačiau atsakovė nei kartu su atsiliepimu į ieškovės ieškinį (dubliku), nei teismo posėdžio nenurodė, jog jai nebuvo žinoma apie ieškovės pretenziją, o tai faktiškai reiškia, kad atsakovė apie ieškovės pretenziją buvo informuota.

Be to, Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 2 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi pretenzijos pateikimo metu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-05) nurodyta, kad už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais yra atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje (VSĮ 5 straipsnio 2 dalis). Viena iš savivaldybių funkcijų yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas (VSĮ 6 straipsnio 32 punktas). Šią funkciją įgyvendina vykdomoji savivaldybės institucija – administracija.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, minėtą teisinį reglamentavimą ir savivaldybės bei savivaldybės administracijos funkcijų sąsajumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors ieškovės 2013-07-01 pretenzija buvo adresuota Kauno miesto savivaldybės administracijai, tačiau atsakovei Kauno miesto savivaldybei apie šią pretenziją turėjo būti žinoma. Todėl spręstina, kad atsakovė apie pareigą atlyginti žalą žinojo, tačiau nesutiko su ieškovės pretenzija dėl 1 621,52 Lt žalos sumokėjimo, ką patvirtina ir atsakovės pozicija bylos nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės žalos atlyginimą ieškovei, konstatavo atsakovės prievolę ieškovei. Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Šios palūkanos (vadinamos kompensuojamosiomis) skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011; kt.). Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (5 arba 6 proc., jei abi šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) (CK 6.210 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013). Įvertinus nustatytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė kompensuojamąsias palūkanas. Ta aplinkybė, jog pretenzija Kauno miesto savivaldybės administracijai išsiųsta 2013-07-01, o ieškinys Kauno apylinkės teismui pateiktas tik 2015-07-09, negali būti pagrindu netenkinti ieškovės prašymo dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, kadangi pasirinkti savo teisių gynimo būdą bei kokiu metu šias pažeistas teises ginti kreipiantis į teismą yra ieškovės teisė. Atsakovė, savalaikiai neįvykdžiusi prievolės atlyginti žalą, privalo mokėti minimalius nuostolius kompensuojančias palūkanas.

Apeliantė apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentu, jog teismas nepagrįstai priteisė ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-09) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kadangi tokių nenumato viešosios teisės normos. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas nagrinėjamoje byloje kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į apeliantės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014; ir kt.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiam advokatui sumokėjo 35,04 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Ieškovės patirtas išlaidas patvirtina į bylą pateikti įrodymai – 2016-04-19 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, PVM sąskaita faktūra serija DP16 Nr. 111, mokėjimo nurodymas Nr. 1090018568. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina 35,04 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319, buveinės adresas Laisvės al. 96, Kaunas) ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834, buveinės adresas J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius) 35,04 Eur (trisdešimt penkis eurus ir 4 euro centus) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.