Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, sekretoriaujant R. G., Linai Rumbutytei – Bonatienei, viešame teismo posėdyje dalyvaujant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Ramunei Butkienei, trečiajam asmeniui E. S., žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ 2015-06-29 ieškiniu ir 2015-09-14 dubliku prašo priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 469,62 Eur žalai atlyginti, 52,56 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013-04-04) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2015-06-29), 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog draudėjas E. S. laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d. apdraudė transporto priemonę – „Crysler 300M“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių draudimu (Kasko) AB „Lietuvos draudimas“. 2012 m. liepos 23 d. E. S. kreipėsi į ieškovę su prašymu dėl draudimo išmokos. Nustatyta, kad 2012 m. liepos 23 d. apie 14.10 val. trečiasis asmuo E. S., turintis 24 metų vairavimo stažą, važiuodamas (duomenys neskelbtini)įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, įvykio metu apgadino kairės pusės priekinį ratą ir ratlankį. Į įvykį iškviesti policijos pareigūnai nubraižė eismo įvykio vietos schemą, nustatė, kad duobė yra apie 2 m. ilgio apsemta vandens, apžiūrėjo ir nustatė automobilio apgadinimus – sugadintas priekinis kairės pusės ratlankis ir padanga. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2012-07-23 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovė draudiminio įvykio žalos administravimui užvedė bylą Nr. 1285563. Transporto priemonė buvo remontuojama ieškovės pasirinktame autoservise UAB „Autofortas“. Ieškovės 2012-07-23 Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyti transporto priemonės sugadinimai- priekinės kairės pusės padanga, priekinės kairės pusės lietas diskas, reikalingas ratų suvedimas, sugadinimai užfiksuoti fotonuotraukose P1150966.JPG – P1150982.JPG. 2013 m. birželio 14 d. UAB „Autofortas“ trečiajam asmeniui E. S. pagal žalos bylą Nr. 1285563 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Serija AF Nr. 014468 1621,52 Lt sumai. UAB „Autofortas“ 2013-06-18 sąmatoje nurodyta, kad šią sumą sudaro dešinės pusės vairo traukės, antgalio skersinės svirties vertė ir jų keitimo darbai, padangos vertė, ratlankio remontas, važiuoklės patikra. Ieškovė 2013-07-01 mokėjimo nurodymu Nr. 6687853 atlygino įvykio metu padarytą žalą, išmokėdama 1621,52 Lt sumą tiesiogiai UAB „Autofortas“. Ieškovė 2013 m. liepos 1 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su pretenzija dėl žalos atlyginimo.

Byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovės argumentas, kad ieškovo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos draudiminės įmokos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudikas prisiima riziką, todėl ieškovo nuostoliai šioje byloje iš esmės yra mažesni, nei reikalaujama, atmestinas. Atsakovė tokiais argumentais siekia paneigti subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys –nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 str.), t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju turtinę žalą ieškovė kildina iš atsakovės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepaneigiantį ieškinio reikalavimo pagrįstumo atsakovės argumentą, jog atsakovei skiriamos nepakankamos lėšos kelių priežiūrai vykdyti. Šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl aktų, kuriais nustatomas atsakovei skiriamų lėšų kiekis, teisėtumo ir pagrįstumo, tuo tarpu reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo ši aplinkybė nėra reikšminga: lėšų nepakankamumas tegali būti vertinamas kaip pagrindas reikšti pretenzijas lėšų neskiriančiam subjektui, bet nepaneigia atsakovės kaltės dėl nepakankamos gatvių priežiūros, o kartu ir pareigos atlyginti netinkamos gatvės būklės sąlygotą žalą. Į bylą pateiktoje eismo įvykio schemoje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje buvusi duobė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog 2012 metais tinkamai vykdė aptariamos kelio atkarpos priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, jog kelio duobė buvo paženklinta ar aptverta.

Į bylą pateikti įrodymai: 2012 m. liepos 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio schema, kurioje pažymėta kelyje esanti duobė, apgadintas automobilis, patvirtina eismo įvykio faktą.

Vertinant priežastinio ryšio egzistavimo faktą pabrėžtina, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. jokiais kelio ženklais nepažymėtos duobės važiuojamoje kelio dalyje. Atsakovas teigia, kad vairuotojas, vairuodamas automobilį minėtoje gatvėje, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių 4, 9 punktais, ir šių nuostatų nevykdymas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą. Transporto priemonę vairavęs E. S. paaiškinime dėl eismo įvykio ir teismo posėdyje nurodė, kad jis važiavo (duomenys neskelbtini) iš paskos mikroautobusui Ford Transit, kuris staiga metėsi į kairę kelio pusę, o jis staiga pastebėjo vandens apsemtą kelio duobę, į kurią įvažiavo kairiąja automobilio dalimi, sugadino ratlankį bei padangą, eismo taisyklių nepažeidė. Šias aplinkybes 2012 m. liepos 23 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodė policijos pareigūnas V. B., kuris kartu su patruliu L. M. apžiūrėjo įvykio vietą ir surašė tarnybinį pranešimą apie įvykusį eismo įvykį. Teismas pažymi, kad transporto priemonės apžiūros akte užfiksuotas vienos padangos ir ratlankio sugadinimas ir žalos dydis paneigia atsakovės argumentus dėl vairuotojo neatidumo, nerūpestingumo, nesaugaus greičio, priešingu atveju žala būtų žymiai didesnė. Be to, policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo įvykio aplinkybes – nepažymėtą gatvėje esančią 2 m. ilgio duobę, apsemtą vandeniu, sugadintą automobilio padangą bei apgadintą ratlankį. Tą patvirtina Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 23 d. nutarimas, eismo įvykio schema. Pažymėtina, kad policijos įvykio tyrimo dokumentai (Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 23 d. nutarimas, eismo įvykio schema) pripažintini didesnę galią turinčiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir juose nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis. Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta šalių teisė teikti teismui įrodymus. Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių teisė ir pareiga. Teismas pažymi, kad atsakovės argumentai, jog eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo neatsargumo, nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, grindžiami vien tik prielaidomis. Įrodymų, patvirtinančių vairuotojo veiksmus, kurie būtų žalos atsiradimo ar padidėjimo priežastis, teismui nepateikta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs E. S. būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012-10-12 nutarime nurodyta, kad vairuotojo E. S. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties nenustatyta. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes. Atsakovės argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atidus ir atsargus, nepasirinko saugaus greičio ir galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog iš pateiktų įrodymų šioje byloje negalima daryti išvados, kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Rašytiniai ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog transporto priemonė 2012 m. liepos 23 d. įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą apsemtą vandeniu kelio išdaužą. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, atliktų remonto darbų PVM sąskaita faktūra neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovės argumentas, kad sąmatoje yra nurodyti ne kairės, o dešinės automobilio pusės sugadinimai, teismo vertinimu, negali būti pagrindas ieškiniui atmesti, nes ieškovė pateikė į bylą žalos administravusio asmens paaiškinimus, kad sąmatoje yra rašymo apsirikimas, visuose žalą ir jos dydį patvirtinančiuose dokumentuose yra nurodytas tas pats žalos bylos numeris- 1285563, nėra jokių duomenų, kad buvo remontuotos abi automobilio pusės.

Atsakovės argumentas, jog ieškinys negali būti tenkinamas ieškovei nepateikus jos pačios parengto papildomo transporto priemonei padarytos žalos nustatymo akto, nepateikus eksperto atlikto vertinimo duomenų pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovės nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Sudarant draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme, draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 021 (2011 m. rugsėjo 28 d. redakcija). Taisyklių Nr. 021, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis. Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9 skyriuje yra nustatyta nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (9.1–9.19 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Pagal Taisyklių 9 punkto nuostatas, nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Draudimo išmoka už sugadintą transporto priemonę apskaičiuojama dviem būdais: 1) draudimo išmoka draudėjui remontuojant transporto priemonę sudaro atkūrimo išlaidos ir (ar) dalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomiems darbams apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytos dalių ir (ar) detalių keitimo remonto, dažymo ir papildomus darbus atliekančios įmonės darbų įkainius (Taisyklių 9.6.2.1 punktas); 2) draudėjui neremontuojant transporto priemonės, draudikas apskaičiuoja būtinąsias remonto išlaidas pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių ar naudotų, atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį) įkainius Lietuvoje, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais (Taisyklių 9.6.1.1 punktas). Šiuo atveju transporto priemonė buvo remontuota UAB „Autofortas“. Transporto priemonės apgadinimai (priekinio kairiojo rato sugadinimas) užfiksuoti įvykį registravusių policijos pareigūnų; į bylą pateiktos fotonuotraukos atitinka policijos pareigūnų aprašyto eismo įvykio pobūdį; aplinkybę, jog buvo prakirsta padanga ir sulankstytas ratlankis patvirtina Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, UAB „Autofortas“ sąmata ir pateiktos nuotraukos, padangos keitimas ir ratlankio taisymas bei autoservise detaliai apžiūrėjus transporto priemonę nustatyti važiuoklės sugadinimai atitinka apgadinimų pobūdį, transporto priemonei įvažiavus į duobę; žalos dydis grindžiamas faktiškai atliktais taisymo darbais ir detalių keitimu, t.y. ne subjektyviais teoriniais skaičiavimais, bet konkrečiomis faktinėmis išlaidomis; aiškūs transporto priemonės sugadinimai ir konkrečios faktinės išlaidos sukūrė pagrindą draudikui, įvertinus padangų rinkos kainą ir remonto darbų vertę, spręsti, ar tikslinga atlikti papildomus veiksmus žalos dydžiui įvertinti; atsakovės nurodytas turto vertinimas yra skirtas tam, kad būtų galima objektyviau nustatyti draudimo išmokos dydį, tačiau, nekilus ginčo dėl remonto kaštų pagrįstumo, nepaneigia fakto, jog išlaidos yra pagrįstos ir būtinos. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų ar įrodymų, kurie leistų spręsti, jog transporto priemonės remonto išlaidos buvo nepagrįstai didelės, jog analogiškas detales įsigyti ar analogiškus remonto darbus buvo galima atlikti pigiau, t.y. savo pozicijos dėl įrodymų žalos dydžiui pagrįsti formos trūkumo negrindė argumentais, kurie leistų abejoti išmokos dydžio pagrįstumu, o kartu ir patvirtintų būtinybę dydį nustatyti atliekant kitokį, nei atliko ieškovė, žalos dydžio vertinimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini)bei užtikrinti saugų eismą joje, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta E. S. priklausanti transporto priemonė, o ieškovė kompensavo išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Neteisėti atsakovės veiksmai (šiuo atveju – neveikimas) ir patirta žala yra susiję priežastiniu ryšiu, todėl esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, ieškinys tenkintinas.

Ieškinį tenkinus visiškai, remiantis CK 6.261 straipsniu, iš atsakovės ieškovei priteistinos 0,05 proc – 52,56 Eur palūkanos, skaičiuojamos nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013-07-01) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2015-06-29).

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 179,98 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. liepos 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Patenkinus ieškinį, iš atsakovės ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį ir 70,08 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, teismas turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bei Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Byloje esantis 2015-06-22 mokėjimo nurodymas ir 2015-06-18 PVM sąskaita-faktūra TD15 Nr. 081 patvirtina, kad už teisines paslaugas ieškovė advokatui Tadui Dumbliauskui sumokėjo 70,08 Eur. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovei atstovavęs advokatas rengė ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 1 val. 45 min. Prašomas priteisti advokato pagalbos išlaidų dydis iš esmės atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 5, 8.2, 8.6, 8.16 punktuose nustatytus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius, yra kelis kartus mažesnis už maksimalų dydį, todėl 70,08 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteistina iš atsakovės ieškovei (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.). Šioje byloje ieškovė sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį, kuris priteistinas ieškovei iš atsakovės (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 93 str. 1 d.).

Iš atsakovės išieškotina pašto išlaidų valstybei suma– 1,68 Eur yra mažesnė, nei Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtinta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl ji valstybei nepriteistina ir neišieškotina (CPK 92, 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinė – Laisvės al. 96, Kaunas, AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buveinė - J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, 469,62 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 62 ct) žalai atlyginti, 52,56 Eur (penkiasdešimt du eurus 56 ct) palūkanų, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (469,62 Eur) nuo 2015 m. liepos 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį ir 70,08 Eur (septyniasdešimt eurų 8 ct) išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.