Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) Z. V. apeliacinį skundą dėl 2015 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo UAB „Žirmūnų būstas“ ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei Z. V..

Aprašomoji dalis

nustatė

1. Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už paslaugas dėl patalpų, priklausančių atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise.

2. Ieškovas nurodė, kad pagal 2012-12-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551 „Dėl UAB „Žirmūnų būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ administravo statinį – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė nuosavybės teise turi butą (duomenys neskelbtini), todėl ji privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą.

3. Atsakovė pareigos mokėti už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą nevykdo, todėl ieškovas prašo priteisti 1019,77 eurų skolos su delspinigiais, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo ir 318 Lt arba 92,10 eurų bylinėjimosi išlaidas (T. 1, b.l. 19-22). Ieškovė 2014-12-18 teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės 301,87 Lt arba 87,43 eurų delspinigių (T.1, b.l. 126-127), teismas dalies ieškinio atsisakymą priėmė, ieškovės prašoma priteisti iš atsakovės skolos suma per laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2013-09-30 yra 932,35 eurų (3219,20 Lt).

4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad prašo teismo ieškinį atmesti, priteisti jai 434,43 eurų (1500 Lt ) patirtas bylinėjimosi išlaidas, paskirti ieškovui 7240,50 eurų baudą už ilgalaikį piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant akivaizdžiai nepagrįstus ir neįrodytus ieškinius. Prašo ieškinį atmesti šiais argumentais

4.1. atsakovas neįrodė, kad suteikė tinkamos kokybės ir kiekybės paslaugas;

4.2. neaiškūs paslaugų tarifų dydžiai;

4.3. ieškovas neįrodė, kad turi teisę administruoti namą (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendime konstatavo, jog ieškinys tenkintinas visiškai.

6. Teismas nustatė, kad pagal 2012-12-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551 „Dėl UAB „Žirmūnų būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ieškovė buvo paskirta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi. Šis įsakymas pakeitė prieš tai galiojusį 2006-09-21 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1700 „Dėl UAB „Šnipiškių ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo naujos redakcijos tvirtinimo“. 2012-02-06 vienintelio akcininko sprendimu UAB „Šnipiškių ūkis“ pavadinimas buvo pakeistas į UAB „Žirmūnų būstas“.

7. Teismas konstatavo, jog atsakovės argumentus, kad ieškovas neatliko paslaugų paneigia ieškovės pateiktos sutartys dėl paslaugų teikimo, paslaugas atlikusių įmonių išrašytos sąskaitos ieškovei ir ieškovės mokėjimų pavedimai pagal šias sutartis ir sąskaitas. Pati atsakovė ginčo laikotarpiu, nors ir nereguliariai bei nepilnai apmokėdama sąskaitas, savo mokėjimais iš esmės yra pripažinusi, kad tokios paslaugos jai buvo suteiktos. Atsakovės argumentai, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktų, susijusių su butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimu, viešą paskelbimą vietinėje spaudoje, neatleidžia atsakovės nuo pareigos apmokėti išlaidas, susijusias su daugiabučio namo bendro naudojimo objektų išlaikymu ir priežiūra.

8. Išaiškinęs, kad mokesčiai už bendrosios nuosavybės administravimą, už namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą), už namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą (eksploatavimą), už teritorijos priežiūrą, komunalinių ir buitinių atliekų išvežimą yra paskaičiuojami vadovaujantis Savivaldybės nustatytais tarifais, jų apskaičiavimo metodika ir taisyklėmis, teismas pažymėjo, kad atsakovė jokių konkrečių įrodymų, duomenų, kurie paneigtų mokesčių už paslaugas paskaičiavimo netikslingumą, neteisėtumą, netinkamą paskirstymą ar nuginčytų ieškovo pateiktus įrodymus ir atliktus darbus, nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad atsakovas taikė nefaktinius ir neteisėtus tarifus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliantė (atsakovė) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-18 sprendimą. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

9.1. teismas netinkamai taikė teisės normas ir netinkamai įvertino faktines aplinkybes, vadovavosi teismo praktika, kurios ratio decidendi nesutampa su šios bylos aplinkybėmis;

9.2. teismas vadovavosi atliekų tvarkymo taisyklėmis, kurios negaliojo ginčo laikotarpiu. Ieškovas dalį ieškinio dėl įsiskolinimo už atliekų tvarkymo paslaugas įrodinėjo ne faktinėmis išlaidomis, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“. Nei minėta teisės aktas, nei vėlesni jo pakeitimai nebuvo paskelbti vietos spaudoje, todėl negaliojo;

9.3. administravimo tarifai, kurių pagrindu buvo skaičiuojami paslaugos įkainiai, taip pat nebuvo paskelbti, todėl jais nebuvo teisinio pagrindo vadovautis. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų apie faktiškai suteiktas paslaugas;

9.4. šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugos įrodinėjamos ne faktinėmis išlaidomis, t.y. šioje ieškinio dalyje yra neįrodytas faktinis pagrindas. Be to, dėl formos trūkumų ir būtinų rekvizitų nebuvimo, paskelbiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-01-13 įsakymą Nr. 1-1344 „Dėl maksimalių šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo“, jis laikytinas negaliojančiu, todėl juo remtis nebuvo galima;

9.5. teismas privalėjo nustatyti teisės aktų galiojimą, nors tai nebuvo įrodinėjimo dalykas. Ieškovas ieškinį grindė neįsigaliojusiais savivaldybės norminiais aktais, kurie nebuvo tinkamai paskelbti vietos spaudoje. Tuo tarpu teismas nurodė, kad ieškinys buvo atmestas, nes atsakovė neįrodė aplinkybės dėl teisės aktų nepaskelbimo vietos spaudoje;

9.6. ieškovo ieškinio nepagrįstumą parodo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-991-599/2014. Atsakovė neturėjo pareigos mokėti ieškovui kokių nors sumų, nes ieškovas turėjo teisinį pagrindą, o ne teisę gauti pinigines sumas. Ieškovas sąskaitoje nepateikė aiškių nuorodų, iš kurių būtų galima nustatyti kokios paslaugos ir kokios apimties buvo suteiktos statiniui. Tai reiškia, kad ieškovas nesilaikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-04-18 įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų nuostatų 8.9 punkto, įpareigojančio išrašyti sąskaitas už kitas paslaugas pagal sudarytas su paslaugų tiekėjais sutartis;

9.7. byloje nėra duomenų apie faktinį išvežtą šiukšlių kiekį. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1-658 patvirtintų nuostatų 8.9 punktas tai numato. Tokiu atveju ieškovas turėjo pateikti duomenis apie surinktą šiukšlių kiekį;

9.8. byloje nėra jokių įrodymų, kad butų savininkai būtų priėmę sprendimą dėl lifto remonto, o tai reiškia, kad nesant išlaikytai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnyje numatytai tvarkai, atsakovė neturi pareigos apmokėti naujo lifto įrengimo kaštų. Administratorius kaupiamąsias išlaidas apskaičiuoja pagal savininkų susirinkimo sprendimą arba balsavimą raštu dėl įmokos dydžio. Nesant tokio sprendimo, ieškovas veikė savo rizika. Taip pat ieškovas nesilaikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintų STR 1.12.05:2002 gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros reikalavimų;

9.9. per laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2013-09-30 pagal mokestinius pranešimus yra priskaičiuota 973,66 eurų su PVM, o atsakovė sumokėjo 378,51 eurų su PVM. Skirtumas yra 595,15 eurų, tačiau ieškinio suma yra 1019,77 eurų suma ir į ją buvo įtraukta 87,46 eurų delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2012-12-31. Atsakovė prašo taikyti senaties terminą delspinigiams, kurių nenumato nei sutartis, nei įstatymas. Be to, skolos likutis 734,81 eurų iki ginčo laikotarpio pradžios (2011 m. kovo 1 d.) yra įtrauktas į sumą, tačiau nedetalizuotas, todėl nepriteistinas, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad visa skolos suma susidarė ginčo laikotarpiu. Prašo vadovautis Vainiaus apygardos teismo 2014 m. spalio 16d. sprendimu Nr. 2A-2063-590/2014;

9.10 . teismas be pagrindo priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovo išlaidos nebuvo nei būtinos, nei reikalingos.

10. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

10.1. pareiga apmokėti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ar kitų patalpų savininkui kyla iš daiktinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ v. P.M., bylos Nr. 3K-3-53/2014;

10.2. nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su trečiaisiais asmenimis, todėl atsakovė nepagrįstai teigia neturinti pareigos mokėti ieškovui, kaip subjektui, teikiančiam administravimo paslaugas;

10.3. 2013-03-05 buvo gauti butų ir kitų patalpų balsavimo raštu skaičiavimo komisijos protokolinis sprendimas dėl daugumos gyventojų pritarimo naujo lifto įrengimui, todėl apeliantės argumentas dėl administratoriaus veikimo savo rizika nepagrįstas;

10.4. atsakovės skola iki 2011-03-01 yra 782,91 euras (2703,23 Lt), o ne 734,81 euras. Per laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2012-09-30 skola buvo 932,34 eurų, į šią sumą nebuvo įtraukti delspinigiai. Šio reikalavimo buvo atsakyta pradėjus bylą, t.y. 2014-12-17;

10.4. Atsakovės prievolės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Atsakovės mokėjimus įskaitydavo pagal CK 6.55 straipsnio 2 dalį, t.y. kaip seniausios skolos apmokėjimą. Taigi senaties terminas nėra suėjęs. Teismas tinkamai taikė materialines ir proceso normas, todėl pagrįstai patenkino ieškinį

10.5. ieškovo bylinėjimosi išlaidos yra protingos, o jei atsakovė būtų vykdžiusi prievolę tinkamai apmokėti už paslaugas, jų nebūtų prireikę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Byloje nustatyta, kad ieškovas prašė priteisti 1019,77 eurus skolos, susidariusios per laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2013-09-30 (T.1, b.l.20), tačiau 2014-12-18 teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės 87,43 eurų delspinigių (T.2, b.l. 126-127). Taigi nagrinėjamoje byloje palaikoma reikalavimo suma buvo 932,35 eurų. Atsakovė iš esmės nesutinka su priteista skola, neigdama skolos buvimo faktą ir dydį panašiomis aplinkybėmis, nuorodomis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

12. Apeliantės prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliantė iš esmės skundžia teisės aktų galiojimą, įrodinėdama jų nepaskelbimą vietinėje spaudoje. Tai nėra faktinė aplinkybė, kuri nustatinėja žodiniais paaiškinimais, o dėl skolos sumokėjimo fakto esminių paaiškinimų, dėl kurių būtų pagrindas skirti žodinį procesą, nepateikta. Neįgalumo faktas nėra aplinkybė skirti žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 322 straipsnis). Skyrus bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka, 2015-04-26 pateikti paaiškinimai nevertinami (CPK 321 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio teisinio pagrindo

13. CK 4.82 straipsnio 1 dalis numato, kad „butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga“. Pagal to paties straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

14. Tai reiškia, kad pareiga pasirūpinti turtu kyla iš daiktinės teisės normų. Nagrinėjamoje byloje Nekilnojamo turto registro 2013-08-12 parengtas išrašas įrodo, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei (T. b.l. 27-28). Ieškovas CK 4.84 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo paskirtas statinio – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratoriumi (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-20 įsakymas Nr. 30-2551 „Dėl UAB „Žirmūnų būstas“, pakeitęs prieš tai galiojusį 2006-09-21 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1700 „Dėl UAB „Šnipiškių ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo naujos redakcijos tvirtinimo“). Konkrečios dėl statinio – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo sutarties nesudaryta, todėl ieškovas savo veikloje remiasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-20 įsakymu Nr. 30-2551 „Dėl UAB „Žirmūnų būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“, kurioje yra detalizuoti individualiai kiekvienam namui taikytini administravimo tarifo dydžiai. Apeliantė įrodinėja, kad tokiu atveju negalėjo būti remiamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ v. P.M., bylos Nr. 3K-3-53/2014, nes šioje byloje sprendžiamas apmokėjimas pagal faktiškai suteiktas paslaugas, o ne pagal teisės aktais patvirtintus įkainius ir tarifus.

15. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualūs kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014, obiter dicta dalyje pateikti išaiškinimai, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto rėmimosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 25 d. nutartimi atmetami. Minėtoje byloje lygiai taip pat mokėjimai buvo apskaičiuojami pagal faktines sąnaudas, vadovaujantis su paslaugų tiekėjais sudarytomis sutartimis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų (UAB ,,Ecoservice“). Nagrinėjamoje byloje atliekų tvarkymo kaštai skaičiuoti pagal UAB „City Service LT“ (T.2, b.l. 152-157) sutarties Nr. 47 sąlygas, kuri pasirašyta 2010-08-30. Ginčo laikotarpis – nuo 2011-03-01 iki 2013-09-30. Minėta sutartis nenuginčyta (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas atmeta ir kitą apeliantės argumentą, jog dalį skolos ieškovas skaičiavo pagal negaliojantį teisės aktą (T.3, b.l.31). Pažymėtina ir tai, kad apeliantei pirmosios instancijos teismas nurodė kasacinio teismo išaiškinimą dėl to, jog susidarius tokiai teisinei situacijai, kaip nagrinėjamu atveju, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nustačius, jog vietos savivaldos institucijų priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, be kita ko, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, tarifų apskaičiavimą, nebuvo tinkamai paskelbti, faktiniai paslaugų gavėjai negali būti atleisti nuo mokesčio už atliekų tvarkymą bei kitas paslaugas mokėjimo.

16. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama. Apeliantė be teisėto pagrindo suabsoliutina savo teises, motyvuodama vartojimo santykiu. Kaip jau minėta anksčiau, pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, jai kyla kaip daikto savininkui. Tai reiškia, jog ji nėra atleista įrodinėjimo pareigos nagrinėjamoje byloje. Atsakovė (apeliantė) nepateikė įrodymų dėl netinkamų aritmetinių veiksmų atlikimo apskaičiuojant skolą už atliekų tvarkymą, taip pat nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu šiukšlės buvo sandėliuojamos, o konteineriai neišvežami. Statinio naudojimosi atliekų tvarkymo paslaugą įrodo ir aplinkybė dėl ieškovo organizuoto šiukšlių šalintuvo remonto (T1, b.l.124,125). Tokiu atveju apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas ir vertino įrodymus, tenkindamas ieškinį dalyje dėl atliekų išvežimo, atmetamas (CPK 185 straipsnis).

17. Taip pat apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą panašiais argumentais ir dėl kitų išlaidų, t.y. administravimo, šilumos energijos priežiūros bei namui išlaikyti ir išsaugoti būtinų išlaidų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, už suteiktas paslaugas, kurias atliko atitinkamose srityse veikiančios įmonės, yra ieškovui išrašyti mokėjimų pavedimai pagal sudarytas sutartis (T.2, b.l..175-185) ir sąskaitos (T.2, b.l.137-157). Pati atsakovė ginčo laikotarpiu, nors ir nereguliariai bei nepilnai apmokėdama sąskaitas, savo mokėjimais iš esmės yra pripažinusi, kad tokios paslaugos jai buvo suteiktos (T. b.l. 30). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantė aktyviai aiškinosi aplinkybes dėl šilumos energijos tiekimo kokybės, šilumos kainos dedamųjų, taikomo tarifo (T.1, b.l.123). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės gauti atsakymai į jos rengtus raštus buvo apskųsti. Be to, vartotojų teises ginančios neteisminės ginčo institucijos taip pat informuotos apie nagrinėjamoje byloje keliamus klausimus dėl tarifo teisingumo ir mokesčių skaičiavimo teisėtumo. Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikti įrodymai, galintys paneigti apeliantei nurodytų mokėtinų sumų teisingumą (pvz., nėra ikiteisminio ginčo institucijų išvadų dėl nepagrįsto tarifo taikymo ir pan.). Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos dokumentus, konstatuoja, jog administratoriaus funkcijų atlikimą pagrindžia organizuota apklausa dėl namo renovacijos (T1, b.l.110), pranešimas apie ketinamus atlikti bendrojo naudojimo elektros skydelių rekonstrukciją (T.1, b.l.112), organizuoti pastato fasado darbai (T. 2, b.l.48-51), karšto vandens vamzdyno dn 20 dalies keitimo darbai, šviestuvų su judesio daviklio keitimo darbai, išėjimo ant stogo durų keitimo darbai (T.2, b.l.131-1133). Tai, kad apeliantės netenkina ieškovo atliekamų darbų pobūdis, neatleidžia jos nuo pareigos sumokėti už darbus tol, kol darbų apmintys ir jų kainos nėra nuginčytos (CPK 6.189 straipsnis). Namui Rinktinės g. 51, Vilniuje, tenkantis administravimo mokestis yra 0,15 (su PVM) Lt/kv.m. (T. 1, b.l. 144-172); byloje šis dydis nėra paneigtas kaip nepagrįstas. Administratorius vykdė pagal administravimo nuostatus jam keliamą pareigą vykdyti namo būklės nuolatinius stebėjimus (T.2, b.l.137), atliko kitus darbus. Tai reiškia, kad argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, priteisiant administravimo, šilumos energijos priežiūros bei namui išlaikyti ir išsaugoti būtinas išlaidas, atmetami, kaip neįrodyti (CPK 185 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos teismas nekartoja kasacinio teismo išaiškinimo, pateikto civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014, dėl pareigos apmokėti administravimo ir kitas išlaidas pagal CK 4.82 straipsnio 4, 5 dalis bei ieškovo pareigos pagrįsti savo veiklos teisinius pagrindus, ginčijant vietos savivaldos institucijų priimtų įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų galiojimą. Kita vertus, laikytinas pagrįstu ieškovo argumentas (T.2, b.l.167), jog tuo atveju, jei atsakovė patyrė žalos dėl kito subjekto veikos, t.y. įrodinėjamo įgyvendinamųjų teisės aktų nepaskelbimo, ji turėtų jiems ir reikšti reikalavimą. Taip pat teisėjų kolegija nebekartoja argumentų dėl apeliaciniame skunde dėstomų tų pačių, kaip ir pirmosios instancijos teisme, aplinkybių dėl teismo prievolės nustatyti teisės akto galiojimą (T.2, b.l.74), nes apie tai pasisakyta nutarties 15,16 punktuose.

19. Apeliantė įrodinėja, kad lifto pakeitimas nauju atliktas ieškovo rizika, todėl ji neprivalo apmokėti proporcingai jos daliai tenkančios kainos (T2, b.l.52). Teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas paneigtas į bylą pateiktu balsavimo raštu biuleteniu, apie planuojamus remonto darbus iš anksto pranešta, balsavimas pravestas (T.1, b.l.111-113). Inter alia, Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsavimo skaičiavimo komisijos protokolas 2013-03-05 Nr. ŽB-26-63 įrodo, kad savininkai priėmė sprendimą dėl naujo lifto įrengimo ir parinko įmonę UAB „Baltijos liftai“ (T.1., b.l. 116). Tokiu atveju daroma išvada, kad yra išlaikytos CK 4.85 straipsnio nuostatos, todėl argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, priteisiant išlaidas už lifto pakeitimą yra atmetami, kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nurodant, kad jie buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantė išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodama savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o teisės aktų ir teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas). Kita vertus, CPK 4 straipsnis numato, kad vienodos praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus apygardos teismo procesinių sprendimų.

21. Apeliantės argumentas, jog ieškovas nepagrindžia atsakovei išrašomų sąskaitų, paneigtas į bylą pateiktu bendrijos narių susirašinėjimu su administratoriumi (T. 1, b.l.120-133), nes iš savininkų parašytų pretenzijų galima padaryti išvadą, kad informacija apie paslaugų pobūdį ir apimtis buvo gauta, tačiau, kaip jau minėta, atsakovei neįrodžius ir nenuginčijus darbų teisėtumo ir pagrįstumo, nėra pagrindo atmesti ieškovo ieškinį (CPK 12, 178 straipsniai). Į bylą pateikta sąskaita, kurią rengia ieškovas už suteiktas paslaugas, yra detalizuota (T.2, b.l.137), skolos sumą išsamiai pagrindžia detalizavimo lentelės (T.2, b.l.138-141). Ieškovas nurodė, kad vadovaudamasis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi užskaitė seniausios skolos apmokėjimą, o reikalavimų dėl delspinigių atsisakė (T.3, b.l.57). Tokiu atveju apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingai priteistos skolos sumos (T.3, b.l.48) atmetamas (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 177 straipsnio 1 dalis).

22. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl materialinių reikalavimų paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju pakartotinis reikalavimas priteisti iš ieškovo baudą, atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 straipsnis). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Spręsdamas materialinį ieškovo reikalavimą atsakovui priteisti žalą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 93 straipsnį turi vadovautis jo 2 dalimi ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kaip išaiškino kasacinis teismas, reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).

25. Apeliantė įrodinėja, jog ieškovo bylinėjimosi išlaidos nei buvo būtinos, nei teisėtos, nes UAB „SKOLOS LT“ nėra priskiriama prie asmenų, kurie turi teisę atstovauti byloje, todėl 52,57 eurai nepagrįstai priteisti ieškovui (T.3, b.l.59). Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu buvo priteista 72,60 Lt už pareiškimo parengimą ir 181,50 Lt, nurodant už advokato pagalbą. Tačiau iš į bylą pateiktos sąskaitos nustatyta, kad 181,50 Lt sumokėta už ieškinį (T.1, b.l.25,26) UAB „SKOLOS LT“. Tai reiškia, kad viso priteista yra 73,59 eurų už juridinio asmens paslaugas, kuris neturi teisės būti atstovu pagal CPK 55 straipsnį, 56 straipsnio 1, 2 dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimas teisme apima ir procesinių dokumentų surašymą, todėl šiuo atveju UAB „SKOLOS LT“ kaip juridinis asmuo negalėjo atstovauti ieškovui teisme, o tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmenį atstovauja netinkamas atstovas, negali būti priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo buvo priteista 73,59 eurų, yra naikintina ir teismo sprendimas pakeistinas. Kaip minėta, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, byla nesprendžiama iš esmės, todėl 73,59 eurų suma priteistų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas nevertinamas kaip išėjimas iš apeliacinio skundo ribų, o atmetus apeliacinį skundą dėl materialinių reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jų nesprendžiama (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje iš atsakovės Z. V., gim. (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „Žirmūnų būstas“, j.a.k. 121483222, naudai priteista 73,59 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.