Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir pagal suinteresuoto asmens L. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į statinį įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys L. R., J. B. ir A. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Suinteresuotas asmuo L. R. taip pat pateikė teismui pareiškimą dėl nuosavybės teisės į statinį įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kuriuo prašo nustatyti, kad L. R. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką – ūkinį pastatą 11I1/ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys nustatyti matininkės L. Z. 2024 m. birželio 4 d. parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (Registro Nr. 44/1262251).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.4. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (redakcija nuo 2024 m. lapkričio 1 d.) 4.5 punkte nurodyta, kad statinio priklausiniai – savarankiški prie pagrindinio statinio priskirti statiniai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu statiniu. Teisės normoje nepateiktas baigtinis sąrašas tarnaujančių pagrindiniam daiktui statinių. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Nagrinėjamoje byloje pagal faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar sandėliukas atitinka priklausiniams būdingus požymius. Sandėliukas apeliantės naudojamas buto (pagrindinio daikto), šildomo kietu kuru, poreikiams tenkinti, šis statinys funkciniu ryšiu susijęs su butu, todėl yra buto priklausinys.

13.5. Skundžiamas sprendimas grindžiamas tuo, kad apeliantė neįrodė CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negalima. Apeliantė leistinais įrodymais įrodė, kad sandėliukas, esantis žemės sklype, kurio dalis priklauso apeliantei, daugiau kaip 10 m. sąžiningai ir atvirai naudojamas, prižiūrimas ir valdomas kaip neturinčio centralizuoto šildymo ir kanalizacijos buto priklausinys. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių apeliantės dėstomų faktinių aplinkybių apie gaisrą ir vėlesnį statinio atstatymą jos šeimos narių jėgomis.

14.1. Pripažinti, kad apeliantė pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodomą ūkinį pastatą (sandėliuką) 11I1/ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys nustatyti matininkės L. Z. 2024 m. birželio 4 d. parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (registro Nr. 44/1262251), būtų galima tik tuo atveju, jei, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, būtų nustatyta, jog tenkinamos visos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos. Šiuo atveju tokios sąlygos nenustatytos.

14.2. Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame sprendime, iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui L. R. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas 1994 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Minėtame išraše nėra jokios informacijos apie tai, kad butui priklauso priklausiniai. Nors apeliantė į bylą pateikė 2012 m. liepos 20 d. pažymą apie gaisrą Nr. 3-18-3833(8.19.), iš pateiktos pažymos net neaišku, kokiame pastate kilo gaisras, kadangi pastatas nenurodytas. Byloje nėra jokių duomenų, kad po gaisro ūkinis pastatas buvo pastatytas teisėtai. Nors apeliantė teigia, kad 2013 m. kartu su vyru savo lėšomis ir jėgomis atstatė sudegusį ūkinį pastatą jo buvusioje vietoje, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų.

14.4. Kadangi ūkio pastatas, kurį pareiškėja Vilniaus miesto Savivaldybė prašė teismo pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti savivaldybės nuosavybėn, niekam nepriklauso nuosavybės teise, t. y. neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, ir pareiškėja atliko visas būtinas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

17. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui L. R. 1994 m. gegužės 16 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). 0,0849 ha žemės sklypas su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (643/849 dalys), L. R. ir J. R. (61/849 dalys) bei J. B. (145/849). Tarp pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės ir suinteresuoto asmens L. R. kilo ginčas dėl ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalies. Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bešeimininkiu ir perduoti jos nuosavybėn ūkinį pastatą, kuris pareiškime identifikuotas adresu (duomenys neskelbtini), LKS koordinatėmis (duomenys neskelbtini), taip pat apytiksliu plotu – 100 kv. m. Suinteresuotas asmuo L. R. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo iš dalies nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimu, taip pat prašymą nustatyti, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į Vilniaus miesto savivaldybės prašomo pripažinti bešeimininkiu ūkinio pastato dalį – sandėliuką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys nustatyti matininkės L. Z. 2024 m. birželio 4 d. parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (registro Nr. 44/1262251). Suinteresuotas asmuo nurodė, kad paminėta ūkinio pastato dalimi (sandėliuku), pažymėtu 4I1m, ji naudojosi nuo 1991 m. Šis pastatas buvo naudojamas malkoms laikyti, todėl buvo susijęs funkciniu ryšiu su pareiškėjos butu, kuriame įrengtas krosninis šildymas. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad 2012 m. liepos 12 d. paminėtas sandėliukas sudegė, tačiau 2013 m. suinteresuotas asmuo L. R. ir jos sutuoktinis savo jėgomis ir lėšomis atstatė sudegusį statinį, kur taip pat įsirengė lauko tualetą. Suinteresuotas asmuo L. R. nurodė, kad nurodytas sandėliukas yra pareiškėjos buto priklausinys, kurį pareiškėja atvirai ir nepertraukiamai valdė 33 metus, o 2015-2016 m. butą kartu su ūkiniu pastatu dar ir buvo apdraudusi nuo gaisro, gamtinių jėgų ir kitų rizikų. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2­025 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą tenkino, o suinteresuoto asmens L. R. prašymo nustatyti, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką, netenkino. Suinteresuotas asmuo L. R., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos prašymas nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką, pateikė apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti suinteresuoto asmens L. R. prašymą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo L. R. laikosi pozicijos, kad ji leistinais įrodymais įrodė, jog sandėliukas (ūkinis pastatas), esantis žemės sklype, kurio dalis priklauso apeliantei, daugiau kaip 10 metų buvo sąžiningai ir atvirai naudojamas, prižiūrimas ir valdomas kaip neturinčio centralizuoto šildymo ir kanalizacijos buto priklausinys, todėl šiuo atveju buvo visos sąlygos jos prašymui tenkinti ir nustatyti, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į paminėtą nekilnojamąjį turtą.

20. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

23. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog suinteresuotas asmuo L. R. sąžiningai ir teisėtai valdo ūkinį pastatą, todėl sprendė, kad nėra įrodytos visos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė aplinkybėmis, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nėra jokios informacijos apie tai, jog suinteresuoto asmens L. R. butui priklauso priklausiniai, taip pat kad byloje nėra įrodymų, jog po 2012 m. gaisro sudegusį ginčo statinį suinteresuotas asmuo pastatė savo lėšomis ir kad nurodytas statinys po gaisro buvo atstatytas teisėtai, bei aplinkybe, kad suinteresuoto asmens L. R. gyvenamoji vieta yra deklaruota visai kitu adresu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo išvardintos aplinkybės visų byloje esančių įrodymų kontekste yra nepakankamos konstatuoti įgyjamosios senaties sąlygų nebuvimą ginčo situacijoje.

25. Visų pirma, vertinant įgyjamosios senaties sąlygų buvimą, būtina išsamiai ištirti byloje esančius duomenis apie atitinkamo objekto valdymą. Kaip minėta, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Daikto valdymas suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis). Sąžiningas valdymas yra toks, kai valdyti pradedantis asmuo (tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

26. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, siekdama pagrįsti savo poziciją byloje, suinteresuotas asmuo L. R. pirmosios instancijos teismui pateikė 1981 m. gegužės 6 d. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), inventorinę bylą, kurioje užfiksuoti pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys. Iš paminėtos inventorinės bylos matyti, kad (duomenys neskelbtini), esantis pagrindinis pastatas neturi vandentiekio sistemos ir kanalizacijos, namo šildymo būdas – krosninis (ši aplinkybė matyti ir iš nurodytame name esančio pareiškėjos buto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo), o žemės sklype yra 9 ūkio (pagalbiniai) pastatai. Suinteresuotas asmuo L. R. pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad prašomas pripažinti bešeimininkiu ūkinis pastatas buvo padalintas į sandėliukus, kurie buvo faktiškai priskirti naudotis daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), atskirų butų savininkams, taip pat laikėsi pozicijos, kad sandėliukas yra jos buto (kuris, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, yra 12,53 kv. m bendro ploto) priklausinys, skirtas malkoms laikyti, o nuo 2013 m. dalis paminėto statinio yra naudojama ir kaip lauko tualetas. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, 2013 m. kovo 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai buvo informuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento sprendimu lauko tualetas, esantis (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 1 d. bus panaikintas, todėl gyventojai raginami iki nurodytos datos įsirengti naujus lauko tualetus ūkio būdu savo žemės sklypuose (ką suinteresuotas asmuo L. R. iš esmės teigia atlikusi ginčo sandėliuke) arba prisijungti prie miesto nuotekų tinklų nustatyta tvarka. Dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė.

27. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu ne kartą yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėta teismų praktika šioje byloje yra svarbi atskleidžiant suinteresuoto asmens L. R. sandėliuko valdymo pobūdį ir įgyjamąją senatį reglamentuojančių nuostatų kontekste. Kaip pagrįstai pažymėta ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko, aplinkybes, kad ginčo sandėliukas galimai yra naudojamas kaip kanalizacijos neturinčio buto lauko tualetas ir kaip patalpa krosnimi šildomo buto kietojo kuro atsargoms laikyti (šios aplinkybės, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo spendimo motyvų, ne tik nebuvo paneigtos, bet, kaip minėta, iš esmės ir nebuvo nustatinėjamos), turėjo nustatyti, ar sandėliukas atitinka priklausiniams būdingus požymius, t. y. ar jis, kaip teigiama suinteresuoto asmens L. R. prašyme, yra susijęs su suinteresuoto asmens L. R. butu funkciniu ryšiu ir, jeigu toks ryšys būtų nustatytas, ar šis ryšys yra teisiškai reikšmingas (ar sandėliukas nuolat tarnauja suinteresuoto asmens butui ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nevertino suinteresuoto asmens nurodytų aplinkybių apie daugiabučio namo savininkų faktinį sandėliukų naudojimą, taip pat neįvertino ir suinteresuoto asmens L. R. į bylą pateiktų įrodymų: (duomenys neskelbtini), esančio namo istorinių duomenų (inventorinės bylos), paminėto 2013 m. kovo 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo, kuriame išdėstytas raginimas paminėto namo gyventojams jiems priklausančiame sklype įsirengti lauko tualetus, ir kt. Pirmosios instancijos teismas taip ir neatsakė į šioje byloje kylantį klausimą, ar suinteresuotam asmeniui L. R. priklausantis butas apskritai gali būti naudojamas pagal paskirtį nevaldant ginčo sandėliuko. Paminėto statinio sukūrimo (pastatymo) aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat liko neištirtos. Pirmosios instancijos teismui formaliai padarius išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti, jog suinteresuotas asmuo L. R. sąžiningai ir teisėtai valdo sandėliuką, nebuvo įvertintas ir kitų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų buvimas.

29. Teismų praktikoje pažymima, jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo neįvertintų aplinkybių ir įrodymų apimtis sudaro pagrindą konstatuoti bylos esmės neatskleidimą – pirmosios instancijos teismas tik formaliais motyvais, neaptaręs byloje esančių rašytinių įrodymų ir suinteresuoto asmens L. R. nurodytų aplinkybių atmetė siunteresuoto asmens L. R. prašymą nustatyti nuosavybės teisės į sandėliuką įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu. Tokiu atveju ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais vertinant, ar yra įrodytos visos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad visų byloje esančių įrodymų kontekste būtų išsamiai įvertintas suinteresuoto asmens L. R. prašymo nustatyti nuosavybės teisės į sandėliuką įgijimą pagal įgyjamąją senatį pagrįstumas ir ištirti visi suinteresuoto asmens į bylą pateikti įrodymai, be kita ko, sandėliuko sukūrimo istoriniai duomenys, ryšys su suinteresuotam asmeniui L. R. priklausančiu butu, konkrečios sandėliuko valdymo aplinkybės ir kt.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 16 d. sprendimą ir bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

33. Bylinėjimosi išlaidas, patirtas šalių nagrinėjant bylą tiek pirmąja, tiek apeliacine instancija, paskirstys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, atsižvelgęs į galutinį rezultatą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.