Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-1009-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Z. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-335/2016 pagal ieškovės M. Z. ieškinį atsakovei V. P. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė D. Č..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė M. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti oficialųjį testamentą, sudarytą 2013 m. vasario 22 d. S. S., negaliojančiu. Nurodė, kad 2013 m. (duomenys neskelbtini) d. naktį Molėtų miesto ligoninėje mirė jos ir atsakovės motina S. S.. Mirties išvakarėse, būdama ligoninėje ir labai sunkios būklės, dalyvaujant atsakovei ir notarei D. Č. velionė surašė testamentą, kuriuo visas pinigines lėšas paliko ieškovės seseriai ir bylos atsakovei V. P.. Mano, kad šis testamentas neatitinka tikrosios testatorės valios, yra sudarytas nesuvokiant savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, nes tuo metu testatorė gydėsi ligoninėje nuo sunkių ligų, vartojo stiprius vaistus, iki mirties buvo likę kelios valandos. Ieškovės nuomone, testamentas galėjo būti pasirašytas ne pačios testatorės, o kito asmens, todėl yra pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.89 straipsnių pagrindais. Nurodė, kad įtarimus dėl testamento atitikimo realiai testatorės valiai sukėlė ir tai, jog jo sudaryme dalyvavo ir atsakovė, kuri, jos manymu, nesąžiningais veiksmais, apgaule yra užvaldžiusi motinos sukauptus pinigus ir nevykdė jos valios pasidalinti abiem dukroms sukauptą turtą per pusę. Ieškovė ilgą laiką nesikreipė dėl testamento nuginčijimo todėl, kad atsakovė žadėjo turtą pasidalinti, todėl tikėjosi ginčą išspręsti taikiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad, neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo nenustatyta.Iš byloje esančių bei iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje esančių (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-633-227/2014, kurioje priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.)) duomenų nustatyta, kad 2013 m. vasario 22 d. VšĮ Molėtų ligoninėje notarė D. Č. patvirtino testatorės S. S., mirusios 2013 m. vasario 23 d., oficialųjį testamentą, kuriuo testatorė visas jai priklausančias pinigines lėšas, kuriame banke ar finansų įstaigoje jos bebūtų, paliko savo dukrai atsakovei V. P. (5 b. l.). Ieškovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje, tvirtino, kad testatorės S. S. 2013-02-22 sudarytas testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80, 1.89 str. pagrindais. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo ir pripažinti oficialųjį S. S. testamentą negaliojančiu dėl to, kad jį pasirašydama testatorė nesuvokė savo veiksmų reikšmės ar negalėjo jų valdyti bei dėl to, kad jis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog testamentas buvo sudarytas paveikus testatorės apsisprendimą. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nesutinka, mano, kad jais vadovaujantis nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinio skundo pagrindai yra analogiški ieškovės pareikšto ieškinio faktiniams pagrindams, kurie buvo išnagrinėti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių vertinimo yra pasisakyta skundžiamame sprendime.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė yra praleidusi CK 5.8 straipsnyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti palikimo priėmimą ir paveldėjimo teisės liudijimą, kurį atsakovė prašė taikyti, o tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (83 – 84 b. l., CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).Pagal CK 5.8 str. nuostatas ginčyti palikimo priėmimą ar išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumą gali asmuo, pretenduojantis į palikimą tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali pareikšti ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Šiuo atveju ieškovės ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. beveik po 3 metų nuo ginčijamo testamento sudarymo. Nors apeliantė tvirtina, kad į teismą pavėluotai kreipėsi todėl, kad atsakovė vilkino spręsti paveldėto turto pasidalijimo klausimą, kad ji buvo atsakovės apgauta, tačiau tokių aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip svarbių priežasčių, objektyviai sutrukdžiusių ieškovei savalaikiai kreiptis į teismą teisminės gynybos, jei manė, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-633-227/2014 duomenys patvirtina, kad ieškovė dar 2014 metų pradžioje kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės teismą dėl nustatymo juridinę reikšmę turinčio fakto, kad mirusios motinos S. S. iki mirties buvusioje gyvenamojoje vietoje buvo rasta tam tikra pinigų suma. Minėtos bylos iškėlimas patvirtina, kad ieškovė suvokė ir suprato, kad, siekiant apginti galimai pažeistas teises, galima imtis aktyvių veiksmų ir kreiptis į teismą. Akivaizdu, kad minėtą bylą ieškovė iškėlė siekdama įgyvendinti savo, kaip mirusios motinos įpėdinės, paveldėjimo teisę ir keisti susiklosčiusią padėtį, kilusią iš paveldėjimo santykių ir tam netrukdė nei ieškovės nurodomi atsakovės pažadai pasidalinti paveldėtą turtą, nei apgaulė. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nebuvo rūpestinga ir tinkamu laiku nesiėmė ginti, jos vertinimu, pažeistų, savo kaip įpėdinės teisių, todėl be svarbių priežasčių praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 5.8 straipsnyje. Kadangi atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nustačius 25-26 punktuose nustatytas aplinkybes, tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog mirusioji S. S., pasirašydama oficialųjį testamentą, nesuvokė savo veiksmų esmės. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertina nepagrįstu ir atmeta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, yra išaiškinęs, kad bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, t. y. pagal liudytojų parodymus, ekspertų išvadas, kurios daromos remiantis medicininiuose dokumentuose esamais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, to reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse. bylose Nr. 3K-3-303/2010; Nr. 3K-3-453/2012; Nr. 3K-3-190/2013, kt.).Asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, nes įrodinėja tas, kas teigia (CPK 178 str.). Pagal CPK 185 str. nuostatas, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog tam tikras faktas buvo, nei kad jo nebuvo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teismo normų reikalavimų laikėsi ir nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Tai, kad sprendimas priimtas ir įrodymai įvertinti ne ieškovės naudai arba ne taip, kaip ji tikėjosi, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir įrodymus įvertino netinkamai. Nagrinėjamu atveju liudytojų notarės D. Č. bei mirusiąją S. S. gydžiusios gydytojos V. P. parodymai, kurie iš esmės atitinka ir atsakovės V. P. nurodytas aplinkybes, patvirtina, jog S. S. testamento sudarymo laikotarpiu nors sirgo, gydėsi ligoninėje ir buvo silpnos sveikatos, tačiau jos psichinė būklė nekėlė abejonių, ji suvokė savo veiksmus, su aplinkiniais bendravo normaliai, buvo galima su ja susišnekėti, buvo aiškaus proto. Apeliantė, tvirtindama, kad mirusi motina testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų, šiam faktui pagrįsti nepateikė patikimų ir objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Siekiant įrodyti, kad egzistuoja CK 1.89 straipsnyje nurodytas testamento negaliojimo pagrindas, reikia specialių medicininių žinių. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės atstovas atsisakė reikalavimo dėl pomirtinės medicininės ekspertizės skyrimo S. S.. Apeliantė skunde neginčija, kad šis sprendimas buvo su ja suderintas ir atitiko jos valią. Taigi pati ieškovė iš esmės atsisakė teikti bylą nagrinėjusiam teismui įrodymus, kurie galėtų būti objektyviu pagrindu, leidžiančiu abejoti testatorės psichinės sveikatos būkle. Jokių kitų reikšmingų argumentų, leidžiančių spręsti apie tai, kad testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, nesiorientavimo aplinkoje, apeliantė nenurodė ir neįrodė. Vien tos aplinkybės, kad testatorė mirė praėjus keliolikai valandų po testamento surašymo bei kad ji turėjo fizinio pobūdžio negalavimų, savaime nepatvirtina, kad ji, 2013 m. vasario 22 d. sudarydama oficialųjį testamentą, nesuvokė savo veiksmų esmės ar (ir) negebėjo jų valdyti. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde ieškovės išdėstytos abejonės dėl testatorės parašo tikrumo yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi ieškovė, keldama klausimą dėl testatorės parašo autentiškumo, neprašė skirti rašysenos ekspertizės ir nepateikė jokių kitų objektyvių duomenų savo argumentams pagrįsti (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad testatorei testamento sudarymo metu buvo daromas spaudimas, nes atsakovė dalyvavo sudarant šį testamentą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 48 str. 2 d., CK 5.18 str. 1 d., įpėdinių dalyvavimas sudarant testamentą yra leidžiamas ir šis jų dalyvavimas savaime nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės naudojimo testatorės atžvilgiu bei neturi įtakos testamento galiojimui. Nors apeliantė kelia klausimą dėl testamento sudarymo metu buvusių liudytojų skaičiaus, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 47 str. bei CK 5.28 str. bei 5.29 str. nuostatas, galima pagrįstai vertinti, kad ir šie oficialiojo testamento sudarymo reikalavimai pažeisti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, virš aptartų bei skundžiamame sprendime išdėstytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja CK 1.80 ar 1.89 straipsniuose įtvirtintos sąlygos mirusiosios S. S. oficialųjį 2013 m. vasario 22 d. testamentą pripažinti negaliojančiu. Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė ne kartą reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai. Įsiteisėjusiomis Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. ir 2016 m. gegužės 13 d. nutartimis ieškovės išdėstyti teisėjo galimo šališkumo pagrindai buvo apsvarstyti ir pripažinti nesudarančiais pagrindo nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių bei ieškovės nurodomų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ieškovė nepateikė jokių naujų objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti skundžiamą sprendimą priėmusios teisėjos nešališkumu. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu taip pat pripažįstami nepagrįstais. Iš ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų matyti ir tai, kad ji reikalauja spręsti dėl notarės D. Č. atsakomybės, nes ji neteisėtai patvirtino ginčijamą testamentą. Šioje byloje sprendžiamas tik skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Kaip minėta, teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tai reiškia, kad nėra nustatyta nei neteisėtų notaro veiksmų, nei sandorio negaliojimo pagrindų. Be to, skundai dėl notaro veiksmų nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (CPK 511 str., Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 41 str., 42 str.).Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Ieškovė apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė paaiškinimus ir apeliacinį skundą, tačiau analogiško turinio dokumentai jau yra pridėti prie bylos, todėl jų priėmimas pagal CPK 314 str. reikalavimus nesprendžiamas, kadangi tai nėra nauji įrodymai. Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo tenkinęs ieškovės M. Z. prašymą ir atidėjęs žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos (13 b. l.). Tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu žyminis mokestis už ieškinį priteistas nebuvo. Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi tenkino apeliantės M. Z. prašymą ir atidėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos (106 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ginčija tik testamentą, pagal kurį įpėdinis tik įgyja teisę paveldėti testatoriaus turtą, bet neginčija išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, pagal kurį įpėdinis paveldi patį turtą (turtinis reikalavimas), bei į tai, kad viso teisminio proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu ieškovei buvo teikiama 50 procentų antrinė teisinė pagalba (7 b. l.96 – 97 b. l.), teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovės yra pagrindas į valstybės pajamas priteisti 50 procentų arba po 20,50 Eur įstatyme numatyto žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 6 d., 84 str., 96 str. 2 d., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės M. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 20,50 Eur (dvidešimt eurų 50 euro centų) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą bei 20,50 Eur (dvidešimt eurų 50 euro centų) žyminio mokesčio valstybei už ieškinį ( gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000).