Telšių apylinkės teismo sprendimas

Teisėjo padėjėjas SAULIUS JURKŠA ?Civilinė byla Nr. 2-17-875/2015m.Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01008-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 35.1.; 36.1.; 35.3.6.; 37.; 42.3.; 42.10.; 42.11.1.; 44.5.1.

2015 m. liepos 3 d.

Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjas Nerijus Masiulis, sekretoriaujant Ilonai Digrylienei, dalyvaujant atsakovui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs pagal UAB „Gelvora“ ieškinį dėl skolos, mokėjimo ir kompensacinių palūkanų, įskaitant procesines, delspinigių, netiesioginių nuostolių ir žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo A. K. iškeltą civilinę bylą, kurioje nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų tretysis asmuo atsakovo pusėje yra I. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ir atsakovas buvo pateikę teismui tvirtinti taikos sutartį, tačiau teismas 2014-12-30 nutartimi ir dar kartą 2015-01-22 nutartimi atsisakė patvirtinti taikos sutartį, nes neįžvelgė joje jokių ieškovo nuolaidų ir todėl laikė, kad taikos sutartis pažeidžia viešąją tvarką, nes diskriminuoja skolininką, kaip silpnesniąją vartojimo kredito sutarties šalį.

Teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad pripažįsta 31.733,66 Lt skolą, tačiau prašo, kad ieškovo reikalaujami delspinigiai ir palūkanos būtų sumažinti. Atsakovas taip pat paaiškino, kad iškėlus bylą teisme jis sumokėjo ieškovui 1484,70 Lt ir 435,00 € įmokas, kaip buvo numatyta jų taikos sutartyje.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

1. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Ištyrus ieškovo pateiktą Sutartį matyti, kad pagal ją pradinis kreditorius AB SEB bankas 2007-07-05 suteikė atsakovui 40.000,00 Lt vartojimo kreditą 60 mėnesių laikotarpiui už 9,9% metines palūkanas, o atsakovas įsipareigojo kreditą kartu su palūkanomis grąžinti iki 2012-07-04, kiekvieno mėnesio penktą dieną sumokėdamas nustatyto dydžio įmoką (18-22 b.l.). Atsakovas 2009-04-14 buvo įsiskolinęs pradiniam kreditoriui AB SEB bankui 3.555,71 Lt pagal grafiką negrąžintos kredito dalies, 2.313,96 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei delspinigių, todėl pradinis kreditorius įspėjo atsakovą apie vienašališką Sutarties nutrukimą, jei įsiskolinimas nebus likviduotas iki 2009-04-30 (23 b.l.). 2009-11-09 pradinis kreditorius reikalavimo teisę į 35.491,52 Lt skolą, kurią 2009-11-06 sudarė 31,733,66 Lt kredito likutis, 2.773,82 Lt palūkanų skola ir 984,04 Lt delspinigiai, atlygintinai perleido ieškovui (8, 12-17 b.l.). Ieškovas 2009-11-19 pranešimu dėl reikalavimo teisės perleidimo informavo atsakovą apie įgytą į jį reikalavimo teisę (24 b.l.). Toliau ieškovas per 1712 dienų, praėjusių nuo duomenų fiksavimo 2009-11-06 iki ieškinio pareiškimo 2014-07-15, priskaičiavo 14.940,21 Lt palūkanas už pagrindinę 31.733,66 Lt skolą pagal Sutarties 2.4 punktą (10 b.l.). Taip pat ieškovas per 180 dienų nuo 2014-01-17 iki 2014-07-15 priskaičiavo 5.712,06 Lt delspinigius už pagrindinę 31.733,66 Lt skolą (9 b.l.).

2. Dėl negrąžintos kredito dalies ir mokėjimo palūkanų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vadinasi, atsakovas privalėjo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti prievoles, laikydamasis minėtoje Sutartyje nustatytų sąlygų. CK 6.881 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kreditavimo santykiams paskolą reglamentuojančios CK normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir specialioms kreditavimą reglamentuojančioms teisės normoms. Todėl pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalėjo grąžinti gautą kreditą jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o pagal CK 6.872 straipsnio 2 dalį atsakovas taip pat turėjo mokėti ieškovui palūkanas Sutartyje nustatyta tvarka, t.y. kiekvieną mėnesį kartu su kredito grąžinimo įmoka, bet atsakovas pažeidė Sutarties 2, 5.1 ir 5.2 punktų nuostatas, nesumokėdamas nustatytų kredito grąžinimo įmokų ir priskaičiuotų palūkanų. CK 6.874 straipsnio 2 dalis suteikia kredito davėjui teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią negrąžintą kredito sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jei sutartyje yra numatytas kredito grąžinimas dalimis, o eilinė kredito dalis laiku negrąžinama. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Sutarties 6.1 punkte.

Kaip nustatyta CK 1.112 straipsnio 1 dalyje, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (nagrinėjamu atveju – ieškovui). Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės, kaip tai numatyta CK 6.101 straipsnio 2 dalyje. CK 6.101-6.110 straipsniuose reglamentuotas reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (naujajam kreditoriui, reikalavimo įgijėjui, cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Pagal cesijos sutartį naujajam kreditoriui savo reikalavimo teisę perleidęs pradinis kreditorius nustoja būti prievolės šalimi, nes jo vietą prievolėje užima naujasis kreditorius, kuris yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Taigi pagal reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) naujasis kreditorius (ieškovas) perėmė iš pradinio kreditoriaus visas reikalavimo teises, įskaitant teisę į įstatymų nustatytas palūkanas, prievolės įvykdymui užtikrinti Sutartyje nustatytas teises bei kitas papildomas teises.

Skolininkas (nagrinėjamu atveju – atsakovas) pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Atsakovas iš esmės pripažįstą ieškovo reikalavimą dėl 31.733,66 Lt skolos priteisimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pilnai įvykdęs iš Sutarties kylančias savo pinigines prievoles pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui. Kadangi atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, ne tik pažeidė Sutarties 2, 3.3, 3.4, 5.1 ir 5.2 punktų nuostatas, nesumokėdamas nustatytų kredito grąžinimo įmokų ir priskaičiuotų palūkanų, bet ir nevykdė reikalavimo, pateikto pagal Sutarties 5.7 punktą, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui – ieškovui, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 9.190,70 € (? 31.733,66 Lt) negrąžintą kredito likutį ir tą reikalaujamų palūkanų dalį, kurią sudaro 803,35 € (? 2.773,82 Lt) mokėjimo (pelno) palūkanų skola, priskaičiuota dar pradinio kreditoriaus, yra pagrįstas ir tenkintinas.

Tačiau bylos duomenimis, atsakovas bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovui 430,00 € (? 1484,70 Lt) ir 435,00 € (49, 83 b.l.). Sutarties bendrųjų sąlygų 10 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui (atsakovui) atsiskaičius su banku už prievoles pagal Sutartį, pirmiausia įskaitomas kreditas, po to – palūkanos ir kiti banko mokesčiai, paskiausiai – netesybos (baudos ir delspinigiai). Taigi, iš ieškovui priteistino 9.190,70 € negrąžinto kredito likučio atėmus atsakovo jau sumokėtą 865,00 € sumą, ieškovui priteistinas iš viso 8.325,70 € negrąžintas kredito likutis ir, kaip ankstesnėje pastraipoje nurodyta, 803,35 € mokėjimo (pelno) palūkanų skola.

3. Dėl delspinigių. Pradinį kreditorių ir atsakovą siejo teisniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K -7-272/2011).

Reikalaujama priteisti pagrindinė skola yra 31.733,66 Lt. Be šios sumos, ieškovas dar prašo priteisti ir 6.696,10 Lt delspinigius, iš kurių 984,04 Lt pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktus iki Sutarties nutraukimo priskaičiavo pradinis kreditorius, o 5.712,06 Lt per 180 dienų nuo 2014-01-17 iki 2014-07-15 priskaičiavo pats ieškovas, veikdamas kaip naujasis kreditorius (9 b.l.). CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia sutartyje susitari, jog prievolės neįvykdžiusi arba ją netinkamai įvykdžiusi sutarties šalis privalo sumokėti kitai šaliai netesybas – baudą arba delspinigius. Sutarties 5.3 ir 5.4 punktuose numatyti 0,1% dydžio per dieną delspinigiai, skaičiuojami už įsiskolinimo sumą. Taigi ieškovas reikalauja 36,5% (365 x 0,1%) metinių delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną.

Delspinigiai yra netesybų rūšis. Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, bet jos yra ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, atliekanti kompensuojamąją funkciją, kai sutartis neįvykdoma ar vykdoma netinkamai. CK 6.258 straipsnio 2 dalyje kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma yra aiškiai įtvirtintos įskaitinės netesybos. CK 6.71-6.75 straipsniuose, reglamentuojančiuose netesybas, baudinės netesybos nenumatytos. Taigi netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Nepaisant to, nustatant netesybas šalių susitarimu, visuomet egzistuoja grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir piktnaudžiaudama skolininko sunkia materialine padėtimi, nepatyrimu, silpnavališkumu ar kitomis skolininką verčiančiomis neapgalvotai elgtis aplinkybėmis nustatyti neprotingai dideles netesybas. Todėl sutarties sąlyga dėl netesybų, kaip ir bet kokia kita sutarties sąlygą, vertintina sąžiningumo, teisingumo ir protingumo požiūriu. Susitarimų dėl netesybų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet taip pat ir su viešo intereso gynimu, nes netinkamai įgyvendinant teisę į netesybas, jos, užuot atlikusios kompensacinę funkciją, gali peraugti į lupikavimą, pažeidžiantį viešą interesą. Tai, kad CK įtvirtintos būtent įskaitinės netesybos, kaip ir tai, kad CK draudžia baudines netesybas, ne vieną kartą nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žiūrėti, pvz., civilines bylas Nr.3K-3-721/2002; Nr.3K-3-866/2002; Nr.3K-3-218/2003; Nr.3K-3-1070/2003; Nr.3K-3-316/2005; Nr.3K-3-394/2005; Nr.3K-3-405/2006 ir kt.).

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog aiškiai per dideles netesybas teismas gali sumažinti, tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Iš esmės ta pati nuostata pakartota CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgdamas į aukščiau aptartas konkrečios bylos aplinkybes ir ypač į Sutartyje numatytą delspinigių dydį, įvertindamas delspinigių ir reikalaujamos priteisti pagrindinės skolos santykį (6.696,10 Lt /31.733,66 Lt), remdamasis CK 1.5 straipsniu ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, turėdamas omenyje CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą delspinigių dydį, teismas sprendžia, kad ieškovo interesai bus apginti, o atsakovo padėtis nebus pernelyg pabloginta priteisus ieškovui dvigubai mažesnę delspinigių sumą už jo reikalautąją. Taigi ieškovui priteistini 969,66 € (? 3.348,05 Lt) delspinigiai.

4. Dėl palūkanų, priskaičiuotų po Sutarties nutraukimo. Be 2.773,82 Lt palūkanų, kurias tebegaliojant Sutarčiai priskaičiavo dar pradinis kreditorius, ieškovas taip pat reikalauja priteisti ir 14.940,21 Lt palūkanas, per 1712 dienų nuo 2009-11-06 iki 2014-07-15 priskaičiuotas už atsakovo negrąžintą kredito likutį, taikant Sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte nurodytą 9,9 % palūkanų metinę normą, nors pastarosios palūkanos priskaičiuotos jau po Sutarties nutraukimo. Ieškovas reikalauja iš viso 17.714,03 Lt palūkanų, neįvardindamas jų visų ar kurios nors minėtos jų dalies nei kaip mokėjimo (pelno) palūkanų, nei kaip kompensacinių palūkanų. Dėl toliau išdėstytų motyvų teismas ieškovo reikalaujamas jau po Sutarties nutraukimo jo paties priskaičiuotas 14.940,21 Lt palūkanas kvalifikuoja kaip kompensacines palūkanas.

Kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 priimtoje Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1, pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Tačiau, pagal CK 6.213 straipsnio 1 dalies ir 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatas, tik paskolos ar kredito sutarties galiojimo metu kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas, teismų vadinamas mokėjimo arba pelno palūkanomis. Atsakovui nemokant pelno palūkanų ir kredito grąžinimo įmokų, o pradiniam kreditoriui dėl to nutraukus Sutartį, atsakovui neliko pareigos toliau mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, nes pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, išskyrus CK 6.221 straipsnio 3 dalyje numatytą šios taisyklės išimtį, pagal kurią sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kitos sutarties sąlygos čia turi būti suprantamos kaip neapibrėžiančios sutarties dalyko ir objekto. Pavyzdžiui, tai galėtų būti sutarties sąlygos, nustatančios atsakomybę už sutarties pažeidimą, sutarties šalių komunikacijos tvarką, sutarties įsigaliojimą, nutraukimą, pratęsimą ar atnaujinimą, konfidencialumo įsipareigojimus, sutarties sąlygų prieštaravimo viena kitai išsprendimo tvarką ir pan. Taigi po Sutarties nutraukimo tolesnis atsakovo naudojimasis iš pradinio kreditoriaus pasiskolintais pinigais yra neteisėtas, o kreditorius nebegali tikėtis pelno, taigi ir pelno (mokėjimo) palūkanų, iš neteisėtų skolininko veiksmų. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 2 dalimi, pradiniam kreditoriui ir jo teises perėmusiam ieškovui išliko tik teisė reikalauti atlyginti dėl neteisėto pinigų naudojimo patirtus nuostolius, kuriuos sudaro atsakovo negrąžinto kredito ir nesumokėtų pelno palūkanų suma, kuri jau aptarta anksčiau, kompensacinės palūkanos, ir netesybas.

Kreditoriaus (ieškovo) reikalavimas sumokėti po Sutarties nutraukimo priskaičiuotas palūkanas, kurias teismas kvalifikuoja kaip kompensacines, laikytinas reikalavimu taikyti skolininkui (atsakovui) civilinę atsakomybę. Laiku negrąžinus pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats, o skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl pagal CK 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas kompensacines palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos įsipareigojimų neįvykdančiam skolininkui gali būti skaičiuojamos ir kreditoriaus (ieškovo) prašymu priteisiamos ikiteisminės kompensacinės palūkanos, o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (teisminės kompensacinės palūkanos). Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija – kompensacinė. Jos tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Todėl kompensacinių palūkanų, kaip kreditoriaus nuostolių, priteisimas taip pat turi atitikti kompensacinį civilinės atsakomybės pobūdį ir negali tapti kreditoriaus pasipelnymo šaltiniu.

Tarp pradinio kreditoriaus, kurio teisių perėmėjas yra ieškovas, ir atsakovo buvo sudaryta Sutartis, iš kurios bendrosios dalies 2, 3.3, 3.4 ir 5.1 punktų nuostatų kilo atsakovo prievolė mokėti Sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte numatytas mokėjimo (pelno) palūkanas. Kad Sutartyje kalbama būtent apie mokėjimo (pelno), o ne apie kompensacines palūkanas, spręstina iš to, jog Sutarties 3.3, 3.4 ir 5.1 punktuose minimų palūkanų mokėjimas siejamas su grafike numatytomis mokėjimo dienomis. Akivaizdu, kad mokėjimų grafikas galioja ir yra taikomas tik galiojant Sutarčiai. Kaip minėta, ši atsakovo piniginė prievolė baigėsi sulig Sutarties nutraukimu. Jokių kompensacines palūkanas numatančių nuostatų Sutartyje nėra. Tokią teismo išvadą patvirtina ir paties pradinio kreditoriaus AB SEB banko kitose bylose reiškiami reikalavimai, kylantys iš analogiškų vartojimo kredito sutarčių ir jų pažeidimo (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-24370-809/2015, Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-12573-587/2015 ir kt.). Kaip matyti, pradinis kreditorius po vartojimo kredito sutarčių nutraukimo tose sutartyse numatytų palūkanų dydžio ne tik netaiko toliau skaičiuodamas kompensacines palūkanas, bet ir apskritai nereikalauja tokias palūkanas priteisti, o apsiriboja reikalavimu priteisti delspinigius.

CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.2 straipsnyje nurodoma, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje sutartinė civilinė atsakomybė apibrėžiama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis. Sutarties nutraukimą sąlygojo atsakovo piniginių prievolių pradiniam kreditoriui nevykdymas, todėl atsakovas tapo naujos prievolės, kilusios iš Sutarties pažeidimo, skolininku, privalančiu atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas, kaip tai numatyta CK 6.245 straipsnio 3 dalyje ir 6.256 straipsnio 2 dalyje. Be to, CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Kadangi pradinio kreditoriaus parengtoje vartojimo Sutartyje, prie kurios prisijungė atsakovas, aiškiai susitarta tik dėl mokėjimo (pelno) palūkanų taikymo ir nėra aiškiai išreikšto susitarimo dėl kompensacinių palūkanų taikymo atsakovui (kredito gavėjui, skolininkui) pažeidus Sutartį, tai nagrinėjamu atveju gali būti taikomos tik CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio įstatyminės kompensacinės palūkanos. Vien dėl šios aplinkybės ieškovo priskaičiuotos 14.940,21 Lt kompensacinės palūkanos mažintinos 1,98 karto, atsižvelgiant į sutartinių ir įstatyminių palūkanų santykį (9,9 % / 5 %).

Kadangi kompensacinės palūkanos, kurios pagal CK 6.261 straipsnį yra laikomos minimaliais nuostoliais, ieškovui priteisiamos taikant civilinę atsakomybę atsakovui, kaip Sutartį pažeidusiai jos šaliai, pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų ar neveikimo atsirado ar padidėjo jo nuostoliai. CK 6.259 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, reglamentuojamas skolininko atsakomybės sumažinimas tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių, padarytų dėl netinkamo prievolės įvykdymo, padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių tiems nuostoliams sumažinti. Pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį palūkanų taikymas negali prieštarauti sąžiningumo bei protingumo principams.

Vienareikšmiškai spręstina, kad pats ieškovas nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Skolininkui laiku neįvykdžius piniginės prievolės kreditorius įgyja subjektinę teisę reikalauti iš skolininko nuostolių atlyginimo, taigi – ir kompensacinių palūkanų. Nors skola kaupėsi nuo 2008 m. pabaigos ir visi įmokų mokėjimo terminai suėjo 2009-04-30 (14 b.l.), o jos taip ir nebuvo sumokėtos, po reikalavimo teisės įgijimo ieškovas dar ilgiau nei puspenktų metų skaičiavo kompensacines palūkanas, kol jos išaugo iki 14.940,21 Lt sumos. Tačiau kai rinkos profesionalu esantis pradinio kreditoriaus teisių perėmėjas – ieškovas, operatyviai nesiimdamas savalaikių ir aktyvių savo teisės įgyvendinimo veiksmų reikalauja 9,9 % metinių kompensacinių palūkanų, jos nebetenka kompensacinės funkcijos ir transformuojasi į skolininko nubaudimą ir kreditoriaus pasipelnymą, pavojingai arimą lupikavimui. Tokiu būdu įgyvendinama profesionalaus kreditoriaus teisė į kompensacines palūkanas prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams, pagal kuriuos pelnymasis iš skolininko nemokumo yra tradiciškai smerkiamas. Taigi įvertinus, kad ieškovas yra profesionalas, spręstina, jog jam kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir kitko priteisimo iš atsakovo visiškai pakako vienerių metų po reikalavimo perėmimo. Kadangi ieškovas, nesant tam jokių priežasčių, delsė ilgiau nei puspenkto karto (1712/365=4,69), tai atitinkamai dar tiek pat kartų mažintina iš atsakovo priteistina kompensacinių palūkanų suma. Tokiu būdu ji iš viso mažintina 9,29 (1,98 x 4,69) karto, nustatant, kad vietoje reikalautų 14.940,21 Lt ieškovui priklauso 1.608,20 Lt kompensacinės palūkanos.

Kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 priimtoje Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Tiek netesybos, tiek kompensacinės palūkanos yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodyti. Papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų (koks ir yra įtvirtintas Sutarties 5.3 ir 5.4 punktuose) neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Tačiau, sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima priteisti kartu ir netesybas, ir kompensacines palūkanas, t.y. negalima jų sumuoti, nes pagal CK 6.261 straipsnį kompensacinės palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais, o pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, reikalaujant nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Kaip išaiškinta minėtosios Apžvalgos šeštojoje išvadoje, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys prašo ir netesybų, ir kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją. Taigi, ieškovui priklausančios 1.608,20 Lt kompensacinės palūkanos, kaip mažesnioji suma, įskaitytinos į anksčiau aptartą didesniąją 3.348,05 Lt delspinigių sumą ir atskirai nepriteistinos.

5. Dėl netiesioginių nuostolių. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka yra laikomos netiesioginiais nuostoliais. Ieškovo reikalaujama priteisti 495,68 Lt suma susidarė ieškovui neprotingai ilgai, t.y. puspenktų metų, atliekant nerezultatyvius ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus. Kaip nurodo ieškovas, išsiųsti net 55 laiškai, skambinta 84 kartus, išsiųstos 39 automatinės SMS žinutės, į Gyventojų registro tarnybą kreiptasi 54 kartus (11 b.l.). Kita vertus, jokie įrodymai, kad šios išlaidos buvo faktiškai patirtos, teismui nepateikti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovui priteistina dešimteriopai mažesnė netiesioginių nuostolių suma, t.y. 14,36 € (? 49,57 Lt).

6. Dėl procesinių palūkanų. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

7. Dėl sutartinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo 9,9 % sutartines palūkanas už pagrindinę skolos sumą (31.733,66 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip anksčiau šiame sprendime išaiškinta, Sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte yra numatytos tik mokėjimo (pelno) palūkanos, kurios po Sutarties nutraukimo toliau nebetaikomos. Dėl kompensacinių palūkanų dydžio ir jų mokėjimo Sutartyje nėra susitarta, tik 5.3 ir 5.4 jos punktuose yra numatytas netesybų mokėjimas delspinigių pavidalu. Nesant rašytinio susitarimo dėl kompensacinių palūkanų dydžio ir jų mokėjimo, ieškovo reikalavimu taikytinos įstatyminio dydžio kompensacinės palūkanos, kurios kaip procesinės palūkanos ieškovui jau yra priteistos (žiūrėti ankstesnę pastraipą), todėl antrą kartą nebepriteisiamos.

8. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 93 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo ieškovui priteistina proporcinga (61,65 %) patenkintiems reikalavimams 1.699,00 Lt žyminio mokesčio dalis – iš viso 303,36 € (? 1.047,43 Lt) (5-7 b.l.).

Remiantis CPK 96 straipsnio 1 ir 3 dalimis teismo patirtas 11,83 € pašto išlaidos valstybės naudai priteistinos iš abiejų ginčo šalių: 7,29 € iš atsakovo ir 4,54 € iš ieškovo (1 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 26, 29, 259, 260, 263, 265, 269 ir 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 8.325,70 € (aštuonių tūkstančių trijų šimtų dvidešimt penkių eurų 70 ct) negrąžintą kredito likutį, 803,35 € (aštuonių šimtų trijų eurų 35 ct) mokėjimo palūkanų skolą, 969,66 € (devynių šimtų šešiasdešimt devynių eurų 66 ct) delspinigius, 14,36 € (keturiolikos eurų 36 ct) netiesioginius nuostolius, 5% (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą 10.113,07 € (dešimties tūkstančių vieno šimto trylikos eurų 07 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-08-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 303,36 € (tris šimtus tris eurus 36 ct) žyminio mokesčio ieškovui UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, Juozapavičiaus g. 7, LT-09311 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440.

Priteisti iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 7,29 € (septynis eurus 29 ct) pašto išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, Juozapavičiaus g. 7, LT-09311 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440, 4,54 € (keturis eurus 54 ct) pašto išlaidų valstybei.

Netenkinti ieškinio dalyje dėl likusių delspinigių, kompensacinių palūkanų ir netiesioginių nuostolių priteisimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.