Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus (toliau – Skyrius) prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje, kurioje Z. Č. kaltinta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir kuria baudžiamoji bylą nutraukta.

Šia nutartimi nukentėjusiosios S. P. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos ir pareikštų kaltinimų esmė

1. Z. Č. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 8.40 val., neturėdama S. ir A. P. leidimo, atkabino garažo, esančio S. ir A. P. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, kieme, durų kabliuką ir tokiu būdu neteistai įsibrovusi į patalpą išstūmė į kiemą 299 EUR vertės vejapjovę „McCulloch M53-140W“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė ne dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių, kadangi į namus grįžo S. P. ir iš namo į kiemą išėjo A. P., kuris paėmęs vejapjovę iš Z. Č. nustūmė atgal į garažą ir uždaręs duris užkabino jas kabliuku. Po to, Z. Č. palaukusi, kol S. P. ir A. P. nueis į namo vidų, tęsė savo nusikalstamus veiksmus, t. y. vėl atkabino garažo durų kabliuką ir tokiu būdu neteisėtai įsibrovusi į patalpą, atvirai, stebint pro namo langą A. P. ir S. P., išsistūmė vejapjovę „McCulloch M53-140W“ iš garažo ir ją pagrobė. Šiais veiksmais Z. Č. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamos veikos aplinkybių tyrimas vyko ne kelis kartus, o tęsėsi besikeičiant tiriamos veikos kvalifikacijai, todėl visumoje vykstantis procesas nebuvo pakartotinis ir pažeidžiantis non bis in idem principą. Konstatavus, kad baudžiamasis procesas buvo galimas, apeliacinės instancijos teismas šioje konkrečioje situacijoje negali priimti nei apkaltinamojo, nei išteisinamojo nuosprendžio, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, apeliaciniame skunde dėl įrodymų vertinimo taip pat nepasisakyta, apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo neprašyta ir jis neatliktas, apeliaciniame procese iš esmės ginčytos tik teismo išvados konstatuojant non bis in idem principo pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl non bis in idem principo

7. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Konvencijos protokolo Nr. 74 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.). Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui. Pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas) (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-788/2016). Minėtų nuostatų kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą bei baudžiamojo proceso eigą, konstatuoja, jog non bis in idem principo pažeidimo šiuo konkrečiu atveju nebuvo.

8. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismo išvada dėl net trečio proceso vedimo Z. Č. atžvilgiu dėl tų pačių faktinių aplinkybių, nėra teisinga. Pirmiausia pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-33302-17) 2017 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas, konstatuojant, jog Z. Č. veikoje nėra savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymių, tuo pačiu perduodant šio nutarimo nuorašą Vilniaus apskr. VPK, siekiant pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 518 straipsnį (t. 1, b. l. 135–138). Toks sprendimas iš esmės reiškė, ne proceso dėl tos pačios veikos baigtį, o poreikį jį tęsti pakeičiant veikos kvalifikaciją. Pradėjus administracinio nusižengimo teiseną Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. balandžio 12 d. konstatavo, kad Z. Č. veikoje nėra ir ANK 518 straipsnyje numatyto pažeidimo požymių, kartu pažymėdamas, kad „iš bylos duomenų matyti, kad 2017-07-03 iš A. P. namų, esančių (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, dingo benzininė žoliapjovė Mc Culloch M530-140W, todėl pradėtinas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės“ (t. 2, b. l. 4–7). Toks sprendimas vėlgi nereiškė proceso dėl tos pačios veikos baigties, nes buvo konstatuota būtinybė jį tęsti, pakeičiant teisinę veikos kvalifikaciją. Atitinkamai reaguodamas į gautus duomenis Skyriaus vyriausiasis prokuroras G. Vaičiūnas – t. y. pareigūnas, kuris turi ne tik įstatyminę teisę, bet ir pareigą nustatyti prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikinti neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoti prokurorams privalomus nurodymus (BPK 170 straipsnio 5 dalis) – remdamasis BPK 217 straipsnio nuostatomis, 2018 m. gegužės 3 d. panaikino 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-33302-17 ir jį atnaujino, nurodydamas jį tęsti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (t. 2, b. l. 27–28).

9. Minėti byloje esantys duomenys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmiausia rodo, kad dėl 2017 m. liepos 3 d. įvykių nebuvo atliekami keli tyrimai. Administracinio nusižengimo teisena buvo to paties ikiteisminio tyrimo tąsa – pirminiam Z. Č. pareikštam įtarimui nepasitvirtinus, tyrimo medžiaga buvo perduota pastarosios veiksmus įvertinti ANK normų kontekste. Taigi nepaisant to, kad minėtas įvykis buvo vertinamas tiek per BK, tiek per ANK normų prizmę, tai jokiu būdu nelemia išvados, kad dėl to paties dalyko buvo priimtas koks nors galutinis sprendimas byloje, ar kad procesas buvo baigtas, o asmuo buvo baustas ar persekiojamas dukart.

10. Teismas pažymi, kad nors procesas dėl veikos kvalifikacijos kaitos vyko skirtinga procesine forma, Z. Č. iki šiol nebuvo pritaikytos jokios baudžiamojo ar administracinio poveikio priemonės. Ir nors skundžiamoje nutartyje akcentuota, kad non bis in idem draudimas yra platesnio pobūdžio – t. y. jog veikos kvalifikavimo keitimas ir (ar) veikos faktinių aplinkybių tikslinimas nereiškia, jog atsiranda pagrindas konstatuoti, kad kaltinimas yra kitas – tokios kasacinio teismo išvados buvo padarytos visai kitokioje situacijoje nei susiklosčiusi šioje byloje.

11. Iš skundžiamoje nutartyje cituojamo LAT sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2012 turinio matyti, kad non bis in idem pažeidimas aptariamoje byloje buvo konstatuotas įžvelgus tai, jog asmens atžvilgiu jau esant priimtam vienam teisminiam sprendimui baudžiamojoje byloje, buvo pradėta dar viena baudžiamoji byla dėl to paties asmens poelgio. Pažymėtina, jog asmuo aptariamoje byloje, pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, pirmiausia privataus kaltinimo tvarka priimtu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 155 straipsnį, o vėliau jo atžvilgiu kitoje byloje buvo priimtas ir apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 290 straipsnį, nors abiem atvejais buvo sprendžiamas kasatoriaus kaltumo klausimas dėl įžeidžiančio turinio plakatų demonstravimo Kėdainiuose, prekybos centro „RIMI“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Taigi akivaizdu, jog LAT suformuota teisės taikymo taisyklė buvo taikoma esant visai kitoms faktinėms aplinkybėms – kitaip tariant nagrinėjamoje byloje nebuvo inicijuoti du atskiri baudžiamieji procesai, o gavus naujų duomenų vyriausiasis prokuroras atnaujino anksčiau nutrauktą ikiteisminį tyrimą ir nurodė jį tęsti pagal kitą BK normą. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad apylinkės teismas minėtą kasacinio teismo praktiką aiškino plečiamai, neatsižvelgdamas į šios konkrečios baudžiamosios bylos specifiką, ir nepagrįstai pritaikė BK 2 straipsnio 6 dalies bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

12. Tokį teisėjų kolegijos įsitikinimą patvirtina ir BPK 1 straipsnio nuostatos, kurios inter allia numato, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, <...> išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apygardos teismo vertinimu, teisiškai nėra galima situacija, kai prokurorui galimai nepagrįstai nutraukus ikiteisminį tyrimą (pvz. dėl galimai klaidingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo) ir perdavus medžiagą spręsti dėl administracinės teisenos inicijavimo (kuri galiausiai nutraukiama ir asmuo nėra nubaudžiamas), dėl tariamai įžvelgiamo non bis in idem principo pažeidimo, net galimai įžvelgiant kitos nusikalstamos veikos požymius, nebebūtų galima tęsti (atnaujinti) anksčiau nutraukto ikiteisminio tyrimo. Būtent tokios teisminės praktikos formavimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paneigtų baudžiamojo proceso paskirtį ir neleistų užtikrinti galimai nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų asmenų interesų apsaugos. Šiuo atveju, vertinant ar buvo pažeistos non bis in idem principo nuostatos, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai ar procesas visumoje buvo vientisas, ar jau baigtas ir toliau kartojamas, ar asmeniui buvo taikomi tam tikri baudimo elementai ir tik tada vertinti galimų procesų dubliavimąsi minėto principo kontekste.

13. Įvertinus visas šias aplinkybes apygardos teismas konstatuoja, jog vykstantis baudžiamasis procesas, kuriame Z. Č. kaltinama padariusi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nepažeidžia non bis in idem principo nuostatų, nes šioje byloje nagrinėjamos veikos aplinkybių tyrimas vyko ne kelis kartus, o tęsėsi besikeičiant tiriamos veikos kvalifikacijai, todėl visumoje vykstantis procesas nebuvo pakartotinis ir pažeidžiantis non bis in idem principą.

Dėl galimybės apeliacinės instancijos teismui priimti apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį

14. Teisėjų kolegija, sutikusi su prokuroro argumentais ir pripažinusi teismo išvadas dėl non bis in idem principo pažeidimo nepagrįstomis, negali sutikti su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje gali priimti išteisinamąjį arba apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo pačiu išspręsti bylą iš esmės, pasisakant ir dėl Z. Č. kaltės klausimo.

15. Pasak prokuroro, LAT plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016 yra išaiškinusi, kad BPK 326 straipsnio 5 dalies turinyje nėra draudimo priimti apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį. Nekvestionuodamas minėtos LAT nutarties nuostatų, apygardos teismas pabrėžia, jog šioje byloje susiklosčiusi situacija, apeliacinės instancijos teismui neleidžia priimti Z. Č. atžvilgiu vienokio ar kitokio nuosprendžio.

16. Pabrėžtina, kad prokuroro nurodomoje LAT nutartyje, be kita ko, nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį dėl bylos nutraukimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, gali priimti apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį. Priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas gali tada, kai pirmosios instancijos teismas bylą nutraukia ją išnagrinėjęs iš esmės, yra paduotas apeliacinis skundas pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėjama BPK nustatyta tvarka. Atitinkamai šioje nutartyje pažymėta ir tai, kad LAT nagrinėjamoje situacijoje pirmos instancijos teisme bylą nutraukė iš esmės ją išnagrinėjęs, t. y. ištyręs įrodymus, juos įvertinęs; prokuroro ir nukentėjusiojo skundų turinys prašant R. P. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jam buvo žinomas; apeliacinės instancijos teisme nuteistasis prašė jį išteisinti, jo gynėjas baigiamosiose kalbose išsamiai išdėstė gynybos poziciją dėl kaltinimo nepagrįstumo, pasisakė dėl nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų, nurodė jų atmetimo motyvus ir pan.

17. Turėdamas omenyje tai kas minėta, apygardos teismas pažymi, jog nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, jis jų nevertino: skundžiamos nutarties 8 lapo skyriuje „Įrodymų vertinimas, teismo išvados“ nėra pateiktas nutartyje išvardintų įrodymų vertinimas, nėra jokios jų analizės ir išvadų dėl padarytos veikos, iš esmės kalbama tik apie non bis in idem principo pažeidimą (t. 3, b. l. 121–123). Atitinkamai prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nėra jokios bylos įrodymų analizės ir jų vertinimo, bet nepaisant to prašoma N. Č. pripažinti kalta (t. 3, b. l. 128–130). Apeliacinės instancijos teisme proceso dalyviai neprašė atlikti įrodymų tyrimo bei savo baigiamosiose kalbose nepasisakė dėl įrodymų vertinimo (2019 m. vasario 19 d. teismo posėdžio protokolas). Taigi pirmosios instancijos teisme byloje surinkti įrodymai nebuvo vertinami, jokių išvadų dėl faktinių aplinkybių byloje nebuvo, o ir apeliacinės instancijos teisme valstybinis kaltintojas nepasisakė nei dėl jų, nei dėl kaltinimo Z. Č. pagrįstumo, taigi ir gynyba buvo orientuota iš esmės ne į konkrečias faktines bylos aplinkybes, o į skundą, kuriame pasisakoma tik dėl non bis in idem principo ir į Z. Č. kaltės klausimą apskritai.

18. Iš visa to akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje (proc. Nr. 1-01-1-33302-2017-4) nors iš tyrė byloje surinktus duomenis, neįvykdė savo pareigos išnagrinėti bylą iš esmės ir nepasisakė dėl ištirtų duomenų vertinimo, bei kokios išvados iš jų seka. Nagrinėjamoje situacijoje, tik tą padaręs teismas galėjo spręsti klausimą ir pasisakyti dėl non bis in idem principo pažeidimo. Taigi šiuo konkrečiu atveju nuosprendžio priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra negalimas ir lemtų aiškų proceso dalyvių teisių pažeidimą, nes apeliacinės instancijos teisme iš esmės nesant ginčo dėl faktinių aplinkybių, jie prarastų teisę į tokį ginčą vėlesnėje, tik kasacinėje, proceso stadijoje. Viena vertus, kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, gali būti ginčijamas tik teisės taikymo aspektu, kita vertus – kasacinis skundas gali būti teikiamas tik tais klausimais, kurie buvo ginčo dalyku apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju toks ginčas nebūtų galimas, taigi būtų grubiai pažeisti teisingumo ir teisės į tinkamą procesą principai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla, taip kaip, tą tiesiogiai numato BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas, perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą, kurioje Z. Č. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.