Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-2667-656/2019, kuria buvo atsisakyta priimti prašymą atnaujinti procesus civilinėse bylose Nr. A2-3921-803/2017 ir Nr. 2-1743-603/2016,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Lietuvos apeliacinio teismo 2018-11-07 nutartyje konstatuotos tokios faktinės aplinkybės, kad nei BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto administratorė, nei kreditorės UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic arms“ nepaneigė pareiškėjo Z. V. nurodytų aplinkybių, kad BUAB ,,FF Lizingas“ buhalterinės apskaitos programą su duomenimis nurašė ir sunaikino bankroto administratorė ir kreditorių komitetas (nutarties 30 p.), įrodo tai, kad bankroto administratorė ir kreditorių komitetas tyčia sunaikino buhalterinės apskaitos dokumentus bei tyčia teikė melagingus paaiškinimus, kas lėmė teismo nepagrįstą išvadą, kad R. B. S. yra bendrovės skolininkas. Šios nustatys faktinės aplinkybės nebuvo žinomos nagrinėjant prašomas atnaujinti civilines bylas.

4. Be to, egzistuoja ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatyti pagrindai procesams atnaujinti. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas Kauno apygardos teismo 2018-06-22 nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat nustatė, kad nei byloje dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nei bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo konstatuotas tikslus BUAB ,,FF Lizingas“ nemokumo faktas, o bankroto administratorė tokių duomenų neteikė. Taigi, bendrovei ne tik nepagrįstai buvo iškelta bankroto byla ir jos bankrotas pripažintas tyčiniu, bet ir kaip vienas iš pagrindų tokiems procesiniams sprendimams priimti nepagrįstai nurodyta bendrovės su R. B. S. sudaryta paskolos sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), kitaip tariant, apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą ar spręsdamas joje kurį nors konkretų procesinį klausimą, nepadarė materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidų. Nagrinėjamoje byloje skundžiama nutartimi yra išspręstas procesinio dokumento – apelianto 2019-02-04 paduoto pareiškimo dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose Nr. A2-3921-803/2017 ir Nr. 2-1743-603/2016 – priėmimo klausimas, todėl, atsižvelgiant į apeliacijos paskirtį, apeliacinės instancijos teismas turėtų patikrinti, ar šiuo atveju egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas atsisakyti tokį prašymą priimti.

10. Prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje nagrinėjimo tvarką, pradedant nuo prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo stadijos iki teismo veiksmų atnaujinus bylos nagrinėjimą, reglamentuoja CPK 370 straipsnio 1–4 dalys. Tokio pobūdžio prašymo priėmimo stadijoje teismui visų pirma tenka pareiga įsitikinti, ar prašymas atitinka CPK 365 ir 369 straipsniuose nustatytus šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Jeigu prašymas atnaujinti procesą neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jeigu už jį nesumokėtas žyminis mokestis, teismas CPK nustatyta tvarka išsprendžia šio prašymo trūkumų pašalinimo klausimą, o kai nustato CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose numatytus pagrindus, atsisako prašymą priimti (CPK 370 str. 1 d.).

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą, nes apeliantas siekia proceso atnaujinimo byloje Nr. A2-3921-803/2017, kurioje nebuvo priimtas sprendimas dėl ginčo esmės, ir byloje Nr. 2-1743-603/2016, kurios nagrinėjime jis nedalyvavo, taigi neturi ir reikalavimo teisės prašyti ją atnaujinti kitu, nei tiesiogiai įstatymo leidėjo įtvirtintu pagrindu – pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o tokiu proceso atnaujinimo pagrindu pareiškime nesiremiama. Šiame kontekste aktualu tai, kad Vilniaus apygardos teismas jau yra nagrinėjęs apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo toje pačioje civilinėje byloje Nr. 2-1743-603/2016 CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kuris įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo atmestas (žr. šioje byloje prašomą atnaujinti civilinę bylą Nr. A2-3921-803/2017, Lietuvos apeliacinio teismo civilinę bylą Nr. 2-1306-236/2017). Kaip žinoma, pagal CPK 374 straipsnį pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas.

12. Atskirajame skunde apeliantas nekritikuoja teismo išvadų dėl prašymo atnaujinti procesą dvejose bylose nepriimtinumo ir nesiekia jų paneigti, nenurodo aplinkybių, jo manymu, patvirtinančių skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Priešingai, faktinis elgesys, kuomet kartu su atskiruoju skundu pridėtame patikslintame pareiškime (b. l. 97) yra nurodoma apie pareiškimo, kurį teismas atsisakė priimti, modifikavimą, atsisakant reikalavimo dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. A2-3921-803/2017 bei patikslinant prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1743-603/2016 teisinį pagrindą (papildant jį CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu), neabejotinai patvirtina, kad ir pats apeliantas pripažįsta netinkamai įgyvendinęs kreipimosi į teismą su atitinkamu prašymu teisę.

13. Tokia susiklosčiusi situacija lemia vertinimą, kad apeliantas, formaliai pateikdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, tačiau jame nenurodydamas nei vieno argumento ar motyvo, kodėl teismas šį klausimą yra išsprendęs neteisingai, ir tuo pačiu atskirajame skunde formuluodamas prašymą perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti modifikuoto ir papildyto nauju proceso atnaujinimo pagrindu apelianto pareiškimo priėmimo klausimą, iš esmės siekia ne teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliacine tvarka įvertinimo (patikrinimo), bet nori pasinaudoti apeliacijos institutu ne pagal paskirtį, aptartą šios nutarties 9 punkte, taip pat, labiau tikėtina, siekia apeiti CPK 374 straipsnyje nustatytą draudimą dėl tapataus prašymo pateikimo (šios nutarties 11 p.).

14. Pažymėtina, kad toks apelianto suformuotas atskirojo skundo reikalavimas, t. y. panaikinus teismo nutartį, kurios teisėtumo ir pagrįstumo klausimas net nėra keliamas, įpareigoti pirmosios instancijos teismą spręsti jo patikslinto pareiškimo klausimą, yra teisiškai ydingas. CPK aiškiai ir nuosekliai išdėstyta prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo ir jo priėmimo tvarka, taip pat teismo, nagrinėjančio tokį prašymą, teisės ir pareigos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad negalima patikslinti to, ko nėra, t. y. ko teismas nepriėmė, juolab kad skundžiama nutartimi teismas netaikė pareiškimo trūkumų šalinimo instituto, nekėlė jo neatitikimo formos ar turinio reikalavimams klausimo, nenustatė trūkumų, kuriuos pašalinus toks procesas galėtų būti pradėtas. Skundžiama teismo nutartimi buvo nustatyta, kad procesas pagal tokį pareiškimą apskritai negali prasidėti, o tokia teismo pozicija, kaip minėta, net nekvestionuojama.

15. Tai nustatęs, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien nemotyvuoto atskirojo skundo pateikimo faktas pats savaime neteikia pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.