Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. I. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6-356-2013 pagal ieškovo R. I. ieškinį atsakovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei atsakovės I. B. priešieškinį ieškovui R. I. dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, institucijai, teikiančiai išvadą, - Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašė pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 nustatytą nepilnamečio sūnaus L. I., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su atsakove I. B. ir nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su juo; pakeisti sprendimą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui iš jo priteisimo ir priteisti iš atsakovės išlaikymą sūnui kas mėnesį mokamomis 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo 2011-06-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nurodė, kad atsakovė po santuokos nutraukimo tinkamai neprižiūrėjo sūnaus, nuolat keitė gyvenamąją vietą ir savo gyvenimo draugus, kurie jų sūnų skriaudė, atsakovė vaikui liepdavo juos vadinti tėčiais, o jį vadinti vardu. 2011 m. vasarą išvyko į užsienio valstybę, paliko vaiką ne jo, o savo motinos priežiūrai, taip pat be jo sutikimo vaiką išsivežė su savimi gyventi į užsienio valstybę, kliudė jam su vaiku bendrauti, nuteikinėjo vaiką prieš jį. Vaikas nepareiškė kategoriškos nuomonės dėl to, kad norėtų gyventi tik su atsakove. Jis vaikui yra sudaręs tinkamas sąlygas augti ir tobulėti, mokytis, pageidauja vaiką auginti jis pats, kad vaikas gyventų ir mokytųsi Lietuvoje, augtų kartu su seserimi. Prašė priteisti iš atsakovės išlaikymą vaikui, nes ji šios pareigos nevykdo. Priešieškinį prašė atmesti, nes vaiką augintų ir auklėtų jis.

Atsakovė teismui pateikė priešieškinį, prašydama ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Prašė pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 iš ieškovo nepilnamečiam sūnui L. I. priteisto išlaikymo dydį, jį padidinti ir sūnui priteisti išlaikymą kas mėnesį mokamomis 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio padavimo dienos (2011-09-14) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, nes ji vaiką augino ir auklėjo nuo pat gimimo, vaiką paliko savo motinos priežiūrai vasaros metu, nes visada vasarą vaikas svečiuodavosi pas jos motiną. Užsienio valstybėje ji ketino pirmiau susirasti darbą, įsikurti, surasti mokyklą, kurioje vaikas mokytųsi, o tada pasiimti vaiką kartu su savimi. Ji turi nuolatinį darbą ir darbines pajamas, yra sudariusi geras sąlygas vaikui kartu su ja gyventi, jam lavintis ir tobulėti, jos gyvenimo draugas neprieštarauja, kad vaikas gyventų kartu su jais, išreiškė norą dalyvauti vaiko gyvenime. Ieškovui kliūčių bendrauti su vaiku nedarė ir nedarys. Kadangi ieškovas mokėjo tik minimalų 125 Lt dydžio išlaikymą vaikui, kurio nuo 2006 m. padidėjus vaiko poreikiams nebepakaks, todėl išlaikymas padidintinas iki 400 Lt.

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-15 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 dalį (2.3 p.) dėl iš ieškovo R. I. nepilnamečiam sūnui L. I. priteisto išlaikymo dydžio ir nustatė, kad ieškovas sūnaus išlaikymui kas mėnesį privalo mokėti 400 Lt dydžio periodines išmokas iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisė iš ieškovo nepilnamečiam sūnui išlaikymo įsiskolinimą – 1 705 Lt už laikotarpį nuo 2011-09-27 iki 2012-04-02 (įskaitytinai). Priteisė iš atsakovės nepilnamečiam sūnui išlaikymą 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis už laikotarpį nuo 2012-04-03 iki sūnaus jai perdavimo pagal šį teismo sprendimą dienos ir išlaikymo įsiskolinimą – 440 Lt už laikotarpį nuo 2011-08-23 iki 2011-09-26 (įskaitytinai). Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Taip pat teismas pakeitė Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-15 sprendimo dalį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (2.2 p.) ir nustatė ieškovo bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, taikytiną nuo L. I. perdavimo pagal šį teismo sprendimą motinai I. B. dienos.

Teismas nustatė, kad L. I., gimęs (duomenys neskelbtini), yra šalių sūnus. Vaiko tėvų santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu. Teismas, nutraukdamas šalių santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2006-11-15 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 išsprendė klausimą dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, ją, šalių susitarimu, nustatė kartu su motina. Teismas sprendė, jog faktinės aplinkybės po 2006 m. teismo sprendimo priėmimo dėl to, kad atsakovė išvyko į užsienio valstybę pasikeitė taip, kad sudaro naują ieškinio reikalavimo pagrindą, nes atsakovė iš esmės pakeitė savo gyvenimo sąlygas, šalys tuomet, kai susitarė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ja, tokio gyvenimo sąlygų pasikeitimo neaptarė, todėl yra pagrindas, numatytas CK 3.169 str. 3 d., spręsti klausimą dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Laikė, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl vaiko nepriežiūros, jam gyvenimo sąlygų nesudarymo neparemtos neginčijamais įrodymais, todėl negali būti pagrindu spręsti klausimą dėl teismo sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Priimdamas sprendimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina teismas atsižvelgė į vaiko norą, sprendė, kad jam augant ir jį auklėjant atsakovei jo teisės, numatytos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi, bus užtikrintos. Teismas taip pat vertino, kad yra pagrindas išeiti už ieškinio ir priešieškinio ribų ir 2006-11-15 teismo sprendimu civilinėje byloje nustatytą bendravimo ir dalyvavimo vaiką auklėjant tvarką (2.2.p.) pakeisti.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pakeisti 2006-11-15 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.1. punktą nustatant nepilnamečio sūnaus L. I. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su tėvu; pakeisti 2006-11-15 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.3. punktą priteisiant iš atsakovės nepilnamečio sūnaus L. I. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2011-06-01 iki sūnaus pilnametystės; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir pakeitimą bei netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras. Teismo sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prieštarauja LR Konstitucijoje nustatytai viešajai tvarkai, jos pagrindiniams principams, nes buvo priimta pažeidžiant vieną pagrindinių Lietuvos Respublikos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo. Ieškovas teismui įrodė, kad šiuo metu su sūnumi gyvena kartu ilgiau kaip metus ir juo rūpinasi vienas, nes atsakovė neprisidėjo materialiai prie vaiko išlaikymo, todėl pagrįstai nori, jog sūnus ir toliau gyventų kartu su juo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nustačius vaiko gyvenamąją su motina, sūnus didesnę laiko dalį turėtų praleisti su svetimais asmenimis, t. y. aukle, atsakovės draugu, kai tuo tarpu sūnui gyvenant su tėvu, būtų užtikrintos visos sąlygos gyventi darnioje šeimoje, artimai bendrauti su tetomis, seneliais ir draugais savo gimtąja kalba ir augti saugioje aplinkoje bei būti lygiateisiu piliečiu be jokių kalbos ir paprotinės teisės barjerų. Šiuo atveju teismas, iškilus neaiškumams dėl konkrečios vaiko nuomonės išreiškimo, su kuo nori gyventi, privalėjo savo iniciatyva paskirti kompleksinį psichiatrinį – psichologinį vaiko ir šeimos įvertinimą, o ne savaip interpretuoti vaiko norą, kuris iš tiesų pagal byloje esančius duomenis kelia abejonių dėl jo pasirinkimo. Nors atsakovė pastoviai pažeidinėjo vaiko ir tėvo teises (neleido sūnui matytis ir bendrauti su tėvu, artimais giminaičiais), ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio. Be to, atsakovė, nežinant ir nepranešus ieškovui, 2011-09-26 savavališkai pasiėmė sūnų iš mokyklos ir išvežė į Angliją, į jam svetimą socialinę, kultūrinę aplinką, kur jį supo žmonės, kalbantys svetima kalba, o tokie staigūs ir dažni aplinkos pokyčiai neabejotinai neigiamai veikia vaiko vystymąsi, kas patvirtina atsakovės asmeninio gyvenimo neapibrėžtumą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, jog, jo nuomone, vaikas dėl išreikšto noro gyventi pas mamą yra įtakotas jo močiutės (atsakovės motinos). Jeigu teismas nuspręstų apeliacinį skundą atmesti, tai su pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka sutiktų; teismui tenkinus apeliacinį skundą, taip pat sutiktų su tokia nustatyta bendravimo su vaiku tvarka (žiūrint iš priešingos šalies pusės). Ieškovo atstovė paaiškino, jog teismas turėjo atsižvelgti vien į tą aplinkybę, kad atsakovė gyvendama Lietuvoje jau pažeidinėjo vaiko teises, dėl ko ieškovas ne kartą kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, prašydamas apsaugoti vaiko interesus. O būtent – atsakovė keitė savo gyvenamąsias vietas, gyvenimo partnerius, dėl ko vaikas iš esmės buvo tampomas, t. y. neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Į Angliją mama išskrido net nepranešus vaiko tėvui. Vaikas buvo paliktas močiutei. Net dovanas siųsdavo ne tiesiogiai vaikui, o jo močiutei; žaislų į savo gyvenamą vietą jis neturėjo teisės parsinešti. Tuo tarpu pas ieškovą vaikui nuo pat pradžių buvo stabilios sąlygos augti, vystytis ir gyventi, t. y. pastovus būstas, darni šeima. Mano, jog vaikui yra geriau augti Lietuvoje su tėvu darnioje, stabilioje šeimoje, su normalia materialine padėtimi, kur bus užtikrintos visos gyvenimo sąlygos, o ne atiduoti ten, kur neaišku, kaip vaikas bus auklėjamas ir pan.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nepažeidė nei LR Konstitucijos 12 str. nuostatų, nei Vaiko teisių konvencijos 8, 10, 30 str. nuostatų, nei kitų Lietuvos ir tarptautinės teisės normų, kurių turinį sudaro vaiko teisė į tautybę, pilietybę, vardą, pavardę, šeimos ryšių išsaugojimą, todėl atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia objektyviais įrodymais pagrįstų išsamių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir išvadų. Šioje byloje teismas pagrįstai ir teisingai atsiribojo nuo vaiko tėvų norų ir ambicijų, aiškinosi paties nepilnamečio norus ir pažiūras apklausdamas vaiką tiesiogiai teismo posėdžiuose, skirdamas psichologinę ekspertizę ir pasinaudodamas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teigia, jog, priešingai apelianto argumentams, nepilnametis L. I. negyvens kitoje valstybėje su jokiais svetimais asmenimis, o gyvens su motina, su kuria nepertraukiamai gyveno nuo gimimo, bei jos gyvenimo draugu T. R., kurį taip pat puikiai pažįsta ir su kuriuo vaiką sieja šiltesnis ir artimesnis ryšys nei su tėvo sutuoktine A. I., kuriai vaikas tikrai nepuoselėja tokių šiltų ir artimų jausmų kaip savo motinai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, jog vaikui užtikrintų tinkamą priežiūrą, o keturias dienas, t. y. tada, kai ji dirba, vaikas praleistų su aukle. Šiuo metu Anglijoje gyvena nuomojame name kartu su draugu, tačiau planuoja paimti paskolą ir namą pirkti. Atsakovės atstovė paaiškino, kad atsakovė išvykdama į Angliją vaiką močiutei paliko kaip ir įprastai vasaros atostogų metu, o ne kaip aiškina apeliantas. Atsakovės draugas T. R. puikiai bendrauja su nepilnamečiu, jų tarpusavio ryšys yra stiprus. Priešingai nei teigia apeliantas, mama niekada netrukdė vaikui bendrauti su tėvu. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad vaikas yra brandus išreikšti savo nuomonę dėl noro gyventi su motina, todėl ją reikia gerbti ir į ją atsižvelgti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos esminis ginčas kilęs dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjama byla yra susijusi su viešuoju interesu, kuris šios bylos atveju pasireiškia būtinumu užtikrinti šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinio skundo ribomis.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos

Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. CK 3.169 str. 1 d. nustatyta, jog, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Nurodyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, o šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

CK 3.169 str. įtvirtintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadas, jog pirminis nepilnamečio vaiko, kurio tėvas ir motina gyvena skyrium, gyvenamosios vietos nustatymo būdas – tėvų susitarimas, o teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tada, kai tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kyla ginčas; viena vertus, teismo sprendimas, kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, neįgyja res judicata galios, kita vertus, kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos teismo sprendimu, pakeitimo galima tik esant įstatymo (CK 3.169 str. 3 d.) nustatytam pagrindui.

Apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prašė pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 nustatytą nepilnamečio sūnaus L. I., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatyti nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su apeliantu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, atmetė aukščiau nurodytą apelianto reikalavimą.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir duomenys patvirtina, jog atsakovė su sūnumi 2008 m. išvyko gyventi į Klaipėdos miestą, kur ji dirbo, o vaikas lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Gyvenant Klaipėdoje, atsakovė susipažino su T. R., su kuriuo pradėjo kartu gyventi 2011 m. sausio pabaigoje, gyvena kartu iki šiol. Būtent jie abu nusprendė išvykti dirbti į užsienio valstybę, todėl 2011 m. pavasarį atsakovė sūnų atvežė pas savo motiną G. B., kuri sudarė sutartį su mokykla, kad nuo 2011 m. rugsėjo nepilnametis lankytų (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą. Taigi atsakovė vaiką paliko ne vaiko tėvui, o savo motinai, be to, ieškovo neinformavo, apie jos išvykimą, ieškovas, jo teigimu, sužinojo tik iš vaiko, kuris skundėsi esąs paliktas gyventi su močiute. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovo prašymu buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – nustatyta laikinoji vaiko gyvenamoji vieta kartu su juo. Tačiau atsakovė, nepaisydama šios teismo nutarties, dar iki jos įsiteisėjimo, su vaiku išvyko į užsienio valstybę ir tik 2012-03-29 Aukštajam teisingumo teismui byloje dėl vaiko pagrobimo nutarus, jog motina privalo vaiką grąžinti iki 2012-04-02, su vaiku atvyko į Lietuvą, todėl vaikas liko ir iki šio laiko gyvena kartu su ieškovu, nes galioja teismo paskirta laikinoji apsaugos priemonė. Šiuo atveju atsakovė, būtent nepranešusi ieškovui, neišklausiusi jo nuomonės ir negavusi pritarimo, vaiką išsivežė kartu su savimi gyventi į užsienio valstybę savavališkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės bei atsakovės siekis išsivežti vaiką gyventi į kitą valstybę, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamos bylos atveju po 2006-11-15 sprendimo priėmimo CK 3.169 str. 3 d. prasme pasikeitė aplinkybės.

Viena vertus, įstatymas nenustato, kokių aplinkybių pasikeitimas sudaro pagrindą spręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, grindžiamą prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), pagrindas spręsti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą yra tada, kai pasikeičia tos faktinės aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tai yra tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras; aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad abu tėvai sūnui gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis, jų turtinė padėtis nekelia abejonių dėl galimybės išlaikyti vaiką. Kaip patvirtina ekspertizės akto išvados (t. 2, b. l. 92-95), šalių sūnus yra vienodai prisirišęs prie abiejų tėvų, abu tėvai jam yra vienodai svarbūs, jis juos abu myli. Ekspertizės aktu nustatyta, kad nepilnamečio santykiai su abiem tėvais yra prieraišūs, šilti, paremti rūpesčiu, dėmesingu bendravimu, teigiamomis emocijomis. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenų visetas sudaro pagrindą išvadoms, jog tiek apeliantą ir šalių nepilnametį vaiką, tiek atsakovę ir šalių nepilnametį vaiką sieja glaudus ir stiprus tarpusavio ryšys, artimi tarpusavio santykiai, šalių nepilnametis vaikas yra prisirišęs tiek prie apelianto, tiek prie atsakovės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenų kontekste iš esmės nėra galimybės nustatyti ir identifikuoti, su kuriuo iš tėvų šalių nepilnametį vaiką sieja artimesni ir stipresni tarpusavio santykiai ir prie kurio iš tėvų šalių nepilnametis vaikas yra labiau prisirišęs. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog šalių nepilnametis vaikas yra vienodai prisirišęs prie apelianto ir atsakovės, šalių nepilnamečiam vaikui yra vienodai svarbūs jo ir apelianto bei jo ir atsakovės tarpusavio santykiai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir kaip esmine aplinkybe rėmėsi neva išreikštu vaiko noru gyventi su motina. Tačiau matyti, jog Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje kategoriškai nenurodyta, kad vaikas norėtų gyventi tik su atsakove. Konstatuota, kad vaikas labiau norėtų gyventi su mama, pagrindinis jo pasirinkimo motyvas yra sąlygotas tuo, jog jis ilgisi mamos, kai jos nemato ilgesnį laiką, be to, vaiko būsenoje, elgesyje šiuo metu nėra stebimos neigiamos emocijos bei išgyvenimai nei dėl dabartinės jo gyvenamos vietos su tėčiu, nei dėl gyvenimo kitoje šalyje su mama. Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 str.), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d.). Šios bylos aplinkybių kontekste, teismo nuomone, vien šalių sūnaus nepakankamai motyvuotas noras gyventi su motina šiuo atveju negali būti pripažintas pagrindu neginčijamai spręsti dėl gyvenamosios vietos su motina, nes, nors į vaiko norus reikia atsižvelgti, tačiau jie teismui nėra privalomi ir kiekvienos bylos atveju sprendžiama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į geriausiai atitinkančius nepilnamečio interesus, pasisako už šeimoje susiklosčiusios situacijos išsaugojimą, jos stabilizavimo būdą, t. y. kad nepilnametis L. I. liktų gyventi su tėvu Lietuvoje.

Atlikdami savo pareigas – auklėti vaikus, tėvai turi pirmumo teisę, palyginti su kitais asmenimis. Tai reiškia, kad tėvams suteikta pirmumo teisė auklėti vaikus, rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, taip pat spręsti kitus su juo susijusius klausimus. Tik kai nė vienas iš tėvų negali pasirūpinti vaikais, ši pareiga gali būti perduota kitiems asmenims. Todėl, sprendžiant visus ginčus dėl vaikų, yra laikomasi nuostatos, kad vaikui geriausia yra augti savo šeimoje ir būti auklėjamam savo tėvų (CK 3.165 str. 1 d.). Tuo tarpu, kaip minėta, atsakovė išvykdama į Jungtinę Karalystę vaiką paliko ne vaiko tėvui, o savo motinai, apie tai ieškovo neinformavo, be to, vėliau, vėl nepranešusi ieškovui, savavališkai vaiką išsivežė kartu su savimi gyventi į užsienio valstybę, nepaisant to, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Tokios aplinkybės tik rodo atsakovės neatsakingumą, savanaudiškumą tiek ieškovo, tiek vaiko atžvilgiu. Taip pat šioje byloje yra nustatyta, kad šalių sūnus turi 5 metais jaunesnę seserį. Ne visiškai sutiktina su atsakovės teiginiu, neva vaikų tarpusavio ryšys nėra pakankamai glaudus. Ieškovo, liudytojų paaiškinimais, Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados duomenimis, ekspertizės akto išvada bei ekspertės D. T. paaiškinimu, tarp šalių sūnaus L. I. ir U. I., atsižvelgiant į nemažą jų amžiaus skirtumą, yra tarpusavio ryšys, nes kartu žaidžia, pasiilgsta vienas kito, vaikas neišsako neigiamo požiūrio į seserį. Taip pat šalių sūnus yra prisirišęs prie savo močiutės iš motinos pusės G. B., gyvenančios Utenos mieste, kuri rūpinasi savo anūku, jis pas ją dažnai svečiuojasi. Šalių sūnus turi ir dvi tetas, ieškovo seseris, su kuriomis jam teko kartu gyventi, yra prisirišęs prie jų. Pats vaikas teisme nurodė, kad, be jau minėtų jam artimų žmonių, jis dar pasiilgsta senelio, prosenelės. Be to, pati atsakovės atstovė nurodė, jog nepilnametis dažnai laiką leidžia tėvo darbo vietoje – garaže, kur ardomi ir remontuojami automobiliai. Nors, jos nuomone, ten vaikui nėra saugu, tačiau, teismo vertinimu, tai kaip tik rodo sūnaus tamprų ryšį su tėvu, tikėtina, jog tokiu būdu vaikas domisi technika, vystosi jo įgūdžiai. Taip pat šalių sūnus Lietuvoje lanko krepšinio treniruotes, dalyvauja varžybose. Nors nėra nustatyta, kad vaikas sunkiai adaptuotųsi ir kitoje aplinkoje, tačiau akivaizdu, jog nustačius jo gyvenamąją vietą su motina ir išvežus į kitą valstybę, vaiko rimtis, prisirišimas prie esamos aplinkos būtų sutrikdyti, adaptacijos periodas užtruktų, vaikas turėtų ribotas galimybes matytis ne tik su artimais giminėmis, bet ir su esamais draugais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas vaiko atžvilgiu yra atsakingas, pareigingas, nuolat besirūpinantis jo sveikata. Jokių nusiskundimų ieškovo atžvilgiu nėra užfiksuota. Tai leidžia padaryti išvadą, kad jo noras auklėti vaiką atitinka tikrus jo ketinimus. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad L. I., kai jis gyvena pas ieškovą, nėra paliekamas vienas be priežiūros, nes namuose būna ieškovo sutuoktinė. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju nėra pakankamai aišku, kaip atsakovė įgyvendintų ir užtikrintų šalių nepilnamečio vaiko teisę į ugdymą, nuolatinę priežiūrą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji paaiškino, kad dirba keturias dienas, todėl samdytų tą pačią auklę, kuri vaiką prižiūrėjo ir tuo metu, kai jį buvo išsivežusi į Angliją. Tokį argumentą teismas vertina kritiškai, kadangi nuo 2011 m. praėjo nemažas laiko tarpas, be to, kaip nurodė atsakovė, ir pati auklė šiuo metu augina mažametį vaiką. Atsakovei kelia abejonių ieškovo sutuoktinės ir sūnaus santykiai, tačiau logiška, jog auklėjant vaiką, nuolat gyvenant šeimyninėje aplinkoje kyla tam tikrų nesutarimų. Atsakovo sutuoktinė pati pripažino, kad būna atvejų, kai ji subara L. I., jei jis neklauso. Tuo labiau, kad ir ekspertizę atlikusi ekspertė pažymėjo, jog neigiamas vaiko atsiliepimas apie tėvo sutuoktinę, kad ji rėkia, neparodo neigiamo požiūrio į ją. Ekspertizės metu taip pat buvo nustatyta, kad vaikas neišgyvena nei dėl dabartinio jo gyvenimo kartu su tėvu, nei dėl jo galimo gyvenimo kartu su motina Anglijoje; abiejų tėvų reikalavimai dėl tvarkos iš esmės nesiskiria, duomenų apie netinkamą tėvų elgesį ar bendravimą su sūnumi negauta; vaikas teigiamai atsiliepia apie tėvo sutuoktinę, kad nuperka rūbų, būna gera. Teismas neginčija ir šalių sūnaus teigiamo bendravimo su motinos draugu. Tačiau vėlgi, logiška, kad vaikui, būnat tokio amžiaus, visada malonu gauti dovanų, kaip šiuo atveju – kompiuterinį žaidimą.

Tiek atsakovė, tiek jos atstovė akcentuoja motinos meilę vaikui. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Šioje byloje taip pat svarbi aplinkybė ta, kad nuo 2012 m. balandžio mėnesio šalių sūnus gyvena kartu su ieškovu, kuris iš esmės vienas rūpinasi vaiku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).

Teismo vertinimu, būtent pati atsakovė apsunkina bendravimo su vaiku galimybes. Akivaizdu, jog tiesiogiai kreipdamasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ji neieško sprendimo būdų, o tik taip dar labiau kenkia vaiko interesams. Kritiškai vertintinas jos argumentas, neva prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti su vaiku bendravimo tvarką ji iš anksto tikisi užsitikrinti galimybę nekliudomai matytis su vaiku. Iš byloje esančių duomenų teismui nėra jokio pagrindo spręsti apie apelianto galimai sudaromas kliūtis. Priešingai, net ir paskutinis atvejis – atsakovės atvykimas į Lietuvą patvirtina, kad šalių sūnus su motina bendrauja nekliudomai. Tikėtina apelianto paaiškinimu, jog jis vaiką be jokių problemų išleistų ir atostogų pas mamą į Angliją ir panašiai. Šios aplinkybės , kolegijos nuomone, patvirtina atsakovės nenorą visus klausimus, kurie yra susiję su šalių vaiku, spręsti bendradarbiavimo, abipusio sutarimo keliu.

Viena vertus, nagrinėjamos bylos atveju yra akivaizdu, jog, apeliantui gyvenant Lietuvos Respublikoje, o atsakovei – Jungtinėje Karalystėje, šalių nepilnamečio vaiko prigimtinė teisė nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais yra ir bus ribota, antra vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste šalių nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai bus geriau užtikrinti vaiko gyvenamąją vietą nustačius su apeliantu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu šalių nepilnametis vaikas gyventų Jungtinėje Karalystėje, vaiko ir apelianto tarpusavio ryšys žymiai susilpnėtų ar netgi apskritai nutrūktų, kadangi apelianto ir Jungtinės Karalystės nesieja jokie asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai interesai, o apelianto galimybės aplankyti šalių nepilnametį vaiką Jungtinėje Karalystėje būtų itin ribotos, nes nurodytam tikslui įgyvendinti būtų reikalingos didelės lėšos (apeliantui tektų nuomotis gyvenamąsias patalpas, kuriose pastarasis galėtų apsistoti, ir panašiai). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šalių nepilnamečiam vaikui gyvenant su atsakove, būtų sukurta tokia padėtis, kai šalių nepilnamečio vaiko teisės nuolat ir tiesiogiai bendrauti su apeliantu įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo atsakovės sprendimo pasirinkti gyvenamąją vietą ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nelinkusi tiesiogiai, be valstybės institucijų įsikišimo, bendrauti su ieškovu dėl vaiko, tai būtų labai apsunkinta. Tuo tarpu, jeigu šalių nepilnametis vaikas gyventų Lietuvos Respublikoje, vaiko ir atsakovės tarpusavio ryšys mažiau susilpnėtų, kadangi, kaip nustatyta byloje, atsakovę ir Lietuvos Respubliką sieja teisinis santykis (atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė), asmeniniai ir socialiniai interesai. Minėta, jog tėvai turi sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams (CK 3.176 str.), todėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustačius su apeliantu bus galima įgyvendinti šalių nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su artimaisiais giminaičiais (tiek su apelianto, tiek su atsakovės) ir artimųjų giminaičių teisę bendrauti su šalių nepilnamečiu vaiku. Pažymėtina, jog ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius savo išvadoje pasisakė, kad, siekiant stabilumo vaiko gyvenime, siūlo šalių nepilnamečio sūnaus nuolatinę gyvenamąją vietą nustatyti kartu su vaiko tėvu, nes, institucijos nuomone, vaiko noras gyventi kartu su motina yra sąlygotas tik to, kad jis ilgesnį laiką nesimato su motina.

Dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo

CK 3.192 str. 1 d. nustatyta, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Bendroji įstatyme įtvirtinta taisyklė yra ta, jog tėvai privalo išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės (CK 3.194 str.).

CK 3.192 str. 2 d. nustatyta, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, pagal nurodyto straipsnio trečiąją dalį išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalys pripažįsta dėl jų sūnaus poreikių nuo 2006 metų, kuomet jo išlaikymui 2006-11-15 teismo sprendimu buvo priteista iš atsakovo 125 Lt dydžio periodinės išmokos, padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymu, jog byloje nėra nustatyta, kad šalių sūnaus poreikiai būtų didesni, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų, todėl pripažintina, kad L. I., kuris 2006 m. teismo sprendimo priėmimo metu buvo 2 metų amžiaus, poreikiai po 2006 m. priimto teismo sprendimo dėl jo amžiaus padidėjo. Abi šalys reiškė reikalavimus vienas iš kito priteisti sūnui išlaikymą po 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis. Byloje pateikti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad abiejų šalių turtinė padėtis, atsižvelgus į jų prievolę išlaikyti nepilnamečius vaikus, iš esmės nesiskiria, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog abi šalys privalo lygiomis dalimis prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnamečio vaiko L. I. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, apelianto reikalavimas dėl išlaikymo sūnui priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas, šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovės priteistinas išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (CK 3.196 str. 1 d. 1 p., 3.208 str.), nustatant, kad tokio dydžio išlaikymą atsakovė privalo mokėti sūnaus L. I. išlaikymui iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, o apeliantui pavestina uzufrukto teise tvarkyti šalių nepilnamečiam vaikui priklausantį išlaikymą (CK 3.190 str.).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės išlaikymą sūnui už laikotarpį nuo 2011-06-01. VTAS atstovai patikrinimo metu 2011-08-23 nustatė, kad vaikas yra pas ieškovą (t. 1, b. l. 18), ieškovas nepateikė kitokių įrodymų, nuo kada vaikas apsigyveno kartu su juo. Taigi šioje byloje nustatyta, kad vaikas kartu su tėvu apsigyveno nuo 2011-08-23, iki tol jis gyveno kartu su savo močiute G. B., todėl išlaikymas vaikui priteisiamas nuo 2011-08-23 iki 2011-09-26 (kol gyveno kartu su ieškovu) bei nuo 2012-04-04 iki vaiko pilnametystės.

Be to, padidinto dydžio išlaikymas iš ieškovo priteistinas už laikotarpį nuo 2011-09-27 iki 2012-04-03 (kol sūnus gyveno kartu su atsakove).

Pažymėtina, kad prievolė išlaikyti vaikus yra tęstinio pobūdžio, todėl pasikeitus aplinkybėms, gali būti pakeista išlaikymo forma ar dydis (CK 3.196, 3.201 str.).

Dėl bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

Minėta, jog, visų pirma, vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.), antra, tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 1 d.).

Nagrinėjamos bylos atveju pasikeitus faktinėms aplinkybėms, turinčioms esminę reikšmę šalių nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, ir konstatavus esant pagrindą pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su apeliantu, konstatuotina esant pagrindą panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nustatė apelianto bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką, ir priimti naują sprendimą, nustatant atsakovės bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad bylos nagrinėjimo metu šalys iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, todėl teisėjų kolegija bendravimo su nepilnamečiu L. I. tvarką šiuo atveju nustato žvelgiant iš priešingos šalies pusės.

Atsakovei I. B. gyvenant užsienio valstybėje nustatoma ši bendravimo su vaiku tvarka: kas antras papildomas mokymosi atostogas, kurios tęsiasi ne mažiau kaip 10 dienų, sūnus L. I. praleis atsakovės I. B. gyvenamojoje vietoje; pusę mokinių vasaros atostogų laiko sūnus L. I. gyvens pas atsakovę, tačiau vaikui pageidaujant, o tėvams sutinkant, praleis visas vasaros atostogas; nepilnamečio sūnaus kelionių išlaidas atostogų metu į Jungtinę Karalystę apmokės ieškovas R. I., o grįžimą atgal į Lietuvos Respubliką apmokės atsakovė I. B.; sūnus L. I. per šv. Velykas poriniais metais praleis pas tėvą R. I., o šv. Kalėdas poriniais metais sūnus praleis pas motiną I. B.; neporiniais metais sūnus L. I. šv. Kalėdas praleis su tėvu, o šv. Velykas praleis su motina; atsakovė I. B. turi teisę lankyti sūnų jo gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikoje, ne vėliau kaip prieš 5 d. pranešusi apie atvykimą sūnaus tėvui; atsakovei I. B. atvykus į Lietuvos Respubliką, atsakovė I. B. turi teisę netrukdomai bendrauti su sūnumi ir pasiimti jį į savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje šalių sutartam laikotarpiui; atsakovei I. B. gyvenant Lietuvos Respublikoje šalis tenkina tokia bendravimo su vaiku tvarka: pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį I. B. pasiima sūnų iš ieškovo gyvenamosios vietos penktadieniais nuo 18 val. iki 19 val. ir parveža į namus tos pačios savaitės sekmadienį iki 19 val.; šventinėmis dienomis atsakovė I. B. bendrauja su sūnumi tokia tvarka, kad vasario 16 d., Motinos dieną, birželio 24 d. bei liepos 6 d. pasiima sūnų šventės išvakarėse nuo 18 val. iki 19 val. ir, šventei pasibaigus, prieš darbo dieną, vakare iki 19 val. parveža namo; kovo 11 d., gegužės 1 d., Tėvo dieną bei rugpjūčio 15 d. sūnus lieka su tėvu R. I.; per šv. Kalėdas poriniais metais I. B. sūnų pasiima gruodžio 24 d. nuo 18 val. iki 19 val. ir, šventei pasibaigus, prieš darbo dieną vakare iki 19 val. parveža namo; neporinių metų sūnus šv. Kalėdas švenčia su tėvu, taip pat šv. Velykas švenčia su motina ir atvirkščiai; jeigu pagal grafiką nustatytu laiku dėl kokių nors priežasčių bendravimas su sūnumi nebus galimas (vaiko liga ar pan.), taip pat apie sūnaus sveikatai ar gyvybei pavojingas būkles (ligas, traumas ir pan.) šalys privalo informuoti viena kitą telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis nedelsiant; atsakovė turi teisę nekliudomai lankyti sūnų jo ligos metu nepriklausomai nuo to, slaugomas jis jo tėvo R. I. gyvenamojoje vietoje ar stacionarioje gydymo įstaigoje; pasikeitus šalių gyvenamajai vietai, šalys privalo apie tai informuoti viena kitą ne vėliau kaip kitą dieną po pasikeitimo; abu tėvai privalo užtikrinti vienas kitam, kad būtų galima netrukdomai bendrauti telefonu (kitomis elektroninio ryšio priemonėmis) su vaiku galimybes.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodyta atsakovės bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra optimaliausia ir geriausiai šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus bei atsakovės teises ir teisėtus interesus užtikrinsianti bendravimo su vaiku tvarka.

Apibendrinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir visus apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo aspektus, nesiaiškino aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, netinkamai vertino byloje esančius duomenis, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), netinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, ir, ieškovo ieškinį bei atsakovės priešieškinį patenkinęs iš dalies, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas visa apimtimi naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 straipsnis) ir priimtinas naujas sprendimas – apelianto nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys tenkintinas visiškai, o atsakovės nagrinėjamoje byloje pareikštas priešieškinis atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir atlyginimo

CPK 93 str. 5 d. nustatyta, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ieškinį apmokėjo 137 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (t. 1, b. l. 10), advokatei už teisinę pagalbą (dokumento parengimas, atstovavimas teisme) viso sumokėjo 1 800 Lt (t. 3, b. l. 84).

Byloje susidarė 124,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus pagrindą patenkinti apelianto nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, apeliantui iš atsakovės priteistinas 1 937 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atlyginimas (CPK 93 str. 1 ir 5 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patyrė viso 1 144 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis už apeliacinį skundą (144 Lt), apeliacinio skundo surašymas (500 Lt), atstovavimas teisme (500 Lt)). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18, 9 punktus, prašomų priteisti 500 Lt išlaidų sumą už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme mažina iki 225 Lt (teismo posėdis truko 1 val. ir 30 min.). Todėl, nagrinėjamos bylos atveju patenkinus apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovės priteistinas viso 869 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlyginimas (CPK 93 str. 1 ir 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti:

pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.1 punktą, kuriame nustatyta nepilnamečio L. I., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta kartu su motina I. I. (B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir nustatyti vaiko L. I. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su vaiko tėvu R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) jo gyvenamojoje vietoje;

pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 dalį (2.3 p.) dėl iš ieškovo R. I. nepilnamečiam sūnui L. I. priteisto išlaikymo dydžio ir nustatyti, kad atsakovė I. B. sūnaus L. I., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį nuo 2011-08-23 iki 2011-09-26 bei nuo 2012-04-04 iki L. I. pilnametystės moka po 400 Lt dydžio periodines išmokas kas mėnesį, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;

pavesti R. I. tvarkyti L. I. priklausantį išlaikymą uzufrukto teise.

Priteisti iš ieškovo R. I. nepilnamečiam sūnui L. I., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą 400 Lt dydžio periodinėmis išmokomis už laikotarpį nuo 2011-09-27 iki 2012-04-03.

Pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-356/2006 dalį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (2.2 p.) ir nustatyti atsakovės I. B. bendravimo su sūnumi L. I. ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką:

vaiko motinai I. B. gyvenant užsienio valstybėje nustatyti tokią tvarką:

kas antras papildomas mokymosi atostogas, kurios tęsiasi ne mažiau kaip 10 dienų, sūnus L. I. praleis atsakovės I. B. gyvenamojoje vietoje;

pusę mokinių vasaros atostogų laiko sūnus L. I. gyvens pas atsakovę, tačiau vaikui pageidaujant, o tėvams sutinkant, praleis visas vasaros atostogas;

nepilnamečio sūnaus kelionių išlaidas atostogų metu į Jungtinę Karalystę apmokės ieškovas R. I., o grįžimą atgal į Lietuvos Respubliką apmokės atsakovė I. B.;

šalių sūnus L. I. per šv. Velykas poriniais metais praleis pas tėvą R. I., o šv. Kalėdas poriniais metais – pas motiną I. B.;

neporiniais metais L. I. šv. Kalėdas praleis su tėvu, o šv. Velykas praleis su motina;

atsakovė I. B. turi teisę lankyti sūnų jo gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikoje ne vėliau kaip prieš 5 d. pranešusi apie atvykimą sūnaus tėvui;

atsakovei I. B. atvykus į Lietuvos Respubliką, atsakovė I. B. turi teisę netrukdomai bendrauti su sūnumi ir pasiimti jį į savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje šalių sutartam laikotarpiui;

vaiko motinai I. B. nusprendus atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką apie atvykimą į Lietuvos Respubliką ji privalo informuoti R. I. ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki atvykimo. Nustatyti tokią tvarką:

pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį I. B. pasiima sūnų iš ieškovo gyvenamosios vietos penktadieniais nuo 18 val. iki 19 val. ir parveža į namus tos pačios savaitės sekmadienį iki 19 val.;

šventinėmis dienomis atsakovė I. B. bendrauja su sūnumi tokia tvarka, kad vasario 16 d., Motinos dieną, birželio 24 d. bei liepos 6 d. pasiima sūnų šventės išvakarėse nuo 18 val. iki 19 val. ir, šventei pasibaigus, prieš darbo dieną, vakare iki 19 val. parveža namo;

kovo 11 d., gegužės 1 d., Tėvo dieną bei rugpjūčio 15 d. sūnus lieka su tėvu R. I.;

per šv. Kalėdas poriniais metais I. B. sūnų pasiima gruodžio 24 d. nuo 18 val. iki 19 val. ir, šventei pasibaigus, prieš darbo dieną vakare iki 19 val. parveža namo;

neporinių metų sūnus šv. Kalėdas švenčia su tėvu, atitinkamai šv. Velykas švenčia su motina ir atvirkščiai;

jeigu pagal grafiką nustatytu laiku dėl kokių nors priežasčių bendravimas su sūnumi nebus galimas (vaiko liga ar pan.), taip pat apie sūnaus sveikatai ar gyvybei pavojingas būkles (ligas, traumas ir pan.) šalys privalo informuoti viena kitą telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis nedelsiant;

atsakovė I. B. turi teisę nekliudomai lankyti sūnų jo ligos metu nepriklausomai nuo to, slaugomas jis jo tėvo R. I. gyvenamojoje vietoje ar stacionarioje gydymo įstaigoje;

pasikeitus šalių gyvenamajai vietai, šalys privalo apie tai informuoti viena kitą ne vėliau kaip kitą dieną po pasikeitimo;

abu tėvai privalo užtikrinti vienas kitam, kad su sūnumi L. I. būtų galima netrukdomai bendrauti telefonu ar kitomis elektroninio ryšio priemonėmis.

Priteisti iš atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 806,00 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus šešis litus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 124,05 Lt (vieną šimtą dvidešimt keturis litus ir 5 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Į valstybės biudžetą priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, (įmokos kodas - 5660) privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, arba sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank Finland PLC Lietuva banke, ir įrodymą pateikti Utenos rajono apylinkės teismui.