Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,

2024 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka Zoom vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skundo nagrinėjimo dalykas ir ribos apibrėžtos 2024 m. liepos 24 d. teismo nutartimi, kuria nutarta priimti pareiškėjo V. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138669 (toliau – ir Sprendimas). Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 24S138669 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760083059 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

2022 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Taip pat pateikė užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis)) nurodė, kad 1990-2001 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

2023 m. kovo 16 d. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-2878, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, 1990-2001 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į šią informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atsakovas 2023 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 23S35103, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S44521, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas apie uždraudimą jam atvykti ir apsigyventi.

Sprendimai priimti dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į VSD raštą Nr. 18-2878, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 1990–2011 metais (klaidingai nurodytas laikotarpis, nes teisingas laikotarpis yra 1990–1999 metai), tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Iš prijungtos administracinės bylos Nr. eI2-9205-1064/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05821-2023-3) medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S35103 dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo; panaikinti Migracijos departamento 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44521 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie uždraudimą jam atvykti ir apsigyventi.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 27 d. sprendimu byloje eI2-9205-1064/2023 tenkino pareiškėjo skundą – nusprendė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S35103 ir Migracijos departamento 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44521. Teismas sprendime konstatavo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad karinę tarnybą Baltarusijoje jis baigė prieš daugiau nei 20 metų savo noru; kad jo sūnui yra suteiktas prieglobstis Didžiojoje Britanijoje; kad pareiškėjas viešai reiškia nepritarimą Baltarusijos valdžiai, dalyvauja mitinguose kad prieš jį Baltarusijoje yra pradėta baudžiamoji byla dėl valdžios įžeidimo. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas tarnybą paliko 2001 metais, neprieštarauja jo dėstomai pozicijai, kad tai jis padarė vedamas vertybinių nuostatų. Pažymėjo, kad 2012 metais, kai pareiškėjas paliko Baltarusiją ir įsidarbino Lietuvos įmonėse, Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, priešingai, bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, taip pat siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės iniciatyvoje (Ministro pirmininko 2013 m., balandžio 14 d. pranešimas, prieiga per internetą https://lrv.lt/lt/naujienos/premjeras-lietuva-ir-baltarusija-turi-geru-bendradarbiavimo-pavyzdziu). Šios aplinkybės yra aktualios sprendžiant dėl pareiškėjo galimos grėsmės, tačiau jos nebuvo įvertintos ir į jas nebuvo atsižvelgta. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, vien faktas, kad pareiškėjas prieš daug metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą, todėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 23S35103 naikintinas.

Nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimu byloje eI2-9205-1064/2023, Migracijos departamentas bei VSD sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 1990–2001 metais gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas atliktos karinės tarnybos laikas (pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje prieš daugiau nei 20 metų), aplinkybės, kad pareiškėjas apie tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose nenurodė, jokių pareiškėjo ryšių su minėtos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis nenustatyta (nei atsakovas, nei VSD nenustatė priešingai). Nors apeliantai iš esmės teisingai nurodo, kad Lietuvai priešiško autoritarinio Baltarusijos Respublikos režimo keliamos provokacijos nesuderinamos su interesu užtikrinti Lietuvos saugumą, tačiau, nagrinėjamu atveju, reikšminga aplinkybė ir tai, kad pareiškėjas, kaip teigė, po karinės tarnybos pabaigos (2001 metais) dirbo vairuotoju kilmės valstybėje, nuo 2012 metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju Lietuvoje registruotose įmonėse, nuo 2016 metų jis turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išreiškė aiškią poziciją dėl kilmės valstybės režimo, taip pat ir klausimyne, nurodydamas, kad nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai.

Taigi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje eI2-9205-1064/2023 Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 23S35103 ir Migracijos departamento 2023 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 23S44521 yra panaikinti, o tai reiškia, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas nėra.

Migracijos departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis tuo, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Prieš priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas kreipėsi į VSD, kuris 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė raštą Nr. 19-1189S. Kadangi minėtas raštas yra įslaptintas dokumentas, į administracinę bylą pateiktas šio rašto išrašas. Rašto išraše nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavo dar 2016 m. balandžio 15 d., kurį vis pratęsdavo ir per visą šį laikotarpį periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką per įvarius pasienio kontrolės punktus, tai galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertina, kad pareiškėjo, Baltarusijos Respublikos piliečio, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Akivaizdu, kad VSD 2023 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. 19-1189S iš esmės yra analogiškas anksčiau aptartam VSD rašto Nr. 18-2878 turiniui. Minėta, kad VSD 2023 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 19-1189S pagrindu priimtas Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 23S35103 bei 2023 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 23S44521. Šie Migracijos departamento sprendimai įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu panaikinti. Taigi, pareiškėjo keliama grėsmė nacionaliniam saugumui jau buvo įvertinta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimu byloje eI2-9205-1064/2023, kuriuo nurodyta, kad VSD raštas nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti. Administracinėje byloje LVAT padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės tyrimas, t. y. ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas prieš daug metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei, todėl skundžiami sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Teismas yra susipažinęs su įslaptinta VSD medžiaga. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje jokių naujų duomenų ar papildomos medžiagos apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl šiuo aspektu nenukrypta nuo įrodymų įvertinimo taisyklių, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovo atstovei.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jis iš esmės priimtas dėl to, kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir atitinkamai dėl minėtos priežasties pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis pareiškėjo pateiktu atsakymu, kad jis tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD, įvertinęs šiuos duomenis, atitinkamai priėmė išvadą, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad jame buvo nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėją, jo ryšius su Lietuvos Respublika, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, turi ekonominių ryšių, kurie nelaikytini prioritetiniais, palyginus su grėsme valstybės saugumui. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, ekonominiai ryšiai, asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame Sprendime, kuris faktiškai lemia tai, kad asmuo privalės išvykti iš šalies, negali būti apsiribojama vien deklaratyvia fraze, kad nacionalinis valstybės saugumas yra svarbesnis interesas, o turi būti detaliai atskleidžiamas individualus vertinimas, kodėl būtent institucijos parinkta priemonė yra laikytina proporcinga konkrečiu atveju.

Nagrinėjamu atveju nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir pan. Kaip jau buvo minėta, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant skundžiamą Sprendimą.

Apibendrinant aukščiau paminėtą, darytina išvada, kad tokiu atveju, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, pareiškėjas galėtų būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos tik nustačius, kad jis šiuo metu kelia tokią rimtą grėsmę, kuri nusvertų jo akivaizdžius ir nekvestionuotinus ryšius bei santykius su Lietuvos Respublika (įvertinant ir jų trukmę), būtų proporcinga ir adekvačia teisinio poveikio priemone, užtikrinant Lietuvos valstybės saugumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų, patvirtinančių tokios grėsmės egzistavimą, byloje nėra. Minėta, kad pareiškėjo keliama grėsmė nacionaliniam saugumui jau buvo įvertinta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje eI2-9205-1064/2023.

Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesių pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas įvertino tik tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse. Tačiau iš sprendimo turinio nėra aišku, kodėl nagrinėjamas atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalis nustato reikalavimus, kas turi būti nurodyta administraciniame sprendime, t. y. administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, administracinio sprendimo data, administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Skundžiamas Sprendimas yra administracinis aktas, kurį priimdamas atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, vertina, jog šioje byloje skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, argumentuotas bei proporcingas. Kadangi skundžiamo Sprendimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti skundžiamą Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (40 straipsnio 4 dalis).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Pareiškėjo atstovas teismui pateikė įrodymus, kad už atstovavimą pirmos instancijos teisme pagal 2023 m. birželio 22 d. teisinių paslaugų sutartį byloje dėl 2024 m. birželio 5 d. sprendimo, Viešoji įstaiga Tarptautinis pilietinių iniciatyvų centras „Mūsų namai“ Advokatų profesinei bendrijai „RELEX“ sumokėjo 1 200 Eur.

Šiuo aspektu pagal LVAT praktiką, pagal kurią bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Jeigu ABTĮ nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam buvo suteikta advokato teisinė pagalba, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu (žr., pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-422-525/2023, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1551-556/2024).

Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina iš atsakovo. Taip pat matyti, kad pareiškėjas patyrė 1 200 Eur teisinių atstovavimo išlaidų, kurias apmokėjo VšĮ Tarptautinis pilietinių iniciatyvų centras „Mūsų namai“. Įvertinus tai, kad pareiškėjo interesams šioje byloje atstovavo advokatas R. S., kuris parengė skundą teismui, teikė papildomus įrodymus, dalyvavo teismo posėdyje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad prašoma suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), įtvirtinto priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, ši suma visa apimtimi priteistina iš atsakovo. Apibendrinant, iš viso pareiškėjo naudai priteistina 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138669.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.