- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-28
- Bylos Nr.
- 2S-263-467/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12412-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Suinteresuotas asmuo
- S. J.
- Kreditorius
- BAB bankas SNORAS vykdymo, Osogbo Overseas Ltd
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria išieškotojas BAB bankas SNORAS vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 pakeistas į išieškotoją Osogbo Overseas Ltd.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja antstolė I. K. 2012-12-05 kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su prašymu dėl vykdymo procese šalies pakeitimo ir prašė pakeisti išieškotoją vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 iš AB banko SNORAS į Osogbo Overseas Ltd. Pareiškime nurodė, kad antstolė vykdo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išduotą 2005-02-10 teismo įsakymą Nr. L2-02102-603/2005 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės S. J. išieškotojo AB banko SNORAS naudai. 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinis kreditorius AB bankas SNORAS perleido naujajam kreditoriui Osogbo Overseas Ltd reikalavimo teisę į S. J. skolą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi antstolės I. K. pareiškimą tenkino - išieškotoją BAB banką SNORAS vykdymo procese pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išduotą teismo įsakymą Nr. L2-02102-603/2005 dėl 12 523,83 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo iš skolininkės S. J. pakeitė į išieškotoją Osogbo Overseas Ltd. Teismas nustatė, kad antstolių kontoroje yra vykdomas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išduotas teismo įsakymas Nr. L2-02102-603/2005 dėl 14 745,77 Lt skolos, 205,84 Lt delspinigių, 841,07 Lt palūkanų, 8 proc. metinių procesinių palūkanų ir 118,44 Lt žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininkės S. J. išieškotojo AB banko SNORAS naudai. 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 09-1378 (su priedu) pradinis kreditorius AB bankas SNORAS perleido naujajam kreditoriui Osogbo Overseas Ltd reikalavimo teisę į S. J. skolą pagal 2004-02-10 paskolos sutartį Nr. 3511603200, kurios grąžinimo terminas 2009-02-09, suteiktos paskolos suma 15 000 Lt, perleistas reikalavimas į 12 523,83 Lt sumą, kurią sudaro 11 476,92 Lt paskolos suma, 841,07 Lt palūkanos ir 205,84 Lt delspinigiai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005-02-10 įsakymo ir kreditoriaus AB banko SNORAS pareiškimo pagrindas civilinėje byloje Nr. L2-02102-603/2005 buvo reikalavimo teisių perleidimo sutarties priede nurodyta 2004-02-10 paskolos sutartis Nr. 035-11603-200, sudaryta su S. J.. Pranešimas apie reikalavimo perleidimą (CK 6.109 str.) skolininkei 2010-02-02 buvo išsiųstas sąskaitos išraše nurodytu adresu. Teismas padarė išvadą, kad Osogbo Overseas Ltd perėjo išieškotojo materialinės teisės į S. J. 12 523,83 Lt skolą, todėl vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 išieškotoją BAB bankas SNORAS pakeitė išieškotoju Osogbo Overseas Ltd.
Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo S. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolės I. K. prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 atmesti. Nurodo kad antstolės teismui pateikti dokumentai - vykdomasis dokumentas Nr. L2-02102-603/2012, BAB SNORAS raštas „Dėl reikalavimo teisių perleidimo“, Juridinių asmenų registro išrašas, 2007-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 09-1378 išrašas, 2012-11-20 BAB SNORAS raštas „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, 2010-02-02 AB SNORAS raštas „Dėl kreditorių reikalavimų perėmimo“, Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 09-1378 – visiškai neįrodo fakto, kad pirminis kreditorius yra perleidęs savo reikalavimo teises naujajam kreditoriui pagal vykdomąjį dokumentą. Atvirkščiai, visi nurodyti dokumentai įrodo, kad pirminis kreditorius siekė perleisti naujajam kreditoriui savo reikalavimo teises, kylančias iš 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutarties, t.y. iš visiškai kito dokumento, nei buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš apeliantės vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165, kas teisių perėmimą šioje vykdymo proceso stadijoje daro negalimą. (CK 6.101 str. 1 d.) Be to, vertinant civilinėje byloje Nr. 2-14459-936/2012 surinktus įrodymus, darytina išvada, kad jie apskritai neįrodo reikalavimo teisių perėmimo skolos išieškojimo iš apeliantės. Kaip tvirtina bylos duomenys, teismui pateiktas dokumentas, paruoštas anksčiau, nei pati sutartis, kurios priedu minėtas dokumentas turėtų būti. Šie elementariai logikai prieštaraujantys faktai teismo nėra aptarti, nėra pašalinti, dėl šių prieštaravimų suinteresuotų asmenų paaiškinimai nėra gauti, todėl tokiais įrodymais priimta skundžiama 2012-12-12 nutartis yra neteisėta. Be to iš sutarties Nr. 09-1378 išraše esančios informacijos matyti, kad pirminis kreditorius apeliantės atžvilgiu yra nurašęs 11 476,92 Lt paskolos, 841,07 Lt palūkanų ir 205,84 Lt delspinigių. Lietuvių kalboje naudotino žodžio „nurašyti“ reikšmė šiuo konkrečiu atveju iškilusio ginčo kontekste yra vertintina kaip pirminio kreditoriaus pozicija, kuria jis atsisako ir panaikina savo pretenzijas apeliantės atžvilgiu. Todėl, netgi priėmus sutarties Nr. 09-1378 išrašą vertinimui, minėtas dokumentas tik patvirtintų pirminio kreditoriaus pretenzijų atsisakymą prieš apeliantę, ką akivaizdžiai patvirtina ir vėlesni pirminio kreditoriaus raštai, kurie rodo, kad pirminis kreditorius pagal 2005-02-10 vykdomąjį dokumentą Nr. L2-02102-603/2005 jokių pretenzijų apeliantei neturi (2012-11-20 BAB SNORO raštas „Dėl papildomos informacijos suteikimo“). Todėl. pirminiam kreditoriui neperleidus reikalavimo teisių naujajam kreditoriui pagal 2005-02-10 vykdomąjį dokumentą bei pirminiam kreditoriui atsisakius nuo bet kokių pretenzijų apeliantės atžvilgiu, tolimesnis skolos išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 turėjo būti nutrauktas (CPK 629 str. 1 d. 1 p.). Pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui pereina prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos taisyklės bei kitos papildomos teisės, tačiau ši materialinės teisės norma yra dispozityvi, todėl reikalavimo perleidimo sutartyje pirminis kreditorius gali perleisti tik pagrindinį reikalavimą, o papildomus reikalavimus (dėl palūkanų, delspinigių, baudų ir t.t. išieškojimo) pasilikti. Kad būtent tokia ir yra pirminio kreditoriaus valia apeliantės skolos išieškojimo atžvilgiu įrodo ir teismui antstolio įteiktas 2010-02-02 pirminio kreditoriaus raštas „Dėl kreditorinių reikalavimų perėmimo“, kuriuo pirminis kreditorius perleido reikalavimo teises naujajam kreditoriui tik į paskolos sumos, palūkanų bei delspinigių sumos mokėjimus pagal vartojimo paskolos sutartį Nr. 035-11603-200. Tuo tarpu reikalavimas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ir procesinių palūkanų mokėjimo pagal 2005-02-10 vykdomąjį dokumentą Nr. L2-02102-603/2005 naujajam kreditoriui perleistas nebuvo. Todėl šių reikalavimų vykdymo procese naujasis kreditorius perimti negalėjo (CK 6.101 str. 1 d.). Teismas visiškai ignoravo kito to paties teismo poziciją tuo pačiu klausimu, t.y. 2012-11-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12843-545/2012, kurioje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo antstolio pareiškimą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165. Čia buvo pasisakyta, kad teismui yra būtina pateikti dokumentus, įrodančius faktą, kad reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 09-1378 buvo įteikta apeliantei. Kadangi antstolis tokio pobūdžio dokumentų civilinėje byloje Nr. 2-12843-545/2012 nepateikė, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-11-27 nutartimi antstolės pareiškimą laikė nepaduotu ir grąžino antstoliui. Tuo tarpu skundžiamoje 2012-12-12 nutartyje teismas konstatavo, kad visi ankstesni antstolio pareiškimo trūkumai yra pašalinti, nors tokia teismo išvada yra prieštaraujanti įstatymui, todėl ja remtis negalima. Teismui turėjo būti pateikti įrodymai, kad naujasis kreditorius yra gavęs 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir šios sutarties kopija yra pateikta apeliantei, kaip skolininkei. Tačiau iš 2010-02-02 pirminio kreditoriaus rašto „Dėl kreditorinių reikalavimų perėmimo“ matyti, kad 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopija apeliantei siųsta nebuvo ir apie jos egzistavimą apeliantei nebuvo žinoma, t.y. nėra įteikta iki šiol (CK 6.109 str. 5 d.), kas draudžia tiek pirminiam kreditoriui, tiek naujajam kreditoriui, tiek antstoliui imtis veiksmų dėl išieškotojo pakeitimo vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165. Teismui nutarus priešingai ir vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 pakeitus pirminį kreditorių, kaip išieškotoją, naujuoju kreditoriumi, kaip teisių perėmėju vykdymo procese, konstatuotina, kad teismas akivaizdžiai pažeidė CK 6.109 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas skundžiamą nutartį daro neteisėtą, todėl panaikintiną.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti. Skolininkės S. J. atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog antstolės į bylą pateikti dokumentai neįrodo, kad įvyko materialiųjų teisių perleidimas, neaiški perleidžiamo reikalavimo apimtis, apie reikalavimo perleidimą skolininkei nebuvo pranešta CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais sutikti neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo, todėl juos atmeta.
CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK nustatyta tvarka antstoliui pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 str. 1 d.). Viena iš vykdomųjų dokumentų rūšių yra teismo įsakymas (CPK 587 str. 1 d. 2 p.).
CPK 596 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, kuriame buvo išnagrinėta byla, antstolio ar suinteresuotų asmenų prašymu nutartimi vykdymo procese pakeičia išieškotoją ar skolininką fizinio asmens mirties, juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolės I. K. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0139/05/01165 pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išduotą teismo įsakymą Nr. L2-02102-603/2005 dėl 14 745,77 Lt skolos, 205,84 Lt delspinigių, 841,07 Lt palūkanų, 8 proc. metinių procesinių palūkanų ir 118,44 Lt žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininkės S. J. išieškotojo AB banko SNORAS naudai. Antstolė I. K. 2012-12-05 kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su prašymu pakeisti išieškotoją vykdomojoje byloje Nr. 0139/05/01165 iš AB banko SNORAS į Osogbo Overseas Ltd. Pareiškime nurodė, kad 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinis kreditorius AB bankas SNORAS perleido naujajam kreditoriui Osogbo Overseas Ltd reikalavimo teisę į skolininkės S. J. skolą. Skundžiama nutartimi teismas antstolės prašymą patenkino.
Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, jog CPK 596 straipsnis, nustatantis procesinių teisių perėmimą, nenurodo, kokius įrodymus būtina pateikti teismui tokio prašymo išsprendimui. Kreditorius savo materialiąsias teises gali perleisti be skolininko sutikimo (CK 6.101 str.). Todėl procesinio klausimo (teisių perėmimo) nagrinėjimas taip pat negali būti siejamas su priešingos šalies (skolininko) valios išreiškimu ar neišreiškimu, juo labiau, kad nutartis pakeisti išieškotoją gali būti skundžiama atskiruoju skundu, t.y. skolininkas jos teisėtumą ir pagrįstumą gali kvestionuoti apeliacine tvarka (CPK 596 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas teisių perėmimo klausimą vykdymo procese CPK 596 straipsnio pagrindu, tik turi įsitikinti, ar pradinis kreditorius (išieškotojas) perleido priverstinai teismo sprendimo pagrindu vykdomą reikalavimą kitam asmeniui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-408-178/2016).
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Kasacinis teismas cesijos klausimu yra pasisakęs, kad skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad išieškotojas BAB SNORAS kreipėsi į antstolę I. K., informuodamas, kad 2009-09-29 buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 09-1378, pagal kurią pirminis kreditorius perleido reikalavimo teises į S. J. skolą naujam kreditoriui OSOGBO OVERSEAS LTD, ir pridėjo tai pagrindžiančius dokumentus – išrašą iš priedo prie reikalavimo perleidimo sutarties. Nors apeliantė teigia, kad išrašas sudarytas 2007 metais, o pati reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta tik 2009 metais ir tai leidžia abejoti pateikiamų dokumentų patikimumu, tačiau šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi dokumentus, vertinant visumoje, akivaizdu, kad sudarant priedo prie 2009-09-29 reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 09-1378 išrašą, padarytas rašymo apsirikimas, nurodant neteisingą datą. Į bylą taip pat pateiktas 2010-02-02 AB SNORO pranešimas, adresuotas S. J., gyv. Marijonų g. 33-48, Panevėžyje, dėl kreditorinių reikalavimų perėmimo, kuriame nurodyta, kad pagal 2004-02-10 tarp skolininkės ir AB SNORAS pasirašytą vartojimo paskolos sutartį Nr. 03511603200 reikalavimo teises perėmė naujasis kreditorius – OSOGBO OVERSEAS LTD. Į bylą taip pat pateikta reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 09-1378, kurioje numatyta, kad sutarties priede Nr. 1 išvardinti skolininkai; pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui visas reikalavimo teises pagal kredito sutartis, sudarytas tarp pradinio kreditoriaus ir skolininkų (sutarties 1.1 punktas). Taigi visi šie dokumentai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta, ja buvo perleistas pradinio kreditoriaus AB SNORAS reikalavimas į S. J. skolą naujam kreditoriui OSOGBO OVERSEAS LTD.
Apeliantė teigia, kad antstolė neįsitikino, o teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neanalizavo, ar perleistas kreditorinis reikalavimas yra kylantis būtent iš vykdomojo dokumento Nr. L2-02102-603/2005 (apeliantė skunde klaidingai nurodo vykdomojo dokumento numerį Nr. L2-02102-603/2012). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleisti skolininkų reikalavimai pagal kredito sutartis. Apeliantė neginčija, kad 2004-02-10 tarp skolininkės ir AB SNORO buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis Nr. 03511603200, kurios sąlygų ji nevykdė. Kreditorius kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos išieškojimo iš S. J., buvo išduotas 2005-02-10 teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-02102-603/2005, kuris įsiteisėjo ir tapo vykdytinas. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi buvo perleistos visos reikalavimo teisės, įskaitant ir kredito sutarčių sąlygų įvykdymą užtikrinančias priemones (reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.2 punktas), taigi ir teisė reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei sumokėti priteistas procesines palūkanas. Įrodymų, kad skolininkė ir pirminis kreditorius tarp šalių sudarytoje 2004-02-10 vartojimo paskolos sutartyje būtų susitarę kitaip, apeliantė nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo S. J. neginčijo paties reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. kad kreditorius neturėjo teisės perleisti savo reikalavimo teisės į skolininkę, taip pat nepateikė argumentų ir įrodymų, kad dėl skolos perleidimo jos teisinė padėtis pablogėjo ir (ar) naujas kreditorius reikalauja įvykdyti didesnę prievolę, nei ji turėjo pradiniam kreditoriui. Teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog rašytinio pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą siuntimas paskutiniu skolininko žinomu gyvenamosios vietos adresu laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimo faktą; be to skolininkas apie reikalavimo teisės perleidimo faktą gali būti informuojamas ir teisme ir tai, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, laikoma tinkamu pranešimu (Vilniaus apygardos teismo 2016-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1193-392/2016). Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantei nebuvo tinkamai pranešta apie reikalavimo teisių turėtojų pasikeitimą.
Byloje nėra duomenų, kad skolininkė būtų įvykdžiusi reikalavimą pradiniam kreditoriui, todėl, net ir tai, jei apie reikalavimo perleidimo sutartį S. J. nebuvo informuota anksčiau, laikytina, kad jai civilinės bylos nagrinėjimo metu neabejotinai tapo žinoma apie reikalavimo perleidimo sutartį. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad nėra ribojamos skolininko teisių ir gynybos priemonės. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 str. 1 d.). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 str.). Po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 str. 3 d.). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 str. 2 d.). Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nekonstatuotinos, nes pradinis kreditorius BAB SNORAS antstolei nurodė, kad išieškomos sumos turi būti pervedamos naujajam kreditoriui, o jis – pradinis kreditorius neturi pretenzijų skolininkei S. J.. Apeliantė, savaip interpretuodama teisės normas, be pagrindo tvirtina, kad toks pradinio kreditoriaus pareiškimas vertintinas kaip jo atsisakymas nuo skolos išieškojimo, nes taip iš tikrųjų nėra – pradinis kreditorius ne atsisakė nuo skolos išieškojimo iš skolininkės, o šią savo teisę reikalavimo perleidimo sutartimi perleido kitam asmeniui - naujajam kreditoriui OSOGBO OVERSEAS LTD, kuris ir įgavo teisę į tolesnį skolos išieškojimą.
Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.