Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Donato Puzino apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (įgaliojimų Nr. 5707 ir Nr. 5787 suklastojimas) išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

M. H. civilinis ieškinys atmestas.

Šiuo nuosprendžiu nuteista A. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. A. V. buvo kaltinama tuo, kad panaudojo netikrą įgaliojimą, o būtent: 2013 m. rugpjūčio 22 d. Taikos pr. 145, prie VĮ Regitra, Kauno mieste, M. H. perdavė A. L. suklastotą tikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. išduotą Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B. įgaliojimą Nr. 5787, pagamintą netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą Nr. 5787, kuriame nurodytas M. H. gyvenamosios vietos adresas „(duomenys neskelbtini)“, tai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu;be to, D. A. V. buvo kaltinama tuo, kad panaudojo netikrą įgaliojimą, o būtent: 2013 m. rugpjūčio 23 d. Taikos pr. 145, prie VĮ Regitra, Kauno mieste, M. H. perdavė A. L. suklastotą tikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. išduotą Kauno miesto 13-ojo notaro biuro notarės V. B. įgaliojimą Nr. 5787, pagamintą netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą Nr. 5707, kuriame nurodytas M. H. gyvenamosios vietos adresas „(duomenys neskelbtini)“, tai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 30 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje nesurinkta duomenų, jog D. A. V. būtų prisidėjusi prie nusikalstamų veikų darymo, todėl ji išteisinta.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Antrojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Donatas Puzinas prašė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: D. A. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (suklastoto įgaliojimo Nr. 5707 panaudojimas) ir paskirti jai 20 MGL dydžio baudą; D. A. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (suklastoto įgaliojimo Nr. 5787 panaudojimas) ir paskirti jai 20 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir paskirti galutinę bausmę – 30 MGL, t. y. 1 129,80 Eur baudą. Skunde nurodė, jog teismas neįvertino ir neanalizavo byloje esančių rašytinių įrodymų – akistatos protokolo (1 t., b. l. 47–48), iš kurio matyti, kad suvedus akistaton pirmiau apklaustus asmenis – nukentėjusįjį M. H. ir A. L., pastarasis parodė, jog iš A. L. rankų jis negavo nei vieno įgaliojimo. Įgaliojimus gavo iš D. A. V.. Mano, kad A. L. siekė savo draugei D. A. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi pastaroji turi teistumą. Tam, kad M. H. galėtų važiuoti automobiliu, jis susitarė dėl dokumentų sutvarkymo su D. A. V., pas kurią jį nukreipė automobilį pardavinėjęs asmuo sakant, kad automobilio įregistravimo dokumentus sutvarkys D. A. V.. Su A. L. neturėjo jokių reikalų. Nakvojo išteisintosios namuose, nes jos name nuomojosi kambarį. Taip pat skunde nurodė, jog iš byloje esančio Kauno apylinkės teismui adresuoto 2017 m. rugpjūčio 15 d. nukentėjusiojo M. H. prašymo (3 t., b. l. 160–161) matyti, kad suklastotus įgaliojimus jam įteikė išteisintoji, kuri vengė atvykti pas tyrėją į akistatą su M. H., o vietoje savęs atsiuntė A. L.. Nukentėjusiojo akistatoje ir prašyme nurodomas aplinkybes apie D. A. V. teistumą patvirtina tai, kad 2015 m. sausio 27 d. Kauno apygardos teismo ji teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl 305 transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių suklastojimo). Prokuroro nuomone, šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad dėl automobilio įregistravimo dokumentų sutvarkymo (tame tarpe ir dėl įgaliojimų gavimo), nukentėjusysis bendravo išimtinai tik su D. A. V., o ne A. L. ir savo parodymuose dėl suklastotų įgaliojimų gavimo iš pastarosios jis neklysta. Kaltinamosios A. L. bei D. A. V. parodė, kad A. L. neturėjo nei vairuotojo pažymėjimo, nei automobilio, todėl pas notarą ją nuvežė D. A. V.. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad suklastotų dokumentų liudytoja V. B. (notarė) netvirtino, patvirtino tik kitą įgaliojimą, esantį byloje, kuris yra nesuklastotas. Šios aplinkybės prokurorui leidžia daryti išvadą, kad D. A. V. žinodama, jog A. L. suklastotų įgaliojimų patvirtinti pas notarą nevežė, žinojo ir suprato, kad jos nukentėjusiajam M. H. perduodami įgaliojimai iš tikrųjų nėra patvirtinti notarės V. B., t. y. suklastoti.Išteisintoji D. A. V. ir jos gynėja advokatė Eglė Grucytė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. išteisinamąjį nuosprendį D. A. V. atžvilgiu, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras palaikė savo apeliacinio skundo argumentus, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bei ignoravo rašytinius įrodymus, nukentėjusiojo prašymus, išteisintoji D. A. V. ir jos advokatė E. Grucytė prašė prokuroro skundą atmesti, jų nuomone teismas tinkamai įvertino rašytinius įrodymus, skundžiamas nuosprendis pagrįstas ir neturi būti panaikintas.Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant teismo išvadą dėl D. A. V. išteisinimo.Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl D. A. V. išteisinimo apeliacine tvarka skundė prokuroras tvirtindamas, kad teismas neįvertino ir neanalizavo byloje esančių rašytinių įrodymų (akistatos protokolo (1 t., b. l. 47–48), kuriuo nukentėjusysis patvirtino, jog iš A. L. rankų negavo nei vieno įgaliojimo, juos gavo iš D. A. V.; nukentėjusiojo prašymo (3 t., b. l. 160–161)).BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011,2K-7-201/2013).Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyręs įrodymus, išklausęs kaltinamąsias bei liudytoją V. B. (notarę) apie kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus dėl kurių prokuroras buvo įsitikinęs tiek D. A. V., tiek A. L. kaltės įrodytinumo pakankamumu, tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, tačiau įrodymų visete nebuvo įtikintas dėl neabejotinos D. A. V. kaltės įrodymų. Teismo vertinimu byloje nustatyti duomenys, kuriais pasitvirtino A. L. neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas konstatavo, jog nėra duomenų dėl D. A. V. prisidėjimo prie nusikalstamų veikų darymo, todėl ji ir buvo išteisinta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijama nuosprendžio dalis dėl išteisintosios D. A. V. kaltės yra teisingai konstatuota. Pagal teismui atiduotą prokuroro kaltinimą D. A. V. buvo kaltinama dviejų nusikalstamų veikų padarymu panaudojus netikrus įgaliojimus, t. y. 2013 m. rugpjūčio 22 d. ji M. H. perdavė A. L. suklastotą tikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. išduotą notarės V. B. įgaliojimą Nr. 5787, pagamintą netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą Nr. 5787, kuriame nurodytas M. H. gyvenamosios vietos adresas Ukrainoje: „(duomenys neskelbtini)“, taip pat 2013 m. rugpjūčio 23 d. ji M. H. perdavė A. L. suklastotą tikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. išduotą notarės V. B. įgaliojimą Nr. 5787, pagamintą netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą Nr. 5707, kuriame nurodytas M. H. gyvenamosios vietos adresas Rusijoje: „(duomenys neskelbtini)“. Inkriminuojant kaltinime nurodytus veiksmus, byloje svarbu nustatyti objektyvius ir pagrįstus duomenis, kuriais teismas būtų įtikintas dėl nustatytų faktinių aplinkybių (panaudojimo (perdavimo)) pasitvirtinimo pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju išteisintoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo nepripažino, tvirtino, jog asmeniškai nukentėjusiajam jokių įgaliojimų neperdavė, nukentėjusįjį žino iš to karto, kuomet jis pirko automobilį, o A. L. padėjo jam dėl automobilio registracijos bei įgaliojimų. Suklastotų įgaliojimų perdavimo faktą patvirtina tik nukentėjusysis, nurodydamas, jog jam juos perdavė išteisintoji. Nukentėjusysis bylą nagrinėjančio teismo tiesiogiai nebuvo apklaustas, į bylos nagrinėjimą neatvykdavo, jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjai teisme buvo ištirti juos pagarsinus teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-7-2-699/2016). Vertinant nukentėjusiojo M. H. duotų parodymų reikšmingumą ir savarankiškumą surinktų įrodymų visumoje, teismas aklai šios proceso šalies parodymams prioriteto neturi teikti. Būtina, kad juos patvirtintų kiti byloje objektyvūs įrodymai. Esant situacijai kuomet išteisintosios ir nukentėjusiojo pozicija esminiuose aspektuose nesutampa, yra prieštaringa, preciziškai teismai vertina kitus bylos duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus objektyvios tiesos nustatymui. Nagrinėjamu atveju prokuroro teigimu nukentėjusiojo parodymus patvirtina 2015 m. gegužės 5 d. akistatos protokolo turinys (1 t., b. l. 47–48), kur M. H. teigė, jog iš A. L. jis negavo nei vieno įgaliojimo, juos gavo iš D. A. V.. A. L., kuri buvo akistatoje su nukentėjusiuoju minėto procesinio veiksmo atlikimo metu nepatvirtino aplinkybės, kad nukentėjusiajam įgaliojimus perdavė D. A. V.. Teisme apklausta liudytoja V. B. taip pat nepatvirtino įgaliojimų įteikimo M. H. fakto bei kas taip padarė. Prokurorui įžvelgiant kaltės aspektą D. A. V. veiksmuose nurodant, kad akistatoje su nukentėjusiuoju vietoj išteisintosios buvo apklausta A. L., šios įžvalgos nepatvirtina D. A. V. atžvilgiu inkriminuojamos veikos požymio – nagrinėjamo nusikaltimo dalyko (suklastotų įgaliojimų) perdavimo fakto nukentėjusiajam. Tokio pobūdžio prokuroro argumentas dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių ir svarstymų, jog A. L. bandė padėti išteisintajai, nepasitvirtino kitais tinkamai ištirtais ir įvertintais objektyviais duomenimis, todėl atmestinas. Kitas apeliacinio skundo argumentas sietinas su nukentėjusiojo 2017 m. rugpjūčio 15 d. prašymu adresuotu Kauno apylinkės teismui, kuriame nukentėjusysis tvirtino, jog jam suklastotą įgaliojimą įteikė D. A. V., ji vengė atvykti į akistatą, vietoj savęs atsiuntė A. L., taip perkeldama atsakomybę pastarajai. Įvertinus šį argumentą dėl nukentėjusiojo prašymo turinio teisėjų kolegija neturi pagrindo tvirtinti, jog duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo tyrėjai, procesinio veiksmo (akistatos) metu bei minėto prašymo kontekste nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusiajam suklastotus įgaliojimus perdavė išteisintoji, nesant kitų objektyvių įrodymų (tiesioginių, netiesioginių) kaltinti D. A. V. dalyvavusią šiose veikose tiek vieną dieną, tiek kitą, negalima objektyvumo prasme. Kaltininko kaltė turi būti įrodyta neabejotinais ir objektyviais įrodymais, kurie teismą įtikina, o ne sudaro pagrindą kaltę tik preziumuoti. Vien remtis nukentėjusiojo nurodyta pozicija, nesant kitų ją patvirtinančių įrodymų, nebus užtikrintas įrodymų vertinimo teisingumo ir teisėtumo objektyvusis aspektas, bus pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.Objektyvus nusikalstamos veikos požymis – nusikaltimo dalyko (suklastotų įgaliojimų) panaudojimas – D. A. V. atžvilgiu šioje byloje liko neįrodytas subjekto prasme. Faktinė aplinkybė – perdavimas byloje esančių įrodymų visete nesuponuoja neabejotinos teismo išvados, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentai būtų pagrįsti. Prokuroro nurodyta baudžiamoji byla, kurioje išteisintoji nuteista už transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių suklastojimą, sutinkamai su išteisintosios atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog ji nuteista nuosprendžiu tik už suklastojimą, o pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinta, neturi esminės reikšmės, nes šioje nagrinėjamoje byloje pagrindinis ir esminis nusikaltimo požymis yra suklastotų dokumentų (įgaliojimų) perdavimas. Tai, jog išteisintoji kitoje byloje yra nuteista už klastojimą, nesuponuoja teismo vidinio įsitikinimo dėl jos dalyvavimo veikoje, kadangi vertinimo ir teismo vidinio įsitikinimo procesas yra išimtinai inkorporuotas į bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją, o manymas, jog nusikaltime dalyvavo ir išteisintoji, perduodama suklastotus įgaliojimus, nekeičia teismo įsitikinimo, kuris grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įstatymo pagrindu.Nesant neabejotinų ir konkrečių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų dėl D. A. V. kaltės, pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Iš to seka, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Šiuo nagrinėjamu atveju nei teismo apklausta notarė V. B., nei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, nepatvirtino M. H. tvirtinimo, jog suklastotus įgaliojimus jam perdavė D. A. V., šį faktą neigė ir pati išteisintoji, todėl visa įvertinus ir nepažeidus įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismo galutinė išvada šioje kaltinimo dalyje yra teisingai nustatyta. Apibendrinus visa kas išanalizuota ir patikrinta faktiniu ir teisiniu aspektais teisėjų kolegija visapusiškai pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisingam šios situacijos ištyrimui konstatavus, jog kaltinimas D. A. V. atžvilgiu nepasitvirtino. Todėl šioje dalyje ginčijamas nuosprendis nenaikintinas apeliacinio skundo argumentais.Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste, įgyvendinant apeliacinės instancijos teismo paskirtį užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, kruopščiai patikrinus apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs iš esmės teisingą procesinį sprendimą klaidingai nurodė šios sprendimo rūšies juridinį pagrindą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau neįrodytas D. A. V. nusikalstamas dalyvavimas veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padaryme, todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas, nurodant, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius kaltinamosios D. A. V. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Donato Puzino apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendį dalyje nurodant, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, D. A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos, suklastotų įgaliojimų Nr. 5707 ir Nr. 5787 panaudojimas) išteisinama, neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.