Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja R. Razumienė Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00326-2011-4

NUTARTIS

2012 m. balandžio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui S. S., trečiajam asmeniui L. D. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei L. S. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovei L. S. atskirai naudotis skirti patalpas, plane pažymėtas indeksais IV-2/3,69, IV-5/12,74. Iš viso patalpų plotas –16,43 kv. m;Atsakovui S. S. atskirai naudotis skirti patalpas, plane pažymėtas indeksais IV-1/1,78, IV-3/6,09, IV-4/8,62. Iš viso patalpų plotas – 16,49 kv. m;Ieškovei L. S. ir atsakovui S. S. bendrai naudotis skirti ½ dalį bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos indeksu a-2/6,56, tai sudaro 3,28 kv. m, ir 7/96 dalis buto priklausinio – ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2I1m.

Padaryti bendromis lėšomis įėjimą iš laiptinės į butą (duomenys neskelbtini) per patalpą, plane pažymėtą indeksu IV-3/6,02;Padaryti bendromis lėšomis įėjimą bute (duomenys neskelbtini), iš patalpos, plane pažymėtos indeksu IV-3/6,02, į patalpą, pažymėtą indeksu IV-4/8,62;Užtaisyti (užsandaryti) aklinai bendromis lėšomis durų angą tarp patalpų, plane pažymėtų indeksais IV-2/3,69 ir IV-3/6,09; Užtaisyti (užsandaryti) aklinai bendromis lėšomis durų angą tarp patalpų, plane pažymėtų indeksais IV-5/12,74 ir IV-4/8,62; Įsivesti savo lėšomis elektrą, vandenį, dujas, kanalizaciją ir su tuo susijusius įrengimus, apskaitos prietaisus į butą: (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą įsirengti dūmtraukį buto: (duomenys neskelbtini), kamine iš patalpos IV-3/6,06 arba IV-4/8,62.

Ieškovei L. S. atskirai naudotis skirti patalpas, plane pažymėtas indeksais IV-4/8,62, IV-1/1,73;Atsakovui S. S. atskirai naudotis skirti patalpą, plane pažymėtą indeksu IV-5/12,74;Ieškovei L. S. ir atsakovui S. S. bendrai naudotis skirti: patalpas IV-2/3,69, IV-3/6,09, ½ dalį 1,88 kv. m bendro naudojimosi patalpos a-2/6,56, bei 7/96 dalis buto priklausinio – ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) L. S. prašo jį pakeisti, jos ieškinį tenkinti visiškai, atsakovo priešieškinį atmesti. Tuo atveju, jei bus Šiaulių apygardos teismas nustatytų, kad neatskleista ginčo esmė ir bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme – panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priimti naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos nustatymą, bendraturčių teises, pareigas, atsakomybę, netinkamai interpretavo ir aiškino teismų praktiką šios kategorijos bylose. Tvirtinama, kad neatskleista bylos esmė. Apeliantės manymu, buvo ignoruojami vaiko interesai, kadangi nustatyta tvarka juos pažeidžia. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovui suteiktas naudotis didesnis ir geresnis kambarys, o kompensacija yra nelygiavertė. Nurodo, kad atsakovas visą laiką vienas pats neteisėtai naudojosi butu, tuo pažeisdamas jos teises.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) L. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantė skunde nurodė, kad būtinybė pateikti teismui naujus įrodymus iškilo susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktos medžiagos turinį ir į tai, jog pirmosios instancijos teisme, įskaičius parengiamuosius teismo posėdžius, buvo septyni teismo posėdžiai (1 tomas, 43–44, 49–50, 59–61, 67–68, 87–88, 105, 114–120 b. l.), sprendžia, kad apeliantė nepaneigė minėtos medžiagos pateikimo pirmosios instancijos teismui galimybių stokos ir nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina.

Kolegija pažymi, kad, nors skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos nustatymą, skunde apeliantė rėmėsi ir išvardijo dalį tų pačių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurių išaiškinimais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

Kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantė į skundą perkėlė Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybė apžvalgos dalį dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo, įvardydama ja dalimi savo skundo argumentų, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas.

Pagal LR CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyminis imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčių susitarimas įgalina užtikrinti stabilų ir ekonomišką daikto valdymą, naudojimąsi juo bei disponavimą. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys nesutarė dėl 32,92 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), jo priklausinio – ūkinio pastato dalies, taip pat bendros patalpos dalies, naudojimosi tvarkos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nė viena iš šalių nesuformulavo reikalavimų atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių ieškinį ir priešieškinį nagrinėjo pagal jų ribas, nustatydamas naudojimosi prieš tai minėtu nekilnojamuoju turtu tvarką.

Kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymo adekvatumo kriterijų ir pažymi, kad ginčo butas yra nedidelis – 32,92 kv. m, todėl teismas, priimdamas sprendimą, be kita ko, siekė užtikrinti ginčo šalims galimybę butu naudotis pagal paskirtį ir siekė, jog naudojimosi tvarka būtų racionali. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad ieškovei atskirai paskirta naudotis10,4 kv. m., o atsakovui – 12,74 kv. m buto dalimi, neduoda pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė adekvatumo kriterijų, kadangi teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą ir jis ne visada gali visiškai atitikti ginčo šalių interesus ir ne visada įmanoma paskirti naudotis daikto dalimi atitinkančia šalies bendrosios dalinės nuosavybės idealiąją dalį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiais, kad teismas, paskirdamas ieškovei naudotis mažesnė buto dalimi, neatsižvelgė į nepilnamečio vaiko teises ir interesus ir pažymi, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu šalims atskirai paskirtų naudotis patalpų ploto skirtumai, atsižvelgiant į viso buto 32,92 kv. m plotą bei atskirų jo patalpų plotą, paskirtį ir išsidėstymą, yra nedideli. Minėta, kad šalims, be kita ko, buvo paskirta naudotis atskiromis izoliuotomis patalpomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistas prioritetinis vaiko teisių apsaugos principas. Be to, ieškovės atstovė nurodė, kad ginčo šalių vaikas pastaruosius 10 metų faktiškai gyveno kitoje vietoje (1 tomas, 115 b. l.), teismui ginčijamu sprendimu nustačius konkrečią naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, apeliantė savo nuosavybės dalies neprarado, todėl nėra pagrindo teigti, jog šalių vaikas liko be gyvenamojo būsto ir buvo pažeistas teisėtumo kriterijus.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiais, kad teismas nesivadovavo naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijais, nes neužtikrino privataus gyvenimo neliečiamumo ir pažymi, jog galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių (pvz.: daikto savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų). Bylos medžiaga patvirtina, kad namas, kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1880 m. (1 tomas, 9 b. l.), pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą namas yra medinių konstrukcijų – sienos iš rastų, šalių buto nusidėvėjimas 2009 m. siekė 70 proc., o namo 67 proc. (1 tomas, 9–10 b. l.), ir ieškovė, prašydama nustatyti jos nurodytą naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ją yra įmanoma įgyvendinti, ir tai nepažeis LR Statybos įstatymo, Statybos techninių reglamentų. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Be to, ieškovė prašydama įpareigoti atsakovą įsirengti dūmtraukį kamine iš patalpos IV-3/6,06 arba IV-4/8,62, nepateikė teismui jokių įrodymų, jog toks techninis sprendimas, atsižvelgiant į prieš tai minėtas namo ir buto, kuris yra įrengtas namo mansardoje (1 tomas, 15 b. l.), technines savybes, atitiks priešgaisrinio saugumo reikalavimus. Ieškovės pateiktame plane nėra nurodyta jokių plano techninių sprendimų galimybių, o tik pateiktas patalpų padalijimo tarp šalių brėžinys (1 tomas, 15 b. l.).

Kolegija pažymi, kad ieškovės teismui pateiktos Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2011 m. liepos 29 d. pažyma dėl alternatyvaus šildymo šaltinio, UAB „Pakruojo vandentiekis“ 2011 m. rugpjūčio 17 d. ir AB Lesto 2011 m. liepos 29 d. raštai (1 tomas, 56–58 b. l.) yra tik bendro pobūdžio informaciniai dokumentai, kurie nepagrindžia ieškovės nurodytos naudojimosi tvarkos techninių sprendimų – elektros, vandentiekio, šildymo, kanalizacijos komunikacijų ir su tuo susijusių įrenginių įvedimo galimybių ginčo bute, priešingai pažymose išvardyti teisės aktai, kurių reikalavimai turi būti užtikrinti: STR 2.09-02:2005, „Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės“, ST 8860237.02:1998, Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai, LR energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-246 patvirtinta „Dėl elektros energijos vartotojų, gamintojų energijos objektų prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų tvarkos ir sąlygų patvirtinimo“ tvarka ir kt.

Kolegija pažymi, kad ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė buto pertvarkymo sąmatos ar preliminarių paskaičiavimų, išskyrus durų angų tarp patalpų užsandarinimo ir naujo įėjimo į butą padarymo lokalinės sąmatos (55 b. l.). Pati ieškovė skunde nurodė, kad atsakovas turi finansinių problemų – negauna jokių pajamų, niekur nedirba, nėra registruotas darbo biržoje, yra įsiskolinęs didžiules pinigų sumas apeliantei už šalių sūnaus išlaikymą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomos tvarkos techninių sprendimų įgyvendinimas, tarp jų naujo įėjimo į butą padarymas, senų durų angų tarp patalpų užsandarinimas, dūmtraukio įsirengimas, komunikacijų įrengimas, yra apsunkintas ir šiuo atveju, atsižvelgiant į buto 32,92 kv. m plotą bei 7765,00 Lt vidutinę rinkos vertę (1 tomas, 10 b. l.) – neracionalus ir pažeidžiantis atsakovo teises ar teisėtus interesus naudotis buto patalpomis pagal paskirtį (CK 1.5 str.). Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo L. D. išreiškė savo prieštaravimus dėl naujo įėjimo į butą padarymo (1 tomas, 111, 2 tomas, 60 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka užtikrins efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą.

Teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apeliantės skundo teiginių, kad atsakovas gyvena asocialų gyvenimo būdą ir negalės išlaikyti buto ir pažymi, jog šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Be to, pati apeliantė pripažino, kad būtent atsakovas pastaruosius 10 metų gyveno bute ir apeliantė ilgą laiką neįgyvendino buto valdymo teisės (2 tomas, 29 b. l.).

Kolegija pažymi, kad, civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.)

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.