- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-20
- Bylos Nr.
- e2-1036-1028/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06533-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Trečiasis asmuo
- G. M.
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- UAB „Raimga“
- Advokatai
- Simona Vaičiulytė-Gavorskienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinė bylą pagal ieškovės UAB „Raimga“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo, po ieškinio reikalavimų patikslinimo, prašo priteisti iš atsakovo 14455,84 Eur skolos, 747,57 Eur kompensacinių palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad 2013 m. kovo 27 d. tarp ieškovės UAB ,,Raimga“ ir atsakovo R. B. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 38, kurios pagrindu ieškovė įdarbino atsakovą logistikos vadovo pareigose. 2013 m. gegužės 2 d. darbo sutartis buvo pakeista, numatant, kad atsakovas akcininko sprendimu buvo paskirtas į direktoriaus pareigas. 2016 m. rugpjūčio 23 d. vienintelio UAB „Raimga“ akcininko sprendimu atsakovas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi. Su bendrovės direktoriumi darbo sutartis buvo nutraukta. Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d., t. y. atsakovui einant direktoriaus pareigas, R. B. buvo mokamas ne tik sulygtas darbo užmokestis. Jis avanso pagrindu tiesioginėms funkcijoms atlikti, t. y. kurui, prekėms ir pan., gaudavo pinigines lėšas, kurių likutį, apmokėjus įmonės veiklai vykdyti būtinas išlaidas ir pateikus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, privalėdavo grąžinti. Atsakovui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. liepos 14 d. buvo išmokėta 16558,75 Eur suma avanso pagrindu tiesioginėms funkcijoms atlikti, tačiau atsakovas šių lėšų ieškovui nėra grąžinęs, nors ir buvo ne kartą raginamas tai padaryti. Dėl tos priežasties ši piniginių lėšų suma priteistina iš atsakovo. Iš atsakovo turėtų būti priteista ieškovui 852,90 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovės reikalavimais sutinka, ieškinį palaiko. Gali tik patvirtinti ieškinyje nurodytas aplinkybes.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti 16558,75 Eur skolą už laikotarpį nuo 2014-05-02 iki 2016-08-23, t. y. atsakovui einant UAB „Raimga" direktoriaus pareigas. Tačiau kartu su ieškiniu pateikti banko sąskaitos išrašai liudija, kad šiuo laikotarpiu atsakovui buvo pervesta 26900 litų ir 7986 eurų, iš viso 15776,78 Eur. Kuo remdamasis ieškovas prašo priteisti papildomai 781,97 eurų nenurodo. R. B. nebuvo supažindintas su įsakymu dėl jo skyrimo UAB „Raimga" direktoriumi, tam nėra davęs savo sutikimo. UAB „Raimga" faktinis vadovas visada buvo G. M.. Tik jis turėjo prieigą prie UAB „Raimga" banko sąskaitos ir disponavo joje esančiomis lėšomis. Būtent jis darydavo atsakovui pavedimus, kurių paskirtyje nurodydavo „atsiskaitytiniai". Atsakovas jo klausė, kodėl yra nurodoma tokia paskirtis, tai jis paaiškino, kad taip geriau įmonei. Tokius pavedimus atsakovas gaudavo ir anksčiau, t. y. iki nurodomos jo skyrimo direktoriumi datos. G. M. taip pat gaudavo analogiškus pavedimus, nors formaliai ir nebuvo direktoriumi. Taigi šie pavedimai niekaip nėra susiję su pareigomis. Faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui, įmonei de facto visada vadovavo G. M.. Jis pervesdavo R. B. pinigines lėšas konkrečiam jo nurodytam tikslui, o R. B. jam atsiskaitydavo už šių lėšų panaudojimą. Iš ieškovo pateiktos Didžiosios knygos išrašo matyti, kad UAB „Raimga" buhalteriniuose dokumentuose ieškovo prašoma priteisti suma buvo apskaitoma kaip „Skolintos lėšos B.". Pabrėžtina, jog jokios paskolos iš ieškovo R. B. nėra gavęs. Ieškinyje teigiama, kad R. B. buvo mokamas ne tik sulygtas darbo užmokestis, bet ir avansas tiesioginėms funkcijoms vykdyti, kurį ieškovas siekia prisiteisti. Tačiau šiuose pavedimuose ir buvo atsakovo darbo užmokestis, kurį jis siekia susigrąžinti. Ieškovas, teigdamas priešingai, privalo įrodyti kiek iš šios sumos buvo darbo užmokesčio, nes jokių kitų pavedimų atsakovas negaudavo. R. B. yra atsiskaitęs už visas gautas lėšas bei visus dokumentus pristatęs įmonės buhalterijai. Jeigu R. B., kaip kad teigia ieškovas, neatsiskaitė nė už vieną centą atsiskaitytinai gautų lėšų, tai ieškovas turėtų paaiškinti, kodėl šis jam ilgą laiką (du metus iš eilės) pervesdavo ir pervesdavo vis naujas sumas. Tokio savo elgesio ieškovas nepaaiškina. R. B. atleidimo iš darbo dieną darbdavys nenurodė, jog šis yra jam skolingas, neprašė atsiskaitymo. Per visą ieškinyje nurodytą laikotarpį ir dar ilgus metus po jo atsakovas negavo jokių pretenzijų, jog yra skolingas. Pirmą ir vienintelę pretenziją ieškovas parašė 2017-06-13, t. y. ruošdamasis šiai bylai. Lėšų pavedimai paskirtyje nurodant „atsiskaitytiniai" buvo daromi ne tik vadovui, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. Šiuos pavedimus darė G. M. ir nurodymus kur šias lėšas naudoti duodavo būtent jis. Ieškovas galimai reiškia ieškinį dėl valdymo organo neteisėtais veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo. Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienašmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Ieškinyje šių sąlygų ieškovas neįrodinėja. Bylos šalis siejo darbo teisiniai santykiai, todėl prašomas priteisti lėšas atsakovas gavo įstatymo pagrindu. Negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos. Ieškovo reikalavimams yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas (DK 27 str. 2 d., CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas bylą teisme iškėlė 2017-08-03, todėl jo ieškinio reikalavimai, atsiradę laikotarpiu iki 2014-08-03, kas sudaro 3880,90 Eur, atmestini CK 1.131 str. 1 d. pagrindu. Atsakovas teismo prašo taikyti senatį. Prašo UAB „Raimga" ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovui buvo pavestos lėšos-atsiskaitytiniai, jį atleidus lėšos nebuvo grąžintos. Buvo pirkta Škoda Octavia, automobilis ieškovei jau perduotas, todėl ta suma minusuosis. Atsakovas gautų pinigų dalį matomai leisdavo įmonės reikmėms, tačiau netinkamai sutvarkyta buhalterija. Atsakovas neėmė sąskaitų iš degalinių, viešbučių, neformino sutarčių su darbuotojais, neėmė iš jų kvitų.
Teismo posėdžio metu tretysis asmuo G. M. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė užsiėmė gamyba ir prekyba, medienos gaminiais. Iš Volvenos nuomojo patalpas ir ėmė paslaugas. Jis 2014 m. tapo ieškovės akcininku. Atsakovas pasiūlė pirkti stakles. Su atsakovu pažįstami seniai, gal 8 metus. Samdė 10 žmonių iš Volvenos, jų pačių buvo maždaug 4. Buvo nebloguose santykiuose, labai nežiūrėjo atsakovo veiklos. Bet atsakovas žiūrėjo tik savo naudos, o ne įmonės. Akcininkas turi viską prižiūrėti. Pusę metų buvo apsirgęs. Buhalteriją tvarkė Deimega. B. sakydavo, kad B. nelabai su buhalterija orientuojasi. Jis labiau žiūrėjo strateginius klausimus, dirbo su užsienio partneriais, dideliais užsakovais. O atsakovas užsiėmė vietine gamyba, vietiniais dokumentais. Alga buvo mokama grynais, atsiskaitytiniai – apmokėjimui pagal įmonės reikalus. Pinigus išduodavo jis, tiek grynais, tiek į sąskaitą. Atsakovas atsinešdavo dokumentus. Pinigus išduodavo tik pagal Antravertus dokumentus, dėl kitų išlaidų neprisimena. Alga iš atsiskaitytinių nebuvo mokama. Su atsakovu kalba buvo, kad jei įmonė turės pelno, tai dalinsis su atsakovu. Pirmi metai buvo pelningi, antri – minusas dėl staklių, nes atsakovas apsiskaičiavo. P. yra jo dukra. Atsakovas skirtas vadovu paties atsakovo iniciatyva. Jis buvo komercijos direktorius. Algas grynais pinigais išmokėdavo jis, Volvenai – pagal sąskaitas. Sėkmės mokestis buvo apkalbamas, tačiau sėkmės nebuvo, todėl pagrindo nebuvo. Jo prioritetai buvo atlyginimai, o atsakovo – žmonių priežiūra, aprūpinimas detalėmis, gamybos priežiūra, atsakovas užsiimdavo su partneriais vietoje, o jis – užsienyje. Metus iki ieškinio laukė, nes tikėjosi geranoriško grąžinimo, nėra priešai.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paskolino trečiojo asmens draugui pinigų. Taip susipažino. Pamatė biznį Ukrainoje. Jis davė 100000 Lt įmonei (ieškovei), turi vekselį. Jis dirbo su Antravertus. Vežė medį iš Ukrainos, išmuitindavo. Buvo brangu, todėl pirko stakles. Pabandė dirbti. Po kiek laiko tretysis asmuo stakles pardavė į Čekiją. Jis į priekį pinigų iš ieškovės negaudavo, tik pagal poreikį. Algalapis buvo tik dėl buhalterijos. Pinigus gaudavo pavedimu. Jie čia dabar yra teisme dėl vekselio. Tretysis asmuo visą laiką galvojo, kaip apgauti atsakovą. Verslas buvo trečiojo asmens. Tarėsi pelną dalintis per pusę. Jis įmonėje dirbo tik puse etato, turėjo dar savo verslus. Įmonėje gaudavo 500 Lt algos. Tretysis asmuo jo paprašė laikinai pabūti direktoriumi, nes lyg pardavinėjo Raimgą. P. nematė akyse. Tretysis asmuo buvo realus vadovas, nuo pat akcijų pirkimo. Atsiskaitytiniai tai alga plius išlaidos. Tretysis asmuo nuolat sakydavo, kad nėra pinigų. Jis suprato, kad laikinai teisiškai bus direktorius, kol bus kitas direktorius. Šiaulių banke buvo imtas kreditas įmonei – trečiasis asmuo užstatė savo parduotuvę. Jis nenorėjo sutarties pasirašyti, bet tretysis asmuo prašė, sakė nenori svetimų žmonių, tada jis pasirašė tą sutartį, nes niekuo nerizikavo. Buvo įmonės Neste kortelės, bet jos dingo, tai pildavo kurą pagal paprastus kasos čekius. Atnešdavo tuos čekius ir trečiajam asmeniui atsiskaitydavo. Žiniaraščiai visalaik buvo pas tretyjį asmenį, tretysis asmuo vis sakydavo – „vyrai, ar pasirašėt“. Iki 15 dienos reikėjo žiniaraštį reikėjo atiduoti į buhalteriją, o alga būdavo mėnesio gale. Viskas buvo akcininko žinioje. Klausimo dėl direktoriaus nekėlė, nes po jo paskyrimo niekas nepasikeitė. Tretysis asmuo kaip tvarkė buhalteriją, taip tvarkė. Jis pats buhalterinių žinių neturi, irgi naudojasi Deimegos paslaugomis. Jis atsiskaitydavo su žmonėmis, su kuriais važiuodavo į Rygą. V., Š., Š., S.. Suma kas kartą buvo tariamasi kita, pagal darbo kiekį, uoste medieną atrinkti ir pan. Naudojo lėšas algoms, kurui, įrankiams, viešbučiams apmokėti, viską nešdavo trečiajam asmeniui. Raginimų iš trečiojo asmens ar buhalterijos dėl to nebuvo. Darbuotojams mokama buvo ne per Volveną. Darbuotojai turėjo verslo liudijimus, jis juos pažinojo, todėl susitardavo. Informacija dėl broko ateidavo trečiajam asmeniui, kuris paakydavo, kiek bus darbo. Tretysis asmuo iš jo neprašė raštelių dėl išmokėtų algų darbininkams. Būdavo, kad ir nesumoka, darbuotojai tada eidavo su pykčiu pas trečiajį asmenį. Tretysis asmuo jam pervesdavo lėšas, jis bankomate nuimdavo ir padalindavo. Jis įmonėje buvo vadybininkas, jo paprašė laikinai pabūti direktoriumi, alga nepadidėjo. Direktorė buvo P., o paprašė M.. Didžioji knyga perrašyta, išimti kvitai ir čekiai, tik PVM faktūros paliktos, nes galima atsiimti PVM. Grynų pinigų įmonėje nebuvo. M. išsigando baudžiamosios bylos, todėl lėšų trūkumą nori užkabinti ant jo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta D. B. paaiškino, kad 2014-2016 m. oficialiai direktoriumi buvo B., bet atvykdavo ir vienas, ir kitas (B. ir M.). Vadovas yra kasininkas, jei iš kasos eina pinigai be parašo, atsako kasininkas. Jei žiniaraštyje yra parašas, reiškia alga yra išmokėta. Kasos orderiai atskirai dėl algos neišrašomi. Raimgos balansai taisyti nebuvo. Buhalterija įformina tik tai, ką gauna, į įmonės veiklą nesikiša, neinformuoja, ar ko trūksta. Paprastų kasos čekių nepriima be sąskaitos, jų galima prisirinkti bet kur. Dėl išlaidų pateisinimo dokumentų nebuvimo valstybė nuskriausta nebus. Jei skolintos lėšos – turi būti kasos išlaidų orderis, o per banką - nereikalingas.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas G. V. paaiškino, kad 2014-2016 m. turėjo individualios veiklos pažymėjimą. B. paprašydavo jo dirbti. Mokėdavo B., pagrinde grynais, nusiimdavo nuo bankomato. Su M. teko bendrauti, bet retai. Pagrinde derino su B.. Važiuodavo į Rygą, teko tvarkyti medienos paketus. Vyko keliasdešimt kartų. Buvo žodinis susitarimas, dokumentų apie pinigų gavimą nerašydavo. Vykdavo ne vienas, dar Š., P., T.. Kartais jie būdavo, kartais kiti. Darbų kainą derindavo su B.. M. atlikdavo bankines operacijas. Darbų kainą nustatydavo M., pinigus darbininkams M. pats sumokėjo gal tik kartą ar kitą. Atrodo, finansinę pusę daugiau vykdė M., kiek teko pastebėti. B. dirbo kartu fizinį darbą. Tekdavo nakvoti viešbučiuose, kelionės išlaidas, maistą pagrinde apmokėdavo B.. Kai dirbo Volvenoje, irgi gaudavo grynais. Už darbą per dieną būdavo gal kokių 40 Eur, įvairiai. Būdavo, kad vėluodavo pinigai, B. minėdavo, kad G. nepadarė pinigų pavedimo. Pagrinde prie bankomato važiuodavo. Jis 20-25 kartus gal važiavo į Rygą. Viską gaudavo grynais pinigais. Biure pavedimus matydavo, kad atlieka G.. Elektrinius pjūklus jiems rąstams pjauti atvežė G..
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas R. Š. paaiškino, kad Raimga nieko nesako, su B.dirbo 2014-2016 m. Važiuodavo į Rygą dirbti. Jie abu turėjo balkių verslą. Iškildavo su jais problemų, reikėdavo perpakuoti, perrūšiuoti, dėl to važiavo su B. į Latviją. Atsakovas ir tretysis asmuo dirbo kartu, tai negali pasakyti katro naudai jis dirbo. Važiavo į Rygą 10 kartų ar daugiau. Būdavo ir nakvodavo Latvijoje. Už dieną būdavo 100 Lt ir daugiau. Mokėdavo grynais. Kelionės, maisto, nakvynės išlaidas apmokėdavo B.. Ofise darbų kainas aptardavo su abiem kartu. G. būdavo kaip ir vadas, o katras viršesnis – nežino. Į Rygą važiuodavo 4-5 žmonės. Atsiskaitydavo B.. B. dirbdavo kartu. B. nuimdavo nuo kortelės ir atsiskaitydavo grynais. Buvo, kad nesumokėdavo. Sakydavo – vyrai, reikia palaukti, G. nepervedė pinigų. Ofise buvo 20-30 kartų, ne tik dėl šitų darbų, turėjo atskirų reikalų su G.. Latvijoje nakvojo gal tik keletą kartų, daugiausiai grįždavo. Už antrą dieną mokėdavo antrą sumą. Turėjo verslo liudijimus. Dėl užmokesčio už darbą kvito B. neprašydavo. Kaip suprato, mokėjo iš įmonės pinigų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pateikti ieškovės banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, jog atsakovui reguliariai buvo pervedami pinigai su mokėjimo paskirtimi – atsiskaitytiniai (t. 1, b. l. 23-64), su tokia pačia mokėjimo paskirtimi lėšos reguliariai buvo pervedamos ir trečiajam asmeniui. Byloje išreikalautas juridinių asmenų registro išrašas su istorija apie ieškovės valdymo organus (t. 1, b. l. 90-94). Pateikta atsakovo darbu sutartis su ieškovu (t. 1, b. l. 110-112, 114-116). Pateiktas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis (t. 1, b. l. 123-200, t. 2, b. l. 1-6). Pateikti ieškovės balansai, pelno-nuostolių ataskaitos (2 t., 7-12). Pateikta pažyma apie atsakovo neatsiskaitymą (2 t., b. l. 13). Pateikta atsakovo pasirašyta kredito sutartis (2 t., b. l. 14-29). Pateikta sutartis su buhalterines paslaugas teikiančia įmone (2 t., b. l. 31-32). Pateikti duomenys iš banko (2 t., b. l. 33-34). Pateikti kasos pajamų orderiai (2 t., b. l. 40-101). Pateikta ieškovės didžioji knyga (2 t., b. l. 104-137). Pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderių kvitai (t. 2, b. l. 138-160), banko sutartis (t. 2, b. l. 161-162). Pateiktas ieškovės 2014 m. balansas (t. 2, b. l. 164-165). Pateiktas pranešimas apie ieškovės darbo užmokesčio išmokėjimo tvarką (t. 2, b. l. 166). Pateikta pažyma apie atsakovą, kaip ieškovės banko sąskaitos naudotoją (t. 2, b. l. 168). Pateikti dokumentai apie atsakovo atliktus pirkimus ieškovės naudai (t. 2, b. l. 170-196, 198-202). Pateiktas balansas (t. 2, b. l. 197). Pateiktas pranešimas apie 2014 m. deklaracijos patikslinimą (t. 3, b. l. 2). Pateiktos ieškovės darbo tvarkos taisyklės.
Byloje iš esmės keliamas ginčas dėl to, ar atsakovas visas gautas įmonės lėšas panaudojo tik įmonės interesais ar jų dalį pasiėmė sau, taip pat keliamas klausimas, kas buvo faktinis įmonės vadovas. Ieškinys grindžiamas pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, taip pat sprendžiant pagal kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo motyvavimą ieškovė laiko, jog atsakovas žalą įmonei padarė delikto būdu. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad ieškovė laiko, jog atsakovas savo, kaip darbuotojo, pareigų nėra pažeidęs, o vadovaujantis ieškovės argumentais žala kildinama iš atsakovo, kaip įmonės valdymo organo, neteisėtų veiksmų pagrindžiant įmonės išlaidas.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017 14 punktą).
Lietuvos A. T. taip pat yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 41 punktą).
Fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje. Nurodytų pareigų netinkamas vykdymas lemia juridinio asmens organo (vadovo) civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį – juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-84-684/2018).
Nagrinėjamu atveju ieškovė žalą įrodinėja atsakovui padarytais banko pavedimais su nuoroda – atsiskaitytiniai, o atsakovo neteisėtus veiksmus tuo, kad už pervestas lėšas nebuvo atsiskaityta. Atsakovo teigimu, išlaidas pagrindžiančius dokumentus atsakovas ieškovei ir trečiajam asmeniui pateikdavo, tretysis asmuo buvo realus faktinis vadovas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad šalys 2013-03-27 sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti logistikos vadovu. Nuo 2014-05-02 atsakovas pervestas į direktoriaus pareigas. Sutartis ieškovės vardu sudarė E. P.. Teismo posėdžio metu tretysis asmuo G. M. nurodė, kad P. yra jo dukra. Vadovaujantis juridinių asmenų registro išrašu nuo 2014-05-16 ieškovės akcininku tapo tretysis asmuo G. M.. Prieš tai, nuo 2014-04-10 akcininke ir įmonės direktore buvo L. M., o E. P. įmonės akcininke ir direktore buvo nuo 2012-12-21 iki 2014-04-10. Kaip minėta, nuo 2014-05-02 atsakovas pervestas į direktoriaus pareigas. Kada surašytas šis sutarties pakeitimas, neaišku, galimai tą pačią 2014-05-02, tačiau šią dieną ieškovės direktore jau buvo L. M.. Kita vertus, jei sutarties pakeitimas buvo sutartas šiek tiek anksčiau, matyti, kad L. M. kaip naujoji įmonės akcininkė ir direktorė, kuria buvo nuo 2014-04-10 iki 2014-05-16, ne tik neprieštaravo atsakovo įdarbinimui įmonės direktoriumi, bet ir susidarė situacija, kai formaliai įmonė turėjo du direktorius, nors iš juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad įmonėje nustatytas vienasmenis atstovavimas. Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad L. M. per šiek tiek daugiau nei mėnesį laiko realia ieškovės direktore netapo, bylos nagrinėjimo metu apie ją nei vienas proceso dalyvis jokių duomenų nepateikė. Kadangi L. M. ir akcininke buvo tik nuo 2014-04-10 iki 2014-05-16, darytina tikėtina išvada, kad ji akcininke ir įmonės vadove dėl tam tikrų priežasčių buvo tapusi tik formaliai. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad UAB „Raimga“ realiai iš E. P. perėjo G. M., t. y. iš dukros tėvui.
Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad E. P. nematė akyse. Liudytoja apklausta D. B. nurodė, kad oficialiai direktoriumi buvo B., bet atvykdavo ir vienas, ir kitas (B. ir M.). Liudytoju apklaustas G. V. nurodė, kad M. atlikdavo bankines operacijas, darbų kainą nustatydavo M., finansinę pusę daugiau vykdė M., B. dirbo kartu fizinį darbą, kai vėluodavo pinigai B. minėdavo, kad G. nepadarė pinigų pavedimo, biure pavedimus matydavo, kad atlieka G.. Liudytoju apklaustas R. Š. nurodė, kad ofise darbų kainas aptardavo su abiem kartu, G. būdavo kaip ir vadas, o katras viršesnis – nežino, buvo, kad nesumokėdavo, atsakovas sakydavo – vyrai, reikia palaukti, G. nepervedė pinigų.
Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, tretysis asmuo G. M. nuo pat pradžių kontroliavo visus ieškovės finansus, atsakovas piniginių lėšų pervedimus įmonės reikmėms apmokėti gaudavo banko pavedimu į sąskaitą, o šiuos pavedimus atlikdavo tretysis asmuo G. M.. Liudytoja apklausta D. B. paaiškino, kad įmonės vadovas yra kasininkas, taigi, asmuo, galintis operuoti lėšomis kasoje. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad atsakovas nedisponavo įmonės lėšomis, nes tais atvejais, kai reikėdavo atsiskaityti su darbininkais už darbą Latvijoje, atsakovas kartais pinigų neturėdavo, kadangi tretysis asmuo jų nebūdavo pervedęs atsakovui. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų išrašų su banko pavedimais, ieškovė atsakovui nuolat pervesdavo pinigines lėšas su paskirtimi – atsiskaitytiniai. Tokia situacija atrodo keistai, kadangi atsakovas, būdamas ieškovės direktoriumi, faktiškai turėjo teisę savo, kaip įmonės vadovo, nuožiūra disponuoti ir įmonės lėšomis banko sąskaitose. Tačiau matyti, kad realiai to nebuvo, pinigus atsakovui į jo sąskaitą pervesdavo tretysis asmuo. Taip pat pastebėtina, kad esant normaliai situacijai nėra jokio reikalo pervedinėti pinigus iš įmonės sąskaitos į direktoriaus sąskaitą tam, kad po to pinigai būtų išgryninti bei panaudoti prekių bei paslaugų pirkimams įmonės reikmėms, kadangi šioms reikmėms direktorius gali pinigus iš karto išsigryninti tiesiogiai iš įmonės sąskaitos, tokiu būdu dar ir sutaupant lėšų dėl bankinio pavedimo. Taip pat direktorius apskritai gali apmokėti prekes bei paslaugas banko pavedimu. Iš surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas pateikė daug PVM sąskaitų-faktūrų bei kasos pajamų orderių kvitų, iš kurių matyti, jog jis ieškovės naudai pirko prekes bei paslaugas. Ieškovė ir tretysis asmuo byloje neginčijo, kad atsakovas lėšas tokiems atvejams gaudavo pavedimu kaip atsiskaitytinius. Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas netvarkė ir neturėjo galimybės tvarkyti ieškovės finansinių klausimų, nors būtent tokia yra viena iš esminių juridinio asmens vadovo funkcijų.
Liudytojų parodymais į buhalterines paslaugas teikiančią įmonę buhalteriniais klausimais atvykdavo, ne tik atsakovas, bet ir tretysis asmuo, tretysis asmuo atlikdavo bankines operacijas, nustatydavo darbų kainą, matydavo, kad biure pavedimus atlikdavo, finansinę pusę daugiau vykdė tretysis asmuo, tretysis asmuo būdavo kaip ir vadas, kai vėluodavo pinigai atsakovas minėdavo, kad tretysis asmuo nepadarė pinigų pavedimo, atsakovas dirbo kartu fizinį darbą, tuo tarpu nėra jokių duomenų apie tai, kad tretysis asmuo būtų užsiėmęs fiziniu darbu kartu su kitais.
Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tretysis asmuo jo paprašė laikinai pabūti direktoriumi. Viskas buvo akcininko, t. y. trečiojo asmens, žinioje. Klausimo dėl direktoriaus nekėlė, nes po atsakovo paskyrimo direktoriumi niekas nepasikeitė. Tretysis asmuo kaip tvarkė buhalteriją, taip tvarkė. Atsakovas įmonėje buvo vadybininkas.
Tretysis asmuo bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis labiau žiūrėjo strateginius klausimus, dirbo su užsienio partneriais, dideliais užsakovais, o atsakovas užsiėmė vietine gamyba, vietiniais dokumentais. Pinigus išduodavo jis, tiek grynais, tiek į sąskaitą. Jo prioritetai buvo atlyginimai, o atsakovo – žmonių priežiūra, aprūpinimas detalėmis, gamybos priežiūra, atsakovas užsiimdavo su partneriais vietoje, o jis – užsienyje. Iš pateiktų UAB „Raimga“ balansų matyti, kad 2014-2016 balansai teikti ir pasirašyti ne atsakovo, o trečiojo asmens kaip direktoriaus.
Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas buvo daugiau praktinės kasdienės veiklos koordinatorius, tuo tarpu tretysis asmuo valdė ne tik įmonės finansus, bet ir sprendė strateginius klausimus, dirbo su užsienio partneriais, dideliais užsakovais. Taigi, tretysis asmuo iš esmės vykdė funkcijas, kurios būdingos juridinio asmens vadovui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario mėn. 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-19/2012). Plėtodama šią praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013). Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad faktinis įmonės vadovas įmonei atsako kaip de jure vadovas už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju tretysis asmuo buvo faktinis UAB „Raimga“ vadovas, išimtinai pats kontroliavo jos finansus bei priiminėjo svarbiausius sprendimus. Tuo tarpu atsakovas nors formaliai ir buvo paskirtas vadovu, pasirašė kredito sutartį, pasirašydavo įmonės direktoriumi, realiai buvo tik kasdienės įmonės smulkios veiklos koordinatorius bei iš dalies organizatorius ir vykdė funkcijas, labiau būdingas vadybininkui, darbų vykdytojui ir prižiūrėtojui, juridinio asmens vadovo pavaduotojui tam tikrais juridinio asmens veiklos klausimais, bet ne tikro, vienasmenio ir visais aspektais galinčio kontroliuoti juridinį asmenį vadovo funkcijas.
Iš pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovė atsakovui reguliariai pervesdavo įvairias sumas. Ieškovė teigia, kad atsakovas šias lėšas gavo, tačiau už jas neatsiskaitė, todėl laiko jas be pagrindo. Atsakovas teigia, kad už visas gautas lėšas ieškovei atsiskaitė, pagrindžiančius dokumentus nešdavo trečiajam asmeniui. Teismo posėdžio metu tretysis asmuo G. M. nurodė, kad pinigus išduodavo jis, tiek grynais, tiek į sąskaitą. Tuo tikslu atsakovas atsinešdavo dokumentus. Taigi, tretysis asmuo patvirtino, kad atsakovas tikrai atnešdavo tam tikrus dokumentus, pagal kuriuos tretysis asmuo pervesdavo ieškovės lėšas atsakovui. Teismo posėdžio metu tretysis asmuo taip pat nurodė, jog B. (buhalterė) sakydavo, kad B. nelabai orientuojasi su buhalterija. Atsakovas nurodė, kad jis pats buhalterinių žinių neturi, kaip ir ieškovė, irgi naudojasi Deimegos paslaugomis. Atsakovas nurodė, kad visos kaip atsiskaitytiniai gautos lėšos buvo panaudotos ieškovėms reikmėms. Atsakovas nurodė, kad iš gautų pavedimais lėšų pildavo kurą kelionėms į Latviją, mokėdavo už viešbučius, mokėdavo atlygį darbininkams. Kuro čekius nešdavo trečiajam asmeniui, dokumentų iš viešbučių neprašė, raštelių iš darbininkų apie išmokėtas sumas neėmė. Nors tokie veiksmai buhalteriškai gali būti laikomi neteisingais, galbūt buvo įtakoti atsakovo buhalterinių žinių trūkumo, taip pat susidaro vaizdas, kad tokia buvo nusistovėjusi praktika ieškovės verslo veikloje. Be to, pirmiausiai svarbu nustatyti ne tai, kaip išlaidos buvo užfiksuotos, bet tai, ar išlaidos buvo panaudotos ieškovės naudai.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas G. V. paaiškino, kad B. paprašydavo jo dirbti. Mokėdavo B., pagrinde grynais, nusiimdavo nuo bankomato. Važiuodavo į Rygą, teko tvarkyti medienos paketus, vyko keliasdešimt kartų. Dokumentų apie pinigų gavimą nerašydavo. Vykdavo ne vienas, dar Šešplaukis, Pocevičius, Tamašauskas. Kartais jie būdavo, kartais kiti. Pinigus darbininkams M. pats sumokėjo gal tik kartą ar kitą. Tekdavo nakvoti viešbučiuose, kelionės išlaidas, maistą pagrinde apmokėdavo B.. Už darbą per dieną būdavo gal kokių 40 Eur, įvairiai. Pinigų pagrinde važiuodavo prie bankomato. Jis gal 20-25 kartus važiavo į Rygą. Viską gaudavo grynais pinigais.
Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas R. Š. paaiškino, kad su Briniumi dirbo 2014-2016 m. Važiuodavo į Rygą dirbti. Važiavo į Rygą 10 kartų ar daugiau. Būdavo, kad nakvodavo Latvijoje. Už dieną būdavo 100 Lt ir daugiau. Mokėdavo grynais. Kelionės, maisto, nakvynės išlaidas apmokėdavo B.. Į Rygą važiuodavo 4-5 žmonės. Atsiskaitydavo B.. B. nuimdavo nuo kortelės ir atsiskaitydavo grynais. Latvijoje nakvojo gal tik keletą kartų, daugiausiai grįždavo. Už antrą dieną mokėdavo antrą sumą. Dėl užmokesčio už darbą kvito B. neprašydavo. Kaip suprato, mokėjo iš įmonės pinigų.
Iš atsakovo paaiškinimų, liudytojų parodymų matyti, kad atsakovas su samdytais darbininkais ne vieną dešimtį kartų vyko į Latviją dirbti ieškovės naudai. Kiekvieną kartą vykdavo 4-5 asmenys. Užmokestis už darbą būdavo įvairus, pagal darbo kiekį, galima daryti išvadą, kad orientaciškai sudarydavo 30-40 Eur vienam asmeniui. Jei tekdavo nakvoti, už antrą dieną vėl skaičiuodavo antrą sumą. Taigi, viena tokia kelionė galėdavo atsieiti 200-400 Eur vien darbo užmokesčiui. Jei laikyti, kad buvo vykta bent 25 kartus, šios išlaidos orientaciškai būtų nuo 5000 iki 10000 Eur (priklausomai nuo to, ar skaičiuoti, jog dirbta tik vieną, ar dvi dienas). Nustatyta, kad ne visų kelionių metu tekdavo nakvoti, tačiau pagal liudytojo G. V. paaiškinimus akivaizdu, kad tokie atvejai buvo ne pavieniai. Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad atsakovas darbininkams už darbą apmokėdavo ieškovės pinigais, iš atsiskaitytinių, kadangi byloje nepateikta jokių kitų įrodymų, kad atsakovui pinigai šiam reikalui buvo išduoti kokiu nors kitu būdu. Taigi, vien atlyginimui už darbą skirta suma galėjo sudaryti pusę ar net daugiau ieškinio reikalavimo sumos.
Taip pat nustatyta, kad atsakovas kelionių į Latviją metu apmokėdavo ir viešbučius, kelionės, maisto išlaidas. Iš surinktų įrodymų ir priežasties, dėl kurių šios išlaidos buvo apmokamos (darbas ieškovės naudai) galima daryti išvadą, kad šios išlaidos atsakovo taip pat buvo apmokėtos iš ieškovės lėšų, kurios buvo gautos kaip atsiskaitytiniai. Sunku įvertinti, kokio dydžio tai buvo išlaidos, tačiau įvertinus atstumą iki Rygos, galimą kelionių kiekį vien kuro išlaidos turėjo sudaryti kelis šimtus eurų, išlaidos maistui tikėtina buvo dar didesnės, tuo tarpu nakvynė Rygos mieste, kuris yra valstybės sostinė, neabejotinai 4-5 asmenims nebuvo pigi ir, tikėtina, sudarė ne vieną šimtą eurų. Taip pat pastebėtina, kad nėra žinoma, kiek tokių kelionių tiksliai buvo.
Atsakovas taip pat nurodė, kad iš atsiskaitytinių mokėdavo už prekes bei paslaugas, pirktas ieškovės naudai. Byloje yra pateikta tokius argumentus patvirtinančių įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių kvitų). Suskaičiuoti, kas, dėl ko buvo sumokėta, būtų sudėtinga, tačiau matomas pats įmonės veiklos principas, kad atsakovui buvo pervedamos tam tikros lėšos, o atsakovas iš jų atsiskaitydavo su prekių ir paslaugų teikėjais. Bylos nagrinėjimo metu, atsakovui pasistengus surinkti tam tikrus jam prieinamus įrodymus ir juos pateikus teismui, ieškovė tuo pagrindu netgi sumažino ieškinio reikalavimą. Tai rodo, kad dalis ieškovės reikalavimo buvo nepagrįsta, buvo reikalaujama priteisti daugiau, nors vėliau paaiškėjo, kad visgi buvo dokumentų, pagrindžiančių, jog ieškinio reikalavimas per didelis. Esant tokiai situacijai yra tikimybė, kad tokių dokumentų galėtų būti ir daugiau, tačiau atsakovas, nebebūdamas ieškovės vadovu, turi apribotas galimybes tokius įrodymus surinkti.
Atsakovas taip pat teigia, jog atsiskaitytinius sudarė ne tik išlaidos įmonės reikmėms, bet ir jo darbo užmokestis. Ieškovės atstovas ir tretysis asmuo nurodė, kad darbo užmokestis buvo išmokamas grynais pinigais. Buhalteriją tvarkanti liudytoja nurodė, kad parašas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje reiškia, jog darbo užmokestis buvo išmokėtas. Nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, katros pusės paaiškinimai darbo užmokesčio klausimu yra teisingi. Atsižvelgiant į valstybėje dažną praktiką įmonių veiklos klausimus tvarkyti ne taip, kaip formaliai priklauso, tikėtina, kad atsakovo argumentai gali būti pagrįsti. Pastebėtina, kad darbo užmokestis buvo sutartas darbo sutartimi, atsakovas įdarbintas oficialiai, iš ieškovės banko sąskaitų išrašų matyti, jog tretysis asmuo atlikinėjo daugybę finansinių operacijų būtent banko pavedimais, įskaitant ir pavedimus (atsiskaitytinius) į atsakovo sąskaitą, todėl sunkiai suprantama, kodėl darbo užmokestis atsakovui turėjo būti išmokamas visai kitu būdu, t. y. grynais pinigais, nors tai tik sudaro papildomą rūpestį dėl pinigų išgryninimo. Pastebėtina, kad pagal darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius kitiems asmenims mokėtas darbo užmokestis ilgą laiką sudarė išvis menkas sumas. Esant tokiai situacijai atsakovo parašai darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje patikimai nepaneigia atsakovo argumentų apie tai, kad realiai grynais pinigais darbo užmokestis mokamas nebuvo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovas pakankamai tikėtinai pagrindė savo argumentus apie tai, jog kaip atsiskaitytiniai gautos iš ieškovės lėšos buvo panaudotos ieškovės reikmėms. Toliau svarbu išsiaiškinti, ar atsakovas už nurodytų lėšų panaudojimą kaip nors atsiskaitė ieškovei. Kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo metu buvo surasta dalis dokumentų, pagrindžiančių nurodytų lėšų panaudojimą, dėl ko sumažėjo ieškovės ieškinio reikalavimas. Galimai tokių dokumentų įmanoma surasti ir daugiau. Kita vertus, darytina išvada, kad didžioji dalis reikalaujamų priteisti lėšų buvo panaudota atlygiui darbininkams už darbą, taip pat kelionės, nakvynės, maisto išlaidoms. Atsakovas nurodė, kad fiskalinių dokumentų dėl šių išlaidų arba nerinko, arba pateikė trečiajam asmeniui. Tretysis asmuo teismo posėdžio metu pats nurodė, kad pavedimus atlikdavo atsakovui pateikus tam tikrus dokumentus. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad atsakovas pateikė dokumentus ne dėl visų išlaidų. Tačiau iš to, kas nustatyta, darytina išvada, kad įmonėje būtent tokiu būdu buvo tvarkomi finansiniai klausimai – dalis išlaidų buvo pagrindžiama žodiniais susitarimais ir paaiškinimais.
Liudytoju apklaustas G. V. paaiškino, kad buvo žodinis susitarimas, dokumentų apie pinigų gavimą nerašydavo, darbų kainą nustatydavo M.. Liudytoju apklaustas R. Š. paaiškino, kad ofise darbų kainas aptardavo su abiem kartu, t. y. su trečiuoju asmeniu ir atsakovu, dėl užmokesčio už darbą kvito B. neprašydavo. Kaip matyti, apie ieškovės išlaidas darbininkų atlygiui, kelionės, nakvynės, maisto išlaidas trečiajam asmeniui akivaizdžiai buvo žinoma. Tretysis asmuo kontroliavo visus finansus, tačiau dėl nurodytų darbų atlikimo tarėsi žodžiu, nurodytas išlaidas apmokėdavo pervesdamas atsakovui pinigus, bet jokių dokumentų joms pagrįsti iš atsakovo nereikalavo. Kaip teisingai pastebi atsakovas, nebūtų buvę jokios prasmės pervedinėti vis naujas lėšas atsakovui į sąskaitą, jei atsakovas jų būtų neišleidęs bei nepagrindęs. Priešingai, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, liudytojų parodymų, atsakovas ne kartą negalėjo laiku atsiskaityti su darbininkais, nes tretysis asmuo būdavo nepervedęs pinigų. Jei atsakovas būtų tinkamai, tarp atsakovo ir trečiojo asmens įprastu, sutartu būdu, nepagrindęs gautų atsiskaitytinių lėšų panaudojimo, tretysis asmuo būtų galėjęs reikalauti iš atsakovo naudoti tas lėšas, kurios dar nepanaudotos ieškovės interesams. Kaip matyti iš paties ieškinio reikalavimo, tokios situacijos nebuvo, nes reikalaujama priteisti keliolika tūkstančių eurų. Tai reiškia, jog savo laiku atsakovas lėšų panaudojimą buvo pagrindęs tinkamai ir šias lėšas panaudojęs ieškovės reikmėms. Priešingu atveju negalima logiškai paaiškinti, kodėl tretysis asmuo, kontroliavęs įmonės finansus, ilgą laiko tarpą, 2014-2016 metais, daugybę kartų pervesdavo vis naujas lėšas atsakovui, kol susidarė reikalaujama 14455,84 Eur suma, jei žinojo, jog atsakovas šias lėšas vis dar turi ir už jų panaudojimą įmonei neatsiskaitė. Pažymėtina, kad iš ieškovės pateiktų banko išrašų matyti, jog neretai įmonės sąskaitoje piniginių lėšų beveik nėra. Vadinasi atsiskaitytinių pavedimų atsakovui darymo metu įmonės finansinė padėtis tokiais atvejais nebuvo tokia gera, kad pinigų būtų galima neskaičiuoti. Tai, kad dėl lėšų panaudojimo kai kuriais atvejais atsakovas nerinko rašytinių įrodymų, o tretysis asmuo jų nereikalavo, buhalterine prasme galbūt atrodo keistai, tačiau iš nustatytų aplinkybių susidaro įspūdis, jog toks buvo susiklostęs įmonės reikalų tvarkymo būdas.
Kritiškai vertintinas ir trečiojo asmens teiginys apie tai, kad buvo nebloguose santykiuose su atsakovu, todėl labai nežiūrėjo atsakovo veiklos. Kaip minėta, įmonė iš dukros perėjo trečiajam asmeniui, todėl faktiškai jis turėjo būti suinteresuotas įmonės finansine veikla. Kaip konstatuota, tretysis asmuo valdė įmonės finansus. Todėl manyti, kad tretysis asmuo nepasidomėjo, kur atsakovas panaudojo 14455,84 Eur, yra nelogiška bei nėra pagrindo. Tretysis asmuo pripažino, kad akcininkas turi viską prižiūrėti, nurodė, jog buhalterė sakydavo, kad B. nelabai orientuojasi su buhalterija, todėl tikrai turėjo domėtis, kaip naudojamos atsakovo žinion perduodamos lėšos, reikalauti iš atsakovo už jas atsiskaityti. Teismo vertinimu, taip ir buvo daroma. Kita vertus, jei tai daroma nebuvo, trečiajam asmeniui dėl to irgi krenta atsakomybė, kaip faktiniam ieškovės vadovui. Byloje taip pat pateikta sutartis su buhalterines paslaugas teikiančia įmone, iš kurios 1.2 p. matyti, kad buhalterinė įmonė kas mėnesį ieškovę turėjo informuoti apie praėjusio mėnesio įmonės finansinę būklę.
Taip pat matyti, kad ieškovė, vadovaujama trečiojo asmens, net metus laiko po atsakovo atleidimo nesikreipė į teismą dėl reikalaujamų priteisti lėšų, taip pat nėra pateikta dokumentų apie tai, kad iki bylos iškėlimo ieškovė reiškė rašytines pretenzijas atsakovui dėl negrąžintų lėšų, siūlė pagrįsti lėšų panaudojimą ar panašiai. Darbuotojo atleidimo dieną darbdavys turi visiškai atsiskaityti su darbuotoju, o darbuotojas su darbdaviu, t. y. darbuotojas turi grąžinti darbdavio jam patikėtą turtą. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovo atleidimo dieną buvo keliamas klausimas dėl atsakovui perduotų, bet, ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, ieškovės interesais nepanaudotų lėšų grąžinimo arba jų panaudojimo pagrindimo. Tai leidžia manyti, kad tokių pretenzijų tuo metu ir nebuvo.
Tretysis asmuo nurodė, kad metus laiko laukė, nes tikėjosi geranoriško grąžinimo, su atsakovu nėra priešai. Tačiau atsakovo nuomone, ieškinys jo atžvilgiu pateiktas todėl, kad atsakovas per savo sūnų trečiajam asmeniui paskolino 100000 Lt, skirtų UAB „Raimga“ verslui, kurių tretysis asmuo atsakovui negrąžino. Iš LITEKO sistemos matyti, kad dėl to atsakovas trečiajam asmeniui 2018-01-08 pareiškė ieškinį. Kaip matyti, atsakovas galimai per trečiąjį asmenį investavo į UAB „Raimga“ verslą. Tretysis asmuo posėdžio metu nurodė, kad su atsakovu buvo kalba, kad jei įmonė turės pelno, tai dalinsis su atsakovu, pirmi metai buvo pelningi, antri jau nebe, sėkmės mokestis buvo apkalbamas, tačiau sėkmės nebuvo, todėl nebuvo pagrindo išmokėti jį atsakovui. Tuo tarpu atsakovas posėdžio metu nurodė, kad jie čia dabar yra teisme dėl vekselio, tretysis asmuo visą laiką galvojo, kaip apgauti atsakovą, tarėsi pelną dalintis per pusę. Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad tretysis asmuo ir atsakovas per ieškovę bandė vykdyti verslą, o verslui nepavykus, trečiajam asmeniui dėl to kaltinant atsakovą, atsakovui reikalaujant iš trečiojo asmens grąžinti paskolintas lėšas, ieškovė, vadovaujama trečiojo asmens, galimai pateikė ieškinį tikslu susimažinti atsakovui mokėtiną paskolos sumą. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovui užsiminus apie nurodytą paskolą, tretysis asmuo tokios aplinkybės neneigė. Gali būti ir taip, kad dalis „atsiskaitytinių“ bylos dalyvių sutarimu buvo skirta kaip netinkamai apskaitytas atsakovo priedas prie darbo užmokesčio arba trečiojo asmens įvardintas dalinimasis įmonės pelnu. Tačiau nei vienai šaliai tokių argumentų neteikiant, dėl tokios galimybės konkrečių išvadų padaryti negalima. Pastebėtina tik tai, kad pateiktų UAB „Raimga“ darbo tvarkos taisyklių 6.4 punkte numatyta, kad už darbo drausmės pažeidimus gali būti sumažintas priedas prie atlyginimo už einamą mėnesį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovas neturi ieškovei priklausančių, atsakovo be pagrindo gautų ir laikomų lėšų, prašomos priteisti lėšos buvo panaudotos ieškovės naudai ir jos interesais, už jų panaudojimą vienokia ar kitokia forma buvo atsiskaityta su ieškove, bylos nagrinėjimo metu nenustatyti tokie neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių jam kiltų civilinė atsakomybė ieškovei, nenustatyta, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovė turi nurodytų nuostolių, todėl nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei priteisti iš jo reikalaujamą sumą. Nesant pagrindo tenkinti pagrindinį reikalavimą, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų.
Kiti klausimai.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Atsakovas pateikė įrodymus, kad civilinėje byloje patyrė 822,80 Eur išlaidų advokatui.
Kadangi ieškinys atmestinas, atsakovui iš ieškovės priteistina 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškovės UAB „Raimga“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo atmesti.
Priteisti atsakovui R. B. iš ieškovės UAB „Raimga“ 822,80 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt du Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu ieškovės UAB „Raimga“ (juridinio asmens kodas 302626162, buveinės adresas – J. S. g. 4, Vilnius) naudai, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2017-08-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9157-1028/2017, pakeistas 2017-09-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-10020-1028/2017.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.