Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Č. ir ieškovės V. Č. ieškinio reikalavimo teisių perėmėjos A. O. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-490-413/2013 pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovams L. K., uždarajai akcinei bendrovei finansų maklerio įmonei „Orion securities“, trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais uždaroji akcinė bendrovė „Creditum Vilnius“, dėl nuostolių atlyginimo, ir pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Creditum Vilnius“ priešieškinį V. Č. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009-08-19 nutartimi (t. 1, b. l. 9) L. K. individualiai įmonei „Talka“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Vytautas Kucevičius.

Ši byla, perduota nagrinėti prie bankroto bylos, buvo nagrinėjama sujungus į vieną tris civilines bylas, kuriose keliamas klausimas dėl sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš tarp V. Č. ir UAB FMĮ „Orion securities“ pasirašytos Investinių paslaugų teikimo bei Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo ir jų pagrindu sudarytų kitų (REPO) sutarčių tinkamo vykdymo (t. 1, b. l. 103-104, 175-176, t. 3, b. l. 83-84). Sujungtoms byloms suteiktas vieningas numeris - Nr. B2-490-413/2013.

Ieškovė V. Č. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje (t. 2, b. l. 91-106), prašė priteisti: 1) iš atsakovo L. K. 2 143 125 Lt nuostolių atlyginimą; 2) iš atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ 3 976 349,70 Lt nuostolių atlyginimą; 3) iš L. K. ir UAB FMĮ „Orion securities“ 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2010-12-07 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) iš L. K. ir UAB FMĮ „Orion securities“ 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 4 straipsnį bei CK 6.430 straipsnį pirkti arba parduoti vertybinius popierius Vilniaus vertybinių popierių biržoje įmanoma tik tarpininkaujant licenciją turinčiai finansų maklerio įmonei. Todėl ji 2007-10-25 su atsakovu UAB FMĮ „Orion securities“ sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Investicinė sutartis) dėl tarpininkavimo prekiaujant AB „Lifosa“ paprastosiomis vardinėmis akcijomis (toliau – ir LFO). 2007-10-31 ji sudarė pavedimo sutartį su atsakovu L. K. pagal jam išduotą 2007-10-23 įgaliojimą tvarkyti ieškovei priklausančius vertybinius popierius. Vykdydamas pavedimo sutartį, L. K. privalėjo veikti tik per UAB FMĮ „Orion securities“, laikantis Investicinės sutarties. Tai sąlygoja jo subsidiarią atsakomybę su UAB FMĮ „Orion securities“ dėl ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo. Laikotarpiu nuo 2007-11-05 iki 2008-04-29 L. K. ir UAB FMĮ „Orion securities“, remdamiesi pagrindine Investicine sutartimi, sudarė eilę sutarčių dėl LFO atpirkimo – Nr. 20071105/3 (dėl 12 500 vnt.), Nr. 20071105/4 (dėl 12 500 vnt.), Nr. 20071116/1 (dėl 4 908 vnt.), Nr. 20071219/2 (dėl 1 900 vnt.), Nr. 20080222/5 (dėl 1 375 vnt.), Nr. 20080401/2 (dėl 670 vnt.) Nr. 20071204/1 (dėl 3 300 vnt.), Nr. 20080429/3 (dėl 33 208 vnt.) (toliau – ir Sutartys). Ieškovės teigimu, jos nuostolių atsiradimą lėmė tai, kad UAB FMĮ „Orion securities“ netinkamai vykdė Sutarčių 4 punkto nuostatas, t. y. neteikė arba teikė neteisingą ir klaidinančią informaciją apie būtinus pervesti garantinių sumų dydžius, LFO kainai Vilniaus vertybinių popierių biržoje nukritus žemiau ribinės kainos, kas sąlygojo vertybinių popierių pardavimo teisės perėjimą tretiesiems asmenims Sutarčių 9 punkto pagrindu. Pastaroji Sutarčių, sudarytų su V. Č. kaip neprofesionalia kliente, sąlyga pripažintina negaliojančia pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį, kadangi pagal teisės aktų reikalavimus imperatyviomis laikytinas teisės normas įtvirtina kaip dispozityvias (CK 6.156 str. 4 d.). Trečioji šalis arba finansų maklerio įmonė, kaip perduoto turto patikėtinė, vykdydamos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir „Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių“ (toliau - ir Taisyklės), patvirtintų Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22, 125, 125¹ punktuose įtvirtintus kliento informavimo reikalavimus, privalėjo parduoti vertybinius popierius geriausiomis klientei sąlygomis, gautomis lėšomis padengti visas klientės prievoles, priklausančias vykdyti pagal Sutartis, o likusias lėšas grąžinti. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ be pagrindo skaičiavo delspinigius, baudas, palūkanas bei būtinas mokėti garantines įmokas, nurašydamas lėšas ir ieškovės sąskaitos, kadangi vertybinių popierių pardavimo teisės vykdymas jau buvo perėjęs trečiosioms šalims arba finansų maklerio įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nebuvo pavedusi UAB FMĮ „Orion securities“ valdyti turto patikėjimo teise jai priklausiusių 4 350 vnt. AB „Ūkio bankas“ bei 250 AB „Lifosa“ paprastųjų vardinių akcijų, šis atsakovas neturėjo teisės jų parduoti ir pasisavinti už jas gautų pinigų. Dėl neteisėtų UAB FMĮ „Orion securities“ veiksmų (neveikimo), rinkoje nukritus ieškovei priklausančių vertybinių popierių kainai ir jų nerealizavus taip, kaip tai numatyta Sutarčių 9 punkte, ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos sudaro 2 596 519,93 Lt tiesioginių nuostolių, 575 426,64 Lt delspinigių, 316 168,34 Lt baudų, 488 234,79 Lt palūkanų, iš viso 3 976 349,70 Lt. Atsakovo L. K. atsakomybė atlyginti ieškovei 2 143 125 Lt nuostolius kyla sudarytos su juo pavedimo sutarties 4 ir 6 „b“ punktų nuostatų, kurie numato, kad sumažėjus vertybinių popierių vertei, pastarasis įsipareigoja atlyginti buvusią jų vertę. Jam pagal pavedimo sutartį ir įgaliojimą perduotų 25 000 vnt. LFO nebeliko, taigi jų vertę bei įstatymines palūkanas šis atsakovas privalo kompensuoti, būdamas atsakingas ir už pasitelktos pavedimo sutarčiai vykdyti finansų maklerio įmonės (toliau - ir FMĮ) veiksmus.

2012-08-07 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi (t. 3, b. l. 24) ieškovė V. Č. savo reikalavimo teises pagal ieškinį atsakovams L. K., UAB FMĮ „Orion securities“ perleido A. O. Š.

Ieškovas UAB „Creditum Vilnius“ (sujungus civilines bylas į vieną ir perdavus ją nagrinėti prie bankroto bylos, jo procesinis statusas - trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais), pagal 2009-11-19 reikalavimo teisių perleidimo sutartį iš UAB FMĮ ,,Orion securities“ perėmęs reikalavimo teises (buvusios c. b. Nr. 2-116-470/2012, t. 1, b. l. 12-19), 2011-10-06 teismui pateiktame ieškinyje (buvusios c. b. Nr. 2-116-470/2012, t. 1, b. l. 2-9) prašė priteisti iš atsakovės V. Č. (nagrinėjamoje byloje ji ieškovė) 33 335,89 Lt skolą, 3 000,23 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-11-03 finansų maklerio įmonė su V. Č. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, papildytą 2008-07-29 susitarimu dėl Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų, pagal kurią įsipareigojo ieškovei teikti investicines paslaugas (1.4 p.), vykdyti atsakovės pavedimus, susijusius su investicinių paslaugų teikimu (1, 2 d.), o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas bei padengti visas įmonės patirtas išlaidas, susijusias su atsakovės pavedimų vykdymu (6 d.). Sutarties Nr. 20080401/2 pagrindu atsakovė pavedė finansų maklerio įmonei įmonės vardu, bet atsakovės vertybiniais popieriais ir lėšomis, sudaryti ir vykdyti atvirkštinio atpirkimo sandorį (REPO) dėl 670 vnt. AB „Lifosa“ akcijų. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovės pavedimus, sutartį įvykdė. Tuo tarpu atsakovė nepervedė ieškovui visos vertybinių popierių išpirkimui reikalingos sumos, liko skolinga 33 335,89 Lt. Dėl netinkamo savo sutartinių prievolių vykdymo atsakovė privalo sumokėti 0,05 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną, kas, įvertinus sutrumpintą 6 mėn. senaties terminą, sudaro 3 000,23 Lt.

2011-11-03 teismui pateiktame ieškinyje (buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012, b. l. 4-13) ieškovas UAB „Creditum Vilnius“, veikdamas jau minėtos reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu, prašė priteisti iš atsakovės V. Č. 454 364,15 Lt skolą, 40 893,04 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-11-03 Investicinių paslaugų sutarties, papildytos 2008-07-29 susitarimu dėl Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų, pagrindu, atsakovė privalėjo atlyginti finansų maklerio įmonei jos išlaidas, turėtas vykdant atsakovės pavedimus dėl atvirkštinio atpirkimo sandorių (REPO) sudarymo pagal Sutartis Nr. 20071219/2, 20080222/5, 20080612/2, 20080429/3_Prt. Atsakovei netinkamai vykdant pareigą užtikrinti, jog jos investicinėje sąskaitoje būtų pakankamai lėšų, reikalingų vertybinių popierių atpirkimui, sumokėti garantines įmokas (margin call) bei atlyginti finansų maklerio įmonei už šios suteiktas investicines paslaugas (Investicinės sutarties 5.1, 6.1 p., 2008-07-29 susitarimo 4.2 p., Sutarčių 9 p.), bendras atsakovės įsiskolinimas finansų maklerio įmonei sudaro 454 367,15 Lt. Netesybų dėl šios skolos nesumokėjimo laiku dydis, skaičiuotinas atsižvelgiant į sutrumpintą 6 mėn. senaties terminą, – 40 893,04 Lt (0,05 proc. už 180 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013-03-14 sprendimu (t. 4, b. l. 110-122) V. Č. teisių perėmėjos A. O. Š. ieškinį atmetė ir iš A. O. Š. priteisė 5 480 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB FMĮ „Orion securitiers“ naudai; UAB „Creditum Vilnius“ reikalavimus patenkino ir priteisė iš V. Č. 487 703,04 Lt skolą, 43 893,27 Lt delspinigius ir 9 498 Lt žyminio mokesčio bei 5 200 Lt atstovavimo išlaidų UAB „Creditum Vilnius“ naudai; priteisė valstybės naudai iš A. O. Š. ir V. Č. po 35,28 Lt teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentai dėl netinkamo jos informavimo prieštarauja faktiniams bylos įrodymams, kurie patvirtina, jog finansų maklerio įmonė suteikė reikiamą informaciją apie pasikeitusią padėtį vertybinių popierių, apie būtinybę mokėti garantines įmokas, pasiūlė modifikuoti galiojančias Sutartis. Dėl to, kad ieškovė sumokėjo mažesnę garantinę įmoką, ji nenukentėjo. Tuo tarpu atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ negalėjo reikalauti iš ieškovės daugiau, nei buvo pats įsipareigojęs pagal REPO sandorius su trečiosiomis šalimis, veikdamas ieškovės interesais su pastarosiomis suderėjęs dėl palankesnių garantinių įmokų mokėjimo tvarkos. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius ieškovės teisinių santykių su finansų maklerio įmone plėtrą, teismas sprendė, kad ieškinio argumentai prieštarauja tikrajai ieškovės valiai. Teismo vertinimu, ieškovės prievolė mokėti garantinę įmoką, kai paskutinio sandorio kaina nukrinta žemiau ribinės vertybinių popierių kainos, reiškia kliento privalomą (imperatyvų) sutartinės pareigos vykdymą ir negali būti aiškinama kaip alternatyvi pasirinkimo teisė, o pagal Sutarčių 9 punktą teisė, bet ne pareiga, parduoti vertybinius popierius atsiranda ne finansų maklerio įmonei, o šaliai, su kuria įmonė yra sudariusi REPO sandorį (sandorius). Ieškovės prievolės mokėti garantą pažeidimas reiškia, jog nukentėjusi šalis pagal Sutartis yra finansų maklerio įmonė, tačiau šis pažeidimas pats savaime nesukelia Sutarčių negaliojimo pasekmių, taip pat neįpareigoja įmonės Sutartis nutraukti. Ieškinio argumentus dėl dalies AB Ūkio bankas ir AB „Lifosa“ vertybinių popierių realizavimo teismas atmetė, nustatęs, kad juos paneigia bylos rašytiniai įrodymai. Įvertinęs ieškinio dalyką, teismas nustatė, kad nuostolius ieškovė prašė priteisti iš atsakovų remdamasi dalinės civilinės atsakomybės nuostatomis. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo L. K. atsakomybės pagal 2007-10-31 pavedimo sutarties 6 punkto „b“ papunktį, teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė ir neįrodinėjo šio atsakovo civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų – kaltų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio, išdėstydama formalius teiginius apie jo subsiadiarią atsakomybę su pirmuoju atsakovu nors pagal pavedimo sutartį šis atsako tik už kaltais veiksmais padarytus nuostolius.

Sprendimą tenkinti UAB „Creditum Vilnius“ turtinius reikalavimus teismas motyvavo tuo, kad V. Č. pareiga sumokėti finansų maklerio įmonei atlyginimą už suteiktas paslaugas bei padengti išlaidas, susijusias su jos pavedimų vykdymu bei kitomis jai teikiamomis investicinėmis paslaugomis, taip pat mokėti delspinigius už netinkamą prievolių vykdymą, kyla iš sutartinių santykių, o skolos dydį pagrindžia į bylą pateikti įrodymai. Nenustatęs sąlygų konstatuoti V. Č. piktnaudžiavimui procesu, teismas atmetė UAB „Creditum Vilnius“ prašymą skirti jai baudą. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytos atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, atitinkamai UAB FMĮ „Orion Securities“ ir UAB „Creditum Vilnius“ teisinės pagalbos išlaidas sumažinus remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių tvarkos“ nuostatomis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė V. Č. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 127-129) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimo dalį, priimtą jos atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė įrodymais, kurie CPK 180 straipsnio prasme nepripažintini tinkamais. 2008-04-22, 2008-04-23, 2008-04-25, 2008-04-28, 2008-06-30 elektroniniai laiškai neįrodo, jog finansų maklerio įmonė tinkamai pranešė V. Č. apie 2008-04-21, 2008-04-22 įvykusį kainos kritimą žemiau ribinės ir būtinybę sumokėti garantinę įmoką, kadangi toks pranešimas neatitinka teisės normose ir sutartyse įtvirtintų reikalavimų. Be to, laiškų turinys patvirtina, kad jie adresuoti ne V. Č.. Telefoninės stenogramos patvirtina, kad jose minimas ne V. Č., o L. K. IĮ „Talka“ aktualus margin call. Finansų maklerio įmonės apskaita klaidinga, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis joje ir jos pagrindu užfiksuotais duomenimis. Kauno apygardos teismo 2013-03-14 nutarties, į kurią daroma nuoroda teismo sprendime, negalima laikyti įrodymu.

2. Atsižvelgiant į Vertybinių popierių komisijos 2010-09-23 nutarimu Nr. 13K-7 patvirtinto „Finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų vykdymo išaiškinime“ (toliau ir – Vertybinių popierių komisijos išaiškinimas) bei CK 6.64 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, konstatuotina, kad finansų maklerio įmonė daug kartų pažeidė savo prievolę, todėl V. Č. negali būti laikoma pažeidusi savo prievoles.

3. Skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, jog V. Č. neginčijo priešieškinio reikalavimų. Savo teikiamuose dokumentuose ji nurodė finansų maklerio įmonės apskaitos klaidas bei reiškė nesutikimą su priešieškinio reikalavimais.

Ieškovės V. Č. ieškinio reikalavimo teisių perėmėja A. O. Š. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 135-145) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimo dalį, priimtą jos atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis netinkamais įrodymais, klaidingai nustatė, jog finansų maklerio įmonė įvykdė pareigą tinkamai informuoti apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę (Taisyklių 125 p.). 2008-04-22, 2008-04-23, 2008-04-25, 2008-04-28, 2008-06-30 elektroniniai laiškai neįrodo, jog finansų maklerio įmonė tinkamai pranešė V. Č. apie 2008-04-21, 2008-04-22 įvykusį kainos kritimą žemiau ribinės ir būtinybę sumokėti garantinę įmoką, kadangi neatitinka teisės normose ir sutartyse įtvirtintų reikalavimų (Taisyklių 125 p., FPRĮ 22 str. 3 d). Be to, laiškų turinys patvirtina, kad jie adresuoti ne V. Č.. Telefoninės stenogramos patvirtina, kad jose minimas ne V. Č., o L. K. IĮ „Talka“ aktualus margin call. Finansų maklerio įmonė neįrodė, kad pranešė klientei apie nuostolius, viršijančius nustatytą ribą, 2008-04-21, 2008-04-22, 2008-08-06, 2008-08-16 ir 2008-09-29.

2. Teismas nepagrįstai, remdamasis tik finansų maklerio įmonės atsiliepimo argumentais, sprendime nustatė aplinkybes, neturinčias reikšmės ieškiniu keliamiems reikalavimams, ir nepasisakė skundžiamame sprendime dėl V. Č. su finansų maklerio įmone sudarytų sutarčių pripažinimo vartojamosiomis sutartimis, dėl finansų maklerio įmonės vestos apskaitos pripažinimo klaidinga, dėl finansų maklerio įmonės atstovo teiginių prieštaravimo Lietuvos advokatų etikos kodekso 10.3 punktui, dėl Sutarčių 9 punkte įteisintos teisės parduoti vertybinius popierius anksčiau termino perėjimo, jeigu klientas nepilnai įvykdo sutartimi nustatytas prievoles, taip pat neišsprendė reikalavimo dėl nesąžiningų Sutarčių sąlygų, tokiu būdu pažeisdamas CPK 265 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas.

3. Teismo išvada, jog aplinkybę, kad ieškovei buvo pranešta apie būtinas mokėti garantines įmokas, patvirtina pačios ieškovės pripažinimas, jog atsakovas pareikalavo sumokėti garantą, tačiau jo suma buvo mažesnė, nei turėjo būti pagal ieškovės skaičiavimus, bei garantinės įmokos sumokėjimo faktai, padaryta pažeidžiant CPK 177 straipsnio 4 dalies, 180 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas, kadangi ši aplinkybė gali būti įrodinėjama tik finansų maklerio įmonės pranešimų klientei kopijomis (Taisyklių 90, 91 p.).

4. Teismo išvada, jog ieškovė jokių praradimų nepatyrė, nes finansų maklerio įmonė, veikianti ieškovės interesais ir suderėjusi dėl palankesnių garantinių įmokų mokėjimo tvarkos, negalėjo reikalauti iš ieškovės daugiau, nei jis buvo įsipareigojęs pagal REPO sandorius su trečiosiomis šalimis, padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnio, CK 6.64, 6.189, 6.193, 6. 200 straipsnių nuostatas, kadangi teismas rėmėsi sutartimis, kurių V. Č. nesudarė, dėl ko šios sutartys ieškovei nėra privalomos vykdyti.

5. Nepagrįsta teismo nuomonė, jog ieškovės toliau su finansų maklerio įmone vystomi teisiniai santykiai patvirtina tikrąją ieškovės valią, kuri prieštarauja ieškinio argumentams. Ieškovė apie finansų maklerio įmonės įvykdytus pažeidimus laikotarpiu nuo 2008-04-21 iki 2008-09-29 sužinojo tik iš 2010-12-17 L. K. pateiktos veiklos ataskaitos, jam atlikus vertybinių popierių kainų pokyčių analizę ir sulyginus vertybinių popierių kainų pokyčius su finansų maklerio įmonės veiksmais, todėl neturėjo galimybės priimti išsamesnių investicinių sprendimų, negu kad priėmė. Akivaizdu, jog ieškovei ir finansų maklerio įmonei suprantant apie netektą teisę parduoti vertybinius popierius, nebūtų sudaromi nei Sutarčių pratęsimai, nei jų modifikavimas.

6. Teismo išvada, jog Sutarčių 4, 9 punktuose numatytos prievolės nėra alternatyvios, neatitinka Vertybinių popierių komisijos išaiškinimo nuostatų bei šių sąlygų turinio. Kita vertus, Sutarčių 9 punkte įteisinta vertybinių popierių pardavimo teisė iš kliento pereina tokiomis pat sąlygomis, tiek prievolei esant alternatyviai, tiek prievolei esant paprastai. Bet kuriuo atveju finansų maklerio įmonė privalo įtikinti trečiąsias šalis vykdyti Sutartis, siekiant geriausio visoms šalims rezultato (FPRĮ 22 str. 1., 24 str. 1 d.), o ne pasyviai stebėti, kaip klientas netenka savo lėšų bei vertybinių popierių.

7. Teismo išaiškinimas, kad finansų maklerio įmonė neturėjo teisės parduoti Sutarčių 3 punkte nurodytų vertybinių popierių be papildomo ieškovės sutikimo arba pavedimo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pačios finansų maklerio įmonės pateiktiems rašytiniams įrodymams, taip pat CK 6.757 straipsnio 1 dalies, 6.759 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 60 punkto, Investicinės sutarties 1.4.5 punkto, šios sutarties priedo Nr. 5 5.5-5.7 punktų bei Sutarčių 1, 9, 10 punkto nuostatoms.

8. Ieškinyje buvo reikalaujama atlyginti nuostolius ne dėl garanto nesumokėjimo, bet dėl nesuprasto rizikos laipsnio, nepranešus apie sąlyginį įvykį, dėl nuostolių, susidariusių finansų maklerio įmonei nevykdant Sutarčių 9 punkte numatytos pareigos parduoti vertybinius popierius, kuomet nesumokamas garantas, dėl nuostolių pagal Investicinės sutarties 1.4.5 punktą ir šios sutarties priedo Nr. 5 5.5-5.6 punktus, dėl nuostolių, kilusių finansų maklerio įmonei neįtraukus į atvirkštinio atpirkimo sandorius su trečiosiomis šalimis nuostatos, analogiškos Sutarčių 9 punkto nuostatai ir tuo pažeidus CK 6.759, 6.460 straipsnius, dėl nuostolių, susidariusių dėl finansų maklerio įmonei klaidingai vestos apskaitos, dėl nuostolių, kilusių iš sutarčių nevykdymo. Tačiau būtent garanto nesumokėjimas suteikė teisę finansų maklerio įmonei parduoti vertybinius popierius, kurią realizuodama įmonė privalėjo veikti pagal teisės normų reikalavimus (FPRĮ 22 str. 1 d., 24 str.1 d.). Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog tolesniam Sutarčių galiojimui garanto laiku aplinkybė neturi įtakos.

9. Teismas sprendime nenurodydamas, kad ieškovė reikalauja be jokio pagrindo, pardavus dalį jai priklausančių ir finansų maklerio įmonei neperduotų AB „Ūkio bankas“, AB „Lifosa“ akcijų, pasisavintų lėšų, iškreipė ieškinio reikalavimo dalyką.

10. Teismas negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo ir dėl to, kad nagrinėjo sudėtingus teisinius santykius. Proceso metu buvo prašoma įtraukti į bylą Lietuvos banko priežiūros departamentą (nuo 2012-01-01 perėmusį Vertybinių popierių komisijos funkcijas), tačiau teismas šio prašymo netenkino. Todėl siekiant priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismui tikslinga dėl finansų maklerio įmonės veiksmų įvertinimo kreiptis į minėtą instituciją.

Ieškovės V. Č. teisių perėmėja A. O. Š. atsiliepime į V. Č. skundą (t. 5, b. l. 29, 79) prašo skundą tenkinti. Palaiko V. Č. apeliacinio skundo argumentus, kurie, jos teigimu, patvirtina ir jos pačios apeliacinio skundo pagrįstumą. Pažymi, kad nagrinėjamai bylai ypatingai yra reikšmingi UAB FMĮ „Orion securities“ vestos apskaitos pažeidimai.

Atsakovas L. K. atsiliepime į A. O. Š. ir V. Č. apeliacinius skundus (t. 5, b. l. 30-44, 83-90) prašo juos tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vertybinių popierių komisijos patvirtintų Taisyklių bei išaiškinimų nuostatos reikalauja, kad įrodymais privalo būti laikomi ne bet kokie faktiniai duomenys (CPK 177 str. 1 d.), bet tik FPRĮ bei Taisyklėmis reglamentuojamos įrodinėjimo priemonės. Todėl teismas, nustatydamas aplinkybę, jog ieškovei buvo tinkamai pranešta apie būtinumą mokėti garantą, pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriomis ieškovė remiasi apeliaciniame skunde, per klaidą kartais nurodydama šio straipsnio 4 dalį. Tinkamais įrodymais pripažinus elektroninius pranešimus, telefoninius pokalbius, tinkamai neįvertinus jų turinio ir aplinkybės, jog į bylą nebuvo pateiktas ieškovės sutikimas dėl informacijos gavimo ne popieriuje (Taisyklių 5, 5.2 p.), buvo pažeistos ne tik CPK 185 straipsnio 1 dalies, bet ir Investicinės sutarties 7.2 punkto nuostatos. Teismas nepagrįstai neįvertino liudytojo P. J., finansų maklerio įmonės darbuotojo, kuris bendravo su ieškovės atstovu teisminio nagrinėjimo metu pasakyto teiginio, jog įmonė pagal sutartį neprivalo ieškovei pranešti margin call.

2. Teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė, sumokėjusi mažesnę garantinę įmoką, nenukentėjo, patvirtina pripažinimą sprendimu, jog finansų maklerio įmonė perdavė ieškovei klaidinančią informaciją dėl garantinės įmokos dydžio ir paneigia teismo išvadą, kad ieškovei buvo pateikta reikiama informacija apie pasikeitusią padėtį vertybinių popierių rinkoje. Tokiu atveju sumokėdama mažesnę garantinę įmoką ieškovė nepilnai įvykdė Sutarčių 4 punkte numatytą prievolę, kas sukėlė Sutarčių 9 punkte numatytas pasekmes.

3. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškovės reikalavimų ir neaptarė visų jos ieškinio argumentų, neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir neteisingai jas teisiškai vertino, savo iniciatyva nesprendė 2008-04-29 sutarties, kurios ieškovė nebūtų sudariusi, jei informaciją iš L. K. apie ankstesnių sandorių vykdymą būtų gavusi anksčiau, nei 2010-12-17 ataskaitą, pripažinti niekine (CK 6.27 str., 1.80 str.) arba negaliojančia klausimo.

4. Nuspręsdamas, kad priešieškinio reikalavimų dydis yra įrodytas į bylą pateiktais dokumentais, teismas rėmėsi tik finansų maklerio įmonės buhalterinės apskaitos programos išrašu ir netyrė ieškovės argumentų dėl šios programos klaidų, tokiu būdu pažeisdamas CPK 183 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio reikalavimus.

5. Priimdamas sprendimą, teismas nesivadovavo Finansinių priemonių rinkų įstatymu, jo pagrindu Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintomis „Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėmis“ bei 2010-09-23 nutarimu Nr. 13K-7 patvirtintu „Finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų vykdymo išaiškinimu“, tokiu būdu pažeisdamas Konstitucijos nuostatą, reikalaujančią, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klausytų tik įstatymo (Konstitucijos 109 str. 3 d.).

Trečiasis asmuo UAB „Creditum Vilnius“ (Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2014-04-24 įmonė įregistruota kitu pavadinimu - UAB Kauno juristų centras) atsiliepime į V. Č. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 48-55) prašo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimą, priteisti iš V. Č. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Investicinės sutarties ir Sutarčių turinys patvirtina, jog finansų maklerio įmonė ir V. Č. nebuvo susitarę dėl įmonės pareigos informuoti klientę apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, be to, nebuvo nustatyta ir konkreti nuostolių riba. Taip pat minėtų sutarčių nuostatos neįpareigojo įmonės už klientą skaičiuoti mokėtinas garantinių įmokų sumas ir apie jas informuoti. Tuo tarpu Taisyklių 125 punktas nustato pareigą informuoti klientą apie nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę. Be to, laikotarpiu nuo 2008-04-21 iki 2008-04-24 atsakovė jokių nuostolių, praradimų nepatyrė, jos vertybiniai popieriai nebuvo parduoti, atsakovė nei baudų, nei delspinigių nemokėjo, jos vertybinių popierių kaina, o kartu ir pelnas augo, nurodyto laikotarpio vertybinių popierių rinkos įvykiai nėra priežastiniu ryšiu susiję su nuostoliais, susidariusiais realizavus atsakovės vertybinius popierius laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2008-10-13. Todėl argumentai dėl tariamo Taisyklių 125 punkto pažeidimo ir neinformavimo apie atsakovės tariamai patirtus nuostolius nuo 2008-04-21 iki 2008-04-24, nepagrįsti.

2. V. Č. įsiskolinimas pagrįstas teismui pateiktu detaliu įsiskolinimo susidarymo ir apskaičiavimo mechanizmu. Ji nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų detalius ir išsamius atsakovės įsiskolinimo paskaičiavimus, priešingai, pripažindama šį įsiskolinimą, jį įtraukė į savo patirtų nuostolių, kurių vėliau reikalavo iš finansų maklerio įmonės, sumą. Teiginiai dėl tariamo finansų maklerio įmonės apskaitos klaidingumo paremti atsakovo L. K., neturinčio finansinio išsilavinimo ar specialių žinių, būtinų finansinės, buhalterinės apskaitos duomenų analizei, tyrimams ir asmeniškai suinteresuoto bylos baigtimi, 2010-12-17 ataskaita bei subjektyviais ir deklaratyviais pastarojo argumentais.

3. V. Č. neįrodė, kokiais konkrečiais veiksmais finansų maklerio įmonė pažeidė Sutarčių nuostatas ir kokią įtaką šie pažeidimai turėjo aplinkybei, kad 2008 m. spalio mėn. atsakovė tinkamai neatsiskaitė su įmone. Todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.64 straipsnio 4 dalies nuostatų ir atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

4. Kreipimasis į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą tikslingumas nepagrįstas (nėra aišku, kokias aplinkybės turėtų būti įvertintos ir kokia yra tokio vertinimo reikšmė nagrinėjamai bylai) ir nesuderinamas su proceso operatyvumo principo įgyvendinimu.

Atsiliepime į A. O. Š. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 56-58) UAB „Creditum Vilnius“ prašo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su A. O. Š. apeliaciniu skundu grindžia tais pačiais pagrindais, kaip ir atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“, palaiko šio atsakovo atsiliepime į A. O. Š. apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, kuriais prašo vadovautis.

Atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ atsiliepime į A. O. Š. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 61-74) prašo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas negalėjo pažeisti taisyklių 125 punkto, nes neturėjo pareigos atskirai informuoti V. Č. apie atsiradusią pareigą mokėti garantines įmokas, jas apskaičiuoti ir pranešti apie jų dydžius, kadangi dėl to su kliente nesitarė. Tačiau iš susirašinėjimo ir telefoninių pokalbių įrašų su klientės atstovu L. K. matyti, kad pastarasis buvo informuotas apie visus ginčui aktualius vertybinių popierių kainos pokyčius ir privalomas sumokėti garantinių įmokų sumas, atitinkančias trečiųjų asmenų reikalavimus.

2. Įvykus Sutarčių 4 punkte apibrėžtoms aplinkybėms, klientas privalo sumokėti sutartyje nustatyto dydžio garantą, tokiu būdu užtikrindamas savo būsimų prievolių finansų maklerio įmonei įvykdymą. Tai patvirtina Sutarčių 4 punkto nuostata, jog krintant vertybinių popierių paskutinio sandorio uždarymo kainai, klientas privalo nuolatos pildyti garantą. Todėl garanto nemokėjimas neabejotinai laikytinas sutarties pažeidimu, sukeliančiu sutartinę atsakomybę. Garanto nesumokėjimas laiku yra sutarties pažeidimas, tačiau nereiškia jos pasibaigimo ir neatleidžia kliento nuo pareigos toliau vykdyti sutartį, t. y. ištaisyti sutarties pažeidimus ir laiku bei tinkamai įvykdyti kitas iš sutarties kylančias prievoles – laiku atpirkti perleistus vertybinius popierius, padengti finansų maklerio įmonės išlaidas, susijusias su kliento pavedimų vykdymu.

3. Sutarčių 9 punkte įtvirtintos sąlygos taikymui nepakanka vien formalaus ar nežymaus sutarties pažeidimo. Ši sąlyga gali būti taikoma tik tada, kai tai yra neišvengiamai būtina, jog būtų apsaugoti finansų maklerio įmonės interesai ir išvengta neprotingai ir neproporcingai didelių nuostolių, galinčių kilti dėl kliento nemokumo. Kita vertus, vertybinių popierių realizacijos teisė priklauso trečiajai šaliai, o ne finansų maklerio įmonei, be to, ši teisė trečiajai šaliai atsiranda tada, kai netinkamai vykdomi Sutarčių pagrindu sudaryti REPO sandoriai, t. y. kai dėl kliento piniginių prievolių nevykdymo finansų maklerio įmonei, ši nesugeba toliau tinkamai vykdyti REPO sutarties trečiosios šalies, kuriai ir perleisti vertybiniai popieriai, atžvilgiu. Jeigu klientas nespėja laiku įvykdyti visų piniginių prievolių, dėl ko gali patirti neigiamų padarinių, susijusių su priešlaikiniu vertybinių popierių realizavimu, finansų maklerio įmonė privalo imtis veiksmų, kad REPO sutartis, sudaryta kliento pavedimu, būtų išsaugota – esant galimybei, derėtis su trečiąja šalimi dėl papildomo termino piniginėms prievolėms vykdyti sutikimo, esant tam tikroms sąlygoms savo sąskaita suteikti klientui paskolą, kad klientas dėl nežymaus vėlavimo ar kitų neesminių priežasčių nepatirtų neproporcingai didelių finansinių nuostolių. Todėl ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju finansų maklerio įmonė privalėjo imtis veiksmų, kad būtų realizuoti klientės perleisti vertybiniai popieriai, nepagrįsta ir neteisinga.

4. Ieškovės versija dėl tariamos jos valios nebevykdyti Sutarčių nuo 2008-04-21 – 2008-04-23 atsiradimo po 2010-12-17 vertintinas kaip bandymas nesąžiningai išvengti atsakomybės dėl netinkamo prievolių pagal Investicinę sutartį ir Sutartis vykdymo. V. Č. teisiniuose santykiuose su finansų maklerio įmone atstovavęs L. K. buvo tinkamai informuotas apie ginčo vertybinių popierių vertę visu ginčui aktualiu laikotarpiu, be to, turėjo prisijungimą prie įmonės jos klientams skirtos elektroninės informacinės sistemos, kurioje buvo teikiama detali informacija apie visų kliento vertybinių popierių kainas, kliento finansines prievoles ir kt. Tai patvirtina, jog V. Č. buvo tinkamai informuota apie jos perleistų vertybinių popierių kainą.

5. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neteisėto dalies AB „Ūkio bankas“, AB „Lifosa“ akcijų pardavimo prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams.

6. V. Č., jos teisių perėmėjos A. O. Š. ir L. K. procesinis elgesys tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kitose atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ inicijuotose bylose leidžia abejoti tikraisiais šių šalių ketinimais, teisiniu suinteresuotumu bei sąžiningumu ir sudaro prielaidas jų atžvilgiu taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ atsiliepime į V. Č. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 81-82) prašo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013-03-14 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su V. Č. apeliaciniu skundu grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir trečiasis asmuo UAB „Creditum Vilnius“, prašydamas jais vadovautis.

Ieškovė V. Č. atsiliepime į jos reikalavimo teisių perėmėjos A. O. Š. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 94) šį skundą palaiko ir prašo jį tenkinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į abiejų apeliacinių skundų argumentus (CPK 320 str.), kuriuose keliami klausimai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų, susijusių su sutarčių vykdymu, vertinimo, dėl netinkamai nustatytos prievoles pažeidusios sutarties šalies ir nepagrįstai atsakovui netaikytos atsakomybės už sutarčių pažeidimą, dėl apeliantės, kaip vartotojos, padėties specifikos, dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių finansines paslaugas teikiančių subjektų imperatyvias pareigas, netinkamo taikymo ir aiškinimo. Šioje vietoje pažymėtina, kad į atsakovo L. K. atsiliepimo į ieškovės bei jos teisių perėmėjos apeliacinių skundų argumentus, kuriais iš esmės siekiama išplėsti apeliacijos ribas, teisėjų kolegija neatsižvelgia, kadangi šis byloje atsakovo pozicijoje dalyvaujantis asmuo nėra nei vienos iš apeliančių atstovas nagrinėjamos bylos procese ir negali jų vardu ginčyti sprendimo tokiais pagrindais (faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis), kuriais jos pačios savo skunduose nesiremia. Teisę apskųsti teismo sprendimą atsakovas galėjo įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka bei terminu paduodamas savarankišką apeliacinį skundą.

Dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta Investicine sutartimi ir Atvirkštinio atpirkimo paslaugų (REPO) sutartimis atsakovas teikė ieškovei, kurią santykiuose su finansų maklerio įmone (atsakovu UAB FMĮ „Orion securities“) pagal pavedimą taip pat atstovavo ir atsakovas L. K., investicines paslaugas, nurodytas Finansinių priemonių rinkų įstatyme. Atpirkimo sandoriai priskirtini finansinio užtikrinimo susitarimams su nuosavybės teisės perdavimu (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 str. 10 d.). Ginčo dėl teikiamų paslaugų rūšies iš esmės nekilo, tačiau skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių sutarčių vykdymą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra vartotoja ir dėl to sprendime nepasisakė. Apeliančių nuomone, šis atsakovas daug kartų pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą finansų maklerio įmonė pareigą, kad ši, teikdama neprofesionaliam klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, pažeidė Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (neteko galios nutarimu Nr. 03-157 nuo 2012-07-21) 125 punkte nustatytus reikalavimus pranešti neprofesionaliam klientui apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas iš anksto yra susitarę, taip pat Vertybinių popierių komisijos 2010-09-23 nutarimu Nr. 13K-7 patvirtintus išaiškinimus dėl finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų vykdymo išaiškinimo. Atsakovas, pažeisdamas minėtus teisės aktus ir neprofesionalaus kliento interesus, netinkamai informavo apie garantines įmokas ir jų nesumokėjimo padarinius (finansinių priemonių kainai nukritus žemiau sutartos sumos, ieškovė turėjo pervesti garantinį įnašą), tuo atimdamas ieškovei V. Č., kuri nesuprato rizikos laipsnio, galimybę rinktis, nepranešė apie viršytą sutartinių nuostolių ribą, dėl ko akcijos, rinkoje smukus akcijų vieneto kainai, buvo parduotos laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2008-10-15 itin žema kaina ir ieškovei nuostolingai, nors turėjo būti parduotos didžiausia kaina vos jai neįmokėjus garantinių įmokų nuo 2008-04-23 iki 2008-09-30, dalies akcijų apskritai neliko, t. y. nesiekė geriausio rezultato klientui. Taip pat apeliaciniuose skunduose teigiama, kad atsižvelgiant į ieškovės, kaip vartotojos, padėtį REPO sutarčių 9 punkto sąlygos, kad klientui neįvykdžius sutartinių prievolių nustatytu terminu trečioji šalis, su kuria finansų maklerio įmonė sudaro atvirkštinio atpirkimo sutartį, savo nuožiūra (turėdama neatšaukiamą teisę) parduoda vertybinius popierius, padengdama gautomis lėšomis visas kliento prievoles, priklausančias vykdyti pagal sutartį, yra nesąžiningos ir prieštaraujančios teisės normoms. Atsakovas turėjo siekti sutarties su trečiaisiais asmenimis sudarymo dėl vertybinių popierių pardavimo geriausiomis jo klientui sąlygomis. Nesąžininga ir 2008-07-29 atvirkštinio atpirkimo paslaugų sutarties (buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b. l.71-84) 6.1. punkto sąlyga, kad sandorio šalių susitarimu klientas pats kiekvieną darbo dieną skaičiuoja ar finansinių priemonių rinkos kaina nepasiekė ribinės kainos ir be atskiro pranešimo įsipareigoja suformuoti garantinę įmoką savo sąskaitoje, atidarytoje pas tarpininką (atsakovą UAB FMĮ „Orion securities“). Tokiu atveju sutartį pažeidusia šalimi laikytinas atsakovas, kuris turi sumokėti ieškovei sutartyje sulygtas netesybas (delspinigius ir baudas), taip pat kompensuoti kitus jos nuostolius (akcijų vertės praradimą), atitinkamai, ieškovė V. Č. pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį laikytina sutarties nepažeidusia šalimi ir jai (jo teisių šioje ginčo dalyje perėmėjai A. O. Š.) jokių turinių padarinių dėl sutarties nevykdymo, kurių reikalavo priteisti atsakovo teisių perėmėjas tretysis asmuo UAB „Creditum Vilnius“ negali kilti.

FPRĮ 3 straipsnio 20 ir 29 dalyse (įstatymo redakcija, galiojusi teisinių santykių atsiradimo metu) yra atribotos profesionalaus ir neprofesionalaus kliento sąvokos. Profesionalusis klientas – tai klientas, kuris turi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti, gali tinkamai įvertinti su tuo susijusią riziką ir atitinka profesionaliesiems klientams nustatytus kriterijus, nurodytus šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje (FPRĮ 27 str. ir 28 str.). Neprofesionalaus kliento sąvoka nėra detaliau atskleista, pasisakant, kad tai yra klientas, nepriskirtinas prie profesionalių klientų ar tinkamų sandorio šalių (FPRĮ 29 str.). Nors atskiro skirsnio, reglamentuojančio finansinių paslaugų teikimą neprofesionaliems klientams, FPRĮ nuostatuose nesama, šio įstatymo normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad neprofesionaliesiems klientams taikomos platesnės investuotojų apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, pagal FPRĮ 33 straipsnio 9 dalį, sisteminę prekybą vykdanti finansų maklerio įmonė, laikydamasi šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytų bendrųjų reikalavimų (veikti taip, kad būtų pasiektas geriausias įmanomas rezultatas klientui, atsižvelgiant į finansinių priemonių kainą, pavedimo įvykdymo išlaidas, greitį, pavedimo įvykdymo ir atsiskaitymų tikimybę, pavedimo dydį, turinį ir kitas svarbias aplinkybes, arba tiksliai pagal konkretų kliento nurodymą; aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus), privalo įvykdyti neprofesionalių klientų pateiktus pavedimus dėl akcijų, kurių sisteminę prekybą įmonė vykdo, už kliento pavedimo gavimo metu galiojančią kotiruotės kainą.

Vartotojams, kaip silpnesnei sandorio šaliai, įstatymuose taip pat yra įtvirtintos didesnės garantijos. Tačiau, pažymėtina, vartotoju laikomas ne kiekvienas sutartį sudaręs fizinis asmuo, nepriklausomai nuo to, kad jis priskirtinas neprofesionalių investuotojų kategorijai. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (aktualios ginčui redakcijos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 15 d). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Taigi, nors įstatyme išskirtas vartotojas kaip fizinis asmuo, vien šio požymio aiškiai nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti bei taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-397/2011). Kasacinis teismas byloje su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis (ginčas dėl investicinių paslaugų teikimo) yra pasisakęs ir dėl to, kad siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį, turi būti nustatyta, ar asmuo atitinkamus sandorius sudarė savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ar esamais arba būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė jo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar asmens veikloje nėra versliškumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo aspektu, atsižvelgiant į ieškovės V. Č. valdytų nuosavybės teise finansinių priemonių kiekį bei jų vertę, artimą profesionaliems investuotojams nustatytiems kriterijams (FPRĮ 28 str. 3 d. 2 p.), į sudaromų jos vardu sandorių kiekį (skaičių) ir jų intensyvumą, į teisinių santykių pobūdį (tokio verslo specifika yra siekis gauti naudą, pasipelnyti iš kainų svyravimo), į tai, kad tokiai veiklai vystyti per pavedimo institutą ji pasitelkė pakankamai informuotą ir turintį patirties šioje srityje asmenį L. K., ką liudija jo rengiamos detalios ataskaitos (t.1, b. l. 24-30), kuriomis kritikuojamos profesionalių šios srities specialistų pateikti duomenys, jo telefoninių pokalbių su finansų maklerio įmonės atstovais turinys ir vartojamos sąvokos (leksika) (t. 3, b.l. 65-73, t. 4, b. l. 84-94), teismo posėdžiuose teikti paaiškinimai, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie panašius šio asmens turėtus ginčus dėl jo paties gautų investicinių paslaugų, taip pat pasirinkta pozicija šioje byloje, aktyviai palaikant apeliančių pusę, nors L. K. procesinė padėtis (atsakovas, kuriam pareikšti konkretūs materialūs reikalavimai) suponuotų priešingą elgesį, darytina išvada, kad ieškovės V. Č. veikloje neabejotinai buvo versliškumo požymių. Todėl specialiai vartotojams nustatytos teisės bei garantijos, sutarties aiškinimas palankiau vartotojui, kas galimai lemtų ir teismo aktyvesnį vaidmenį ar galimybę ex officio spręsti dėl atskirų sutarčių sąlygų (ne)sąžiningumo, ieškiniu nepareiškus tokiu reikalavimų pagal CK 6.188 straipsnį ar kitas normas, šio konkretaus ginčo atveju netaikytinos. Pažymėtina ir tai, kad net ir apeliantės pripažinimas silpnesniąja santykių šalimi negalėtų būti pagrindu besąlygiškai taikyti atsakovui sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti V. Č. ir jos teisių perėmėjos reikalautas baudas bei netesybas, nenustačius įstatyminių pagrindų (sutarties pažeidimo neteisėtais, kaltais veiksmais).

Dėl sutartis pažeidusios šalies nustatymo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė V. Č. (jos teisių perėmėjas šioje ginčo dalyje A. O. Š.) yra pareiškusi ieškinį, kuriuo reikalaujama finansų tarpininkui taikyti profesinę civilinę atsakomybę už kaltą elgesį ir priteisti kompensacinius nuostolius bei netesybas (baudas, delspinigius). Anksčiau nei ieškovė ginčą dėl tų pačių sutarčių netinkamo vykdymo ir nuostolių priteisimo yra inicijavęs tretysis asmuo, perėmęs iš finansų maklerio įmonės reikalavimo teises į ieškovę.

Pirmiau minėta, kad šalių sudarytos sutartys kvalifikuotinos Investicine ir Atpirkimo sutartimis, kuomet viena šalis (klientas, ieškovė), siekdamas gauti jam reikalingų lėšų (paskolos), perleidžia jų grąžinimo užtikrinimui nuosavybės teisę į finansines priemones jam reikalingas lėšas (paskolą) suteikusiam asmeniui ir įsipareigoja sutartyse nustatytomis sąlygomis bei terminais grąžinti paskolą ir atpirkti finansines priemones, o antroji šalis (tarpininkas, atsakovas) įsipareigoja tarpininkauti šiame procese ir už konkretų užmokestį teikti investicines paslaugas, pasirašyti su trečiąja šalimi atpirkimo sutartį, perduodant jai nuosavybėn kliento finansines priemones (vertybinius popierius) bei įsipareigoja juos atpirkti (veikdama patikėjimo teise juos nupirkti iš trečiosios šalies (t.1, b. l. 13-22, 31-38, 41, 44, t. 3, b. l. 2-64; buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b. l. 24-49, 50-70, 71-84). Tokio pobūdžio sutartyse paprastai numatoma, kad finansinių priemonių kainai nukritus žemiau sutartos sumos, pardavėjas turi pervesti garantinį įnašą. Tokios sąlygos buvo įrašytos ir į ginčo sutartis – Atpirkimo sutarčių 4 punktas. Pagal atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų sutartį garantinių įmokų dydį skaičiuoja klientas ir ją atitinkamai įmoka (6 punktas „Garantinė įmoka“ nuostatos, buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b. l. 74-76). Kiekvienoje iš sutarčių, kurią sudarė ieškovė (pagal pavedimą jos vardu L. K.) 4 punkte buvo nustatyta būtent kliento pareiga šias įmokas sumokėti ir papildyti garanto sumą (paskolintų lėšų grąžinimo užtikrinimo priemonę), taip pat šiame punkte nenustatyta jokių paslaugų teikėjo įsipareigojimų (papildomai pranešti, informuoti apie būtinybė papildyti užstato sumą ar pan.). Todėl apeliacinių skundų ir juos palaikantys atsakovo L. K. atsiliepimo argumentai, kad šią sutartinę sąlygą pažeidė ne V. Č. (ginčo, kad garantinės įmokos nebuvo tinkamai pildomos nėra) , o atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“, todėl turi mokėti baudas ir delspinigius, numatytus atpirkimo sutarčių 12- 15 punktuose, aiškiai nepagrįsti ir prieštaraujantys šalių susitarimams. Priešingai, tai, kad sutartis netinkamai vykdė pati ieškovė, lėmė ir padarinių, numatytų 9 punkte, atsiradimą, t. y. trečiajai šaliai perleistų vertybinių popierių pardavimą trečiosios šalies nuožiūra, o gautų sumų nepakankant ieškovės prievolėms įvykdyti, - ir jai pareikštą reikalavimą atlyginti nuostolius.

Vertinant apeliacinio skundo argumentų, kad ieškovė, būdama neprofesionali klientė, nesuprato tokių susitarimų neįvykdymo rizikos ir padarinių, negalėjo laisvai rinktis, pagrįstumo, teisėjų kolegija pasisako dėl tokių finansinių paslaugų teikėjui tenkančių pareigų. Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 str. 1 d.). Taigi atsakovui tenka Finansinių priemonių rinkų įstatyme finansų maklerio įmonei įtvirtinta pareiga sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, taip pat bendroji didesnio rūpestingumo ir atidumo pareiga, taikoma atitinkamos veiklos profesionalui (CK 6.38 str. 2 d., 6.256 str. 3 d.). Duomenų, kad šias pareigas atsakovas būtų pažeidęs, byloje nėra.

Dėl ieškovės informavimo pareigos

Apeliaciniuose skunduose sutarties pažeidimas motyvuojamas iš esmės vieninteliu – netinkamai įgyvendintos informavimo pareigos – atlikimu, tačiau sutikti su tokiais skundų argumentais teisėjų kolegija prielaidų neįžvelgia. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis bei sutarčių nuostatomis, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovės įgaliotu atstovu L. K. ir informavimo pareigą yra atlikęs. Tokią teismo išvadą patvirtina šalių susitarimų dėl susižinojimo turinys. Investicinės sutarties 7.2. punkte (2007-11-03 sutartis, buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b.l. 24-49) yra nurodyti pranešimų ir informacijos pateikimų būdai. Susitarta, kad gali būti siunčiami pranešimai arba sutartyje numatytais atvejais parnešimai pateikiami ir kitais būdais. Šiuo tikslu šalims privalu raštu pranešti ir elektorinio pašto adresą susižinojimui. Be to, tarpininkas klientui su sutartimi susijusią informaciją turi teisę pateikti per tarpininko interneto tinklapio kliento privačią sritį, internetu tarpininko tinklapyje ar elektoriniu paštu (7.2.2. p.), dėl ko klientas išreiškia sutikimą gauti informaciją nuorodos į tarpininko tinklapį internete forma (7.2.3 p.). Taip pat klientas buvo informuotas ir apie įrašomus telefoninius pokalbius, jeigu jie susiję su sutarties pagrindu teikiamomis investicinėmis paslaugomis, kurie gali būti naudojami kaip įrodinėjimo priemonė vykstant teisminiam judviejų ginčui (3.2.p.). Priedais Nr. 7 ir Nr. 8 prie šios sutarties šalys pasirašė ir susitarimus dėl nerašytinės formos pavedimų teikimo bei elektronine forma teikiamų pavedimų priėmimo, kuriuose įtvirtinta kliento teisė pateikti tarpininkui pavedimus dėl sandorių sudarymo telefonu ir (arba) elektroniniu paštu, taip pat per tarpininko interneto tinklapio kliento privačią sritį, kuomet klientas identifikuojamas pagal jam suteiktą vartotojo vardą ir identifikavimo kodą. Prisijungimo duomenys ieškovei (klientei) buvo suteikti, taip pat nurodyti trys telefono numeriai susižinojimui, fakso numeris bei elektroninio pašto sužinojimui adresas – (duomenys neskelbtini), kuriuo, sprendžiant apie atsakovo L. K. sąsajas su bankrutuojančia individualia įmone „Talka“ (t. 1, b.l. 160-161) bei teismui juo siunčiamus dokumentus (t. 4, b.l. 23) naudojosi būtent jis (buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b.l. 24, 49). Atvirkštinio atpirkimo2008-07-29 sutarties paslaugų teikimo sąlygose kitokia tvarka nebuvo nustatyta, teikiant nuorodą į pasirašytą Investicinę sutartį (9 p. “Pranešimai“, buvusios c. b. Nr. 2-1099-273/2012 b.l. 78).

Esant tokiems susitarimams bei juos patvirtinančiai šalių bendradarbiavimo praktikai (liudytojo P. J. paaiškinimai, t. 4, b. l. 50-51; taip pat kolegija jau įvardijo telefoninius pokalbius, iš kurių turinio akivaizdu, jog ieškovės įgaliotas asmuo savo ir ieškovės vardu aktyviai domėjosi vykstančiais kainų pokyčiais rinkoje, naudojosi suteikta paskyra, davė pavedimus telefonu dėl pardavimo sandorių sudarymo, nors ilgai nesutiko tą daryti tikėdamasis vertybinių popierių kainų kilimo nepaisant atsakovo darbuotojų įspėjimo, kad neįnešus reikiamų garantijos sumų gali atrasti neigiamų padarinių – priverstinis pardavimas; susirašinėjimas elektroniniais laiškais, t.1, b.l. 56, t. 2, b. l.4-11, 146-148, 155-184; ieškovės pavedimų pateikimas internetu, t. 2, b.l. 185-189, įskaitytinai ir dėl tų Lifosa bei AB Ūkio bankas akcijų, kurias savo procesiniuose dokumentuose kas kartą nurodo kaip parduotas be jokio teisinio pagrindo (pavedimo), t.5, b.l. 75-76, arba pasirašytais pavedimais, t. 4, b.l. 72-76, 95-99), nėra pagrindo teikti, kad informavimas nurodytomis priemonėmis nebuvo tinkamas. Toks šalių susitarimas neprieštaravo ir teisės aktams. Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo 2007-05-31 nutarimu patvirtintose taisyklėse (neteko galios nuo 2012-07-21) 5 – 7 punktuose buvo nustatyti informacijos pateikimo reikalavimai. leidžiantys ją pateikti patvarioje laikmenoje (ne popieriuje) esant tokiam šalių susitarimui, taip pat tinkama ir elektroninėmis ryšių priemonėmis teikiama informacija, jei yra įrodymų apie galimybę naudotis interneto ryšiu. Tokiu įrodymu, be kita ko, pripažįstamas ir kliento pateiktas elektroninio pašto adresas (7 p.). Patvariosios laikmenos sąvoką pateikia Taisyklių 3.4. punktas (tai priemonė, kurioje klientas gali saugoti asmeniškai jam, skirtą informaciją tokiu būdu, kad tam tikrą laiką, ne trumpesnį nei klientas galėtų pagrįstai norėti ją patikrinti, informacija būtų prieinama ir be pakeitimų atkuriama). Patvariosios laikmenos sąvoka, kuri galėtų būti aktuali teikiant vartotojams Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 7, 17 punktuose nurodytas finansines paslaugas detalizuota Vartotojų teisių gynimo įstatyme (Vartotojų teisių apsaugos įstatyme) (šio teisės akto 2 str. 2 d. - 3 d., 9 d.), nustatant, kad ja gali būti kompiuterio diskelis, skaitomos atminties kompaktinis diskas (CD-ROM), universalusis skaitmeninis (optinis) diskas (DVD), o taip pat vartotojo kompiuterio standusis diskas, kuriame yra įrašytas elektroninis paštas ir kita, išskyrus interneto puslapius, jei jie neatitinka požymių, apibūdinančių patvarios laikmenos sąvoką.

Vadinasi, skundų argumentai dėl netinkama forma atlikto informavimo (minėta, kad tokia forma gali būti informuojamos ir vartotojais pripažintos sandorio šalys) nepagrįsti, kaip nepagrįsti ir argumentai dėl to, kad tokios įrodinėjimo priemonės, kaip telefonų pokalbių išklotinės ar elektroninių laiškų kopijos, neatitinka leistinumo reikalavimų. Priešingai, įstatymų leidėjas CPK 177 straipsnio 2 dalyje nepateikia išsamaus ir baigtino įrodinėjimo priemonių sąrašo, svarbu tik tai, kad tokie objektyvia forma užfiksuoti duomenys gaunami nepažeidžiant įstatymų ir yra susiję su byla (CPK 180 str.). Teismų praktikoje pasisakyta, kad kai kuriais atvejais tinkama įrodinėjimo priemone gali būti laikomas net garso įrašas, padarytas neinformavus antrosios pokalbio šalies. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-02-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-136/2004; 2006-04-19 nutartis c. b. 3K-3-271/2006; 2010-07-02 nutartis c.b. Nr. 3K-302/2010). Nagrinėjamoje byloje, kaip teisėjų kolegija pirmiau nurodė, ieškovė sutikimą daryti pokalbio garso įrašą buvo išreiškusi ir net buvo supažindinta su galimybę jį panaudoti teisme, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo.

Kiti teisės aktai, kuriais taip pat remiamasi apeliaciniuose skunduose, kvestionuojant tinkamą atsakovo pareigų vykdymą, t. y. Vertybinių popierių komisijos 2010-09-23 išaiškinimas dėl finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių bei šiems sandoriams artimų skolinimo susitarimų traktavimo ir finansų tarpininkams taikomų pareigų vykdymo išaiškinimo, ar galiojusių Taisyklių 125 punktas nėra aktualūs nagrinėjama ginčui spręsti. Pirmasis išaiškinimas negaliojo šalių teisinių santykių susiklostymo metu, o 125 punkte nustatytos finansų makleriui pareigos netaikytinos REPO sutartims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-07 sprendimas a. b. Nr. A63-2604/2011). Šioje administracinėje byloje buvo analizuojama, ar REPO sutartyje numatytas garantinis koeficientas savo esme yra analogiškas Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkte įvardijamai atvirajai pozicijai sandoryje (susidarius tokiai atvirajai pozicijai, finansų maklerio įmonė neprofesionaliajam klientui privalo nedelsiant apie tai pranešti), konstatuojant ,,atvirosios pozicijos“ ir ,,garantinio koeficiento“ esminį skirtumą pagal jų turinį, paskirtį bei susidarymo teisines pasekmes. Šis koeficientas nėra reglamentuojamas taip, kaip jį traktuoja apeliantės, t.y. kad garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu nustatyta sutartyje norma, suponuoja pareigą apie tai informuoti klientą ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Be to, aplinkybė, jog minėtos taisyklės Vertybinių popierių komisijos 2009-12-23 nutarimu Nr. 1K-28 buvo papildytos 125¹ punktu, kuriame jau tiesiogiai sureglamentuotas šis klausimas ir nustatoma atitinkama finansų maklerio įmonės pareiga informuoti neprofesionalųjį klientą apie jo pareigą sumokėti garantinę įmoką, finansinių priemonių pirkimo-pardavimo sandorio su pareiga atpirkti (įsigaliojo nuo 2009-12-31) patvirtina, jog apeliančių nurodomu laikotarpiu (nuo 2008 m. balandžio iki 2008 m. rugsėjo mėnesių) atsakovui tokia pareiga nei šalių susitarimais, nei teisės aktais nebuvo nustatyta. Todėl apeliacinių skundų argumentai, jog atsakovo nepranešimas apie 2008-09-29 įvykusį garantinio koeficiento sumažėjimą iš esmės pažeidė sutartis, o kartu ir jų teisėtus interesus, todėl atsakovas įpareigotinas mokėti kompensacines netesybas dėl vertybinių popierių pardavimo ne pačia palankiausia klientei šiuo laikotarpiu buvusia kaina, atmestini. Šalių susitarimai suponuoja atsakovo ir trečiosios šalies, kuriai perleisti vertybiniai popieriai, teisę, bet ne pareigą pareikalauti sumokėti (papildyti) garantinę įmoką.

Kita vertus, iš bylos duomenų, kuriuos teisėjų kolegija jau aptarė (liudytojo paaiškinimų, telefoninių pokalbių stenogramų), galima spręsti, kad tokį delsimą galimai sąlygojo atstovo pagal pavedimą (L. K.) veiksmai ir priimami sprendimai, jo delsimas duoti atitinkamus pavedimus, o ne paslaugų teikėjo (atsakovo) neveikimas. Tačiau jam šiuo pagrindu jokių reikalavimų ieškinyje nepareiškus, kolegija išsamiau dėl to nepasisako.

Dėl kitų skundų argumentų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino jų pareikšto proceso metu prašymo įtraukti į bylą Lietuvos banko priežiūros departamentą (nuo 2012-01-01 perėmusį Vertybinių popierių komisijos funkcijas). Tokio pobūdžio prašymai teismo nesaisto, teismas viešo intereso ir būtinybės įtraukti minėtą instituciją išvadai duoti dėl dviejų sandorio šalių civilinio ginčo nenustatė (CPK 49 str. 3 d.), juo labiau, kad konkrečios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti pateikta išvada, kuo ši išvada būtų reikšminga viešo intereso požiūriu, apeliančių procesiniuose dokumentuose taip pat nėra nurodytos. Atsakovui L. K. (pažymėtina, ne pačioms ieškovei ar jos teisių perėmėjai) tvirtinant apie savo sudarytų ataskaitų bei paskaičiavimų teisingumą bei neigiant kitos šalies pateiktus rašytinius įrodymus (suvestines pažymas, padarytas pirminių dokumentų pagrindu) bei paaiškinimus, kad su atsakovu pagal sutartis nebuvo atsiskaityta, kad patirti ženklūs nuostoliai (t. 4, b. l. 11-21, 77-83), tokių duomenų ydingumą, kompiuterinių programų, kuriomis jie buvo atliekami, netinkamumą ar padarytas ieškovės sąskaitoje apskaitos klaidas tiek pačios apeliantės, tiek ir ieškovės V. Č. įgaliotinis pagal pavedimą atsakovas L. K. galėjo grįsti prašydamas teismo skirti ekspertizę ar patys savo iniciatyva teikdami į bylą atitinkamos srities ekspertų išvadas (CPK 12 str. 178 str.), tačiau šia teise nesinaudojo. Kita vertus, telefoninio pokalbio išklotinė liudija, kad jis pats sutiko dėl skaičiavimo ir investavimo patogumo, jog visi ieškovės (o taip pat jo paties ir jo individualios įmonės) REPO sandoriai (sąskaitos) būtų sujungti į vieną kiekvieno jų sąskaitą (t. 3, b. l. 71). Todėl skundų argumentai, kuriais vien neigiami antrosios ginčo šalies pateikti įrodymai ar tvirtinama, kad kai kurios akcijos apskritai dingo, vertintini kaip spekuliatyvūs ir prieštaraujantys byloje nustatytiems faktams, siekiantys pateisinti paties ieškovės įgaliotinio prisiimtą investicinę riziką.

Konkrečių skundo argumentų dėl priešieškinio patenkinimo apeliantė V. Č. nenurodo, gindamasi bendrais teiginiais apie sutartį pažeidusią antrąją šalį, todėl teisėjų kolegija dėl priteistų iš jos sumų pagrįstumo neanalizuoja (CPK 320 str. 1 d.)

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su teismo vertinimu, jog ieškovė nepatyrė nuostolių ar praradimų, pažymėtina, kad teismo sprendime aiškiai įvardintas tokio vertinimo kontekstas – 2008 m. balandis, kuomet akcijų vertė pradėjo vėl ėmė kilti, ką akivaizdžiai patvirtina ir rašytiniai įrodymai – pažyma Nr. 4 (t. 4, b. l. 17-19). 2008 m. balandžio mėnesį vykę ieškovės ir atsakovo atstovų pokalbiai patvirtina ir tokią aplinkybę, kad pasibaigus sutarčių galiojimui ar einant joms į pabaigą, buvo siekiama sudaryti vis naujas REPO sutartis ir modifikuoti ankstesnes, dalį jų nutraukiant prie terminą, tokiu būdu išvengiant dar didesnių nuostolių dėl rinkoje mažėjusių akcijų kainų. Ieškovės vardu veikiantis jos atstovas sutiko su finansų maklerio pasiūlymais ir juos skatino (t. 3, b.l. 65-72), buvo derinamos pozicijos, kad skubotas visų akcijų iš karto realizavimas būtų neprotingas ir nuostolingas, kadangi situacija akcijų rinkoje buvo nepalanki, o atstovas siekė parduoti akcijas už kuo palankesnę kainą. Elektroniniu paštu jam buvo siunčiamos naujos sutartys (t. 2, b.l. 146-148). Vėlesni pokalbiai (jų stenogramos t. 4, b. l. 84-94) taip pat leidžia kolegijai įsitikinti, kad nepaisant nuoseklaus akcijų kainų mažėjimo, atsakovo darbuotojo įspėjimų apie riziką visiškai prarasti akcijų vertę ar priverstinį jų pardavimą dėl neapmokėtų garantinių sumų (margin call), šalių bendradarbiavimas nenutrūko - tęsėsi abiejų šalių iniciatyva (t. 2, b.l. 4-12, t. 484-94). Ir nors šiuos pokalbius apeliantės ir jų atstovas teisiniuose santykiuose su atsakovu UAB FMĮ „Orion securities“ interpretuoja sau palankia linkme, vis tik iš jų turinio matyti, kad buvo kalbama ne tik apie atstovo, bet ir apie V. Č. vertybinius popierius bei dėl jų pardavimo duodami pavedimai.

Aptarti ir kiti apeliacinių skundų argumentai nesuponuoja teisėjų kolegijos išvados, jog pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai ar pažeidė materialinės ir procesinės teisės reikalavimus, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ prašymas skirti baudą apeliantėms už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais dėl to motyvais, jų nekartodama, papildant, kad vien asmens naudojimasis procesine apeliacijos teise, nepaisant skundo pripažinimo nepagrįstu, nesudaro teisinių ar faktinių prielaidų CPK 95 straipsnio taikymui

Atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ ir trečiojo asmens UAB „Creditum Vilnius“ prašymai priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepagrįsti tokių išladų faktą bei dydį pagrindžiančiais įrodymais, todėl taip pat netenkintini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.