- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-21
- Bylos Nr.
- e2A-1906-560/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00838-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė, Kristina Lysionok
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bio Techno-Line“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Žalkasa“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kristinos Lysionok, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bio Techno-Line“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bio Techno-Line“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juris LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Bio Techno-Line“ 6 000 Eur skolą, 995,51 Eur palūkanas, 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 12,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2024 m. kovo 14 d. ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė, kaip naujasis kreditorius perėmė, o trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą. Pradinė kreditorė UAB „Žalkasa“ 2022 m. liepos 14 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ZAL 0015 apmokėjimui. Atsakovė jokių pretenzijų dėl atliktų paslaugų pradinei kreditorei nereiškė, tačiau su pradine kreditore neatsiskaitė ir liko skolinga 6 000 Eur sumą. Pradinė kreditorė ir atsakovė individualios sutarties sudarę nebuvo, tačiau išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindu laikė, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovė ragino atsakovę atsiskaityti, tačiau atsakovė nereagavo į ieškovės siunčiamus pranešimus.
3. Atsižvelgiant į tai, jog abi šalys yra verslo subjektai, už prievolės neįvykdymą laiku ji apskaičiavo 995,51 Eur palūkanas už 757 dienas, taikant 8 procentų dydį. Palūkanas apskaičiavo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis. Prašė priteisti 40 Eur išieškojimo išlaidas ir 12,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB „Bio Techno-Line“ su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Nurodė, kad 2022 m. liepos 14 d. trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ZAL 0015 apmokėjimui už UAB „Žalkasa“ pagal atsakovės užsakymą atliktus kalkių, naudojamų žemės ūkio veikloje, gamybos darbus. Sąskaitą atsakovė apmokėjo dalinai, t. y. pervedė 21 830 Eur. Likusią sumą atsakovė planavo sumokėti po to, kai parduos paskutinę partiją trečiojo asmens pagamintų kalkių. Pristačius minėtą kalkių partiją ūkininkui buvo pastebėta, jog trečiojo asmens parduotos kalkės yra su priemaišomis, todėl neatitiko įprastai produkcijai keliamų reikalavimų. Dėl šios priežasties atsakovė sumažino kalkių pardavimo kainą ir gavo ne planuotas 17 500 Eur pajamas, o 7 000 Eur. Atsakovė informavo trečiąjį asmenį UAB „Žalkasa“ apie susidariusią situaciją ir ketino pradėti derybas dėl žalos atlyginimo ar įskaitymo, tačiau bendrovė nesileido į derybas, tik nurodė, jog reikalavimą perleido ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 000 Eur skolą, 995,51 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 12,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 995,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 658 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad 2022 m. liepos 14 d. trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ išrašė atsakovei UAB „Bio Techno-Line“ PVM sąskaitą faktūrą ZAL serija Nr. 0015 už atliktus darbus 27 830 Eur sumai. Trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ pagal atsakovės užsakymą atliko kalkių, naudojamų žemės ūkio veikloje, gamybos darbus. PVM sąskaitą faktūrą atsakovė turėjo apmokėti iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovė dalį sumos už atliktus darbus apmokėjo, t. y. pervedė trečiajam asmeniui 21 830 Eur. Atsakovei likusios dalies už atliktus darbus nesumokėjus, trečiasis asmuo 2024 m. kovo 13 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą ieškovei.
8. Byloje nekeliamas klausimas dėl reikalavimo teisės perleidimo, todėl atsakovė turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovės) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos ji turėjo teisę reikšti trečiajam asmeniui. Tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostė rangos, o ne paslaugų teisiniai santykiai, nes iš atsakovės paaiškinimų nustatyta, kad trečiasis asmuo pagamino kalkes, kurias atsakovė pardavinėjo ūkininkams. Trečiasis asmuo atsakovei išrašė sąskaitą faktūrą už atliktus darbus – pagamintas kalkes, atsakovė sąskaitą faktūrą priėmė ir dalį joje nurodytos sumos sumokėjo, liko skolinga 6 000 Eur sumą. Atsakovė savo atsisakymą mokėti 6 000 Eur sumą grindžia tuo, kad dalis pagamintų kalkių buvo nekokybiškos, dėl ko atsakovė turėjo sumažinti jų pardavimo kainą ir taip patyrė nuostolius. Įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius dėl nekokybiškos kalkių partijos, byloje nėra. Teismas konstatavo, jog nėra įrodytas atsakovės įsigytos kalkių produkcijos kokybės pažeidimas, todėl pareiga atsiskaityti pagal trečiojo asmens 2022 m. liepos 14 d. išrašytą sąskaitą faktūrą atsakove išlieka, dėl ko sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl 6 000 Eur priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.
9. Nepaisant to, kad PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodyti 0,2 procento delspinigiai, skaičiuotini už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo mokėtinos sumos, ieškovė pasirinko palankesnį palūkanų už laiku neįvykdytą piniginę prievolę skaičiavimo būdą. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 995,51 Eur palūkanų sumą, apskaičiuotą už 757 dienas, taikant 8 procentų dydžio palūkanų normą, taip pat priteisė 40 Eur sumą išieškojimo išlaidoms kompensuoti. Teismas, vadovaudamasis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis apie palūkanų normas, iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 12,25 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį patenkinus visiškai, teismas iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas: 158 Eur žyminį mokestį ir 500 Eur atstovavimo išlaidas, viso 658 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Atsakovė UAB „Bio-Techno Line“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
11. Nurodė, kad kadangi ieškovė nebuvo civilinių teisinių santykių šalimi, o tik reikalavimo teisės įgijėja, suprantama, kad ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės dėl kalkių nekokybiškumo. Trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta UAB „Žalkasa“, išreikšdama savo poziciją galėjo patvirtinti arba paneigti nekokybiškai atlikto darbo faktą. Neišsiaiškinus UAB „Žalkasa“ pozicijos, galimai liko neatskleista bylos esmė, kas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindą. Lietuvos Respublikos mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytos reguliuojamos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos nesutampa su procesinėmis palūkanomis, kurias reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnis, todėl, atsakovės nuomone, teismas skaičiuodamas palūkanas turėjo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.
12. Ieškovė UAB „Juris LT“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad 2022 m. liepos 14 d. trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“ išrašė atsakovei UAB „Bio Techno-Line“ PVM sąskaitą faktūrą ZAL serija Nr. 0015 už atliktus darbus 27 830 Eur sumai. Trečiasis asmuo UAB „Žalkasa“, pagal atsakovės užsakymą, atliko kalkių, naudojamų žemės ūkio veikloje, gamybos darbus. PVM sąskaitą faktūrą atsakovė turėjo apmokėti iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovė dalį sumos už atliktus darbus apmokėjo, t. y. pervedė trečiajam asmeniui 21 830 Eur. Atsakovei likusios dalies už atliktus darbus nesumokėjus, trečiasis asmuo 2024 m. kovo 13 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą ieškovei.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad neišsiaiškinus UAB „Žalkasa“ pozicijos, galimai liko neatskleista bylos esmė, kas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindą. Apeliantė nurodo, kad trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta UAB „Žalkasa“, išreikšdama savo poziciją, galėjo patvirtinti arba paneigti nekokybiškai atlikto darbo faktą.
16. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu tiesiogiai suinteresuotoms šalims. Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi principo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje neatsiejamai susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovės nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
18. Atsakovė byloje laikydamasi pozicijos, kad trečiojo asmens perduotos prekės buvo nekokybiškos, turi šias aplinkybes įrodyti. Šiuo atveju atsakovės teiginiai dėl prekių nekokybiškumo yra deklaratyvūs, byloje nėra šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovės nurodomas trečiasis asmuo į bylą taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių prekių nekokybiškumą. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius dėl nekokybiškos kalkių partijos, byloje nėra, kas patvirtina, kad atsakovei kyla pareiga atsiskaityti pagal trečiojo asmens 2022 m. liepos 14 d. išrašytą sąskaitą faktūrą ZAL Nr. 0015, o ieškovės reikalavimas dėl 6 000 Eur priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas (CPK 185 straipsnis). Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes nebuvo išklausyta trečiojo asmens pozicija, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Žalkasa“ yra įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, jai buvo sudaryta galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime ir teikti savo poziciją. Apeliantė byloje neprašė trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, tokių aplinkybių nenustatė ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 12,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 995,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytos reguliuojamos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos nesutampa su procesinėmis palūkanomis, kurias reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnis, todėl teismas skaičiuodamas palūkanas turėjo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.
20. CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nurodytame CK 6.261 straipsnyje nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sudarytose sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo šalys neprivalo susitarti, t. y. net ir nesant tokio susitarimo, kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti jo nuostolius, patirtus dėl piniginės prievolės termino praleidimo. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016). Taigi, kompensuojamosios palūkanos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (negautomis pajamomis), kurių nereikia įrodinėti piniginės prievolės pažeidimo atveju. Pagal kasacinio teismo praktiką, kompensuojamosioms palūkanoms priskiriamos ir vadinamosios procesinės palūkanos, t. y. įstatymų nustatyto dydžio palūkanos, kurias skolininkas privalo mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024).
21. Kadangi atsakovė laiku neapmokėjo 2022 m. liepos 14 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ZAL 0015, ieškovė įgijo teisę reikalauti palūkanų, kaip dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo jos patirtų minimalių nuostolių atlyginimo. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sudaryta sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tačiau kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau ir MAPKSVPĮ) įtvirtintas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turi taikyti būtent MAPKSVPĮ nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-286-241/2016). MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, jog šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai.
22. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – tai 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribine palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindine Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Taigi, kadangi šiuo atveju atsakovės prievolė kilo iš žodžiu sudarytos komercinės (kalkių gamybos) sutarties, trečiasis asmuo už suteiktą paslaugą atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą, sutarties šalys yra ūkio subjektai, minėtą komercinį sandorį sudarę atlikdami savo įprastą ūkinę veiklą, ir tai atitinka nurodytu įstatymu nustatytą palūkanų apskaičiavimo ir priteisimo tvarką, todėl šiuo atveju ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės procesines palūkanas (pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį), jų dydį nustatant pagal MAPKSVPĮ nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas.
23. Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kaip teismas vertino byloje esančius įrodymus, teigia, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio reikalavimus ir atsakovių atsikirtimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
24. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
25. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovės UAB „Bio Techno-Line“ apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.