- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-211-330/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00152-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis (pirm.), Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. K., Z. S., Lenkijos Respublikos įmonei „CHEMCOM“, Alfa Flora, Lenkijos firma „CHEMCOM“ Spolka z organiczona odpoiedzialnoscią“
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM, Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Flora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Flora“ ieškinį atsakovams V. K. (V. K.), Z. S. (Z. S.) ir Lenkijos Respublikos įmonei „CHEMCOM“ Spolka z ograniczona odpoviedzialnoscia dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei restitucijos taikymo, skolos priteisimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Alfa Flora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. sausio 5 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovės, atstovaujamos V. K., ir Lenkijos įmonės „CHEMCOM“ Spolka z ograniczona odpoviedzialnoscia (toliau – „CHEMCOM“), taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo V. K. ieškovės naudai 151 143,44 Eur ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; priteisti ieškovei iš atsakovo Z. S. 28 926,62 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; pripažinti UAB „Alfa Flora“ bankrotą tyčiniu.
2. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui Z. S. pateikus skolos apmokėjimo dokumentus (kasos pajamų orderio kvitus), ieškovė patikslino ieškinį, prašydama iš atsakovo Z. S. priteisti 17 783,18 Eur skolą. Prašymą dėl patikslintame ieškinio pareiškime nurodyto dydžio skolos už parduotą produkciją priteisimo iš atsakovo Z. S. ieškovė grindė turimais buhalteriniais dokumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Z. S. atsiliepime nesutiko su jam pareikštu ieškiniu. Nurodė, kad pirkimo– pardavimo santykiai tarp jo ir UAB „Alfa Flora“ prasidėjo dar 2013 metais, tačiau vėliau tarp Z. S. ir UAB „Alfa Flora“ vadovo V. K. susiklostė konfliktinė situacija. Buvęs UAB „Alfa Flora“ direktorius V. K. ne kartą buvo nurodęs Z. S., kad mokėjimus už prekes šis atliktų ne į įmonės (toliau – ir bendrovės) atsiskaitomąją sąskaitą, bet į asmeninę V. K. sąskaitą arba įmonės kreditoriams, tačiau kiekvieno mokėjimo paskirtyje Z. S. buvo nurodęs, jog tai yra įnešimas pinigų (mokėjimas), skirtas UAB „Alfa Flora“. Atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, kad BUAB „Alfa Flora“ kasos dokumentuose nėra įregistruotas ieškiniu reikalaujamos 17 783,13 Eur sumos priėmimas, nereiškia, jog atsakovas Z. S. yra skolingas bendrovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – UAB „Alfa Flora“ bankrotą pripažino tyčiniu, priteisė ieškovei iš atsakovo V. K. 140 000 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinį atsakovams Z. S. ir „CHEMCOM“ teismas atmetė.
5. Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. sausio 27 d. papildomos ekspertizės, atliktos gavus papildomus dokumentus, akto išvadose konstatuota, jog atsakovas Z. S. nėra skolingas ieškovei.
6. Teismas nustatė, kad atsakovo Z. S. pateikti kasos pajamų orderiai patvirtina, jog jis su ieškove atsiskaitė, nors ne visos lėšos ir pateko į ieškovės apskaitą. UAB „Alfa Flora“ 2016 m. sausio 8 d. pinigų priėmimo kvite yra nurodyti visi privalomi rekvizitai ir informacija, aiškiai įrašyta, kad Z. S. sumokėjo 17 783,18 Eur už prekes pagal PVM sąskaitas faktūras, kad UAB „Alfa Flora“ direktorius V. K. gavo pinigus, o abu asmenys kvitą pasirašė. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad iš Z. S. gautus pinigus į bendrovės kasą turėjo įnešti bendrovės vadovas V. K., kuris neginčija, jog išrašė ir pasirašė tokį pinigų priėmimo kvitą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. K. teiginius, kad jis pinigų realiai negavo, o kvitą išrašė bijodamas Z. S.. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti pinigų priėmimo kvito originalu ar jo pagrindu atliktos operacijos (pinigų perdavimu) tikrumu, nes kvitas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka ir tokios formos kvitas nebuvo vienintelis naudotas UAB „Alfa Flora“ buhalterinėje apskaitoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas Z. S. negali būti laikomas atsakingu už bendrovės atskaitingam asmeniui (direktoriui V. K.) perduotų lėšų neįnešimą į bendrovės kasą ar sąskaitą, todėl atmetė ieškinio dalį dėl 17 783,18 Eur priteisimo iš atsakovo Z. S..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovė BUAB „Alfa Flora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovo Z. S. atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – iš atsakovo Z. S. priteisti 8 500 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
8. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus visų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, neatsižvelgta į tai, kad bankroto byloje vyrauja viešasis interesas, leidžiantis teismui išeiti už ieškinio ribų.
8.2. Teismas lakoniškai konstatavo, kad byloje paskirtų ekspertizės ir papildomos ekspertizės aktų išvados yra išsamios, aiškios, išplaukiančios iš atlikto tyrimo eigos, tačiau nevertino jų pagrįstumo. Papildomos ekspertizės akte be pagrindo sumažintas atsakovo Z. S. 8 150 Eur įsiskolinimas, neteisingai nustačius, kad atsakovo atlikti mokėjimai į asmeninę atsakovo V. K. sąskaitą buvo naudojami BUAB „Alfa Flora“ įsiskolinimui padengti. Ekspertė ne tik atsakė į teismo suformuluotus klausimus, bet ir ėmėsi teismo vaidmens, konstatuodama, kad pateikti įrodymai patvirtina atsakovo Z. S. nurodytas faktines aplinkybes apie įsiskolinimo įskaitymą.
8.3. Teismas nepagrįstai tenkino atsakovo Z. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo visa apimtimi, kadangi būtent atsakovas, kaip buvęs įmonės darbuotojas, tik po pirminės ekspertizės, kurios išvados jam nebuvo palankios, pateikė teismui papildomus įmonės dokumentus. Tai reiškia, jog pats atsakovas buvo neaktyvus ir piktnaudžiavo bei nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. K. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
3. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai teiginiai:
10.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino atsakovo Z. S. sudarytų sandorių aplinkybių, vykdytos prekybos masto ir kitos jo veiklos, nepagrįstai atmetė argumentus, kad jis buvo faktinis BUAB ,,Alfa flora“ vadovas, vykdęs gėlių pirkimo – pardavimo verslą ir kitoje įmonėje – MB ,,Kauno gėlės 4“. Tikėtina, kad atsakovas galėjo sau palankiai koreguoti dokumentus.
10.2. Teismas be pagrindo vadovavosi ekspertizių aktų išvadomis, kurios yra prieštaringos ir neteisingos, jomis nepaaiškinta, kokiu būdu sumažėjo atsakovo Z. S. įsiskolinimas ieškovei. Papildomos ekspertizės akto išvados pateiktos remiantis tik atsakovo Z. S. paaiškinimais, nesant jokių buhalterinės apskaitos dokumentų.
4. Atsakovas Z. S. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas Z. S. taip pat prašo ieškovės bankroto administratoriui skirti maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
5. Atsiliepime atsakovas Z. S. pateikia tokius svarbiausius argumentus:
12.1. Visos atsakovui išrašytos ieškovės sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, ką patvirtina ir atsakovo turimi kasos pajamų orderiai, kurie yra pasirašyti ir atitinka įstatymų reikalavimus.
12.2. Ieškovės bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, administratorius dėl to nereiškė jokių pretenzijų buvusiam įmonės vadovui, nors kaip paaiškėjo šios bylos nagrinėjimo metu, net trisdešimt septyni segtuvai reikšmingų įmonės dokumentų nebuvo perduoti bankroto administratoriui.
12.3. Papildomos teismo ekspertizės akto išvados padarytos įvertinus visus rašytinius įrodymus ir yra pagrįstos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Z. S. atlikti mokėjimai į asmeninę V. K. sąskaitą buvo naudojami BUAB „Alfa flora“ įsiskolinimui kreditoriams padengti, t. y. įmonės interesais.
12.4. Apeliantas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nekėlė klausimo dėl Z. S. mokėjimų į V. K. asmeninę sąskaitą ir piniginių lėšų naudojimo UAB „Alfa flora“ įsiskolinimams padengti. Tokios aplinkybės įrodo, kad apeliacinis skundas yra pateiktas tik siekiant užvilkinti procesą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
7. Apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinys atsakovui Z. S., ir prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą – iš atsakovo priteisti ieškovei 8 500 Eur skolą. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ekspertizės akto išvadas, privalėjo išeiti už pareikšto ieškinio ribų ir priteisti 8 500 Eur sumą ieškovei. Skunde taip pat akcentuojama, kad teismas turėjo kritiškai vertinti ekspertizės akte neteisingai nustatytas aplinkybes dėl atsakovo Z. S. piniginių lėšų pervedimų, kaip skolos grąžinimo ieškovei. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus dėl jų nepagrįstumo.
Dėl apeliaciniame skunde pareikšto reikalavimo priteisti 8 500 Eur skolą
8. Apeliantės teigimu, papildomos ekspertizės akte padarytos nepagrįstos išvados dėl atsakovo Z. S. atliktų dviejų 8 500 Eur mokėjimų į asmeninę atsakovo V. K. sąskaitą vertinimo. Apeliantės įsitikinimu, ši suma turi būti priteista ieškovei.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, jog jo teisės yra pažeistos arba pažeidžiamos, pats sprendžia, ar ginti jam savo pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą (teisinį instrumentą) pasirinkti, kitaip tariant, asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką (CPK 13 straipsnis). Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir aiškiai suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylas pagal pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančias faktines aplinkybes.
10. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 312 straipsnį draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Esminis bylos nagrinėjimo procesas vyksta būtent pirmosios instancijos teisme, ir būtent šiam teismui pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliantės reikalavimas dėl 8 500 Eur priteisimo iš atsakovo Z. S. nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigoje nebuvo pareikštas, dėl tokio reikalavimo aplinkybių nebuvo pasisakoma ir jos nebuvo įrodinėjamos bei vertinamos. Vadinasi, tokiu atveju apeliacinio skundo argumentai dėl 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 30 d. atsakovo Z. S. atliktų mokėjimų atsakovui V. K., kaip skolos (ne)grąžinimo ieškovei, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teismo nenagrinėtini, kadangi pirmosios instancijos teisme tokiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu ieškinio reikalavimų pagrindu, nebuvo remiamasi (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
11. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išeiti už ieškinio ribų dėl bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Galimos situacijos, kai teismas turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, savo iniciatyva rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Tokiems atvejams priskirtini CPK ir kitų įstatymų nustatyti atvejai, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu, tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas turi imtis iniciatyvos visais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015 ir kt.). Teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnio normų.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl 8 500 Eur priteisimo, tokios sumos reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių neįrodinėjo, todėl nėra objektyvių prielaidų manyti, kad pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, pažeidė proceso teisės normas ar kaip kitaip netinkamai vykdė įstatymo teismui nustatytas pareigas.
Dėl ekspertizės išvadų
13. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį atsakovui Z. S., apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi papildomos teismo ekspertizės akto išvadomis, kurios yra prieštaringos, nepatikimos ir nepagrįstos, todėl turėjo būti vertinamos kritiškai.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pasisakant dėl tokių skundo argumentų pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).
16. Įvertinusi apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes bei ieškovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme ydingumą ar konkrečius teismo padarytus pažeidimus, galėjusius nulemti neteisingą ginčo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų išsprendimą.
17. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai ir visapusiškai įvertinti šalių pateiktus įrodymus, byloje paskyrė ekspertizę, o bylos nagrinėjimo metu gavus papildomų dokumentų, – ir papildomą ekspertizę. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendime išdėstytomis nuostatomis, teigia, kad papildomos ekspertizės aktas yra netinkamas įrodymas, kad ekspertė ėmėsi teismo vaidmens ir vertino pateiktus įrodymus, o jos pateiktos išvados prieštaringos ir jomis negalima remtis.
18. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 ir kt.).
19. Spręsdamas dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios reikšmės teismas turi įvertinti ir jo atitiktį įstatyme įtvirtintiems turinio reikalavimams. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.).
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, nustatė, kad sprendimą teismas grindė ne tik papildomos ekspertizės akto išvadomis, bet taip pat vertino ir šalių pateiktus faktinius duomenis, jų išdėstytus argumentus ir atsikirtimus į juos. Teismo sprendime išdėstytas ne tik papildomos ekspertizės akto, bet ir visų kitų bylos nagrinėjimo metu surinktų rašytinių įrodymų turinys, bylos dalyvių ir eksperto paaiškinimai bei jų patvirtinamos ar paneigiamos bylos aplinkybės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl skolos iš atsakovo Z. S. priteisimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepalankus ieškovei, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ar nepagrįstas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
22. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo visa apimtimi tenkino atsakovo Z. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pasak apeliantės, atsakovas bylos nagrinėjimo metu nebuvo aktyvus, papildomus dokumentus pateikė tik po jam nepalankių pirminės ekspertizės išvadų, taigi procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai.
23. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Analizuojamu atveju byloje konstatuota, kad ieškovės ieškinys atsakovo Z. S. atžvilgiu pareikštas nepagrįstai, todėl ginantis nuo nepagrįsto ieškovės reikalavimo jo patirtos bylinėjimosi išlaidos privalo būti atlyginamos. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pateikė papildomus dokumentus, reikšmingai susijusius su ginčo esme, ir išdėstė išsamius argumentus, kodėl jie (dokumentai) buvo pateikti vėliau, t. y. po pirminės ekspertizės byloje atlikimo. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus, kad procese elgėsi nesąžiningai, ir todėl neturėtų teisės į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nors teismo sprendimas yra priimtas jo naudai.
24. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Remiantis šia išvada ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl atsakovo Z. S. prašymo skirti baudą ieškovės bankroto administratoriui
26. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovė, teikdama nemotyvuotą apeliacinį skundą, siekia vilkinti procesą ir piktybiškai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl prašo skirti bankroto administratoriui maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).
27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto (CPK 95 straipsnio 1 dalis). CPK suteikia ginčo šaliai teisę reikšti apeliacinį skundą, ši teisė yra garantuojama procesinio dispozityvumo principo, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Duomenų, patvirtinančių, kad šiuo apeliaciniu skundu buvo siekiama kitų (nesąžiningų) tikslų, o ne pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo instancinės kontrolės tvarka, atsakovas, prašantis baudos apeliantės bankroto administratoriui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo, nepateikia. Tenkinti atsakovo prašymo dėl baudos skyrimo nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Netenkinti atsakovo Z. S. prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.