Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-219-449/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-06-15
Bylos Nr.: 1A-219-449/2023
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: P. Č.

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-449/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44574-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; (S) 1.1.8.6.2; 1.1.8.14; 2.1.16.2.2; 2.4.6.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui M. G.,gynėjui Arvydui Peneliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Č. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Procesas dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikšto 5 013,19 Eur dydžio civilinio ieškinio nutrauktas, nes P. Č. žalą atlygino.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. Č. (toliau – ir P. Č.) nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2021 m. gruodžio 24 d., apie 19 val., tiksliau nenustatytu laiku, name (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu peiliu tris kartus dūrė nukentėjusiajam P. Š., padarydamas jam durtines – pjautines žaizdas pilvo dešinėje ir kairėje bei krūtinės vidurio linijoje su diafragmos, kepenų bei didžiosios taukinės sužalojimais, kas komplikavosi vidiniu bei išoriniu nukraujavimu, koma, šoku, kvėpavimo širdies ir kepenų veiklos nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis dėl durtinių – pjautinių pilvo ir krūtinės ląstos sužalojimų 2021 m. gruodžio 25 d., 19.30 val., (duomenys neskelbtini) mirė, ir taip P. Č. P. Š. nužudė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo P. Č. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendį panaikinti ir P. Č. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Gynėjas skunde nurodo, kad kaltinamasis aktas turi būti grąžintas prokurorui. Skunde teigiama, kad prokurorė, kvalifikuodama nuteistojo veiką ir perduodama bylą į teismą, neatskleidė BK 129 straipsnio 1 dalies būtinojo subjektyvinės pusės požymio – tyčios nužudyti. Nors kaltinamajame akte nurodoma, kad P. Č. tyčia nužudė P. Š., tačiau prokurorė nepateikė šio požymio juridinio kvalifikavimo, todėl minėtas kaltinamojo akto teiginys yra grindžiamas tik prielaida. Pasak skundo autoriaus, tai reiškia, kad kaltinimas nuteistajam buvo suformuluotas abstrakčiai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nurodytos netiksliai, kaltinime nenurodyti absoliučiai jokie duomenys, patvirtinantys BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvių požymių buvimą. Taip prokurorė suvaržė nuteistojo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo teisme. Kadangi teisme procesas vyko pagal deklaruojamo pobūdžio kaltinimą, todėl ir pats procesas teisme neatitiko teisinei valstybei keliamų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnyje įtvirtintų principų.

2.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog P. Č. veikė netiesiogine tyčia. Šioje byloje nebuvo nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo koks nors konfliktas. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad šiuos asmenis siejo draugiški ryšiai, nei vienas iš jų nebuvo linkęs į smurtinius veiksmus, ankstesniame jų gyvenime jokių smurtinių atvejų nėra buvę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė dėl kokių priežasčių galėjo kilti ar buvo kilęs konfliktas. Nors teismas nurodo, kad „buvo kilęs kažkoks konfliktas“ ir nuteistasis ant nukentėjusiojo buvo „dėl kažko supykęs“, dėl ko dūrė peiliu, tačiau tokia teismo išvada yra tik prielaida. Skunde svarstoma, kad nagrinėjamu atveju galėjo egzistuoti ir kitos prielaidos, pvz. nuteistasis galėjo veikti būtinosios ginties sąlygomis; galimai veikė staiga labai susijaudinęs; veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

2.3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad, atvykus policijos pareigūnams, P. Č. buvo piktas, pristatytas į policijos įstaigą buvo suirzęs, tačiau šios aplinkybės niekaip nepatvirtinta, kad jis būtų turėjęs sumanymą nužudyti nukentėjusįjį. Policijos pareigūnų „Bodycam“ vaizdo įrašo įvykio vietoje turinys patvirtina tik faktą, kad P. Č. buvo sulaikytas, tačiau niekaip nepatvirtina jo tyčios nužudyti nukentėjusįjį. Teismas neišsamiai vertino bylos proceso metu išnagrinėtus įrodymus, nenustatė, ar nuteistasis suvokė savo vykdomos nusikalstamos veikos pobūdį ir ar jis numatė dėl tokios veikos galinčius kilti padarinius. Teismas nesigilino, kad byloje nenustatyti jokie nuteistojo motyvai ir tikslai nužudyti P. Š., šią neaiškią situaciją interpretavo nuteistojo nenaudai, taip perkeldamas savo nekaltumo įrodinėjimo naštą nuteistajam.

2.4. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas P. Č. kaltu, nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, ar kaltinimas visiškai pasitvirtino ir kokiomis aplinkybėmis nuteistasis padarė nusikalstamą veiką. Teismas, spręsdamas, kad P. Č. veikė netiesiogine tyčia, nenurodė nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, būdo, kitų svarbių aplinkybių. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokias konkrečiai įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teismas. Pasak skundo autoriaus, toks nuosprendžio trūkumas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.

2.5. Pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vertindamas įrodymus darė klaidų, dėl to neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskirtos faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remiantis padarytos išvados dėl P. Č. kaltės. Nors teismas teigia, kad byloje nėra duomenų dėl P. Č. tiesioginės tyčios, tačiau konkrečiai nenurodo, kokie bylos duomenys patvirtina nuteistojo netiesioginę tyčią. Galima suprasti, kad nuteistojo netiesioginė tyčia yra grindžiama liudytojų A. S. ir T. Z. parodymais, kurie iš nukentėjusiojo girdėjo, kad „jį namuose padūrė švogeris“, tačiau kaip tokie liudytojų parodymai atskleidžia netiesioginę tyčią – nenurodyta. Gynėjo teigimu, tokie liudytojų parodymai atskleidžia tik tam tikras faktines aplinkybes, jog nuteistasis galėjo sužaloti nukentėjusįjį, tačiau neatskleidžia jokio nuteistojo psichinio santykio su padaryta veika ir pasekmėmis.

2.6. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ant nuteistojo kūno nebuvo rasta jokių sužalojimų ir tai reiškia, kad nukentėjusysis jokio smurto prieš P. Č. nevartojo, o, priešingai, pats P. Č. buvo supykęs ant P. Š. ir griebėsi peilio, tačiau tokios teismo išvados taip pat yra grįstos tik prielaidomis. Be to, nors teismas teigia, kad sulaikomas P. Č. atrodė piktas, tačiau kartu neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis tuo pačiu metu neigė buvusį konfliktą. Teismas taip pat nevertino policijos pareigūnų parodymų apie tai, kad P. Č. sulaikomas nesipriešino, atrodė pasimetęs, sunkiai orientavosi, neatsakinėjo į klausimus. Liudytoja A. P. taip pat nurodė, kad sulaikytasis iš pradžių buvo ramus, vėliau klausė, kodėl yra sulaikytas, nesuprato, kodėl yra patalpintas į areštinę. Paaiškinus, kad jis sulaikytas dėl žmogaus sužalojimo, P. Č. labai susinervino, teigė, kad liudytoja „nusišneka“. Šie parodymai įrodo, kad nuteistasis buvo sutrikusios sąmonės būsenoje ir jo agresyvus elgesys su policijos pareigūnais neįrodo asmeninių paskatų netiesiogine tyčia nužudyti nukentėjusįjį.

2.7. Kaip galima suprasti iš nuosprendžio turinio, sulaikymo metu P. Č. išsakytos frazės taip pat buvo vertinamos kaip siekis netiesiogine tyčia nužudyti nukentėjusįjį. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad minėtų frazių išsakymo metu P. Č. turėjo būti laikomas įtariamuoju. Teismas įtariamojo pasakytas frazes iš esmės pateikė kaip įtariamojo parodymus, nors įtariamasis duoda parodymus per apklausą, kurios metu būtina laikytis BPK 188, 189 straipsniuose nustatytos apklausos tvarkos. Teismas turėjo įvertinti, ar tokie duomenys gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymu šaltiniu.

2.8. Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl P. Č. kaltės, rėmėsi specialisto išvada dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų, tačiau specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės patvirtina tik nukentėjusiojo sužalojimo faktą, o ne nuteistojo siekį netiesiogine tyčia jį nužudyti. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateikta teismo psichiatrijos specialisto K. D. išvada, kurioje konstatuota, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu dėl išsivysčiusio ūmaus psichozinio epizodo – patologinio girtumo būklės negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Tokia išvada reiškia, kad nuteistasis neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką dėl nepakaltinamumo. Teismas šią išvadą atmetė, nurodydamas, kad vadovaujasi kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto išvada, jog P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, veikos padarymo metu jis buvo paprasto girtumo būsenoje. Tokia ekspertų išvada skunde vertinama kritiškai, keliant abejones dėl jos objektyvumo, pagrįstumo ir nešališkumo.

2.9. Skunde gynėjas nurodo, kad ekspertai, konstatuodami, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, savo išvadą motyvavo tuo, kad paprastam girtumui yra būdingas negilus miegas po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau, įsigilinus į visą ekspertizės akto turinį, neįmanoma rasti tokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti pastarąją išvadą. Tai reiškia, kad ši išvada yra pačių ekspertų subjektyvi nuomonė, neparemta jokiais klinikiniais tyrimais, moksliniais ar praktiniais pavyzdžiais. Tuo tarpu praktika rodo, kad paprastai nusikalstamą veiką padarę asmenys, ypač būdami lengvo ir vidutinio girtumo būklėje, stengiasi nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, pasišalina iš įvykio vietos, slepiasi nuo policijos pareigūnų, o ne, kaip nagrinėjamu atveju, užmiega nusikaltimo vietoje. Psichiatrinėje literatūroje taip pat nurodoma, kad užmigimas ir visiška įvykių amnezija galima tik esant sunkiam girtumui, kai kraujyje randama virš 2,5 promilės alkoholio. Šiuo konkrečiu atveju nuteistajam buvo nustatytas tik vidutinis girtumas, taip pat būtina atsižvelgti, jog P. Č. sveria virš 100 kg, jo tolerancija alkoholiui yra padidinta. Be to, esant 1–2 promilių alkoholio kiekiui kraujyje, išsivysto euforinė, pakilios nuotaikos fazė. Dėl visų aptartų aplinkybių konstatuotina, kad ekspertų išvada, jog paprastam girtumui yra būdingas negilus miegas po nusikalstamos veikos padarymo, yra niekuo nemotyvuota ir šališka.

2.10. Ekspertai taip pat nepagrįstai konstatavo, kad P. Č. nebuvo sąmonės sutrikimų. Pasak nuteistojo gynėjo, ekspertai itin vienpusiškai bei selektyviai interpretavo policijos pareigūnų parodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad policijos pareigūnė A. N. teigė, kad nuteistasis sulaikymo metu buvo „kaip apsnūdęs, atrodė keistai, nebuvo linkęs kalbėti, apie įvykį nieko nepasakojo, tylėjo“. Be to, ekspertizės akte nėra aprašyti policijos pareigūno L. M. parodymai, apie tai, kad nuteistasis „nieko neatsakinėjo, sėdėjo ramiai, bet nesiklausė nurodymų, nenorėjo keltis nuo sofos ir eiti į policijos automobilį, klausėm, ką padarė, bet vyriškis nieko neatsakė“. Kaip jau minėta, A. P. taip pat parodė, kad nuteistasis nesuprato, kodėl yra sulaikytas. Pats nuteistasis, vertinant jo būseną, taip pat nurodė, kad „atsipeikėjau tik Biržuose areštinėje“. Minėtos aplinkybės įrodo, kad nuteistasis prikėlimo iš miego, sulaikymo ir pristatymo į policijos komisariatą bei kurį laiką buvimo jame metu buvo akivaizdžiai sutrikusios būsenos.

2.11. Nors ekspertai išvadoje taip pat nurodė, kad P. Č. veiksmai ir elgsena po įvykio prieštarauja patologinio girtumo klinikai, kuomet sulaikymo metu vyrauja apatija, vangumas, nuovargis, nesipriešinimas, pasimetimas, tačiau tokios ekspertų išvados nesuprantamos ir prieštaringos. Skunde pažymima, kad patologinio girtumo atvejai Lietuvoje niekada nebuvo stebėti, tirti ar plačiai aprašyti. Teismų praktikoje nei vienoje byloje nepripažinta, kad kaltinamasis buvo patologinio girtumo būsenoje. Lietuvoje nėra jokių praktinių tyrimų ar stebėjimų, kaip elgiasi asmuo sulaikymo metu būdamas patologinio girtumo būsenoje. Tuo tarpu psichiatrijos mokslų literatūroje teigiama, kad patologinis girtumas faktiškai yra trumpa ir ūmi psichozė, pasireiškianti prieblandiniu sąmonės sutrikimu, asmuo būna atitrūkęs nuo tikrovės, pasireiškia haliucinacijos, kliedesiai, kurių turinys yra gąsdinantis. Asmuo galvoja, kad jį persekioja, puola, dėl to, gindamasis nuo tariamų užpuolikų, asmuo gali pasidaryti pavojingas, užpulti kitą žmogų. Prieblandiniai sąmonės sutrikimai trunka trumpą laiko tarpą – apie keliolika – keliasdešimt minučių, retai keletą valandų. Tokie sutrikimai prasideda greitai, baigiasi labai staiga, vėliau asmuo tiesiog užmiega, o atsibudęs nieko neatsimena. Kad atsirastų toks girtumas, nereikia išgerti didelio alkoholio kiekio, kuris sukeltų vidutinį arba sunkų girtumo laipsnį, dažniausiai patologinis girtumas pasitaiko pervargus, esant asmenybės sutrikimams, sergant epilepsija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad po patologinio girtumo būsenos asmuo giliai užmiega, visiškai neatsimena veikos aplinkybių, yra pasimetęs. Pasak skundo autoriaus, būtent toks nurodytas patologinio girtumo būsenoje esančio asmens elgesys ir pasireiškė nuteistajam. Nuteistojo įvykdyta nusikalstama veika nukentėjusiojo atžvilgiu yra visiškai beprasmė, nemotyvuota, prieštarauja jo asmeninėms, moralinėms savybėms. Teismo psichologijos ekspertas nustatė, kad nuteistajam nėra būdingas agresyvus elgesys, empatijos trūkumas, žiaurumas, sujaudinimo siekis ar kitas elgesys, siejamas su asocialiu elgesiu, todėl darytina išvada, kad, tik būnant patologinio girtumo būsenoje, kas truko trumpai, P. Č. galėjo suduoti smūgius peiliu.

2.12. Ekspertai taip pat nevertino nuteistojo motyvų nužudyti nukentėjusįjį, nors psichiatrijos ir psichologijos ekspertams šie motyvai turėtų būti labai svarbūs ir vieni iš esminių vertinant asmens elgesį nusikalstamos veikos metu. Kaip jau minėta, nukentėjusįjį ir nuteistąjį siejo itin draugiški santykiai. Liudytoja K. G. nurodė, kad įvykio vakarą apie 18–19 val. ji matė nukentėjusįjį ir nuteistąjį, jie buvo gerai nusiteikę. Tuo tarpu kaltinime nurodoma, kad P. Č. peiliu nukentėjusįjį sužalojo apie 19 val. Tokį pat laiką (19–19.30 val.) nurodo ir liudytojai T. Z., A. S., pas kuriuos atėjo sužalotas nukentėjusysis. Nurodytos aplinkybės reiškia, kad dar visiškai prieš pat įvykį tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo tvyrojo draugiška atmosfera, kol nuteistasis nei iš šio, nei iš to dūrė nukentėjusiajam. Nors ekspertai teigia, kad nuteistasis taip pasielgė suprasdamas savo veiksmų esmę ir galėdamas juos valdyti, tačiau tokių išvadų visiškai nemotyvavo, todėl tokiomis išvadomis negalima remtis. Nors skundžiamame nuosprendyje taip pat remiamasi ekspertų vertinimu, kad tiek patologiniam girtumui, tiek paprastam girtumui yra būdinga savo veiksmų amnezija, tačiau ši išvada taip pat nemotyvuota. Jokioje mokslinėje literatūroje ar praktikoje nėra nurodyta, kad lengvam ir vidutiniam girtumui būtų būdinga veiksmų amnezija. Šiuo atveju nuteistajam nustatytas vidutinis girtumas, o pagal mokslinę literatūrą amnezija gali išsivystyti tik esant sunkiam girtumui.

2.13. Atkreipiamas dėmesys, kad ir patys ekspertai ekspertizės akte formuluoja manomas išvadas dėl Covid-19 ligos sukeltų simptomų įtakos apsvaigimo pobūdžiui, kurios nėra grįstos klinikiniai duomenimis. Tuo tarpu specialisto išvadą dėl patologinio girtumo surašęs ekspertas K. D. savo išvadas grindžia klinikiniais duomenimis. Specialistas nustatė, kad pagrindiniai rizikos veiksniai, galėję išprovokuoti P. Č. patologinį girtumą, yra šie: organiniai galvos smegenų pakitimai, organiniai psichikos sutrikimai, frustracija, susijusi su komplikuota konfrontacine situacija šeimoje. Nors pirmosios instancijos teismas kritikuoja šią specialisto išvadą dėl motyvų, susijusių su 2004 m. turėta galvos trauma, tačiau ekspertas buvusią galvos traumą mini tik kaip vieną iš daugelio indikacijų, nulėmusių nuteistojo patologiją įvykio metu.

2.14. Skunde pastebima ir tai, kad ekspertizės akte aprašomas nuteistojo elgesys jau po įvykio, nors nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti nuteistojo būseną įvykio metu. Ekspertų išvada, kad įvykio metu nuteistasis galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, yra paremta ne nuteistojo elgesio analize įvykio metu, o jo elgesiu jau po įvykio. Tai patvirtina ir patys ekspertai. Tuo tarpu, kaip jau nurodyta, patologinis girtumas trunka trumpą laiko tarpą. Visgi, ekspertizės akte nėra jokios nuteistojo elgesio analizės esminiu šios bylos įvykio metu – dūrio peiliu nukentėjusiajam metu. Ekspertizės akto išvada, kad dūrio peiliu nukentėjusiajam metu nuteistasis galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, yra vienpusiška, paremta išimtinai sutrikusios sąmonės būsenoje buvusio nuteistojo elgesio vertinimu jau po įvykio. Stebint nuteistojo elgesį po įvykio, ekspertai taip pat nurodo, kad P. Č. vykdė nurodymus, atsakinėjo į klausimus, tačiau tuo pačiu metu akcentuoja, kad jis buvo gynybiškas, konfliktavo su policijos pareigūnais, bendravo įžeidžiančiai. Policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad P. Č. atrodė pasimetęs, nesipriešino, buvo vangus, momentais prasiverždavo pyktis, nuteistasis nieko neprisimena. Tokie požymiai būdingi ir patologiniam girtumui. Patys ekspertai nurodo tokią patologiniam girtumui būdingą kliniką: vyrauja apatija, vangumas, nuovargis, nesipriešinimas, pasimetimas. Ekspertizės akte aprašytas P. Č. elgesys neprieštarauja, o atitinka pasibaigusio ar besibaigiančio patologinio girtumo kliniką. Aptartas nuteistojo elgesys atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, jog po patologinio girtumo būsenos asmuo giliai užmiega, visiškai neatsimena veikos aplinkybių, yra pasimetęs. Nors ekspertai nurodo, kad nėra psichozės simptomų, tačiau psichozės požymiai ir nėra būdingi besibaigiančiam ar pasibaigusiam patologiniam girtumui. Mokslinėje literatūroje, eksperto K. D. išvadoje, o taip pat ir kasacinio teismo išaiškinimuose nurodyta, kad psichozė yra būdinga prasidėjusiam patologiniam girtumui ir jo metu. Vien tai, kad nuteistąjį prikėlus iš miego nebuvo stebėti psichozės požymiai, nereiškia, kad paties įvykio metu, t. y. dūrių peiliu nukentėjusiajam metu, neteistajam nepasireiškė psichozė dėl patologinio girtumo.

2.15. Nors nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismo prašė apklausti ekspertizės aktą surašiusius ekspertus ir ekspertą K. D., tačiau teismas šį prašymą atmetė, motyvuojant tuo, kad esminių prieštaravimų ekspertizės akte nėra. Visgi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik šio įrodymo sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, t. y. ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas ir kt. Gynėjo nuomone, ekspertizės aktas yra itin prieštaringas, neišsamus, neatitinkantis mokslinėje literatūroje ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų patologinio girtumo požymių, todėl teismas, atsisakydamas teismo posėdyje apklausti ekspertus, pažeidė teisę į gynybą.

3. Teismo posėdyje nuteistojo P. Č. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo P. Č. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 66 straipsnį, į nuteistajam P. Č. paskirtą bausmę neįskaitęs buvimo ekspertizės įstaigoje laiko.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 219 straipsnis, 305 straipsnis)

5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pirmiausiai nurodo, jog baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, dėl ko kaltinamasis aktas turi būti grąžintas prokurorui. Apeliaciniame skunde esminiu kaltinamojo akto trūkumu įvardijama tai, kad kaltinime nenurodyti jokie duomenys, patvirtinantys BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių buvimą ir neatskleistos visos reikšmingos aplinkybės, dėl ko nuteistasis P. Č. sužalojo nukentėjusįjį. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė tokių byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip esminis įstatymo reikalavimų neatitikimas, trukdantis teismui nagrinėti bylą bei pažeidžiantis nuteistojo teisę į gynybą.

6. BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nurodyta, kad kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą. BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse nurodo, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, Nr. 2K-435/2013, Nr. 2K-319/2014, Nr. 2K-161-511/2016).

7. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos ir kaltinamajame akte aprašytos visos esminės aplinkybės, būtinos kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kaltinamasis aktas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Aprašant P. Č. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte buvo nurodyti visi pagal BPK 219 straipsnį privalomi kaltinamojo akto turinio elementai. Kaltinamajame akte nurodyta P. Č. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, aprašyti konkretūs P. Č. veiksmai, kilę padariniai, iš jo yra aiškus nusikaltimo padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nuskalstamos veikos sudėties požymiai, kaltininkui inkriminuota veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Pažymėtina, kad iš subjektyviosios pusės nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, todėl kaltinamajame akte nurodomos aplinkybės, kad P. Č. „tyčia nužudė“ nukentėjusįjį yra perteklinės, tačiau inkriminuojamos tyčinės nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra aiškūs ir nuteistojo teisė gintis nuo suprantamo kaltinimo pažeista nebuvo. Kita vertus, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodyta netgi tai, kad P. Č. P. Š. nužudė tyčia. Tuo tarpu kaltinamajame akte nurodyti ne tik kaltės formą, bet ir tyčios rūšį, t. y. veikimą tiesiogine ar netiesiogine tyčia, nereikalauja nei BPK 219 straipsnio nuostatos, nei galiojanti teismų praktika. Dėl to yra išsamiai ir motyvuotai pasisakyta skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje. Apeliaciniame skunde gynėjas visiškai nepagrįstai nurodo ir apie tariamus proceso įstatymo pažeidimus – apie būtinumą dar kartą išdėstyti visas objektyviąsias nusikaltimo sudėties aplinkybes dėstant nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Tai turi būti padaryta tik nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje, t. y. nustatomoje dalyje. Skundžiamame nuosprendyje tai buvo išdėstyta tinkamai.

8. Svarbu pažymėti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nuteistasis naudojosi advokato teisine pagalba, todėl, kilus neaiškumams, turėjo realią galimybę išsiaiškinti visus jam kylančius neaiškumus dėl reiškiamo kaltinimo esmės ir pagrindo ar pasinaudoti teise apskųsti ikiteisminio tyrimo tyrėjo ar prokuroro veiksmus, tačiau šia procesine teise nesinaudojo. Paminėtina ir tai, kad iš nuteistojo P. Č. teisme duotų parodymų, apeliacinio skundo turinio matyti, kad kaltinimą jis suprato. Be to, nuteistojo gynėjas nenurodo jokių argumentų, kad gynyba būtų buvusi kitokia, jei P. Č. būtų kitaip supratęs kaltinamajame akte aprašytą jo nusikalstamą veiką. Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamasis aktas surašytas remiantis kasacinio teismo praktikoje išplėtotais kaltinamajam aktui keliamais reikalavimais, visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu nustačius ir kaltinamajame akte išdėsčius būtiną ir pakankamą informaciją (aplinkybes) BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo inkriminavimui. Nepaisant to, kad nuteistasis P. Č. ir jo gynėjas nesutinka su tam tikromis baudžiamojo proceso metu nustatytomis aplinkybėmis (pirmiausia, dėl to, kad nuteistasis jam inkriminuojamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia), kaltinimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra tinkamai surašytas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, apie kurių pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą teisėjų kolegija pasisakys vėlesnėse šios nutarties pastraipose.

9. Negalima sutikti ir su tuo, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, darydamas išvadą, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, nenurodė nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, būdo, kitų svarbių aplinkybių, dėl ko neaišku, kokias konkrečiai įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė teismas. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302–305, 307 straipsnių, taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus. Nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūrai ir turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Visos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūrinės dalys yra būtinos, jos išdėstomo BPK nustatytu eiliškumu. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbios aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl pagrįstai, toliau dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas dėl P. Č. kaltės formos ir rūšies, jų nekartojo. Apie tai, kad nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta laikantis BPK reikalavimų, jau buvo pasisakyta ir šio nuosprendžio 7 punkte.

Dėl nuteistojo P. Č. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

10. Skundžiamu nuosprendžiu P. Č. nuteistas už tai, kad nužudė P. Š., t. y. 2021 m. gruodžio 24 d., apie 19 val., tiksliau nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu peiliu tris kartus dūrė nukentėjusiajam P. Š. į pilvą ir krūtinę ir taip jį sužalojo, o nuo patirtų sužalojimų P. Š. 2021 m. gruodžio 25 d. ligoninėje mirė. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių klausimas, o gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo P. Č. kaltės forma ir rūšimi, prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius P. Č. kaltės, t. y. tyčios, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat kelia P. Č. pakaltinamumo klausimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji P. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti teisingai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo P. Č. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistajam P. Č. inkriminuotą nužudymą patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo P. Č. parodymai, liudytojų E. B., T. Z., A. S. parodymai, specialisto išvada Nr. M 1634/2021 (01) dėl P. Š. padarytų sužalojimų, Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 19/2022(01), kurioje konstatuota, kad ant P. Č. marškinėlių rastas kraujas, kurio DNR profilis sutampa su nukentėjusiojo P. Š. DNR profiliu, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-92/2022 dėl P. Č. galėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Įrodymai buvo įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

11. Nuteistasis P. Č. apklaustas pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl smurtinio poveikio nukentėjusiajam iš esmės neneigė. Jis pripažino, kad įvykio metu buvo nukentėjusiojo namuose ir niekas kitas negalėjo durti peiliu nukentėjusiajam, tačiau teigė neprisimenantis, kas įvyko tarp jo ir P. Š.. 2021 m. gruodžio 24 d. jis nuvažiavo pas sesers vyrą P. Š., pakeliui nusipirko alkoholinių gėrimų, juos vartojo kartu su nukentėjusiuoju. Prisimena, kad vakarojant P. Š. galando peilį, nes reikėjo atpjauti žuvies. P. Č. peiliu pjaustė žuvį, nukentėjusysis sėdėjo prie stalo, ieškojo duonos. Jie buvo išgėrę 6 litrus 6 procentų stiprumo alaus, daugiau nei pusę butelio degtinės. Nukentėjusysis dar kažkam skambino, kad atneštų degtinės. P. Č. teigia daugiau nieko neprisimenantis, atsipeikėjo tik areštinėje. Nukentėjusysis buvo jo geras draugas, jokių konfliktų su juo neturėjo. Iš tyrėjos išgirdo, kad yra įtariamas sužalojęs P. Š., ėmė suvokti, kad jis tai galėjo padaryti, nes niekas kitas daugiau to padaryti negalėjo. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu P. Č. taip pat davė tokius pačius parodymus, paaiškino, kad įvykio dieną nuvyko pas nukentėjusįjį, atsivežė alkoholinių gėrimų, juos gėrė virtuvėje. Išgėrė 6 litrus alaus, pusę butelio degtinės. Po to dėl alkoholio nieko nepamena. Su nukentėjusiuoju jokių konfliktų neturėjo, neįsivaizduoja, kas galėjo tarp jų įvykti. Kaltę pripažino, nes daugiau niekas kitas P. Š. negalėjo sužeisti, nurodė, kad gailisi (2 t., b. l. 154–155). Papildomų apklausų metu, taip pat ir apklausiant jį sprendžiant kardomosios priemonės klausimą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistasis taip pat teigė, kad pripažįsta padaręs nusikaltimą, niekas kitas pas nukentėjusįjį neateidavo, tačiau įvykio aplinkybių nurodė neprisimenantis (2 t., b. l. 160–161, 173–174; 3 t., b. l. 26–29).

12. Tai, kad nuteistasis P. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir liudytojų E. B., T. Z. ir A. S. parodymai. Minėti liudytojai yra nukentėjusiojo kaimynai ir įvykio vakarą tiesiogiai bendravo su sužeistu nukentėjusiuoju, kuris jiems pasakė, kad jį subadė „švogeris“ (P. Č. yra nukentėjusiojo žmonos brolis), sakė, kad „jis pabėgo, nes jį būtų nužudęs“. Be to, pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai L. M. ir A. N. parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, rado lovoje gulintį P. Č., jis atrodė neblaivus, ant jo buvo kraujo žymių. Iš Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 19/2022(01) taip pat matyti, kad ant P. Č. marškinėlių buvo rastas žmogaus kraujas, kurios DNR profilis sutampa su P. Š. DNR profiliu. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, įvykio metu nukentėjusiojo namuose buvo tik P. Š. ir nuteistasis P. Č., todėl niekas kitas nusikaltimo padaryti negalėjo, to neneigia ir pats nuteistasis. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad, be nuteistojo P. Č., P. Š. galėjo būti sužalotas kitų asmenų. O jau aptartų įrodymų visuma, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, patvirtina, kad tai padarė būtent P. Č.. Nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo P. Š. mirtį, išskyrus nuteistojo P. Č. panaudotą smurtą gyvybei pavojingu įrankiu – peiliu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog būtent nuteistasis P. Č. padarė P. Š. sužalojimus peiliu, dėl ko nukentėjusysis dėl durtinių – pjautinių pilvo ir krūtinės ląstos sužalojimų mirė, yra teisinga ir pagrįsta. Jų neginčija ir pats nuteistasis, ir jo gynėjas apeliaciniame skunde.

13. Kaip jau minėta, pats nuteistasis P. Č. viso baudžiamojo proceso metu pripažino, kad įvykio metu jis galėjo atlikti aktyvius veiksmus peiliu ir taip nužudyti nukentėjusįjį, tačiau nurodė, jog dėl neblaivumo neprisimena, kaip tai padarė ir kodėl taip pasielgė. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad nuteistasis nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, keliamos versijos, jog nukentėjusysis galėjo būti nužudytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis, nuteistajam veikus staiga labai susijaudinus bei dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusio asmens elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuteistojo gynėjo įvykių versijos yra nepagrįstos ir atmetamos.

14. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai nustatyti visi šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Iš objektyviosios pusės būtina nustatyta, kad kaltininkas padarė priešingą įstatymui pavojingą veiką, kilo pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kad tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

14.1. Šioje byloje nustatyta, kad P. Č. peiliu tris kartus dūrė nukentėjusiajam P. Š. į pilvo dešinę, kairę puses bei krūtinės vidurio liniją, dėl ko jam buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. M 1634/2021 (01) nustatyti sužalojimai, kurie komplikavosi vidiniu bei išoriniu nukraujavimu, koma, šoku, kvėpavimo, širdies ir kepenų veiklos nepakankamu, dėl ko P. Š. ligoninėje mirė. Šie P. Č. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vietos – pilvas, krūtinė – gyvybiškai svarbios. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant iš to, kad P. Š. buvo padarytos daugybinės pjautinės žaizdos, kurių kanalų gylis siekia 12–18 cm, darytina išvada, jog nuteistojo fizinis poveikis buvo stiprus. Pažymėtina, kad visi sužalojimai buvo padaryti peiliu, kurio geležtės ilgis 12 cm, tačiau vienos iš žaizdos kanalas siekia net 18 cm, kas reiškia, jog P. Č. peiliu dūrė stiprius smūgius, į kūną durdamas visą geležtę ir peilio rankeną. Nustatytus sužalojimus nuteistasis padarė peiliu, sužalojimų padarymo metu pagal jų lokalizaciją P. Š. buvo vertikalioje padėtyje, priekiu ar šonu atsisukęs į nuteistąjį. Šie P. Č. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, nors ir neblaivus, tačiau, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, būdamas suaugęs, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog, peiliu suduodamas tris smūgius į gyvybiškais svarbias kūno vietas (pilvą, krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog P. Č. nesiekė nukentėjusiojo mirties, nesudaro pagrindo jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kitaip nei pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, jog nuteistasis nenorėjo P. Š. mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau patvirtina, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nuteistojo siekio nužudyti nukentėjusįjį jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą nuosprendį, kuriame, visas abejones vertinant kaltinamojo naudai, konstatuota, jog P. Č. nužudė nukentėjusįjį P. Š. veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių atsiradimo. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų siekęs nužudyti nukentėjusįjį, tačiau akivaizdu, kad, suduodamas daugybinius smūgiu peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, galimoms savo veiksmų pasekmėmis buvo abejingas. Tai, be kita ko, patvirtina ir nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – sužalojęs nukentėjusįjį, P. Č. pastarojo sveikatos būkle visiškai nesidomėjo ir nepasirūpino, kad jam būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba, nors matė, kad nukentėjusysis gausiai kraujavo, tačiau nuėjo į kitą kambarį ir užmigo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kaltės formą ir rūšį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, jas jau vertindamas nuteistojo naudai, ir padarė pagrįstą išvadą, jog P. Č. nužudė P. Š. netiesiogine tyčia.

15. Nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, kad P. Š. tyčia būtų siekęs itin įžeisti nuteistąjį, stengdamasis išprovokuoti konfliktą, nėra. Taip pat nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, t. y. kėsinosi į kaltininko gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ar pan. Tuo labiau, kad pats nuteistasis nurodė, jog nukentėjusysis P. Š. buvo ramaus būdo, jis vengdavo konfliktų, su juo sunku susipykti. Specialisto išvadoje Nr. G 1151/2021 (05) nurodyta, kad ant P. Č. kūno buvo rastas odos įdrėskimas kairio riešo srityje, kuris padarytas prieš 1,5–2 savaitės iki 2021 m. gruodžio 24 d. įvykio, kitų sužalojimų nebuvo rasta (2 t., b. l. 183), kas paneigia gynybos iškeltą versiją, jog P. Č. smurtinius veiksmus galėjo atlikti gindamasis. Pažymėtina, kad versiją dėl to, jog nužudymas galėjo būti padarytas dėl didelio susijaudinimo, veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nuteistasis ir jo gynėjas iškėlė tik apeliaciniame skunde, jokių aplinkybių, pagrindžiančių šias gynybines versijas, viso baudžiamojo proceso metu ne kartą apklaustas nuteistasis taip pat nenurodė. Įvertinus visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. Č. veikos padarymo metu buvo paprastoje emocinėje būsenoje (t. y. kilus asmeninio pobūdžio konfliktui sureagavo spontaniškai ir neadekvačiai), kuriai lemiamą įtaką turėjo nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne nuteistojo gynėjo skunde nurodomas neteisėtas, provokuojantis ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis.

16. Nuteistojo gynėjas skunde taip pat teigia, kad P. Č. nesiekė ir nenorėjo P. Š. mirties, neturėjo nei motyvų, nei tikslo jį nužudyti, nenumatė pasekmių ir jų nesuvokė. Apeliaciniame skunde gynėjas bando pagrįsti, kad nuteistasis nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau tokia apeliacinio skundo išvada yra subjektyvi, ją pagrindžiantys argumentais neįtikinami ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl P. Č. kaltės nužudžius P. Š.. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisias, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju P. Č. pasirinktas įrankis – peilis, kurį nuteistasis pripažino prieš nusikalstamos veikos padarymą galandęs, veikimo pobūdis – smūgiavimas peiliu nukentėjusiajam į pilvą ir krūtinę, kur yra svarbiausi gyvybines funkcijas palaikantys organai, padarytų sužalojimų kanalų gylis, rodo, kad toks P. Č. veikimas buvo labai pavojingas P. Š. gyvybei, sunkių veikos padarinių kilimas buvo neišvengiamas ir nuteistasis, būdamas suaugęs, pakankamo protinio išsivystymo asmuo, to nesuvokti negalėjo.

17. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi atskiri bylos įrodymai (policijos pareigūnų parodymai, kad P. Č. sulaikymo metu buvo vangus, nesuprato dėl ko yra sulaikomas, liudytojai apklaustų kaimynų paaiškinimai, kurie, gynėjo teigimu, nepatvirtina P. Č. tyčios nužudyti nukentėjusįjį), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

18. Niekuo nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino P. Č. motyvo ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, neva nėra jokių motyvų, kodėl nuteistasis galėjo nužudyti savo sesers vyrą P. Š., su kuriuo jį siejo draugiški santykiai, jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nešalina. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas nenustatė, kad P. Č. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas jokio motyvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas. Teismų praktikoje nurodoma, kad nužudymas gali būti padaromas šeiminių, buitinių ar asmeninių kivirčų, abipusių muštynių metu. Jo motyvai gali būti įvairūs – nulemti negatyvių, neutralių ar altruistinių paskatų. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis buvo neblaivūs. Liudytojai A. S., T. Z., E. B., kurie betarpiškai bendravo su nukentėjusiuoju po jo sužalojimo, patvirtino, kad nukentėjusysis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jį sužalojo P. Č., vartojo necenzūrinių žodį, džiaugėsi, kad jam pavyko pabėgti, žiemos metu pas kaimynus atėjo vilkėdamas vien tik marškinėlius, kas taipogi patvirtina buvusį asmeninį konfliktą, dėl kurio nukentėjusysis buvo sužalotas ir turėjo palikti savo namus. Taigi byloje iš esmės konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymą lėmė asmeninis motyvas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nurodė neprisimenantis įvykio aplinkybių, todėl nusikalstamos veikos motyvo konkretizavimas šiuo atveju yra apsunkintas nuteistojo nenoru atskleisti visų įvykio detalių, tačiau tai šiuo atveju nekeičia objektyviai nustato fakto – intensyvių smurtinių veiksmų naudojant peilį prieš kitą asmenį – teisinio vertinimo. Kita vertus, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 129 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai, todėl nėra privalomi įrodinėti ir nuteistojo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Galima sutikti, kad skundžiamame nuosprendyje P. Č. motyvo nužudyti P. Š. teismas tiksliai nenustatė, nes pats nuteistasis to nežino ir neprisimena dėl girtumo, tačiau, kita vertus, bylos duomenų visuma leidžia padaryti išvadą, kad nužudymas padarytas dėl asmeninių paskatų konflikto metu, o tą konfliktą nulėmė jo dalyvių, pirmiausia – paties nuteistojo P. Č., apsvaigimas nuo alkoholio. Galima sutikti, kad išsiblaivęs jis gali nieko neprisiminti, gali nesuprasti savo buvusio elgesio, labai dėl to gailėtis, tačiau akivaizdu, kad, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, jis elgėsi kitaip ir girtumas turėjo lemiamos įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

19. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, o būtent, sulaikant nuteistąjį P. Č. jo išsakytomis frazėmis. Pasak skundo autoriaus, šie duomenys gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarka ir jais negalėjo būti grindžiama P. Č. kaltė.

20. Išties, kaip teisingai nurodo apeliantas, tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų suformuota praktika kelia griežtus reikalavimus įtariamo asmens apklausai ir jo teisių į gynybą (įskaitant teisę neduoti parodymų) kontekste ir draudžia neformalias, procesiniuose dokumentuose nefiksuojamas įtariamųjų apklausas. BPK 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nurodytas pranešimas apie įtarimą. BPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio kodekso 187 straipsnyje nustatytus veiksmus, t. y. prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju.

21. Iš byloje esančių duomenų (tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, P. Č. laikino sulaikymo protokolo (3 t., b. l. 12)) matyti, kad P. Č. buvo sulaikytas 2021 m. gruodžio 24 d., 19 val. 45 min., tuo metu, kai policijos pareigūnai atvyko pagal gautą pranešimą dėl sužaloto asmens, t. y. po nusikalstamos veikos padarymo. 2021 m. gruodžio 25 d., t. y. kitą dieną po sulaikymo, P. Č. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir tą pačią dieną jis pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytojais buvo apklausti sulaikymą vykdę pareigūnai L. M. ir A. N.. Šie liudytojai patvirtino, kad nuvykus nurodytu adresu P. Č. miegojo, atrodė neblaivus, ant jo buvo kraujo žymių, buvo piktas, sunkiai orientavosi. P. Č. sulaikymo aplinkybės užfiksuotos ir vaizdo įraše iš policijos pareigūnų „Bodycam“ įrenginio. Šių liudytojų parodymų analizė ir vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės leidžia daryti priešingą nei apeliaciniame skunde nurodomą išvadą, t. y. kad sulaikant nuteistąjį jo, kaip sulaikyto ir įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nebuvo vykdoma, sulaikyme dalyvavę pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Šie pareigūnai taip pat neatliko P. Č. apklausos apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pareigūnai parodė tik apie paties P. Č. sulaikymo aplinkybes ir jo elgesį sulaikymo metu. Teismas pagrįstai pareigūnus apie šias aplinkybes apklausė ir šiais parodymais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad logiška, jog, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją. Praktiškai, kai asmenys sulaikomi po nusikalstamos veikos jos padarymo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan.

23. Išanalizavus bylos duomenis, susijusius su nuteistojo (tuo metu įtariamojo) P. Č. sulaikymo aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad sulaikymo metu dalyvavę pareigūnai vykdė sulaikyto ir įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens apklausą. Pareigūnų bendravimo su sulaikytuoju trukmė buvo epizodiška, pareigūnas L. M. tik paklausė P. Č., ar buvo su kuo konfliktas, ar sulaikomasis yra neblaivus, P. Č. konfliktą neigė. Sulaikytajam paaiškinta, kad vyks į Biržus į policiją pasiaiškinti Taigi šioje konkrečioje situacijoje laikytina, kad tokie pareigūnų veiksmai nebuvo sulaikytojo apklausa. Visos šios aplinkybės užfiksuotos ir vaizdo įraše. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas policijos pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie P. Č. sulaikymo aplinkybes bei vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes įrodymais ir remdamasis šiais duomenimis BPK nuostatų nepažeidė.

24. Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad P. Č., net ir būdamas neblaivus, nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, P. Č. neabejotinai suprato, jog savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad po daugybinių smūgių peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas labai tikėtina, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis P. Č. nužudė nukentėjusįjį P. Š. veikdamas netiesiogine tyčia, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir nuteistąjį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti pagrindo nėra.

Dėl patologinio girtumo

25. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, nes buvo patologinio girtumo būsenoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tikint nuteistojo parodymais, kad jis neatsimena dalies įvykio aplinkybių dėl suvartoto alkoholio, tai jo atsakomybės dėl įvykdyto labai sunkaus nusikaltimo nešalina. Pagal BK 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinimu, skirstomi į tris grupes: 1) dėl chroniškos psichikos ligos; 2) dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo; 3) dėl kitokios patologinės būsenos, kuriai, teismo medicinos požiūriu, priskiriamas ir patologinis girtumas, suprantamas kaip staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai ir dėl atsiradusių haliucinacijų žmogus praranda sąlytį su išoriniu pasauliu. Patologinis girtumas trunka neilgai ir atsiranda persipynus keliems išoriniams bei vidiniams faktoriams, kurie, kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, veikia organizmą nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio ir stiprumo. Be to, patologinis girtumas trunka neilgai – iki kelių valandų, po ko asmuo užmiega, o prabudęs visiškai nieko neprisimena.

26. Tuo tarpu šioje byloje aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nuteistasis nagrinėjamo įvykio metu buvo patologinio girtumo būsenos, nenustatyta. Nagrinėjamo įvykio dieną P. Č. išgėrė didelį alkoholio kiekį, 2021 m. gruodžio 24 d., t. y. praėjus daugiau nei valandai po nusikalstamos veikos padarymo, P. Č. buvo nustatytas 2,16 promilės girtumas, kas taip pat patvirtina pakankamai didelį išgertuvėse suvartotą alkoholio kiekį ir sąlygoja pagrindą spręsti, jog nuteistajam pasireiškė paprastasis (fiziologinis), o ne patologinis girtumas.

27. Nuteistojo patologinio girtumo galimybe pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido suabejoti ir vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų „Bodycam“ įrenginių, kuriuose užfiksuotas P. Č. elgesys jo sulaikymo metu. Pažymėtina, kad pranešimas Bendruoju pagalbos telefonu dėl subadyto asmens buvo gautas 2021 m. gruodžio 24 d., 19 val. 17 min., tuo tarpu policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 19 val. 38 min., t. y. praėjus 21 minutei po nusikalstamos veikos padarymo. Minėtame vaizdo įraše matyti, jog policijos pareigūnai įeina į nukentėjusiojo namus, kviečia nuteistąjį, randą jį gulintį lovoje. Pareigūnui pašaukus, kad atsikeltų, vyriškis atsiremia ranka, pakelia galvą, kas patvirtina, jog nuteistasis giliai nemiegojo, nors būtent specifiniai požymiai (gilus miegas po veikos padarymo, visiškas veikos aplinkybių neprisiminimas, pasimetimo būsena) padeda atskirti patologinį ir fiziologinį girtumą. Pažymėtina, kad šios patologinio girtumo klinikos – gilus miegas, nurodytos ir nuteistojo gynėjo skunde taip pat ir gynybos pateiktoje specialisto išvadoje, tačiau tokių duomenų apie nuteistojo gilų miegą po nusikalstamos veikos padarymo baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, iš užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad P. Č. nubunda vien tik nuo policijos pareigūnų kreipimosi į jį, jis staigiai pakelia galvą ir atsisėda, jo nereikia žadinti naudojant fizinį poveikį, todėl nėra pagrindo teigti, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo patologinio girtumo būsenoje, po ko giliai užmigo. Nors vaizdo įraše P. Č. atrodo apsvaigęs, svirduliuoja, tačiau jis prisistato, klauso policijos pareigūnų nurodymų, paklausus, ar jis turi prie savęs aštrių daiktų, atsako teigiamai, neigia buvus konfliktą, apsiauna batus, kas taipogi nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo psichine būsena.

28. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nesivadovavo teismo psichiatro eksperto K. D. specialisto išvada Nr. S3/2022. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymą privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, atliktas daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, ir šių asmenų surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-118-489/2019).

29. Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys. Jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateiktos specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018). Būtent tokia situacija susiklostė ir šioje byloje.

30. Gynybos pateiktoje specialisto teismo psichiatro K. D. išvadoje (3 t., b. l. 160–167) nurodyta, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2021 m. gruodžio 24 d., apie 19 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, dėl išsivysčiusio ūmaus psichozinio epizodo – patologinės girtumo būklės negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Rizikos veiksniai, galėję išprovokuoti patologinį girtumą, yra šie: organiniai galvos smegenų pakitimai po galvos smegenų traumos ir po patirtos smegenų hipoksijos (deguonies trūkumo), segant covidine pneumonija su vėlai pradėtu gydymu; organiniai psichikos sutrikimai; frustracija, susijusi su komplikuota konfortacine situacija šeimoje. Gynėjas pateikė dar ir specialisto psichologo A. S. specialisto išvadą (3 t., b. l. 177–182), kurioje nurodyta, kad galima kelti prielaidą, kad P. Č. įprastai yra optimistiškas, vidutiniškai stresui atsparus asmuo. Tačiau dėl gyvenime besiklostančių įvykių, šiuo metu gali būti jaučiami intensyvesni depresijos simptomai, nerimo jausmas. Tiriamasis kartais gali elgtis impulsyviai, gali būti nekantrus, tačiau šios savybės nėra išreikštos iki probleminio lygio. Tikėtina, kad tiriamasis įprastinėse gyvenimo situacijose yra pasyvus, paklusnus. Iškilus abejonėms dėl P. Č. psichinės būklės veikos padarymo metu, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp pirminės specialisto išvados ir gynybos pateiktos konsultacinės išvados, pirmosios instancijos teisme buvo paskirta stacionarinė komisinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Gautame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu 2021 m. gruodžio 24 d. galėjo suprasti (visiškai) savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, jis buvo paprasto girtumo būsenoje. Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, jog paprastam girtumui yra būdinga tai, kad po nusikalstamos veikos asmeniui būna negilus miegas (pareigūnams pasakius, kad atsikeltų, P. Č. atsisėdo ir pradėjo su jais bendrauti); neužfiksuoti sąmonės sutrikimų ar psichozės simptomų, asmuo adekvačiai reaguoja į aplinką; sulaikymo metu buvo gynybiškas, konfliktavo, vartojo įžeidžiančius pasisakymus; taip pat buvo sutrikusi jo koordinacija, simptomai blėso palaipsniui. Būtent ekspertizės akte nurodyti ir baudžiamosios bylos įrodymais nustatyti P. Č. veiksmai po įvykdytos nusikalstamos veikos prieštarauja patologinio girtumo klinikai, kuriai, kaip sutinkama ir gynėjo apeliaciniame skunde, būdingas gilus miegas, apatija, vangumas, nuovargis, nesipriešinimas, abejingumas buvusiam įvykiui, kuriuo metu būna sutrikusi orientacija, tuo tarpu P. Č. veiksmai liudija jį buvus paprasto girtumo būsenoje, kuomet elgėsi visiškai priešingai.

31. Nors gynėjas apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė papildomai apklausti konsultacinę specialisto išvadą surašiusį ekspertą K. D., tokius gynėjo prašymus teisėjų kolegija atmetė. Ekspertas (specialistas) į teismo posėdį šaukiamas apklausti tik tuo atveju, kaip teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti, taip pat prieštaravimams pašalinti. Specialisto išvados ir ekspertizės akto neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims teismų praktikoje yra šalinami ne vien apklausiant išvadas pateikusius specialistus, ekspertus, bet ir skiriant naujus ekspertinius tyrimus, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta paskyrus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.

32. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje ir konsultacinėje išvadoje esantiems prieštaravimams dėl P. Č. gebėjimo nusikalstamos veikos padarymo metu suprasti savo veiksmus ir juos valdyti buvo paskirta ekspertizė. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismo padarytos išvados ne tokios, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi K. D. specialisto išvados surašymo aplinkybes, nustatė tam tikrą specialiojo tyrimo neišsamumą (pvz., dėl to, kad specialistui K. D. buvo pateiktas tik kaltinamasis aktas ir P. Č. medicininiai duomenys, nuteistojo psichinė būklė buvo tiriama tik vieną dieną), vertino šios specialisto išvados trūkumus ir jų įtaką tyrimo rezultatų teisingumui, vertino ir analizavo šiuos specialiuosius duomenis kitų bylos įrodymų kontekste ir pagrįstai šia išvada nesirėmė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vertinant konsultacinės išvados turinį, matyti, kad specialisto K. D. atsakymai į klausimus išimtinai teorinio, tikimybinio pobūdžio, itin abstraktūs, grindžiami tik moksline literatūra. Nors minėtas specialistas nurodo, kad patologinio girtumo riziką galėjo padidinti praeityje turėta trauma, sudėtingi asmeniniai santykiai, tačiau pažymėtina, kad šie veiksniai P. Č. gyvenime egzistavo jau kurį laiką, tačiau tai P. Č. polinkio girtauti anksčiau neįtakojo. Pažymėtina, kad buvusi nuteistojo sutuoktinė L. Č. apklausta teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ir anksčiau P. Č., padauginęs alkoholio, kitą dieną nelabai prisimindavo kas buvo, jam reikėdavo priminti. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto taip pat matyti, kad tyrimą atlikusiam ekspertui nuteistasis nurodė, kad alkoholį vartoja apie 20 metų, būdavo kelias dienas trunkančių užgėrimų bei amnestinių pasigėrimų (neatsimindavo, ką kalbėdavo ir kaip elgdavosi). Minėtos aplinkybės, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, taip pat patvirtina, kad P. Č. vartojant alkoholį yra būdinga įvykių amnezija ir ji nėra išskirtinai siejama su patologinio girtumo būsena. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje nurodoma, kad patologinis girtumas pasibaigia giliu terminaliniu miegu, tačiau nagrinėjamu atveju specialistas K. D. nevertino vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas P. Č. elgesys iš kart po nusikalstamos veikos padarymo, jo pabudimo aplinkybė, todėl ši aplinkybė dėl staigaus P. Č. pabudimo atvykus policijos pareigūnams liko tinkamai neįvertinta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje gynybos iniciatyva pateikta konsultacinė išvada negali būti vertinama kaip objektyvus įrodymas ir niekaip nepaneigia nei byloje jau anksčiau aptartų ir nustatytų aplinkybių, nei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų dėl P. Č. gebėjimo nusikalstamos veikos padarymo metu suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Priešingai, atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados, visas ekspertizės akto turinys visiškai paneigia gynėjo pateiktas specialistų išvadas.

33. Įvertinus ne kiekvieną iš paminėtų aplinkybių atskirai, o jų visumą, darytina išvada, kad ekspertizės akte Nr. 75U-II-92/2022 padarytos išvados dėl P. Č. psichinės būklės ir jo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę paneigia gynybos iniciatyva atliktų tyrimų metu gautas išvados. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Pažymėtina, kad P. Č. ekspertinėje įstaigoje buvo tiriamas daugiau nei dvi savaites, ekspertizės aktą surašė trys ekspertai, iš jų du priklausantys Pirmosios kategorijos teismo ekspertams. Atliktos ekspertizės metu buvo vertinama visa baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir gynybos pateiktos specialisto išvados, medicininiai dokumentai. Teisėjų kolegijos nuomone, stacionarinės ekspertizės akto išvados jokių abejonių nekelia ir dar papildomai aiškintis P. Č. psichikos būklę pagrindo nėra.

34. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, o išdėstytų aplinkybių visuma paneigia apelianto skundo argumentus ir patvirtina, jog pastarasis jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei padarė būdamas paprasto girtumo būsenos. Fiziologinis (paprastas) girtumas baudžiamosios atsakomybės už tokioje būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio, nepašalina (BK 19 straipsnio 1 dalis). Tai grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda kontrolę savo veiksmams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pats savo valia, niekieno neverčiamas, piktnaudžiavo alkoholiu ir tai sukėlė tokią jo girtumo būklę, kuriai esant jis nužudė P. Š.. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai nenustatė pagrindo apklausti konsultacinę išvadą surašiusį ekspertą, siekiant nustatyti nuteistojo galimybes įvykio metu suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, kadangi visos abejonės dėl P. Č. nepakaltinamumo buvo pašalintos teisminio nagrinėjimo metu paskyrus teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę. Prašymas apklausti papildomai tą patį ekspertą apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atmestas tuo pačiu pagrindu.

35. Skundžiamu nuosprendžiu P. Č. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliaciniame skunde dėl nuteistajam paskirtos bausmės plačiau nepasisakyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam P. Č. paskyrė bausmę, neperžengdamas baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijų ribų ir nepažeisdamas BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų, konstatuoja, kad nuteistajam P. Č. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga.

36. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytų bausmės skyrimo pagrindų ir nuteistajam paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, konstatavo, kad egzistuoja dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai) ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija pastebi, kad P. Č. tik iš dalies pripažino savo kaltę, tiksliai neprisiminė konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo bei pastarojo sužalojimo aplinkybių, kėlė įvairias versijas, todėl, sprendžiant dėl P. Č. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, P. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė jau buvo įvertinta nuteistojo naudai. Kartu pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu teismas P. Č. paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam minimumui. Skirti nuteistajam švelnesnę bausmę negu numatyta baudžiamajame įstatyme neprašoma netgi paduotame apeliaciniame skunde. Taikyti BK 62 straipsnį nėra šiame straipsnyje numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. P. Č. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.

37. Tačiau teisėjų kolegija gynėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkina ir skundžiamą nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas netinkamai taikė BK 66 straipsnio nuostatas, nes į P. Č. paskirtą bausmę neįskaitė stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu P. Č. buvimo ekspertizės įstaigoje laiko.

38. BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kaltinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pagal BPK 140 straipsnio 13 dalį laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad į P. Č. paskirtą laisvės atėmimo bausmę teismas kaip tik ir įskaitė jo laikino sulaikymo laiką nuo 2021 m. gruodžio 24 d. iki 2021 m. gruodžio 25 d. Tačiau į bausmę neįskaitė ir net nepasisakė dėl laiko, kurį P. Č. išbuvo ekspertizės įstaigoje atliekant jam stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. BPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. BPK 141 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad į ekspertizės įstaigą gali būti atiduotas ir kaltinamasis. Nustatyta, kad šioje byloje pats pirmosios instancijos teismas 2022 m. liepos 11 d. nutartimi paskyrė kaltinamajam P. Č. stacionarinę komisinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ir jos atlikimą pavedė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertiniam skyriui. Teismo nutartyje paminėta, kad ekspertizės atlikimui P. Č. atiduodamas į ekspertizės įstaigą (4 t., b. l. 18). Iš nurodytoje ekspertizės įstaigoje P. Č. atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 matosi, kad šios ekspertizės atlikimas truko ir P. Č. šioje ekspertizės įstaigoje buvo laikomas nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. lapkričio 18 d. (4 t., b. l. 31). Neįskaitęs šio laiko į suėmimo laiką, o po to ir į P. Č. paskirtą bausmę, teismas pažeidė ne tik BPK 141 straipsnio 1 dalies, bet ir BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šios klaidos ištaisymas lengvina nuteistojo P. Č. teisinę padėtį, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 66 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų. Nurodytoje ekspertizės įstaigoje P. Č. išbūtas laikas įskaitomas į jam paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į nuteistajam P. Č. paskirtą bausmę papildomai įskaityti stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu P. Č. buvimo ekspertizės įstaigoje laiką nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. lapkričio 18 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAiva SurvilienėLinas Šiukšta