- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-106-958/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis, Kristina Latožienė
- Nuteistasis
- D. B.
- Kategorijos
- 1.1.7.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.8.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.9.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.25.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio, Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir vadovaujantis BK 64¹ straipsniu jam paskirta galutinė bausmė - 40 parų areštas. Įskaitytas į bausmės laiką D. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. liepos 1 d. (2 dienos), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta D. B. baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. liepos 1 d. bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota automobilio „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 4 680 Eur, išieškant ją iš D. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. B. vairavo motorinę kelių transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2023 m. birželio 30 d., laikotarpiu nuo 9.14 val. iki 9.28 val. kelio ruože Vilnius – Utena, Nr. A14, nuo 85,65 kilometro iki Kupiškis – Utena, Nr. 118, 45,45 kilometro, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo MB „Carrentino“ priklausantį automobilį „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,73 prom. neblaivumas. Šiais savo veiksmais D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir arešto bausmę atidėti. Sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą.
3. Apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu būtų tikslinga skirti švelnesnę bausmę arba taikyti BK 75 straipsnį ir arešto bausmės vykdymą atidėti, nes tam yra visos sąlygos: yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, pilnai pripažino kalę, gailisi, žada atlyginti žalą, kai įsidarbins. Realus arešto bausmės atlikimas yra per griežta bausmė pirmą kartą teisiamam asmeniui už padarytą neatsargų nusikaltimą.
4. Taip pat mano, jog lengvinančios aplinkybės sudaro pagrindą sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, terminą. Teisė vairuoti transporto priemonė yra jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras R. D. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodoma, jog teismas įvertino skunde nurodytas apelianto aplinkybes paskiriant jam tiek bausmę, tiek parenkant ir skiriant baudžiamojo poveikio priemones, jų tarpe ir uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas E. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė D. S. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. B.apeliacinis skundas atmetamas.
7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. B. neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su jam paskirta arešto bausme, prašo skirti švelnesnę bausmę arba paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti. Taip pat prašo sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
9. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
10. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. B. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę.
11. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
12. Pirmosios instancijos teismas D. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrė 60 parų arešto bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – 40 parų arešto. Skirdamas bausmę nuteistajam D. B. apylinkės teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertino nuteistojo D. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. įvertino tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, yra baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus, turi galiojančių nuobaudų, be to, jis jau buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimą, dėl ko jau buvo netekęs teisės vairuoti. Teismas įvertino ir tai, kad kaltinamasis nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Atsižvelgta į tai, kad D. B. transporto priemonę vairavo neblaivus ir sukėlė eismo įvykį, iš kurio pasišalino. Jo vairavimas sukėlė žalą kitų asmenų turtui ir sveikatai, buvo itin pavojingas ne tik jam pačiam, bet ir kitų asmenų saugumui, sveikatai bei gyvybei, jų turtui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. B. išvadų iš administracinių pažeidimų nepadarė, neteisėti veiksmai sunkėja – šį kartą jis padarė nusikalstamą veiką, todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti parinkus vieną iš griežtesnių BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmės rūšių – areštą. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad D. B. yra pažeidinėti įstatymus linkusi asmenybė, kuriam švelnesnės bausmės skyrimas iš esmės jokios įtakos nepadarytų. Juolab, jog neteisėti veiksmai vis sunkėja, jam jau buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, o nagrinėjimu atveju vairavo automobilį, kai nustatytas 1,73 promilės neblaivumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad trumpalaikis laisvės atėmimas yra adekvati ir pakankama bausmė, kad sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ir skirta tam, kad nubausti jį bei paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrintų jos realų įvykdymą bei teisingumo principo įgyvendinimą.
13. Nuteistasis D. B. nurodo, kad paskirta arešto bausmė yra per griežta pirmą kartą teisiamam asmeniui už padarytą neatsargų nusikaltimą, jis savo kaltę pripažino bei gailėjosi taip pasielgęs. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino bei nurodė, kad įvykio metu automobilį vairavo R. M.. Taigi, pats nuteistasis ieškojo būdų, kaip išvengti atsakomybės, prašė liudytojo prisiimti atsakomybę, sukūrė melagingą versiją, įtraukdamas į ją kitus asmenis, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ir pripažino savo kaltę bei nurodė besigailintis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo galėjimasis negali būti vertinamas nuoširdžiu. Be to, jo padaryta veika priskirtina prie tyčinės kaltės formos, o ne, kaip nurodo nuteistasis, padaryta dėl neatsargumo.
14. Pažymėtina, jog skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama į nuteistojo teistumą, tačiau kartu su šiomis aplinkybėmis vertindama D. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, skirti švelnesnę bausmę teisėjų kolegija nemato pagrindo. Kaip jau minėta, nuteistasis ne kartą yra baustas administracine tvarka, jam jau buvo atimtos teisės vairuoti transporto priemonę, tačiau iš paskirtų nuobaudų nuteistasis nepasimokė, jo neteisėta veika vis sunkėja. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. B. pirmosios instancijos teismo paskirta trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, todėl ją švelninti nėra pagrindo.
15. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą.
16. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.
17. Atsižvelgiant į paminėtą įstatymo nuostatą, nuteistasis D. B. formaliai atitinka bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau priimdamas sprendimą atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistasis sukėlęs eismo įvykį, iš jo ne tik, kad pasišalino, bet ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės neteisėtu būdu. Nuteistojo daromi KET pažeidimai sunkėja, jis sistemingai daro kelių eismo taisyklių nusižengimus, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistasis ir atitinka formalias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą nėra jokio pagrindo, nes pasiekti bausmės tikslus šiuo metu galima tik paskyrus realią arešto bausmę.
18. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti. BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (vidurkis – 3 metai). Pagal teismų praktiką sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) – skyrimo, šios poveikio priemonės termino nustatymo klausimus, atsižvelgiama į ankstesnius kaltininko administracinius baustumus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2008, Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-103/2010, Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-329/2013, Nr. 2K-431/2013, Nr. 2K-401/2014, Nr. 2K-261-489/2018, Nr. 2K-279-719/2018, Nr. 2K-372-693/2018 ir kt.), į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, asmens kaltės pobūdį, kaltininko asmenybę, įvertinamas prevencinis šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslas – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius.
19. Nagrinėjamu atveju D. B. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones ir būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 promilių neblaivumas). Nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nustatytas girtumas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (važiavo ryte (laikotarpiu nuo 9.14 val. iki 9.28 val.) kelio ruože Vilnius – Utena, Nr. A14, nuo 85,65 kilometro iki Kupiškis – Utena, Nr. 118, 45,45 kilometro, atsitrenkė į „Ford Focus“ automobilį, kuris važiavo ta pačia kryptimi. Po smūgio į automobilį nuteistasis nuvažiavo), rodo, jog D. B. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra pavojingas ir šiurkštus, o tokie nuteistojo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Šiuo metu niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Nuteistasis sistemingai daro administracinius pažeidimus, jau anksčiau jam buvo atimtos teisės vairuoti transporto priemonę. Visos paminėtos aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja kaip nedrausmingą eismo dalyvį ir leidžia daryti išvadą, kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimo pažeidimas, draudžiantis vairuoti esant neblaiviam, nebuvo atsitiktinis, nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų bei galiojančių teisės aktų reikalavimų. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį D. B., taip pat įvertinus baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė D. B. 3 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, trumpinti šį terminą vien nuteistojo nurodytu argumentu, jog teisė vairuoti jam reikalinga dėl darbo pobūdžio, nėra pagrindo. Be to, tai, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo D. B. patirs nepatogumų, nėra esminė aplinkybė, kuri sudarytų pagrindą trumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones terminą. Tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistajam, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, ir, jog pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-103/2010, 2K-85/2010, 2K-502/2011, 2K-20/2011). Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti D. B. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones tokiam terminui, kuris skiriamas asmeniui, padariusiam lengvesnį pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą, arba iš viso neskiriant tokios priemonės, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-279-719/2018, 2K-357-489/2018, 2K-372-693/2018).
20. Atsižvelgusi į visumą nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog D. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones) trejų metų terminui yra per griežta, neatitinkanti jo asmenybės bei neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Be to, pažymėtina, kad siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Dėl to, D. B. prašymas sutrumpinti jam specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą yra nepagrįstas.
21. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. balandžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismo paskirtos bausmės rūšis, jos dydis nuteistojo atžvilgiu nėra per griežta ir per didelė, taip pat nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą nuteistojo atžvilgiu atidėti ar sutrumpinti pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę, todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl teisės į nešališką teismą užtikrinimo
22. Kaip ir minėta, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.
23. Nors nagrinėjamoje byloje nuteistasis D. B. ar jo gynėjas E. K. nekelia klausimo dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, tačiau teisėjų kolegija atskirai pasisako ir šiuo klausimu, nes susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas Alvydas Žala, kuris ir priėmė skundžiamą nuosprendį 2023-08-07 sankcionavo (surašė rezoliuciją) procesinę prievartos priemonę, t. y. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro R. D. nutarimą susipažinti su dokumentais (informacija) (t. 2, b. l. 4-7).
24. BPK 58 ir 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimas minėtu pagrindu konstatuojamas remiantis ne formaliais kriterijais, o teisėjo procesinių sprendimų, priimtų nagrinėjant proceso dalyvių skundus, esme, pobūdžiu bei sąsajomis (ar jų nebuvimu) su nagrinėjamoje byloje spręstinais asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitais bylos baigčiai svarbiais klausimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-511/2019, 2K-143-628/2021, 2K-228-976/2021). Šiame kontekste paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pagal kurią vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų jo priimtų sprendimų pobūdis (2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, par. 85). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs procesinio pobūdžio sprendimus, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemų nekyla (1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90; 2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04). Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, nepriėmęs procesinių sprendimų, kuriuose išreiškiama kaltinamųjų teisinei padėčiai reikšminga pozicija. Ir atvirkščiai, vien tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau (pvz., ikiteisminio tyrimo metu) yra priėmęs su ta pačia byla susijusių procesinių sprendimų, nėra aplinkybė, savaime pagrindžianti teisėjo pareigą nusišalinti remiantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėtų vengti tokių situacijų, kai teisėjas, sankcionavęs procesinių prievartos priemonių taikymą, vėliau nagrinėja tą pačią bylą. Tačiau šiuo atveju teisėjas A. Žala, kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, atliko tokį procesinį veiksmą (surašyta rezoliucija dėl leidimo susipažinti su dokumentais (informacija)), kuris savo esme ir pobūdžiu nesprendė asmens kaltumo, įrodymų vertinimo ir kitų bylos baigčiai svarbių klausimų.
26. Be to, iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančio pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 10 d. posėdžio protokolo bei garso įrašo matyti, kad paskelbus, be kita ko, bylą nagrinėjančio teisėjo pavardę, jam nušalinimas nebuvo pareikštas. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. taip pat nereiškia nušalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui, neginčija kaltės ar įrodymų vertinimo dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla nenustatė, kad teisėjas A. Žala turėjo subjektyvų suinteresuotumą bylos baigtimi, išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas. Esant šioms aplinkybėms laikytina, jog asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, nebuvo pažeista.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
27. Panevėžio apygardos teisme 2024 m. birželio 20 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį D. B., sudaro 257,78 Eur, ir šios išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.
28. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
29. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir D. B. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo D. B., į jo turtinę padėtį (nedirbantis, skiriama reali arešto bausmė), sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo D. B. išieškoti 257,78 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmesti.