- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- I-2422-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01036-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- E. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio - rugsėjo mėn. buvo gydomas Ligoninėje, kur pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos gydytis, nes nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, t. y. 5,1 kv. m. Be to, Ligoninės palatose-kamerose nebuvo mechaninės oro vėdinimo sistemos, tualetai nebuvo atitverti nuo likusios palatos patalpos. Teigė, jog nors palata vėdinama per langus, tačiau kiekvienoje įstaigoje turi būti oro šalinimo sistema iš sanitarinio mazgo. Todėl tai yra Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 punkto pažeidimas. Manė, jog byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos analogiškose bylose.
Pareiškėjo teigimu, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą bei intensyvumą, turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjas patyrė papildomų dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, fizinių nepatogumų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovė būtų laikiusis teisės aktų reikalavimų (b. l. 1).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpoje Nr. 30 (15,45 kv. m, keturios dviejų aukštų lovos).
Paaiškino, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl duomenų, koks pacientų skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Teigė, jog įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebuvo užimtos, todėl plotas, tenkantis vienam asmeniui, padidėjo.
Atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, būtina atsižvelgti į kitas kalinimo vietų sąlygas (galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu; turėti ventiliaciją; gauti natūralios šviesos ir oro; šilumos pakankamumas ir bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas).
Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo neilgalaikis, pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas 7 paras. Kadangi Ligoninės toje pačioje kamerų tipo patalpoje visos lovos nebuvo užimtos, todėl lovų viršutiniai gultai buvo naudojami nuteistųjų (suimtųjų) asmeniniams daiktams susidėti. Ligoninėje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl skunde minimų aplinkybių į Ligoninės administraciją nesikreipė.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad gydymosi Ligoninėje metu buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir netinkamas patalpos vėdinimas, nurodė, jog kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta įrengta vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės)16.5 punktu.
Atsižvelgdama į tai, kad Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpoje Nr. 30 sanitarinis mazgas buvo atitvertas šonine siena ir pertvara, darė išvadą, kad naudojantis tualetu pareiškėjo privatumas nuo kitų kameroje buvusių asmenų ar Ligoninės darbuotojų, kurie vykdydami savo tarnybą, galėjo stebėti nuteistuosius per kamerų tipo patalpose įrengtus langelius, buvo užtikrintas tinkamai.
Teigė, jog Ligoninėje patalpos buvo vėdinamos laikantis HN 76:2010 24 punkto reikalavimų. Kamerų tipo patalpoje, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo įrengta natūrali kanalinė ventiliacija. Ligoninėje kamerų tipo patalpose langai buvo įrengti laikantis Eksploatavimo taisyklių 16.9 punkto reikalavimų, todėl patalpas buvo galima vėdinti ir per langus.
Nurodė, jog kadangi pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiu dėl Ligoninėje netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir / ar netinkamo patalpų vėdinimo į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė, todėl atsakovės atstovė negali pateikti tiesioginių duomenų, pagrindžiančių Ligoninės poziciją. Tačiau pateikė kitus Ligoninės turimus duomenis, kurie patvirtina, kad Ligoninės patalpos atitiko higienos normų reikalavimus, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 11d. atliko kamerų tipo patalpos Nr. 30 operatyviąją kontrolę, kurios metu Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos reikalavimai“, Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ pažeidimų nenustatyta.
Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Teigė, jog nesant neteisėtų Ligoninės veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Nurodė, jog apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos suma (b. l. 6–9).
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimus į atsakovės atstovės atsiliepimą, nurodydamas, kad niekada Ligoninėje nebuvo taip, kad nebūtų užimtos visos lovos. Dėl atstovės pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto Nr. 13 (15.3)-PA-2866 nurodė, jog patikrinimas buvo atliktas vėliau, nei pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje. Manė, kad Ligoninė, pateikdama tokius duomenis, klaidina teismą (b. l. 25).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-995-624/2018).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Ligoninėje sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui; kamerų tipo palatose nebuvo mechaninės oro vėdinimo sistemos; sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios palatos patalpos.
Kadangi pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkretaus buvimo Ligoninėje laikotarpio, konkrečių palatų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovės pateiktais duomenimis.
Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. režiminio korpuso Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m (b. l. 6, 10). Pažymėtina, jog pareiškėjas pateiktame teismui atsikirtime į Ligoninės atsiliepimą šių duomenų neginčijo (b. l. 25).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs Ligoninės palatų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 11¹.4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.), kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Pažymėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)).
EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
Vertinant vieną iš pareiškėjo nurodytų laikymo Ligoninėje sąlygų nepriimtinumą – kamerų tipo palatoje, kurioje buvo gydomas, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui, pažymėtina, jog atsakovės atstovė atsiliepime teismui nurodė, kad Ligoninė nesistemina duomenų, kiek konkrečiomis dienomis buvo laikoma asmenų konkrečioje palatoje, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma vienoje patalpoje kartu su pareiškėju.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatoje laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai ir konkretus jam tekęs palatos plotas nustatytinas pagal patalpoje buvusių lovų skaičių.
Įvertinus byloje pateiktus duomenis, nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. – 2015 m. rugsėjo 15 d. Ligoninės Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 (15,45 kv. m; keturios dviejų aukštų lovos) pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė 1,93 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu 8 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į jo laikymą kamerų tipo palatoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Taisyklėmis nustatytas minimalus dydis. Be to, nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog visą šį laiką pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kamerų tipo patalpos ploto asmeninės erdvės.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nekonkretizavo nusiskundimų dėl mažo jam tekusio Ligoninės palatos ploto. Atsakovės atstovė į pareiškėjo argumentą dėl neužtikrinimo teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto vienam asmeniui atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad dažniausiai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos, todėl palatoje laikomiems asmenims tenka didesnis gyvenamosios patalpos plotas. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas tokias priemones.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui 8 laikymo Ligoninės kamerų tipo palatoje dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 5,1 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Taisyklių 11¹.4 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, o atsižvelgus į tai, kad visą šį laikotarpį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m patalpos ploto (1,93 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš netinkamai Ligoninės palatoje įrengto sanitarinio mazgo, teigdamas, kad tualetas nebuvo atitvertas nuo likusios palatos patalpos.
HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 32 punktą, asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Minėtos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 4 punkte pažymėta, jog šios higienos normos 7–9, 18, 19, 23, 26, 29, 30, 32–34, 40, 45–50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Rekonstruojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų statinius, higienos normos reikalavimai taikomi tik rekonstravimo metu pertvarkomoms statinio dalims.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą taip pat reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, kurių 16.5 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą ir jo prieduose nurodė, kad Ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 30 esantis sanitarinis mazgas nuo likusio patalpos ploto atskirtas šonine siena ir pertvara (b. l. 7, 18).
Teismas, įvertinęs išdėstytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, sprendžia, kad Ligoninė nepažeidė pareiškėjo teisių, laikant jį kamerų tipo palatoje, kurioje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, nuo likusio patalpos ploto atitvertas pertvara, todėl pareiškėjo skundo teiginiai nagrinėjamu aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo skundo teismui argumentas, kad Ligoninės kamerų tipo palatose privalo būti įrengta mechaninė oro vėdinimo sistema, yra nepagrįstas. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Pagal Eksploatavimo taisyklių 16.10 punktą, kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde patvirtino, kad „vėdinimas buvo daromas per langus“. Nustačius, kad teisės aktuose nurodytas vėdinimo būdas kamerų tipo palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, buvo užtikrintas, konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovės atstovės ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai.
Pareiškėjo teigimu, dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų jam kalint perpildytoje kamerų tipo palatoje, kurioje nebuvo įrengta mechaninė oro vėdinimo sistema ir tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios palatos patalpos, jis patyrė papildomų dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, fizinių nepatogumų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 1 000 Eur suma.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 30 nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 8 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m palatos ploto, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Ligoninės (jos pareigūnų) elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 200 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. C. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (dviejų šimtų eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.