Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį papildė, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 30 d. jis buvo nukreiptas gydytis į Ligoninę, tačiau jam nėra užtikrinamos tinkamos laikymo sąlygos. Nuobaudų atlikimo kamerose yra naudojami gultai, o ne lovos. Gultai padaryti iš lentos, kurios net plotis neatitinka lovos matmenų. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant kameroje Nr. 16, maždaug mėnesį laiko buvo pažeisti minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimai, nes dalis kameros ploto buvo užstatyta dar ir baldais (4 gultai, stalas, du suolai). Pasak pareiškėjo, baudos izoliatoriaus uždarosios zonos pastatas nėra medicininės paskirties, todėl kėlė pavojų jo sveikatai. Be to, baudos izoliatoriaus kamerose kartu buvo laikomi ir atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys, kurie taip pat naudojosi bendrojo naudojimo patalpomis, dušu, kirpykla, medicinos kabinetu ir pasivaikščiojimų kiemeliu.Pareiškėjo nuomone, tokios laikymo sąlygos kėlė pavojų jo sveikatai. Laikymo LAVL metu, jis jau nebeturėjo tuberkuliozės bakterijų ir kitiems nebuvo pavojingas, tačiau galėjo užsikrėsti pakartotinai. Pasak pareiškėjo, Ligoninė administracija neveikė taip kaip turėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus,Papildydamas skundą, pareiškėjas nurodė, kad LAVL pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus dėl kirpyklų aprūpinimo ir aprūpinimo metalinėmis lovomis; HN 134:2015 IV skyriaus „Patalpų įrengimas ir priežiūra“ 18 punkto reikalavimus dėl karšto vandens tiekimo į kirpyklos patalpas ir kt. ir 22 punkto reikalavimus dėl kirpyklų įrengimo; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. liepos 25 d. Nr. V-740 patvirtintos naujos Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikrobakterijas asmenims, tvarkos aprašo redakcijos 3 ir 4 punkto reikalavimus; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nuostatas.Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė skundą atmesti.Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas periodiškai nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2016 m. birželio 22 d. Paaiškino, kad neveda statistikos, kiek konkrečiomis dienomis atskirose palatose yra gydoma nuteistųjų ar suimtųjų, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui ir sveikatos priežiūros paslaugas privalo suteikti visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Pažymėjo, kad Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kuriose nėra nustatyta, kokiais baldais turi būti aprūpintos pataisos įstaigų gyvenamosios patalpos. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Gultai, esantys kamerų tipo palatose yra pritvirtinti prie sienų ir atlieka tą pačią funkciją bei yra tos pačios paskirties kaip ir metalinės lovos. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės metalines lovas numato tik rekonstruotose, kapitaliai suremontuotose ar naujai įrengtose kamerų tipo patalpose.Atsakovo atstovas teigė, kad LAVL visi atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys yra izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes, t. y., Ligoninėje įgyvendinamos visos pacientų ir darbuotojų apsaugos priemonės. Pažymėjo, kad turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (21-6)12.12-690, patvirtinantį, jog įstaigos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.LAVL atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais, o jo teiginius, kad Ligoninėje buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas, laikė nepagrįstais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. neužtikrinus tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad Ligoninės kameroje Nr. 16 jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, teismas atsižvelgė į Ligoninės atsiliepime į skundą pateiktą informaciją. Nustatė, kad pareiškėjas LAVL palatoje Nr. 16 laikytas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d.Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punktą, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Įvertinęs tai, kad Ligoninė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą, jog jam kameroje Nr. 16 15 parų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikė nustatytomis.Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Ligoninės administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog LAVL nuobaudų atlikimo kamerose nebuvo lovų, o įrengti gultai buvo pagaminti iš lentų ir neatitiko lovos matmenų, pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo laikymo LAVL laikotarpiu galiojusios redakcijos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, nustačiusį, kad kameroje turi būti įrengtos kiekvienam suimtajam prie grindų pritvirtintos metalinės lovos. Iš pareiškėjo skundo paaiškinimų nustatęs, kad jo nurodytose kamerose gulėti skirti baldai buvo įrengti, be to, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog šie baldai nebuvo tinkami naudoti pagal paskirtį ir nenurodė, kokią būtent CK 6.250 straipsnio prasme neturtinę žalą patyrė dėl gulėjimo ne ant lovos, o gulto, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neturtinės žalos buvimo fakto šiuo aspektu.Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad baudos izoliatoriaus kamerose buvo laikomi ir atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys, kurie naudojosi tuo pačiu pasivaikščiojimo kiemeliu ir dušo patalpa, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė. Įvertinęs LAVL atsiliepime šiuo aspektu išdėstytus argumentus, teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais LAVL teiginiais. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas savo nusiskundimo dėl laikymo kartu su atvira tuberkuliozės forma sergančiais asmenimis nekonkretizavo ir nenurodė nei konkretaus laikotarpio, nei kamerų, neįvardijo sergančių asmenų, su kuriais buvo laikomas vienoje kameroje ar susitikęs bendro naudojimo patalpose. Atsižvelgęs į tai, šį pareiškėjo argumentą laikė pernelyg abstrakčiu ir atmetė kaip neįrodytą.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad gydymo Ligoninėje metu pareiškėjas 15 parų buvo laikomas mažesnio ploto kameroje nei nustato teisės aktai, dėl ko jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo trukmę ir pobūdį, į tai, kad gyvenamųjų patalpų perpildymas trukdė pareiškėjui naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeidžiama gydymo įstaigoje, galėjo lemti didesnius pareiškėjo išgyvenimus, t. y. jis galėjo jautriau reaguoti į gyvenamųjų patalpų perpildymą.Kita vertus, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Ligoninės elgesio jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas byloje nenustatė duomenų, kad minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas sukėlė pareiškėjui ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, be to, ir pačią neturtinę žalą pareiškėjas skunde apibūdino labai abstrakčiai, todėl ploto reikalavimo pažeidimo nelaikė itin reikšmingu.Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur neturtinė žala yra akivaizdžiai neadekvati jo patirtiems neturtiniams praradimams. Įvertinęs byloje konstatuotų reikšmingų aplinkybių visumą, pareiškėjo teisės į minimalų plotą pažeidimo trukmę, konstatuoto pažeidimo mąstą ir pobūdį, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tai, jog konstatuoti pažeidimai buvo padaryti gydymo įstaigoje, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 Eur suma.

III.

Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai nustatė jo laikymo LAVL kameroje Nr. 16 laikotarpį ir nepagrįstai ploto pažeidimą kameroje Nr. 16 nustatė tik 15 parų laikotarpiu. Pažymi, kad atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, jog kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. Teigia, jog nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 25 d. jis taip pat buvo laikomas toje pačioje kameroje Nr. 16, todėl prašo pripažinti, jog minimalus kameros plotas, jį laikant kameroje Nr. 16, pareiškėjui nebuvo užtikrintas 25 paras. Pabrėžia, kad didelį plotą kameroje užėmė baldai, todėl jam kameroje tekdavo net mažiau nei 3 kv. m laisvo ploto. Dėl to, pareiškėjas negalėjo kameroje laisvai judėti, kas jam sukėlė dvasinius ir emocinius išgyvenimus.Pasak pareiškėjo, žiemos metu kamerose buvo šalta, tekdavo miegoti su rūbais, per sienose esančius plyšius traukė vėjas, buvo prastas apšvietimas.Apeliaciniame skunde kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui dėsto tuos pačius argumentus dėl lovų (gultų), nurodydamas, kad miegant ant gulto, jis jautė fizinį skausmą. Pažymėjo, kad gultas (lenta) atsilenkia nuo sienos, pasideda nelygiai, todėl miegoti būdavo labai nepatogu, įsitempdavo nugaros raumenys, skaudėdavo stuburą, būdavo sunku užmigti. Teigia, kad jau pačių patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, būklė žemino jo orumą. Nurodo, kad pareiškėjo galimybės surinkti įrodymus yra labai ribotos, tačiau pažymi, kad pats teismas pasitelkęs ekspertus gali surinkti byloje trūkstamus įrodymus, reikalingus įvertinti LAVL seno baudos izoliatoriaus pastate esančių kamerų būklę. Pažymi, kad teismas atmetė jo skundo argumentus dėl higienos normų pažeidimų, nes jis nebuvo pateikęs tai pagrindžiančių įrodymų, todėl prašo įvertinti kartu su apeliaciniu skundu pateiktą LAVL 2016 m. kovo 15 d. atsakymą Nr. 7-PER-329 į pareiškėjo skundus.Teikdamas papildomus paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui, pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad iš viso baudos izoliatoriuje jis buvo laikomas 78 paras – nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 24 d. ir nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. liepos 2 d. kameroje Nr. 4, kameros plotas 15,18 kv. m; nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 5 d. ir nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. kameroje Nr. 13, kameros plotas 10,74 kv. m; nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 16, kameros plotas Nr. 10,78 kv. m. Pažymi, kad kameros Nr. 13 ir Nr. 16 yra 4 vietų, jose buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų, kas atsižvelgiant į plotą užstatytą baldais yra prilyginama kankinimui, ir asmens laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui bei pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigia pareiškėjas, dėl neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimu, teigdamas, kad: pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jo laikymo LAVL kameroje Nr. 16 laikotarpį, tokiu būdu nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo pažeistas tik 15 parų; žiemos metu kamerose buvo šalta, tekdavo miegoti su rūbais, per sienose esančius plyšius traukė vėjas, buvo prastas apšvietimas, miegojimas ant gulto sukėlė jam fizinį skausmą; teismas neįvertino, jog baudos izoliatoriaus kamerose jis praleido 78 paras ir kad jį laikant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13, taip pat buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl kameros ploto. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis nebuvo grindžiamas jo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui, pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su oro temperatūra kamerose žiemos metu, prastu apšvietimu, plyšiais sienose, minimalaus ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13 neužtikrinimu ir dėl to jam kilusiais nepatogumais, netiria ir dėl jų plačiau nepasisako. Be to, teisėjų kolegija atkreipia pažymi, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjas dėl netinkamomis jo laikymo sąlygomis LAVL patirtos žalos atlyginimo į teismą kreipėsi eilę kartų, iš jų – ir skundu dėl laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (kada, byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13) ir nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-7392-463/2016, tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 71 str.). Primintina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013, 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.). Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją laikant kameroje Nr. 16, buvo pažeisti vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimai, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo nustatyta jo laikymo minėtoje kameroje trukme: pareiškėjas savo skunde teigė, jog kameroje Nr. 16 jis buvo laikomas maždaug mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 16 laikotarpį, rėmėsi LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikta informacija, kur nurodyta, jog kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jau teigia, kad kameroje Nr. 16 jis buvo laikomas ir nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 25 d., pažymėdamas, kad iš viso kameroje Nr. 16 jis buvo laikomas 25 paras. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie teiginiai prieštarauja ne tik atsakovo nurodytoms aplinkybėms, bet ir paties pareiškėjo teiginiams, nurodytiems kitoje byloje: Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjas skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui (pateiktame administracinėje byloje Nr. I-498-643/2017, kuriuo taip pat prašo atlyginti žąlą, patirtą dėl blogų laikymo sąlygų LAVL), kaip matyti iš 2017 m. sausio 30 d. šioje byloje priimto sprendimo, nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. jis buvo laikomas LAVL kameroje Nr. 115, o atsakovas, kaip ir nagrinėjamoje byloje, – kad laikotarpiu 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL kameroje Nr. 110. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui neatlikus savo pareigos aiškiai nurodyti jo laikymo kameroje Nr. 16 aplinkybes (laikotarpį), pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. 15 parų buvo laikomas LAVL kameroje Nr. 16, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 25 d., laikytini nepagrįstais. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kamerose esančiais baldais, kurie papildomai mažino ir taip mažą kameros plotą, pažymėtina, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Pažymėtina, kad atsakovas duomenų apie asmenis, laikytus kartų su juo kameroje Nr. 16, nepateikė, nurodydamas, kad kameros plotas buvo 10,78 kv. m, pareiškėjas skunde tokių duomenų taip pat nenurodė, pažymėjęs tik, kad kameroje buvo įrengti 4 gultai, stalas ir du suolai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 16 buvo laikomi 2–3 asmenys. Teismo vertinimu, nors paminėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo dar mažesnis dėl joje esančių baldų, jis neturėjo pakankamai vietos, kad galėtų judėti, tačiau nagrinėjamu atveju paminėtos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.Įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus dėl lovų (gultų) įrengimo ir jiems pritardama, teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Pažymėtina, kad savo skunde (Nutarties 4 punktas) nurodydamas LAVL pažeistus teisės aktus ir HN 134:2015 18 ir 22 punktus, pareiškėjas tik išvardino teisės aktų nuostatas, aiškiai nenurodydamas, kuo jų pažeidimas pasireiškė, kokią įtaką tai padarė pareiškėjui ir pan., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateiktas LAVL 2016 m. kovo 15 d. raštas Nr. 7-PER-329 pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl LAVL pažeistų teisės aktų niekaip nedetalizuoja, nepaaiškina ir neįrodo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Be to, pastebėtina, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamo kirpyklos LAVL įrengimo / neįrengimo ir su tuo susijusių HN 134:2015 pažeidimų laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (įsiteisėjęs), priimtu administracinėje byloje Nr. I-7392-463/2016, konstatavo, kad pareiškėjas dėl netinkamai įrengtos kirpyklos patyrė nepatogumus, diskomfortą ir, įvertinęs jo sveikatos būklę, papildomus dvasinius išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei LAVL būtų tinkamai įrengusi kirpyklą, atsižvelgęs į kitus konstatuotus pažeidimus, priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, t. y. jo laikymą kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto reikalavimų, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą naujausią praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2961-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.