- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-480-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05671-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- I. V.
- Atsakovas
- I. U.
- Trečiasis asmuo
- VšĮ „Paslaugų teikimo centras“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovei I. U., trečiajam asmeniui VšĮ „Paslaugų teikimo centras“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovė I. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės I. U. 11 000 Lt paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2004-09-23 ieškovė suteikė atsakovei 11 000 Lt dydžio piniginę paskolą. Atsakovė žodžiu įsipareigojo grąžinti ieškovei visą gautą paskolą per penkerius metus. Patvirtindama paskolos sutarties perdavimą, atsakovė pasirašė paskolos raštelį. Tačiau atsakovė paskolos negrąžino. Ieškovė patvirtino, kad ją ir tuo metu buvusį atsakovės sutuoktinį V. S. siejo verslo santykiai. Paaiškino, jog buvusiam atsakovės sutuoktiniui pinigus perduodavo jam atvykus į Lietuvą, kadangi jis gyveno Švedijoje. Ieškovės pateiktas raštelis atitinka paskolos sutarties normas. Remiantis 2008-12-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, atsakovė ir jos buvęs sutuoktinis neaptarė prievolių pasiskirstymo, todėl prievolė ieškovei laikytina asmenine atsakovės prievole, todėl ji yra tinkama šalis.
Atsiliepimas
A. I. U. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji iš ieškovės pinigų nesiskolino, paskolos raštelių nepasirašė, todėl nebuvo jokio įsipareigojimo grąžinti gautus pinigus. 2004-09-23 rašytas raštelis buvo pasirašytas atsakovės, kad ji gavo 11 000 Lt, kuriuos ieškovė perdavė atsakovei, nes minimi pinigai buvo skirti ne jai, o jos buvusiam sutuoktiniui V. S., kuris su ieškove užsiiminėjo bendru verslu ir tuo metu gyveno Švedijoje, todėl atsakovė tik tarpininkavo perduodant jam pinigus. Apie tai V. S. patvirtino savo rašytame pareiškime. Teismui pateiktas raštelis yra tik pinigų perdavimo faktą patvirtinantis dokumentas, todėl jis pasirašytas, patvirtinant, kad atsakovė pinigus gavo. Šiuo atveju jokia paskola atsakovei nebuvo suteikta. Pažymėjo, jog 2004-08-30 ji skolino iš ieškovės 2 000 Lt ir ieškovei buvo parašiusi raštelį, šiuos pinigus ji grąžino VšĮ „Paslaugų teikimo centrui“ , kuriam ieškovė perdavė reikalavimo teisę pagal reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 050 ir 051. VšĮ „Paslaugų teikimo centras“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 050 dėl jos 2000 Lt skolos buvo sudaryta taikos sutartis teisminiame procese, o byla pagal reikalavimo sutartį Nr. 051 nebuvo pradėta.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, jog byloje esantis raštelis patvirtina, kad atsakovė 2004-09-23 gavo iš ieškovės 11 000 Lt. Tačiau sprendė, kad byloje kilo ginčas ne dėl perduotų piniginių lėšų priteisimo, o dėl to, ar 2004-09-23 buvo sudaryta paskolos sutartis, ar tik užfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Kadangi 2004-09-23 raštelis pasirašytas tik atsakovės, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovė ir atsakovė neketino sudaryti paskolos sutarties. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus (paskolos raštelį, atsakovės buvusio sutuoktinio V. S. rašytinius paaiškinimus), ieškovės ir atsakovės paaiškinimus vertindamas tiek minimo raštelio turinį, tiek jo sudarymo aplinkybes konstatavo, jog tarp šalių nesusiklostė prievoliniai santykiai, ieškovė atsakovei nepaskolino 11 000 Lt, o atsakovė neįsipareigojo šios sumos grąžinti. Teismo vertinimu, minėta pinigų suma atsakovei buvo perduota kaip ieškovės įsipareigojimų vykdymas atsakovės buvusiam sutuoktiniui V. S.. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad 11 000 Lt ji paskolino atsakovei ir pastarojo įsipareigojo grąžinti skolą per penkerius metus. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir atsakovė nesudarė 2004-09-23 paskolos sutarties, todėl ieškovės reikalavimą dėl 11 000 Lt skolos priteisimo iš atsakovės atmetė kaip nepagrįstą.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (ieškovė) I. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą. Nurodė, jog pagal CK 6.871. straipsnio 3 dalį. rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba paskolos davėjo atliktas banko pavedimas į paskolos gavėjo sąskaitą yra pripažintini rašytinės formos reikalavimus atitinkančiais įrodymais dėl realinio sandorio – paskolos sutarties sudarymo ir paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimo. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog paskolos raštelis pasirašytas tik atsakovės, reiškia, jog ieškovė ir atsakovė neketino sudaryti paskolos sutarties, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Pažymėjo, jog pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta tik tuo atveju, jeigu pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti. Antroji sąlyga – buvo ar nebuvo paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolą, sprendžiant ginčą dėl paskolos teisinių santykių buvimo ar nebuvimo, nėra vertinama. Pastaruoju atveju pareiga įrodyti, jog paskolos gavėjas turi teisinį pagrindą negrąžinti gautų piniginių lėšų tenka paskolos gavėjui. Neįrodžius teisėto pagrindo pasilikti gautas pinigines lėšas, taikytina CK 6.873 straipsnio 2 dalis Aplinkybės, ką atsakovė darė su gautais pinigais – panaudojo savo reikmėms ar perdavė, ar kaip kitaip dalį ar visus arba dar daugiau persiuntė sutuoktiniui, nėra byloje nagrinėjamo ginčo dėl skolos priteisimo dalykas. Atsakovei atliekant W. U. grynųjų pinigų perlaidas savo sutuoktiniui ieškovė nedalyvavo ir to niekaip neįtakojo. Teismas spręsdamas, jog atsakovės paaiškinimai, kaip ji vienasmeniškai panaudojo gautus pinigus, turi esminę reikšmę sprendžiant dėl paskolos teisinių santykių buvimo ar nebuvimo, nenurodė, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šie paaiškinimai patvirtina ar paneigia, taigi nesilaikė CPK 180 straipsnyje įtvirtintos procesinės normos ir priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą.
Atsiliepimas
A. I. U. atsiliepimu prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog ieškovė teisme neįrodė, kad atsakovės išduotas raštelis turi abiejų paskolos sandorio šalių valios išreiškimo požymius. Atsakovė raštelį pasirašė tik patvirtindama faktą, kad minėtą pinigų sumą gavo, nes to reikalavo ieškovė. Atsakovė teisme įrodė kokiu tikslu ieškovė perdavė atsakovei pinigus. Jokių įsipareigojimų šiuo rašteliu atsakovė neprisiėmė ir jokių kitų paskolos sampratai būtinų sąlygų šiuo rašteliu nepatvirtino. Teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė su ieškovu šiuo rašteliu neketino sudaryti paskolos sutarties. Pažymėjo, jog tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn bei paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Byloje surinkta medžiaga akivaizdžiai įrodo, kad antrosios sąlygos – paskolos gavėjo įsipareigojimo, arba kokio nors atsakovės valios išreiškimo apie pinigų grąžinimą nebuvo ir negalėjo būti, nes atsakovė rašteliu patvirtino, tik pinigų gavimo faktą. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos santykių tarp atsakovės ir ieškovės šis raštelis neįrodo. Ieškovės teiginys, kad pinigų grąžinimas buvo aptartas žodžiu, kad pinigai turėjo būti grąžinti po 5 metų, neatitinka realios tikrovės. Tokio susitarimo nei žodžiu, nei raštu nebuvo. Ieškovę ir atsakovės buvusį sutuoktinį siejo verslo reikalai, dėl kurių ir vyko pinigų perdavimai, kurių metu atsakovė veikė kaip tarpininkė.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Byloje kilęs ginčas kai viena šalis (ieškovė) teigia atsakovei paskolinusi ginčo sumą, o kitašalis (atsakovė) neneigia fakto jog pinigus iš ieškovės yra gavusi, bet neigia jai perduotus pinigus skolinusis iš ieškovės, teigia, kad tik tarpininkavo perduodama pinigus iš ieškovės atsakovės buvusiam sutuoktiniui, kuris tuo metu turėjo bendrų su ieškove verslo reikalų.
Paskolos sutarties samprata pateikiama CK 6.870 straipsnyje, kurio 1 ir 2 dalys paskolos sutartį apibrėžia kaip realinę sutartį, kurios viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei skolinama suma viršija du tūkstančius litų. Minėto straipsnio 3 dalis nustato jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Pagal CK 6.875 straipsnio 2 dalyje numatytas formos nesilaikymo pasekmes jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 straipsnyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.
Ieškovė į bylą yra pateikusi raštelį, pasirašytą atsakovės (b.l. 17), kuriame ji patvirtina, 2004-09-23 gavusi iš ieškovės 11 000 Lt. Savo parašo tikrumo ir pinigų perdavimo fakto, kaip jau minėta, atsakovė neneigia. Šalys skirtingai aiškina pinigų priklausomybę, paskirtį bei perdavimo ieškovei tikslus. Tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar 2004-09-23 buvo sudaryta paskolos sutartis, ar užfiksuotas pinigų priėmimo faktas.
Atsakovės pasirašytame raštelyje nėra nurodyti ne tik pinigų perdavimo tikslas (paskola) bet ir nenumatytas atsakovės įsipareigojimas gražinti perduotą jai 11 000 Lt sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad raštelis neįrodo paskolinių santykių tarp šalių egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas aiškindamasis raštelio turinį remiantis CK 6.193 straipsnyje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teisingai pažymėjo jog raštelyje tik nurodoma, jog atsakovė iš ieškovės gavo 11 000 Lt, bet ne minima, kad ši pinigų suma skolinama atsakovei, nenurodoma, kad atsakovė įsipareigoja 11000 Lt grąžinti ieškovei per penkerius metus, kaip teigė ieškovė. Todėl raštelį vertino kaip rašytinį įrodymą konstatuojantį pinigų gavimo faktą.
Teismas taip pat vertino šalių pasisakymus ir nurodė jog abi šalys patvirtino, kad ieškovę ir atsakovės buvusį sutuoktinį, gyvenusį Švedijoje, V. S. siejo verslo santykiai (abu užsiiminėjo bendru verslu), ką byloje patvirtina ir pateiktos 2003-12-05 UAB „Elmorenis“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, ieškovė ir atsakovės buvęs sutuoktinis buvo tos pačios uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, V. S. buvo šios bendrovės vadovu. Byloje taip pat pačios ieškovės paaiškinimais teisme nustatyta, kad ieškovė ne vieną kartą perdavinėdavo atitinkamas pinigų sumas atsakovės buvusiam sutuoktiniui, o atsakovė tarpininkaudavo perdavinėjant pinigus savo sutuoktiniui, ką patvirtina tiek atsakovės paaiškinimai teisme, tiek 2014-03-17 pažyma apie atsakovės perlaidas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada jog nustačius, kad šalys tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo jas bendrai siejančiame versle, ką savo rašytiniuose parodymuose, pateiktuose CPK 192 straipsnio 8 dalies tvarka, patvirtino ir atsakovės buvęs sutuoktinis V. S. (b.l.27,28), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog pinigų perdavimo tikslai galėjo būti patys įvairiausi pvz. investicija į bendrą verslą, perkamas prekes, įrangą, skolos gražinimas ir pan. Tuo tarpu paskolos esmė yra ta jog pinigai perduodami naudotis terminuotai arba neterminuotai už atlyginimą arba neatlygintinai su pagrindine sąlyga jog skolininkas juos gražins. Atsakovės raštelyje nėra nurodyta, kad atsakovė pinigus skolinasi, raštelis niekaip nesivadina (neįvardijamas skolos rašteliu) pinigų paskirtis niekaip neaptariama. Nesant įstatymo nustatytos rašytinės formos paskolos sutarties ar paskolos raštelio (CK 6.871 straipsnio 1 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis), šalims skirtingai aiškinant pinigų perdavimo tikslus, jų paskirtį atsakovės pasirašytas pakvitavimas nelaikytinas paskolos rašteliu.
Apeliantė savo skunde remdamasis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi nurodo jog paskolos sutartis anot jos laikoma nesudaryta tik tokiu atveju jei pinigai realiai nebuvo perduoti paskolos davėjui. Su tokiu paskolinių santykių reguliavimo aiškinimu negalima sutikti. Paskolos sutartyje turi atsispindėti paskolos sutarties kvalifikaciniai požymiai vienos šalies, paskolos davėjo pinigų perdavimas skolos gavėjui ir pastarojo įsipareigojimas pinigus gražinti. Kasacinis teismas yra nurodęs (LAT 2013 06 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos teisiniai padariniai atsiranda tik perdavus pinigus. Be to, pagal šalių teisių ir pareigų pasiskirstymą tai yra vienašalė sutartis, nes po sutarties sudarymo (taigi, ir po paskolos sumos perdavimo paskolos gavėjui) paskolos davėjas turi tik teises, o paskolos gavėjas – tik pareigas. Minėtoje nutartyje taip pat pažymima, jog iš paskolos sutarties sąvokos matyti, kad paskolos sutarties būtinosios sąlygos yra šios: 1) paskolos davėjo paskolos gavėjui paskolos dalyko perdavimas; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti paskolą. Minėtoje byloje nustačius jog buvo surašyta ne tik pažyma apie pinigų gavimą, bet ir atsakovo įsipareigojimas dėl skolos grąžinimo, kasacinis teismas nurodė, kad abiejų rašytinių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius kaip šalių sudarytą paskolą, kad paskolos sutarties sąlygų išdėstymas, nesant tam draudžiančiųjų ir (ar) imperatyviųjų įstatymo nuostatų, yra galimas ne tik viename, bet ir dviejuose ar daugiau skirtingu laiku surašomuose dokumentuose, kurių visuma atitinka paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus. Tokios paskolos sutarties sudarymo momentu laikytinas šios sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn.
Paskolos raštelyje paskolinių santykių turinys dažnai nusakomas įvardijant juos vienu žodžiu nurodant, kad atitinkama suma yra skolinama arba patį raštelį įvardijant paskoliniu ir tokie paskolos rašteliai teismų praktikoje pripažįstami pakankamu paskolinių santykių įrodymu, su viena sąlyga jeigu yra įrodyta kad pinigai buvo realiai perduoti. Kasacinis teismas 2013 11 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013, kurioje paskoliniai santykiai buvo įrodinėjami mokėjimo pavedimu, kuriame pervedama suma buvo įvardijama kaip paskola, remdamasis žodžio paskola lingvistine reikšme pripažino tarp šalių egzistavus paskolinius santykius.
Tačiau šiuo atveju nors sąlyga, kad pinigai perduoti įrodyta, neįrodyta jog pinigai perduoti kaip paskola. Neįvardijus pinigų nei perdavimo - gavimo priežasties, pagrindo ar tikslo ir neįvardijus raštelyje jog tai yra paskola, raštelis laikytinas tik pakvitavimu, kad pinigus atsakovė gavo. Apeliantės teiginiai jog paskolos gavėjo pareigos neeliminuoja, aplinkybės kur jis gautus kaip paskolą pinigus panaudoja: perduoda kaip šiuo atveju sutuoktiniui, dovanoja, pameta ar išleidžia, yra teisingi, tačiau tik tuo atveju jei įstatyme leistinais (rašytiniais) įrodymais įrodyta, kad pinigai gauti kaip paskola, buvo būtent paskolinti, o ne perduoti kitiems tikslams, kas šioje byloje įrodyta nebuvo. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl byloje plačiau neaptariami.
Kolegija konstatuoja jog nagrinėdamas bylą teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertino įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, nepažeidė, kasacinio teismo formuojamų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, laikydamasis tikimybių pusiausvyros principo, pagrįstai konstatavo jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad tarp šalių yra susiklostę paskoliniai santykiai, kad atsakovė yra įsipareigojusi gautą sumą gražinti už penkių metų. Todėl nesant pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
NUTARIA:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.