Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-08-31 · Administracinė byla Nr. eI2-9990-331/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-08-31
Bylos Nr.
eI2-9990-331/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06593-2023-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
D. Ž.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9990-331/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06593-2023-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sauliaus Jakaičio,

dalyvaujant pareiškėjui D. Ž. (D. Z.),jo atstovui advokatui E. G.,atsakovo atstovei K. K.,vertėjai I. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. (D. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 23S14999 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių. Taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti atsakovo Departamento 2023 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 23S14999 dėl draudimo pareiškėjui D. Z., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 60 (šešiasdešimties) mėnesių laikotarpiui ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir pasigyventi 36 (trisdešimt šešių) mėnesių laikotarpiui (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Paaiškina, kad 2022 m. lapkričio 21 d. atvyko į Departamento skyrių ir pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas), kadangi uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pažymėtina, kad Prašymo pateikimo metu, pareiškėjas pas darbdavį minėtas darbo funkcijas nepertraukiamai nuolatos vykdė 3 (trejus) metus.

2.2. Teigia, kad 2022 m. lapkričio 29 d. užpildė atsakovo pateiktą klausimyną. Nurodo, kad į klausimyno 11 klausimą buvo prašoma atsakyti: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: [...] „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Jis atsakydamas į šį klausimą pažymėjo galimą pasirinkimo variantą „Rusijos Federacijai“. Pabrėžia, kad Departamentas, dėl jo atsakymo į 11 – tą klausimyno klausimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) dėl jo grėsmės valstybės saugumui įvertinimo. Taip pat teigia, kad atsakovas vadovaudamasis VSD pateiktu raštu Nr. 18-10663 (toliau – ir Išvada), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė skundžiamą Sprendimą.

2.3. Akcentuoja, kad su skundžiamu Departamento Sprendimu nesutinka, nes jame aiškiai ir motyvuotai nėra nurodyta kokių konkrečių duomenų pagrindu, pripažinta, jog jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad įvertinus skundžiamo Sprendimo turinį, matyti, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui bei duomenų įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą atvykti ir apsigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui, taikytas atsakovui deklaratyviai įvertinus vieną vienintelį atsakymą į klausimyne pateiktą klausimą – kam priklauso Krymas. Teigia, kad Sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Paaiškina, kad jis gyvendamas Rusijos Federacijoje, po to 3 (trejus) metus gyvendamas ir dirbdamas Lietuvos Respublikoje, niekados nepalaikė Rusijos Federacijos karinių veiksmų vykdomų prieš Ukrainą, neišreiškė paramos Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, taip pat niekados neteigė, jog Ukrainos teritorijos dalis (Krymas) buvo/yra teisėtai užimta Rusijos Federacijos ir teisėtai jai priklausė ir/ar priklauso.

2.4. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes uždrausdamas atvykti į Lietuvos Respubliką bei konstatuodamas asmens grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, Departamentas nepateikė jokių motyvų ir argumentų, nevertino asmens byloje esančių duomenų visumos, o formaliai įvertino tik vieną atsakymą į klausimyne užduotą klausimą. Klausimyno 10 punkte pareiškėjas nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kas paneigia, tiek atsakovo Sprendime, tiek VSD Išvadoje padarytas išvadas apie keliamas grėsmes valstybės saugumui ir paramos išreiškimą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą, taip pat jos teritorijų neteisėtai okupacijai. Akivaizdu, kad pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog jokių karinių veiksmų, kuriuos atlieka Rusijos Federacija jis nepalaiko, tačiau šis atsakymas, aiški ir nedviprasmiška pareiškėjo nurodyta informacija nei Sprendimuose, nei VSD Išvadoje visiškai nebuvo vertinta. Pareiškėjui tik vėliau, tapo žinoma, koks iš tiesų buvo paslėptas klausimas po atsakovo Klausimyno 11 p. užduotu akivaizdžiai dviprasmišku klausimu – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“. Iš paties atsakovo priimto Sprendimo ir juose nurodytų motyvų akivaizdu, kad po šiuo klausimu iš tiesų buvo paslėpti klausimai – ar Krymas buvo teisėtai okupuota Rusijos Federacijos teritorijos dalis ir, ar pareiškėjas remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką? Pareiškėjas patvirtina, kad tuo atveju, jei būtų užduotas aiškus ir nedviprasmiškas klausimas dėl šios Ukrainos teritorijos neteisėto okupavimo ar kam ši teritorija priklauso legitimiai (de jure), pareiškėjas nedvejodamas būtų atsakęs, jog Krymas yra neteisėtai okupuotas Rusijos Federacijos, nors teisiškai iki šiol priklauso ir turi priklausyti Ukrainai, tačiau tokio pasirinkimo Klausimyne nebuvo, taip pat nebuvo ir papildomos vietos, kur pareiškėjas būtų galėjęs papildyti savo atsakymą į netinkamai suformuluotą atsakovo klausimą ir išdėstyti savo asmeninę poziciją bei pateikti atsakymo paaiškinimą. Pareiškėjas susipažinęs su Klausimyno 11 punkte pateiktu klausimu, iš jo turinio, suprato, jog jo yra klausiama apie šiandieninę situaciją, t. y. kam šiai dienai faktiškai priklauso Krymo teritorija. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 metų Ukrainos Krymo teritorija buvo neteisėtai okupuota Rusijos ir jos faktiškai valdoma, pareiškėjas nurodė faktinę situaciją, tokia kokia ji yra dabar. Supratęs, jog dviprasmiško klausimo esmė buvo apie Ukrainai priklausančios Krymo teritorijos okupacijos teisėtumą, pareiškėjas atsakovei 2023 m. sausio 24 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog „Prašau laikyti negaliojančiu atsakymą į klausimyno – anketos 11 klausimą, kadangi neteisingai supratau klausimo esmę. Todėl prašau pakeisti mano atsakymą, kadangi Krymas priklauso Ukrainai“, kas patvirtina, kad pareiškėjas pildydamas Klausimyną nurodė būtent de facto situaciją. Pažymėtina, kad pareiškėjas neturi juridinio, politinio išsilavinimo, yra tarptautinių krovinių pervežimo vairuotojas, todėl atsakydamas į atsakovės netinkamai suformuluotą klausimą, paprastai nurodė faktinę situaciją (de facto), jog Krymo teritorija yra valdoma Rusijos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymuose nebuvo galimybės nurodyti ir/ar papildyti, jog Rusijos Federacija Krymo teritoriją valdo neteisėtai, jog ši teritorija yra okupuota ir turėtų tiek de facto, tiek de jure priklausyti Ukrainai, pareiškėjas savo tikrosios pozicijos, šiuo klausimu, neturėjo galimybės išsamiai pareikšti.

2.5. Pažymi, kad Bendrovė patvirtino, jog pareiškėjas nepritaria karui Ukrainoje. Pareiškėjo turimais duomenis, nuo 2023 m. kovo 1 d. atsakovas užsieniečiams teikia naują Klausimyną, kurio turinys patvirtina, kad šios bylos kontekste aktualus klausimas – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, šiai dienai, yra pakeistas į klausimą – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“. Pareiškėjo nuomone, klausimo pakeitimas, t. y. dviprasmiškumo pašalinimas, patvirtina, kad atsakovo anksčiau Klausimyne pateikiamas klausimas, kuris buvo užduotas pareiškėjui buvo suformuluotas netinkamai/ydingai. Pareiškėjas susipažinęs su atsakovo pakeistu Klausimynu ir jame naujai suformuluotu klausimu, patvirtina, kad naujas klausimas yra aiškiai suformuluotas, į kurį pareiškėjas būtų neabejotinai atsakęs, jog Krymas legitimiai (teisėtai, de jure) priklauso Ukrainai. Skundžiamo Sprendimo turinys patvirtina, kad jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų realiai egzistuojančią pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, apart atsakymo į vieną atsakovės netinkamai suformuluotą klausimą – kam priklauso Krymas?, nebuvo nustatyta. Priešingai priimtame Sprendime pažymima, kad pareiškėjas sąžiningai gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad atsakovas priimdamas Sprendimą rėmėsi ne objektyviais duomenis, o vien tik prielaida ir visiškai nepagrįstomis išvadomis, padarytomis iš vieno užduoto dviprasmiško klausimo ir pateikto atsakymo. Tvirtina, kad Departamentas priimdamas Sprendimą nevertino surinktų įrodymų visumos, visus deklaratyvius motyvus, interpretacijas ir išvadas grindė išimtinai tik vienu atsakymu, iš kurio padarytos išvados negali būti laikomos objektyviomis ir teisėtomis. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimdamas Sprendimą pažeidė gero viešo administravimo principus, visiškai nesiekė teisingai išsiaiškinti ginčo situacijos, jo tikrosios pozicijos bei surinkti pakankamai objektyvių duomenų, kurie būtų teisėto sprendimo priėmimo pagrindas.

2.6. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad VSD Išvadoje nurodė, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teigia, kad atsižvelgus į tai, jog VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nebuvimą, o esami ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikiai ir negali būti svarbesni už valstybės saugumą, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

3.1. Atsiliepime paaiškina, kad nesutinka su pareiškėju, kad ginčijamas Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į jo atsakymų visumą, o tik vertinant VSD Išvadą, kuri grindžiama vieno klausimyno „Kuriai šaliai priklauso Krymo pusiasalio teritorija?“ atsakymu „Rusijos Federacijai“. Departamentas paaiškina, kad priimdamas Sprendimą vadovavosi kompetentingos institucijos –VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pabrėžia, kad VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę. Pažymi, kad pareiškėjas neprašė Departamento darbuotojų padėti atsakyti į klausimyno klausimus ar juos paaiškinti. Mano, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Pabrėžia, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes VSD vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y. jo nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui.

3.3. Taip pat atsiliepime teigia, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktą atsakymą), iš atliktų veiksmų (pateikto atsakymo) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Ekonominiai ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Sprendimas atitinka teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3.4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.1. Akcentuoja, kad pareiškėjas klausimyne pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pažymi, kad pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. VSD vertinimu, tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD įsitikinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teigia, kad pareiškėją pripažinus keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui, jo asmeniniai interesai, negali būti aukščiau už Lietuvos Respublikos valstybės saugumą.

4.2. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 (šešiasdešimties) mėnesių laikotarpiui ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių. Taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams, teisėtumo bei pagrįstumo.

6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje.

6.1. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 29 d pareiškėjas Departamentui per MIGRIS išsiuntė užpildytą klausimyną, kurio 11-ame klausime „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: [...] „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“, pareiškėjas atsakydamas į šį klausimą pažymėjo galimą pasirinkimo variantą „Rusijos Federacijai“.

6.2. Pareiškėjas Departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame prašė laikyti negaliojančiu atsakymą į klausimyno – anketos 11– tą klausimą, kadangi neteisingai suprato klausimo esmę. Prašė pakeisti atsakymą, kadangi Krymas priklauso Ukrainai.

6.3. Departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių. Taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams. Sprendimas priimtas, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas), vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos.

7.1. UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

7.2. UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7.3. UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7.4. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis).

7.5. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

7.6. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

7.7. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte nustatyti terminai.

7.8. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

Žemesnės instancijos teismas

8.1. LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

8.2. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

9. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

10. Iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta, tik atsižvelgus į pareiškėjo pateikta atsakymą į klausimyno 11 – tą klausimą bei VSD Išvadoje pateiktą vertinimą. Iš į bylą pateiktos pareiškėjo pildyto klausimyno kopijos, matyti, kad atsakydamas į klausimyno 10 – tą klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“, o į klausimyno 11 – tą klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas atsakė „Rusijos Federacijai“. Posėdžio metu ir skunde pareiškėjas pabrėžė, kad Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje nepritaria ir niekada nepritarė. Be to, pareiškėjas Departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame prašė laikyti negaliojančiu atsakymą į klausimyno – anketos 11– tą klausimą, kadangi neteisingai suprato klausimo esmę bei prašė pakeisti atsakymą, kadangi Krymas priklauso Ukrainai. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad VSD pateiktame vertinime minimas tik pareiškėjo atsakymas į klausimyno 11 – tą klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, į kurį pareiškėjas atsakė „Rusijos Federacijai“. Apie atsakymą į klausimyno 10 – tą klausimą neužsimenama. Ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas remiantis VSD Išvada, todėl neaišku, kodėl vertintas tik atsakymas į 11 – tą klausimą ir ar buvo vertintas atsakymas į 10 – tą klausimą, sprendžiant dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui.

11. Dėl klausimyno 11 – to klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, teismas pažymi, kad anketoje suformuluotas klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio, ką pareiškėjas ir nurodė tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu. Departamento atsiliepime teigiama, kad klausimas suformuluotas taip, t. y. „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, ne apie tautų apsisprendimo laisvę, o būtent – kaip leidimo gyventi Lietuvoje prašantis asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Departamento nuomone, dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią užsieniečio poziciją. Teismo vertinimu formuluotės „Jūsų nuomone“ nepakanka, kad klausimas būtų visiškai aiškus. Pažymėtina, kad Departamentas nuo 2023 m. kovo 1 d. yra pakeitęs klausimo formuluotę ir dabar užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.

12. Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). Minėta, kad sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumo realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą.

13. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

14. Departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti atvykti. Būtent taip veikti Departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

15. VSD Išvadoje yra nurodoma šiandieninė geopolitinė situacija, aptariamos galimos grėsmės valstybės saugumui, nurodoma, kad pareiškėjas pažymėjo klausimyne, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau jokios kitos aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, kiti atsakymai į Departamento klausimyną nėra aptariami, taip pat nėra analizuojama individuali pareiškėjo situacija. Pažymėtina, jog klausimyno 10 ir 11 klausimai pagal savo pobūdį vertintini kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje nedirba, yra atleistas iš darbo ir prašymo nagrinėjimas pakeisti leidimą laikinai gyventi nutrauktas 2023 m. vasario 8 d. gavus Bendrovės prašymą. Tačiau, šios Departamento nurodytos aplinkybės nėra vertintos pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui kontekste, kadangi Sprendime apsiribota vien tik klausimyne pateiktu atsakymu dėl Krymo priklausymo Rusijos Federacijai. Be to, Sprendime nevertintas pareiškėjo pateiktas paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad netinkamai atsakė į klausimyno 11-tą klausimą.

16. Departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

17. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir dėl uždraudimo atvykti, Departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamą Sprendimą buvo perkelta VSD Išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Pažymėtina, kad ši teismo išvada nereiškia, jog negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

18. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

19. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą iš viso sumokėjo 1 936 Eur bei sumokėjo MB ,,(duomenys neskelbtini)“ 10 Eur už pateikiamų įrodymų vertimą į lietuvių kalbą.

19.1. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

19.2. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 1 936 Eur už advokato pagalbą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021).

19.3. Nors pareiškėjo prašoma priteisti suma už advokato pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio, tačiau teismo vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjo prašoma priteisti suma už advokato suteiktas teisines paslaugas mažintina iki 500 Eur vadovaujantis tuo, kad byla nėra sudėtinga nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, taip pat nemažai yra teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 10 Eur už dokumentų vertimą, šios išlaidos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo. Iš viso pareiškėjui priteistina 510 Eur bylinėjimosi išlaidų suma iš atsakovo Departamento.

20. Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Ž. (D. Z.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 23S14999.

Priteisti pareiškėjui D. Ž. (D. Z.), a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 510 Eur (penkis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėHenrikas SadauskasSaulius Jakaitis