- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- e2-2149-433/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33517-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- AB „Energijos skirstymo operatorius“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės „Turto bankas“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės „Turto bankas“, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB „Energijos skirstymo operatorius“ nurodo, kad vadovaujantis su VšĮ Lietuvos Respublikos Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutu sudaryta sutartimi ieškovas tiekė elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini). 2012-02-01 VšĮ Lietuvos Respublikos Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas patalpas grąžino panaudos davėjui VĮ Valstybės turto fondas, kurio teises ir pareigas perėmė VĮ Turto bankas. 2012-02-01 patalpos perduotos su elektros skaitiklių rodmenimis 1 125 kWh ir 228 738 kWh. 2013-10-01 patalpos perduotos naudotis Rytų-Vakarų transporto koridoriaus asociacijai, kuri sudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį. 2013-10-01 patalpos perduotos su elektros skaitiklių rodmenimis 1 180 kWh ir 231 694 kWh. Kaip matyti iš perdavimo aktuose užfiksuotų skaitiklių rodmenų, laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01 buvo naudojama elektros energija. Taip pat vadovaujantis elektros energijos persiuntimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarka kiekvieno objekto, kur elektros energija naudoja ne šeimos ar namų ūkio poreikiams, savininkas privalo mokėti galios dedamosios mokestį. Skola už laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01 sunaudotą elektros energiją sudaro 574,67 Eur. Kadangi dėl elektros energijos tiekimo minėtu laikotarpiu niekas nebuvo sudaręs sutarties, vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika prievolė apmokėti už sunaudotą elektros energiją tenka savininkui. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) įtvirtinta vartotojo prievolė pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir (ar) galią Taisyklių 100 p. numatyta, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje (pvz., 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014) yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, už patiektą elektros energiją ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo sumokėti patalpų savininkas. Kadangi ieškovas įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, o atsakovas už patiektą elektros energiją pilnai neatsiskaitė, prašo teismo išnagrinėti ieškinį ir priteisti iš atsakovo 574,67 Eur skolos už laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01 sunaudotą elektros energiją, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad nesutinka su ieškinio reikalavimais bei pažymi, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnis). Taigi sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti už tiekiamą elektros energiją būtina nustatyti, ar jį su elektros tiekėju sieja sutartiniai santykiai. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas gali būti tenkinamas tik tinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nustačius, kuris asmuo turi pareigą sumokėti už tiektą elektros energiją. Pažymi, jog atsakovas nėra su ieškovu sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Taip pat byloje ieškovas nenurodė juridinių faktų, patvirtinančių, kad atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškovu už nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01 į atsakovui priklausančią patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją atsirado iš atsakovo konkliudentinių veiksmų. Byloje pateikiami įrodymai patvirtina faktą, jog VĮ Valstybės turto fondas ir VšĮ Europos informacijos centras 2012-05-30 sudarė panaudos sutartį Nr. (30)7R-264, kuria panaudos davėjas VĮ Valstybės turto fondas perdavė panaudos gavėjui VšĮ Europos informacijos centrui laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagal panaudos sutarties 7 d. panaudos gavėjas VšĮ Europos informacijos centras įsipareigojo per 15 d. nuo panaudos sutarties pasirašymo dienos sudaryti su atitinkamomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis atskiras sutartis dėl paslaugų teikimo, vartojimo bei atsiskaitymo pagal jų pateiktas panaudos gavėjui sąskaitas ar kitus apmokėjimo dokumentus už vandenį, energiją, patalpų eksploatavimą, komunalines, ryšių ir kitas paslaugas. Panaudos sutartis su VšĮ Europos informacijos centru buvo nutraukta 2013-06-28. Atkreipia dėmesį į tai, kad susitarime dėl 2012-05-30 panaudos sutarties Nr. (30)7R-264 nutraukimo, panaudos gavėjas VšĮ Europos informacijos centras 4 d. įsipareigojo už iki naudojamų negyvenamųjų pastatų bei patalpų perdavimo ir priėmimo (grąžinimo) akto pasirašymo dienos į patalpą pateiktą vandenį, elektros energiją, šilumos energiją, suteiktas patalpos eksploatavimo, administravimo, komunalines, ryšių ir kitas paslaugas sumokėti iki patalpų grąžinimo dienos. Taip pat pabrėžia, jog panaudos gavėjo pareiga mokėti daikto išlaikymo išlaidas numatyta ir CK 6.636 straipsnyje bei Vyriausybės 2002-12-03 nutarime Nr. 1890 patvirtintoje Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkoje. Šiuo atveju, įvertinus tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius, būtent VšĮ Europos informacijos centrui kilo pareiga mokėti už suvartotą elektros energiją, todėl ieškinys turėtų būti reiškiamas šiam juridiniam asmeniui, o ne valstybei. Ieškovas jau nuo 2012-11-22 žinojo, jog patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), naudojasi VšĮ Europos informacijos centras. Byloje pateikiamas 2012-11-22 tarpusavio atsiskaitymų už elektros energiją suderinimo aktas patvirtina aplinkybe, jog ieškovui buvo žinoma apie elektros energijos naudotoją VšĮ Europos informacijos centras. Be to, ieškovas buvo papildomai informuotas 2014-04-15, 2014-05-22, 2014-10-22 raštais, kad VšĮ Europos informacijos centras nuo 2012-05-30 iki 2013-06-28 pagal panaudos sutartį naudojosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir šis asmuo yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas papildomai informuoja teismą, jog ieškovo nurodytu laikotarpiu atsakovas nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), nedisponavo. Atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, jog atsakovui neturėjus galimybės naudotis nei jam priklausančiomis patalpomis, nei ieškovo jam teikiamomis paslaugomis laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-10-01, tarp šalių sutartinių santykių atsirasti negalėjo, o jų atsakovas neišreiškė ir konkliudentiniais veiksmais, priimdamas ieškovo teikiamas paslaugas. Byloje teikiamas 2012-11-22 atsiskaitymų už elektros energiją suderinimo aktas, sudarytas tarp VšĮ Europos informacijos centro ir ieškovo, neginčijamai patvirtina aplinkybę, jog tik tarp šių šalių susiklostė sutartiniai santykiai, t. y. ieškovas tiekė elektros energiją, o VšĮ Europos informacijos centras tiekta elektros energija naudojosi. Pažymi, jog atsiskaitymų už elektros energiją suderinimo aktas yra sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Šiuo atveju ieškovas, žinodamas, jog prievoliniai santykiai susiklostė tik tarp jo ir VšĮ Europos informacijos centro, elgiasi nesąžiningai, nes ieškinį dėl skolos reiškia valstybei, o ne asmeniui, kuris naudojosi ir yra atsakingas už tiektą elektros energiją. Nagrinėjamu atveju tikėtina, jog ieškovas, negaudamas apmokėjimų iš VšĮ Europos informacijos centro, siekia minėtą skolą prisiteisti iš valstybės. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Pabrėžia, kad šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 100 punktą, kuriame nurodyta, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ši nuostata skirta reglamentuoti situacijoms, kai nėra sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Tokiu atveju už patiektą elektros energiją pareiga atsiskaityti tenka savininkui, neužtikrinusiam, kad jam priklausančiam objekte elektros energija būtų vartojama tik sudarius sutartį su energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014). Taigi kasacinis teismas išaiškino, jog savininko, o šiuo atveju atsakovo, pareiga atsiskaityti už elektros energiją atsirastų tik esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Šiuo atveju akivaizdu, jog savininkas neturi pareigos sumokėti už tiektą elektros energiją, kadangi yra aiškus elektros energijos vartotojas. Minėta, jog ieškovo tiekiama elektros energija naudojosi VšĮ Europos informacijos centras, kuris ir yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą už elektros energiją. VĮ Turto bankas negali būti atsakingas už trečiųjų šalių prievolių įvykdymą. Taigi, ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, nes atsakovas nesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis ir už jas sumokėti neprivalo. Nurodytu ieškovo laikotarpiu apmokėti už suteiktas paslaugas privalo VšĮ Europos informacijos centras CK 6.383 straipsnio, 6.388 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau ieškovas tokio reikalavimo nepareiškė. Minėta, kad tarp ieškovo su atsakovu elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas sudaryta nebuvo, todėl atsakovui neatsiranda pareiga atlyginti ieškovui už suteiktas paslaugas. Tarp ieškovo ir atsakovo nesusiklostė jokie prievoliniai santykiai. Atsakovas nesinaudojo patalpomis ir tuo pačiu ieškovo tiekiama elektros energija. Atsakovo įsitikinimu, už įsiskolinimus turi būti atsakingas tas asmuo, kuris faktiškai naudojosi teikiama paslauga. Tai, kad už įsiskolinimus yra atsakingas asmuo, kuris faktiškai naudojosi teikiama paslauga, yra konstatuota ir teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo 2016 nu balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-640-390/2016). Taip pat pažymi, kad CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslaugų tiekėjas įsipareigoja pateikti paslaugų gavėjui paslaugas, o paslaugų gavėjas apmokėti už suteiktas paslaugas, t. y. paslaugų gavėjas įpareigotas sumokėti tik už kitos šalies realiai suteiktas paslaugas. Šios įstatymo normos taikomos ir šiuo atveju (CK 6.716 straipsnio 3 dalis). Jos atitinka ir sąlygą, numatytą CK 6.388 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad abonentas moka tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis. Iš šių įstatyminių nuostatų, kurios reguliuoja šalių santykius, daro išvadą, kad už teikiamas paslaugas turi atsiskaityti tas asmuo, kuriam tos paslaugos realiai buvo suteiktos. Šuo atveju, atsakovo įsitikinimu, už įsiskolinimą turi atsakyti faktinis elektros energijos vartotojas – VšĮ Europos informacijos centras. Pažymi, kad tik tarp ieškovo ir VšĮ Europos informacijos centras susiklostė elektros energijos vartojimo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu šalims atsirado sutartinės prievolės. Vadovaujantis CK 6.2 straipsniu prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Taigi tarp ieškovo ir VšĮ Europos informacijos centro yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė pastatui elektros energiją, o VšĮ Europos informacijos centras ta elektros energija naudojosi, todėl šalių valia tiekti ir gauti elektros energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Šiuo atveju ieškovo ieškinį tenkinus bei priteisus susidariusią skolą iš atsakovo, būtų pažeisti pamatiniai civilinės teisės principai, t. y. teisingumo, protingumo bei sąžiningumo. Nagrinėjamu atveju būtų visiškai neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš atsakovo vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Be to, tokiu būdu būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis elektros energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Teismo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 1017 „Dėl viešosios įstaigos Europos informacijos centro“ pakeitimo“ Užsienio reikalų ministerijai pavesta įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos Europos informacijos centro savininkės, teisės ir pareigas. 2012 m. gegužės 30 d. Valstybės turto fondas ir VšĮ Europos informacijos centras sudarė panaudos sutartį Nr. (30)7R-264, kuria viešajai įstaigai patikėjimo teise perduotos negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną tarp šalių buvo pasirašytas minėtų patalpų perdavimo-priėmimo aktas Nr. 6R-70. Ieškovas savo ieškinyje nurodo, kad elektros energijos tiekimo 2012-02-01 – 2013-10-01 laikotarpiu patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), niekas nebuvo sudaręs elektros tiekimo sutarties, tačiau Užsienio reikalų ministerijos turimi dokumentai patvirtina, kad dar 2012 m. rugpjūčio 29 d. VšĮ Europos informacijos centro direktorė A. K. pateikė prašymą AB „LESTO“ (nuo 2016 metų sausio 1 dienos veiklą pradėjo LESTO ir „Lietuvos dujų“ pagrindu įkurta bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) http://www.eso.lt/lt/ziniaskiaida/lesto-ir-lietuvos-dujas-keicia-eso-bendroves-gqs2.html) dėl elektros energijos sutarties sudarymo. Kaip galima spręsti iš ieškovo pateiktų duomenų, jis šio prašymo nenagrinėjo ir jokio atsakymo įstaigai nepateikė, dėl ko elektros tiekimo sutartis liko nesudaryta. Be to, ieškovas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01 niekas nemokėjo už elektros energiją. Tačiau iš Užsienio reikalų ministerijos turimų VšĮ Europos informacijos centro banko sąskaitos išrašų matyti, kad įstaiga tuo metu, kai naudojosi jai VĮ Turto banko perduotomis patalpomis, atliko mokėjimus už elektros energiją AB „LESTO“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl viešosios įstaigos Europos informacijos centro likvidavimo“ nutarta sutikti, kad Užsienio reikalų ministerija priimtų sprendimą dėl šios įstaigos likvidavimo. Atitinkamai užsienio reikalų ministro 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-91 „Dėl viešosios įstaigos Europos informacijos centro likvidavimo“ nuspręsta likviduoti VšĮ Europos informacijos centrą ir skirti UAB „Restrus“ likvidatorių V. K., parinktą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, likvidatoriumi. V. K. vykdant kaip likvidatoriui pavestas funkcijas, 2013 m. birželio 28 d. tarp Valstybės turto fondo ir VšĮ Europos informacijos centro, atstovaujamo minėto likvidatoriaus, buvo pasirašytas susitarimas Nr. (30)7R-243, kuriuo šalys susitarė nutraukti 2012 m. gegužės 30 d. panaudos sutartį, kuria patikėjimo teise buvo suteiktos patalpos (duomenys neskelbtini). Tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu patalpos grąžintos panaudos davėjui Valstybės turto fondui. Likvidatorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, 2013 m. balandžio 5 d. sudarė VšĮ Europos informacijos centro kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad AB „LESTO“ (dabar AB „Energijos skirstymo operatoriui“) jame kreditoriumi įtrauktas nebuvo. Tai reiškia, kad likvidatorius, peržiūrėjęs įstaigos dokumentus, nerado nei sudarytos elektros energijos tiekimo sutarties, nei neapmokėtų sąskaitų už elektros energiją. Kaip matyti iš byloje esančio 2014 m. balandžio 18 d. likvidavimo akto turinio, likvidatorius apie VšĮ Europos informacijos centro likvidavimą buvo paskelbęs viešai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka. Apie įstaigos likvidavimą paskelbta 2013 balandžio 24 d., 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. liepos 3 d. pranešimuose, publikuotose Valstybės žiniose Nr. 38, publikacijos Nr. 1864. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovas, gavęs iš VšĮ Europos informacijos centro prašymą dėl elektros tiekimo sutarties sudarymo, šio prašymo neišnagrinėjo ir pats nesiėmė jokių veiksmų tokiai sutarčiai sudaryti. Pažymi, kad VšĮ Europos informacijos centras patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), naudojosi tik laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 28 d. Tai patvirtina byloje esantys 2012 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 28 d. patalpų priėmimo-perdavimo aktai. Tuo tarpu ieškovo nurodomas laikotarpis, už kurį jis reiškia savo reikalavimą – nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Taip pat pažymi, kad įstaigos likvidavimo laikotarpiu ieškovas savo teisėmis ir interesais tinkamai nesirūpino ir nesiėmė jokių veiksmų skolai susigrąžinti. Be to, kartu su atsiliepimu pateikiami išrašai iš VšĮ Europos informacijos centro banko sąskaitų patvirtina atliktus mokėjimus AB LESTO (dabar AB „Energijos skirstymo operatoriui“). Vadovaujantis protingumo principu (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas protingumo principo turinį, yra išaiškinęs, kad Šalies elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-745/2001). Nagrinėjamu atveju įstaigos likvidatoriui viešai paskelbus apie VšĮ Europos informacijos centro likvidavimą, ieškovas turėjo galimybę jau tuomet pareikšti savo reikalavimą iki jos likvidavimo ir išregistravimo iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro, tačiau dėl savo paties galimai aplaidžių veiksmų, nerūpestingumo nesidomėjo jo teiktos elektros energijos tinkamu apmokėjimu, jokių veiksmų savo teisėms įgyvendinti ir interesams apginti ieškovas nesiėmė. Taigi ir prisiėmė su tuo susijusią riziką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti. Teismo prašo ieškovo AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Taip pat nurodė, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl elektros energijos vartojimo objekte, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta ir, kad ieškovas neturi informacijos, dėl kokių priežasčių sutartis dėl elektros energijos vartojimo objekte, esančio adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.
Trečiojo asmens atstovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas neveikė kaip apdairus ir atsakingas asmuo, kadangi VšĮ Europos informacijos centras kreipėsi į tuometinį elektros energijos tiekėją AB Lesto dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, tačiau sutartis nebuvo sudaryta, bei atsižvelgiant į tai, kad likvidatoriui viešai paskelbus apie VšĮ Europos informacijos centro likvidavimą, ieškovas taip pat nereiškė jokių reikalavimų dėl skolos, – šis ieškinys yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Šalių paaiškinimais bei rašytiniai įrodymais nustatyta, kad negyvenamosios – administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1996-09-20 priėmimo – perdavimo akto pagrindu nuo 1996-10-04 nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurias turto patikėjimo teise 2000-03-16 priėmimo – perdavimo aktu nuo 2000-05-29 valdė Valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“, kurio teises ir pareigas perėmė Valstybės įmonė „Turto bankas“.
Ieškovo teigimu, jis, vadovaudamasis su VšĮ Lietuvos Respublikos Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutu sudaryta sutartimi, tiekė elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini), ir, nustatęs, kad 2012-02-01, VšĮ Lietuvos Respublikos Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas grąžino patalpas panaudos davėjui VĮ Valstybės turto fondui (kurio teises ir pareigas perėmė VĮ „Turto bankas“) su elektros skaitiklių rodmenimis 1 125 kWh ir 228 738 kWh, bei, kad 2013-10-01 patalpos buvo perduotos naudotis Rytų-Vakarų transporto koridoriaus asociacijai (kuri sudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį) su elektros skaitiklių rodmenimis 1 180 kWh ir 231 694 kWh. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis 2012-02-01 naudojamų negyvenamųjų pastatų bei patalpų perdavimo ir priėmimo (grąžinimo) aktas Nr. 6R-19 bei 2013-10-01 perdavimo-priėmimo aktas 6R-122. Tačiau už laikotarpį nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01, ieškovo teigimu, liko neapmokėta skola už elektros energiją – 574,67 Eur, kurią, vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 100 punktu, privalo apmokėti turto patikėjimo teise valdantis nurodytas patalpas atsakovas. Nustatyta, kad atsakovas su ieškovu nėra sudaręs elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad VĮ Valstybės turto fondas ir VšĮ Europos informacijos centras 2012-05-30 buvo sudarę panaudos sutartį Nr. (30)7R-264, kuria panaudos davėjas VĮ Valstybės turto fondas perdavė panaudos gavėjui VšĮ Europos informacijos centrui laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2012-05-30 perdavimo – priėmimo aktas Nr. 6R-70. Pagal minėtos panaudos sutarties 7 punktą, panaudos gavėjas VšĮ Europos informacijos centras įsipareigojo per 15 kalendorinių dienų nuo panaudos sutarties pasirašymo dienos sudaryti su atitinkamomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis atskiras sutartis dėl paslaugų teikimo, vartojimo bei atsiskaitymo pagal jų pateiktas panaudos gavėjui sąskaitas ar kitus apmokėjimo dokumentus už vandenį, energiją, patalpų eksploatavimą, komunalines, ryšių ir kitas paslaugas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VšĮ Europos informacijos centras 2012-08-29 kreipėsi į tuometinį elektros energijos tiekėją – AB „Lesto“, kurio teises ir pareigas vėliau perėmė ieškovas, dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, tačiau byloje nėra duomenų, kad elektros energijos tiekimo sutartis dėl elektros tiekimo adresu (duomenys neskelbtini), esančioms patalpoms, būtų buvusi sudaryta (CPK 177 straipsnis).
Byloje pateikti VšĮ Europos informacijos centro mokėjimai AB „Lesto“, patenkantys į ieškovo nurodomą skolos susidarymo laikotarpį, tačiau remiantis šalių paaiškinimais, teismas sprendžia, jog jie yra atlikti už VšĮ Europos informacijos centro kitose patalpose ((duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) suvartotą elektros energiją, todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, nėra aktualūs (CPK 185 straipsnis).
Iš atsakovo teismui pateikto 2012-11-22 tarpusavio atsiskaitymų už elektros energiją suderinimo akto bei atsakovo 2014-04-15, 2014-05-22, 2014-10-22 raštų dėl informacijos pateikimo, matyti, kad ieškovui apie tai, kad VšĮ Europos informacijos centras yra įsikūręs patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo žinoma.
VĮ Valstybės turto fondo ir VšĮ Europos informacijos centro 2012-05-30 sudaryta panaudos sutartis Nr. (30)7R-264 – 2013-06-28 buvo nutraukta. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis 2013-06-28 susitarimas tarp VĮ Valstybės turto fondo ir VšĮ Europos informacijos centro dėl 2012-05-30 panaudos sutarties Nr. (30)7R-264 nutraukimo. Pagal panaudos sutartį, panaudos gavėjas VšĮ Europos informacijos centras buvo įsipareigojęs už iki naudojamų negyvenamųjų pastatų bei patalpų perdavimo ir priėmimo (grąžinimo) akto pasirašymo dienos į patalpą pateiktą vandenį, elektros energiją, šilumos energiją, suteiktas patalpos eksploatavimo, administravimo, komunalines, ryšių ir kitas paslaugas sumokėti iki patalpų grąžinimo dienos.
Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl viešosios įstaigos Europos informacijos centro likvidavimo“ nutarta sutikti, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija priimtų sprendimą dėl šios įstaigos likvidavimo. Užsienio reikalų ministro 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-91 „Dėl viešosios įstaigos Europos informacijos centro likvidavimo“ nuspręsta likviduoti VšĮ Europos informacijos centrą, likvidatoriumi paskirti UAB „Restrus“ likvidatorių V. K..
Likvidatorius, vykdydamas įstatymų pavestas funkcijas, 2013-04-05 sudarė VšĮ Europos informacijos centro kreditorių sąrašą, kuriame tuometinis elektros energijos tiekėjas – AB „Lesto“ buvo įtrauktas su 27,45 Lt kreditoriniu reikalavimu, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų reiškęs reikalavimus minimai viešajai įstaigai, nors apie jos likvidavimą buvo paskelbta 2013 balandžio 24 d., 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. liepos 3 d. pranešimuose, publikuotose Valstybės žiniose Nr. 38, publikacijos Nr. 1864. Likvidatorius, atlikęs visas įstatymuose nustatytas procedūras, 2014-04-18 likvidavimo aktu konstatavo, jog 2017-04-18 VšĮ Europos informacijos centras turto, kreditorių ir debitorių įsiskolinimų neturi. Juridinių asmenų registre esančiais duomenimis nustatyta, kad VšĮ Europos informacijos centras, remiantis 2017-04-18 likvidavimo aktu ir 2014-05-12 pažyma dėl likviduojamo juridinio asmens dokumentų, 2014-05-14 išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas), o teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).
Nagrinėjamu gi atveju atsakovas VĮ Valstybės turto fondas ir VšĮ Europos informacijos centras 2012-05-30 buvo sudarę panaudos sutartį Nr. (30)7R-264 dėl patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir šis juridinis faktas buvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka VĮ Registrų centre. Kaip minėta, šioje panaudos sutartyje, šalys susitarė dėl VšĮ Europos informacijos centras pareigos sudaryti sutartis dėl paslaugų teikimo, vartojimo bei atsiskaitymo pagal jų pateiktas panaudos gavėjui sąskaitas ar kitus apmokėjimo dokumentus už vandenį, energiją, patalpų eksploatavimą, komunalines, ryšių ir kitas paslaugas.
Paminėtina, kad panaudos sutarties samprata pateikta CK 6.629 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Panaudos sutarties sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už jos sąlygų pažeidimą nustato CK normos, tiesiogiai reglamentuojančios panaudos teisinius santykius (CK 6.629–6.643 straipsniai), atskiros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis) ir bendrosios sutarčių teisės normos. Įstatymai nenustato panaudos sutarčiai konkrečios formos, jei ji sudaryta ne ilgesniam kaip vienerių metų terminui (CK 6.478 straipsnis), todėl, šalims nesusitarus kitaip, trumpalaikė panaudos sutartis gali būti sudaryta bet kuria įstatymo nustatyta forma – žodine, rašytine arba notarine (CK 6.192, 1.72–1.74 straipsniai). Ir, galiausiai, nepriklausomai nuo to, kokia forma sudaryta panaudos sutartis, panaudos gavėjas privalo išlaikyti, saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 straipsnis).
Ieškovas reiškia reikalavimą priteisti 574,67 Eur skolą už suvartotą elektros energiją atsakovui priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012-02-01 iki 2013-10-01, tačiau tokiam savo reikalavimui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, kad jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie atsakovo su VšĮ Europos informacijos centras sudarytą šių patalpų panaudos sutartį (CPK 177, 178, 185 straipsniai).
Pagal CK 6.190 straipsnio 1 dalį, kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme įtvirtinti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms, t. y. paminėta CK 6.190 straipsnio 1 dalis. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai įtvirtinta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-257/2014).
Byloje nustatyta, kad negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo ir VšĮ Europos informacijos centras, taigi ieškovas šiuo atveju nėra panaudos sutarčių šalis, tačiau vadovaujantis viešame registre įregistruota 2012-05-30 panaudos sutartimi, CK 6.636 straipsniu, Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtinta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarka bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažintina, kad ieškovą laikotarpiu nuo 2012-05-30 iki 2013-06-28 prievoliniai teisiniai santykiai siejo su VšĮ Europos informacijos centras, bet ne su atsakovu. Ieškinio pateikimo dieną, kaip jau minėta, VšĮ Europos informacijos centras yra likviduota ir išregistruota iš VĮ Registrų centro. Juridinio asmens pabaiga siejama su jo išregistravimu iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Remiantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-748/2012). Nagrinėjamu atveju VšĮ Europos informacijos centras prievolių perėmėjo nėra.
Taigi, atsižvelgiant į nurodytą, taip pat į teisinį ginčui aktualių teisės normų reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, taip pat įvertinus tas aplinkybes, kad VšĮ Europos informacijos centras kreipėsi į ieškovą dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo ir šios aplinkybės ieškovui nepaneigus (CPK 178, 185 straipsniai), bei kad ieškovui vien iš VĮ Registrų centre esančios viešai prieinamų duomenų turėjo būti žinoma apie patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaudą laikotarpiu nuo 2012-05-30 iki 2013-06-28 (panaudos sutarties pabaigos), darytina išvada, kad ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo nurodytu laikotarpiu pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl – atmestinas.
Kaip minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad atsakovas su ieškovu nėra sudaręs elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), ir, bylos duomenimis, atsakovui priklausančios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), laikotarpiais nuo 2012-02-01 iki 2012-05-30 bei nuo 2013-06-28 iki 2013-10-01, nebuvo perleistos jokiems tretiesiems asmenims. Todėl paminėtina, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.383 straipsnio 1 dalimi, pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti vartotojui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o vartotojas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Ieškovas, grįsdamas skolos dydį, teismui pateikė Elektros energijos suvartojimo išplėstinę skaičiuotę Serija PEK Nr. 117777, kurioje nurodyta, kad 2012-02-01 objekte – (duomenys neskelbtini), elektros skaitiklis Nr. 0010290, objekto apskaitos Nr. 13038813, rodė 1 125 kWh, o 2013-10-01 – 1 180 kWh, bei elektros skaitiklis Nr. 72223508, objekto apskaitos Nr. 13059829, rodė 228 738 kWh, o 2013-10-01 – 231 694 kWh, bendra mokėtina suma – 1 984,23 Lt (574,67 Eur), kurią sudaro: elektros skaitiklio Nr. 0010290 aktyvioji vartojama 55kWh (24,35 Lt); elektros skaitiklio Nr. 72223508 aktyvioji vartojama 2 956 kWh (1 308,89 Lt); už objekto apskaitos Nr. 13038813 STO galios dedamąją 60,00 kW*mėn (112,95 Lt); už objekto apskaitos Nr. 13059829 STO galios dedamąją 100,00 kW*mėn (188,25 Lt); akcizas už elektros energiją aktyvioji vartojama 55,00 kWh (0,10 Lt) (objekto apskaitos Nr. 13038813); akcizas už elektros energiją aktyvioji vartojama 2 956,00 kWh (5,32 Lt) (objekto apskaitos Nr. 13059829). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal teismui pateiktą aukščiau minėtą skaičiuoklę nėra galimybės nustatyti laikotarpiais nuo 2012-02-01 iki 2012-05-30 bei nuo 2013-06-28 iki 2013-10-01 suvartotą elektros energijos kiekį bei atitinkamai išskirti akcizus minėtame objekte, taip pat ieškovui nepateikus jokių paaiškinimų bei duomenų šiuo klausimu, ir byloje nustačius, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę ir neatsiskaitė už tiektą elektros energiją nurodytais laikotarpiais, teismas iš atsakovo ieškovui priteisia už objekto apskaitos Nr. 13038813 STO galios dedamąją 60,00 kW*mėn – 11,44 Eur; už objekto apskaitos Nr. 13059829 STO galios dedamąją 100,00 kW*mėn – 19,07 Eur, iš viso 30,51 Eur skolos už elektros energiją laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-05-30 bei nuo 2013-06-28 iki 2013-10-01 (CK 6.38 straipsnis, 6.383 straipsnio 1 dalis, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 100 punktas).
Pagal CK 6.37 straipsnį, skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (30,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-09-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. – 0,80 Eur žyminio mokesčio ir 0,18 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą teikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo bei komisinį mokestį, viso – 0,98 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).
Teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Kiti tiek ieškovo atstovės, tiek atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės „Turto bankas“, juridinio asmens kodas 112021042, ieškovo AB „Energijos skirstymo operatorius“, juridinio asmens kodas 304151376, naudai 30,51 Eur (trisdešimt eurų 51 ct) skolą už patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), suvartotą elektros energiją, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 30,51 Eur (trisdešimt eurų 51 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 0,98 Eur (devyniasdešimt aštuoni centai) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.