Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Trakų rajono savivaldybės administracijai, M. P., VĮ ,,Turto bankas“, AB ,,Lietuvos Geležinkeliai“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taigi ši byla nagrinėjama pareiškėjos R. V. apeliacinio skundo ribose. Ištyręs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, naujai pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas taip pat nenustatė.Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė iš esmės nurodo du argumentus: pirma, kad garažas, į kurį siekiama nuosavybės teisių, buvo pastatytas teisėtai, antra, kad A. A. V. faktiškai valdė garažą nepertraukiamai dešimt metų tiek pats, tiek perduodamas valdymą savo sūnui.Apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro išrašą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakuose, o taip pat Trakų namų statybos kooperatyvo pažymas, nurodydama, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. jau po teismo sprendimo priėmimo, siekiant nuginčyti teismo išvadą apie tai, kad nėra patikimų įrodymų apie A. A. V. gyvenamąją vietą bei naudojimąsi ginčo statiniu. Be to, su prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo apeliantė teismui pateikė pareiškėjos sutuoktiniui A. A. V. išduotą Trakų miesto vyriausiojo architekto 1979 m. liepos 17 d. leidimą Nr. 54 dėl garažo statybos adresu (duomenys neskelbtini), Trakuose, prašymą Vilniaus apskrities archyvui bei Vilniaus apskrities archyvo atsakymą. Prašymą prijungti šiuos įrodymus apeliantė grindžia aplinkybe, jog šiuos dokumentus ji gavo tik po apeliacinio skundo padavimo, be to, dokumentai turi didelę reikšmę teisėto ir teisingo sprendimo priėmimui. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktus, o taip pat su prašymu priimti papildomus įrodymus pateiktus duomenis. Visiems proceso dalyviams buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl apeliantės naujai pateiktų įrodymų vertinimo.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).Nagrinėjamu atveju, pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu.Tuo metu galiojusioje Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 bei šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Ši tvarka galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo. Tuo metu galiojusiojoje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami. Šią instrukciją pakeitė 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tokios pačios objektų registravimo nuostatos. Taigi tiek statinio statybos metu – 1976 m., tiek vėliau, pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota.Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja teigia, kad jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių garažo statybos teisėtumą, nėra, tačiau jos sutuoktinis leidimą statyti pastatą – garažą, gavo iš Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos viršininko G. Ž.. Sutikimas buvo išreikštas žodžiu, kadangi tuo metu nebuvo reikalaujama gauti kitokiu būdu išreikšto rašytinio leidimo statybai. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagal byloje pateiktus duomenis, pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis, 1976 metais pastatydamas pastatą, į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, pastatė jį teisėtai. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro nepaisant to, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apeliantė pateikė teismui naujus įrodymus, iš kurių matyti, kad jos sutuoktiniui A. A. V. buvo išduotas Trakų miesto vyriausiojo architekto leidimas dėl garažo statybos. Tačiau apeliantė teigia, jog jai pavyko rasti tik 1979 m. liepos 17 d. leidimo Nr. 54 dėl garažo statybos, adresu (duomenys neskelbtini), Trakuose, kopiją. Pasak apeliantės, šis jos surastas dokumentas patvirtina, kad jos sutuoktinis garažą pasistatė teisėtai, remdamasis architekto išduotu leidimu, tik vėliau, ne 1976 metais, o 1979 metais. Suinteresuotas asmuo M. P. pateiktuose paaiškinimuose dėl apeliantės pateiktų papildomų įrodymų išreiškė abejonę dėl šio dokumento autentiškumo, nurodydamas, kad teismui pateiktas naujas įrodymas neatitinka tokio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, taip pat, kad tai yra tik dalis leidimo formos. Pasak M. P., toje dokumento dalyje, kurios apeliantė nepateikė, yra grafa, kurioje turėjo būti įrašoma statybos pradžios ir pabaigos data, apibrėžianti statybos leidimo galiojimo terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik faktas, jog apeliantės pateikto dokumento kopija galimai neatitinka tokio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, pats savaime nesudaro pagrindo atsisakyti vertinti šį įrodymą byloje įrodinėjamų aplinkybių kontekste, todėl teismas šį naujai pateiktą įrodymą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pasisakydamas dėl apeliantės naujai pateikto įrodymo – leidimo vykdyti individualią statybą – įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš pateikto įrodymo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad leidimas buvo išduotas būtent ginčo garažo statybai. Apeliantės pateiktame leidime Nr. 54 nurodoma, kad leidimas Nr. 54 Vykdyti individualią statybą išduotas 1979 m. liepos 17 d., tuo trapu iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad garažo statybos metai yra 1976 metai. Antra, nors ir darant prielaidą, jog šis leidimas buvo išduotas ginčo garažui statyti, nes tiek leidime, tiek ir ginčo statinio, kurio žymuo nurodytas 4I1/g, kadastrinių matavimų byloje statinio išmatavimai atitinka, t. y. 6,00 m ilgis ir 3,50 m plotis, vien pateikto leidimo nepakanka daryti išvadą, jog daiktas, į kurį siekiamą įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš leidimo turinio, garažas turėjo būti statomas pagal individualų projektą, tačiau toks dokumentas į bylą nebuvo nepateiktas. Be to, ginčo pastatas buvo pastatytas Trakų geležinkelio stoties teritorijoje, kuri pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra valstybinėje žemėje, todėl, kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo M. P., garažo statybai pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo būti išskirtas ir konkretus žemės sklypas. Taigi apeliantė teismui nepateikė jokių duomenų, kad žemės sklypas A. A. V. buvo suteiktas individualiam naudojimui, kad jis turėjo leidimą valstybinės žemės sklype statyti ginčo statinį, o taip pat, kad pastatytas garažas būtų buvęs priimtas kaip tinkamas naudoti. Be to, apeliantei nurodžius, jog ginčo garažas iš tiesų buvo statytas ne 1976 metais, o 1979 metais, netenka įrodomosios reikšmės liudytojo Č. Š. parodymai apie su ginčo garažo statymu susijusias aplinkybes. Priešingai, nei teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012, nėra pagrindo, nes minėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Aplinkybė, jog garažas nėra pripažintas savavališka statyba, nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių statybos teisėtumą, neleidžia daryti išvados, kad garažo statyba yra teisėta ir jo atžvilgiu gali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas.Taigi, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėja neįrodė, kad jos sutuoktinis, 1976 metais pastatydamas pastatą, į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, pastatė jį teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybę, kad garažas nebuvo pastatytas teisėtai patvirtina ir tai, kad statinys nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro 2015 m. gruodžio 23 d. rašto matyti, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, ginčo statinys, kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Trakuose, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, suformuoto nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla registrui taip pat nepateikta. Be to, iš Nekilnojamųjų daiktų esančių (duomenys neskelbtini), Trakuose, archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje esančios 1998 m. vasario 10 d. statinių išdėstymo schemos matyti, kad joje yra pažymėtas ūkio pastatas 2I1/p, tačiau šis pastatas yra be garažo. Taigi akivaizdu, jog nei 1976 metais, nei 1979 metais ginčo pastas nebuvo užfiksuotas, todėl teismas daro išvadą kad jo statyba, nežiūrint į tai, kuriais metais garažas buvo pastatytas, nebuvo teisėta, kas dar kartą patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų įgyjamosios senaties instituto taikymui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto – garažo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjos pareiškimui atmesti.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminės reikšmės neturi ir apeliacinio skundo argumentai, jog A. A. V. faktiškai valdė garažą tiek pats, tiek perduodamas valdymą savo sūnui, kadangi šiuo atveju nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Taip pat nėra pagrindo vertinti ir su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų, kuriais pareiškėja siekia nuginčyti teismo išvadą apie tai, kad nėra patikimų įrodymų apie A. A. V. gyvenamąją vietą, naudojimąsi daiktu ir kt. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas valdymo sąvokos nesusiaurino, kadangi vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais bei liudytojų paaiškinimai, pagrįstai konstatavo, kad dėl byloje esančių įrodymų prieštaringumo, nėra įrodyta, kad pareiškėjos sutuoktinis arba jo šeimos nariai nepertraukiamai, ilgesnį nei dešimties metų laikotarpį, valdė ginčo statinį. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010 ir kt.).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo ir aiškinimo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl apeliantės skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, teismas priteisia jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, suinteresuotam asmeniui M. P. iš apeliantės priteisiama 300 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti M. P. iš R. V. 300 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.