Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-07-15 · Civilinė byla Nr. 2A-591-640/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-15
Bylos Nr.
2A-591-640/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-41297-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
Ieškovas
UAB “Sautos“
Atsakovas
A. I.
Trečiasis asmuo
S. B.
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-591-640/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41297-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 43.2.; 114.4.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Sautos“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“, ieškinį atsakovui A. I. dėl skolos, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo S. B..

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Sautos“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 60 000 Lt skolą, kurią, ieškovo teigimu, ieškovas atsakovui pervedė be teisinio pagrindo, nes nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtos sumos pervedimo pagrindą. Taip pat prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas už reikalaujamą iš atsakovo sumą (b.l.1-3).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-22 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo A. I., ieškovui BUAB “Sautos“ 60 000 Lt bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą (60 000 Lt) sumą nuo bylos teisme iškėlimo - 2013-12-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo, kad 2006 m. gavo iš UAB „Sautos“ 60 000 Lt sumą. Todėl atsakovo argumentai dėl banko pavadinimo mokėjimo nurodyme galimo netikslumo ar kito 2006-05-18 mokėjimo nurodymo galimo nepatikimumo, atmestini. Taip pat nurodė, kad minėtos sumos gavimo teisinį pagrindą turėjo įrodyti atsakovas, nes nėra įtikinama situacija, kad asmuo, gavęs iš juridinio asmens ženklią 60 000 Lt sumą neturėtų jokių pinigų pervedimą pagrindžiančių dokumentų. Tai, jog UAB „Sautos“ anksčiau nepareikalavo, kad atsakovas grąžintų 60 000 Lt sumą, nepanaikina bankroto administratoriaus teisės reikšti reikalavimą dėl atsakovo be pagrindo įgytos sumos grąžinimo. Esant situacijai, kai atsakovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių 60 000 Lt gavimo teisinį pagrindą, pripažintina, kad tokio pagrindo nebuvo nei 60 000 Lt sumos pervedimo atsakovui momentu, nei jis yra atsiradęs šiuo metu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas A. I. apeliaciniu skundu (b.l. 72-76) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. CPK 178 str. nustato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Tai, jog aplinkybę, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas, ne kartą yra pasisakyta teismų praktikoje. Teismas nurodė, jog aplinkybes dėl 60000 Lt gavimo teisinio pagrindo turi įrodyti atsakovas. Tokia išvada laikytina procesinių teisės normų pažeidimu ir netinkamu jų pritaikymu. Taigi, šiuo atveju teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir padarė neteisingą išvadą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl trečiojo asmens nurodytų aplinkybių apie sutartinius santykius tarp jo ir atsakovo dėl žemės ūkio bendrovės įsigijimo, kurių pagrindu, pasak trečiojo asmens, ir buvo pervesti 60000 Lt suma. Apeliantas nurodo, jog teismo sprendimas naikintinas kaip nemotyvuotas ir priimtas netinkamai taikant procesines teisės normas. Ieškovas reiškė reikalavimą grįsdamas jį nepagrįsto praturtėjimo normomis. Atsakovas savo atsikirtimus grindė buvusiais sutartiniais santykiais tiek su ieškovu, tiek su trečiuoju asmeniu. Apeliantas nurodo, jog jokie teisės aktai jo neįpareigoja saugoti dokumentų, patvirtinančių sandorių sudarymą. Tą turėjo padaryti ieškovas kaip juridinis asmuo. Nurodo, jog tretysis asmuo patvirtino, jog 60000 Lt suma buvo pervesta būtent dėl žemės ūkio bendrovės įsigijimo, t.y. ne be pagrindo, ne per klaidą. Apeliantas nurodo, jog jo santykiai su trečiuoju asmeniu nėra šios bylos dalykas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti atsakovo sąžiningumą ir eliminuoja atsakovo pareigą atlyginti nuostolius tokio dydžio, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Apeliantas nurodo, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo institutas, nes šalis siejo sutartiniai santykiai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu (b.l. 82-84) į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas šiuo atveju įrodė, jog atsakovas gavo pinigus be teisinio pagrindo. Tą patvirtina ieškovo pateikti įrodymai į bylą, kitų įrodymų, pagrindžiančių tokių pinigų pervedimą, ieškovas neturi. Atsakovo pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą. Atsakovo prašymai išreikalauti tam tiktus dokumentus į bylą, buvo nesusiję su įrodinėjamu dalyku. Teismas teisėtai ir teisingai paskirstė įrodinėjimą naštą. Ieškovas nurodo, jog teismas pagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Pats apeliantas nurodo, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudaryto susitarimo vykdymo klausimai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, tačiau pats būtent ir įrodinėja, kad su trečiuoju asmeniu buvo sudaryti kažkokie susitarimai, kurie neva pateisina 60000 Lt pervedimą atsakovui. Tačiau apeliantas nagrinėjimo metu nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Ieškovas turėjo vienintelį būdą apginti savo teises, t.y. pareikšti reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, nebuvo delikto, dėl ko galima būtų reikšti ieškinį dėl žalos.

Tretysis asmuo atsiliepimų į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog ginčo suma atsakovui buvo pervesta dėl vykusio komercinio bendradarbiavimo, todėl jis ieškovui nėra skolingas.

Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, ir nagrinėjamu atveju konstatavo, jog pareigą įrodyti, jog atsakovas gavo turtą teisėtai, turėjo pats atsakovas.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, dėl ko padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog atsakovui nepateikus dokumentų pavirtinančių 60 000 Lt gavimo teisinį pagrindą, pripažino kad tokio pagrindo ir nebuvo. Tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo. Apeliantas teikdamas savo teiginius apie 60 000 Lt gavimo teisinį pagrindą tokius teiginius privalo pagrįsti ir šios pareigos negali perkelti ieškovui teigiančiam, jog jokio teisinio pagrindo šios sumos pervedimui į atsakovo sąskaitą nebuvo. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Tai gi, įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 60 000 Lt gavimo teisėtumo pagrindimo įrodinėjimą pagrįstai perkėlė atsakovui.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009). Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013, kt.). Pažymėtina, kad tai, koks įstatymas turi būti taikomas, bylą nagrinėjantis teismas privalo nuspręsti ex officio (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas 60000 Lt gavimo teisėtumo pagrindimo įrodinėjimą pagrįstai perkėlė atsakovui, o pastarajam neįrodžius minėto fakto, darytina išvada, kad 60 000 Lt atsakovas įgijo nepagrįstai. Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kurią teismas padarė įvertinęs įrodymų visetą byloje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo ir trečiojo asmens teisinių santykių, nes ir pats apeliantas pripažino, jog pastarieji nėra nagrinėjamos bylos dalyku. Be to, apeliantas savo atsikirtimams dėl buvusių teisinių santykių su trečiuoju asmeniu pagrįsti, nepateikė jokių įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas atsiliepime į skundą buvo nurodęs prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jadvyga MardosevičLiuda UckienėRūta Veniulytė-Jankūnienė