Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo J. N. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-108-457/2016 pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas J. N. tikslu atkurti nuosavybės teises į senelio J. A. B. k., Joniškio r., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 7,29 ha žemės sklypą, pareiškė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis J. A., J. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise 7,29 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., miręs (duomenys neskelbtini), yra jo, t. y. J. N. senelis. Pareiškė prašymą atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į senelio J. A., J. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise 7,29 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku J. A., J. patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Nurodė, kad jis 2010-06-01 kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu grąžinti jam senelio J. A. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 7,29 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyriaus gavo atsakymus, kad jam negalima atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, nes jis yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisės į turėtą žemę atkūrimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-04-26 rašte Nr. R4-686 „Dėl nuosavybės“, kuriame nurodyta, jog dokumentų apie J. N., J. s (duomenys neskelbtini)turėtą žemę, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš tėvo J. N. archyve saugomuose fonduose nerasta. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šiaulių apskrities 1944-1948 m. byloje. (duomenys neskelbtini) apylinkės vardiniame naujakurių sąraše (be datos) įrašytas A. J., J. s., (duomenys neskelbtini) turėjęs 3 ha žemės ir kaip mažažemis, gavęs 7,29 ha žemės. Atsižvelgiant į tai, kad žemės valdymo nuosavybės teise patvirtinantys dokumentai yra tik 1944-1948 m., o iki nacionalizacijos tokių duomenų neišliko, tai faktą, kad jo senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė minėtą žemę patvirtina jo pasikviesti liudytojai.

Jo senelis iš motinos pusės J. A. mirė (duomenys neskelbtini), jo tėvas T. N. mirė (duomenys neskelbtini), o motina P. N. mirė (duomenys neskelbtini). Giminystės ryšiui su J. A. nustatyti, jis negali pateikti senelės O. L. ir senelio J. A. santuokos liudijimo, nes gautame atsakyme iš Lietuvos Valstybės istorijos archyvo nurodoma, kad 1941-1949 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus civilinės būklės santuokos aktų įrašų knygose duomenų apie santuoką nėra, o 1944 m. santuokos aktų įrašai nepilnai išlikę. Tačiau J. A. yra jo senelis iš mamos pusės.

Mano, kad terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, nes 1991 m. jis kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, tačiau šis jo prašymas išsaugotas nebuvo. Jam nuosavybės teisės į žemę neatkurtos dėl jo ir buvusių žemėtvarkos tarnybos darbuotojų konfliktinių santykių. Šios jo nurodytos priežastys pripažintinos svarbiomis ir objektyviomis, todėl yra pagrindas terminams atnaujinti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius su pareiškėjo J. N. pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Pareiškėjo pateikti dokumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad J. A. nuosavybės teise žemę valdė iki nacionalizacijos. Be to, pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo rūpintis tik nuo 2010 m., be to, tą patį klausimą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašė svarstyti net 7 kartus. Jam buvo paaiškinta nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, tačiau per protingą terminą į teismą nesikreipė. J. N. nepateikė jokių duomenų dėl kokių svarbių priežasčių to padaryti negalėjo arba šios priežastys nepertraukiamai truko kelis metus iki šiol. Be to, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), jau buvo nagrinėtas Šiaulių apygardos administraciniame teisme ir 2014-03-10 sprendimu buvo atmestas.

Pareiškėjas J. N. neįrodė giminystės ryšio su J. A., nes iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo J. N., gim. (duomenys neskelbtini), motina yra P. N. (iki santuokos L.), gimusi (duomenys neskelbtini), jos gimimo liudijime nurodoma, kad jos motina yra O. L., tėvas – nenurodytas, o iš (duomenys neskelbtini) bažnyčios klebono įrašo matyti, kad O. L. su J. A. susituokė tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo giminystės fakto nepatvirtino ir pačio pareiškėjo pasikviesti liudytojai.

Be to pareiškėjui buvo atstatytos nuosavybės teisės į kitą žemę, t. y. į buvusio savininko J. L. (pareiškėjo prosenelio) 3,39 ha žemę (duomenys neskelbtini), pagal pareiškėjo motinos P. N. prašymą 1995-07-19 Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 47-4162.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Joniškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo J. N. pareiškimą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau - Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismas padarė išvadas, kad pareiškėjo argumentai, kad jis 1991 m. kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, tačiau šis jo prašymas tyčia nebuvo išsaugotas dėl konfliktų su žemėtvarkos darbuotojomis, nepagrįsti, pareiškėjas neįrodė, kad terminus praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių veiksnių. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė tik 2010-06-21. Be to, byloje surinktais dokumentais, suinteresuoto asmens atstovės parodymais, įsiteisėjusiu 2014-03-10 Šiaulių apygardos administracinį teismo sprendimu nustatė, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo rūpintis tik nuo 2010 m., jis tą patį klausimą - nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašė svarstyti net 7 kartus ir visą laiką jam buvo išaiškinama nuosavybės teisių atkūrimo tvarka.

Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nėra jokių duomenų, kad J. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, tai nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos P. Z. ir A. V. A., nurodydamos, jog apie J. A. turėtą žemę jos nieko nežino. Be to, pareiškėjas nepateikė jokio buvusio savininko J. A. žemės plano, sudarant vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą, tikslios buvusios žemės vietos negalėjo nurodyti nei pats pareiškėjas, nes jo liudytojomis pasikviestos P. Z. ir A. V. A., todėl nuosavybės teisių atkūrimas yra negalimas.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., miręs (duomenys neskelbtini), yra jo senelis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo motina P. N. (L.) gimė (duomenys neskelbtini), tėvas gimimo liudijime nenurodomas, o jos motina O. A. (L.) su J. A. susituokė tik (duomenys neskelbtini) - praėjus 14 metų nuo pareiškėjo motinos gimimo. Jokių duomenų, kad J. A. būtų pareiškėjo senelis nenustatyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. N. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 dienos sprendimą ir priimti naują sprendimą - nustatyti juridinės reikšmės turintį faktą, kad senelis J. A., J. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise 7,29 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); nustatyti turintį juridinės reikšmės faktą, kad J. A., miręs (duomenys neskelbtini), yra jo J. N., a.k. (duomenys neskelbtini), senelis; atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į senelio J. A., J. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise 7,29 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku J. A., J. patvirtinantiems dokumentams pateikti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl termino atnaujinimo. Ne kartą kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymais atkurti nuosavybės teises į senelio nuosavybės teise valdytą 10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) dabartinis teritorinis paskirstymas (buvusį (duomenys neskelbtini), tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo atmetami. Teismui atmetus prašymą atimama galimybė susigrąžinti giminės valdytą žemę.

14.2. Teismui pateikė jrodymus apie senelio turėtą žemę. Kadangi archyviniai duomenys tvirtino tik taktus 1944-1948 m. laikotarpiu, buvo apklausti ir liudytojai. Liudytoja parodė, kad Aukseliai turėjo žemės, ji ribojosi su R. žemės sklypu. Tą faktą patvirtino ir Žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas. Teismas pasisakė priešingai, teismo išvados vertintinos kritiškai, nes jos prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl giminystės su J. A. fakto nustatymo. Teismo išvados prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Teismas nurodė, kad jo motina P. N. gimė (duomenys neskelbtini). Jos gimimo liudijime motina nurodyta O. L., o tėvas nenurodytas. Tačiau O. L. palaikė artimus santykius su J. A. ir (duomenys neskelbtini) už jo ištekėjo. Tai patvirtino liudytojos, todėl buvo patvirtintas jo motinos P. N. giminystės faktas, kad J. A. yra jos tėvas. Teismas neteisingai vertino įrodymus, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, priėmė nepagrįstą sprendimą, nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, neteisingai juos įvertino.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius su pareiškėjo J. N. apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas ne kartą kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymais atkurti nuosavybės teises. Konfliktavo su Šiaulių žemėtvarkos tarnybos darbuotojais, kurie piktybiškai nenorėjo atkurti nuosavybės teisių į senelio žemę. Tačiau apeliantui žemėtvarkos tarnyba, aukštesnės instancijos atrašė, kad reikia kreiptis į žemėtvarkos tarnybą pagal teritorini pasiskirstymą, taigi taip metai iš metų apelianto prašymai buvo atmetinėjami. Su apelianto argumentais nesutinka nes jie visiškai nepagrįsti. Apeliantas neturi jokių įrodymų pagrįsti savo teiginiams. nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei patvirtinančių, jog apeliantas buvo pakankamai atidus, sąžiningas ir rūpestingas.

Tam, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, be to pagrįstai teismas nustatė, kad liudytojos negalėjo nurodyti vietos, kur turėjo būti J. A. žemė, kadangi jų nurodyta vieta neatitiko faktinių duomenų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad jokių duomenų, kad J. A. būtų įvaikinęs pareiškėjo motiną nėra, pareiškėjo giminystės su J. A. fakto nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos P. Z. bei A. V. A.. Pareiškėjo giminaitė, jo teta P. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad J. A. buvo pareiškėjo motinos P. N. patėvis ir jis P. įvaikinęs nebuvo, tik ją augino. Be to, apeliantas neprašė nustatyti juridinį faktą, kad J. A. įvaikino P. L., nepagrindė tokio fakto nustatymo juridinio pagrindo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tikslu atkurti nuosavybės teises.

Apeliantas skunde iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus dėl termino atnaujinimo, dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Nurodė, kad jis ne kartą kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymais atkurti nuosavybės teises į senelio nuosavybės teise valdytą 10 ha žemės sklypą, tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo atmetami. Teismas nepagrįstai sprendė, kad jo pateikti įrodymai yra nepakankami, nepagrįstai atmetė prašymus, priėmė nepagrįstą sprendimą todėl sprendimas naikintinas.

Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau - Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pagrįstai padarė išvadas, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio J. A. turėtą žemę pateikė 1991 m. ir, kad šis prašymas neišsaugotas dėl konfliktų su tuometinėmis žemėtvarkos darbuotojomis, nes iš objektyvaus įrodomo – Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyriaus pažymos matyti, kad nei J. N., nei jo motinos P. N. 1990-1993 m. prašymų atkurti nuosavybės teises į J. A. B. kaime galimai priklausiusią žemę, negauta. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė tik 2010-06-21. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas pareiškėjas, 2013-12-17, kreipdamasis į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl termino atnaujinimo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku J. A. patvirtinančius dokumentus, administraciniam teismui nurodė visai kitas minėtų terminų praleidimo priežastis, t. y. sveikatos problemas bei aplinkybes dėl kaimo teritorinio priskyrimo ne Šiaulių rajono savivaldybei, o Joniškio rajono savivaldybei. Įsiteisėjusiu 2014-03-10 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo rūpintis tik nuo 2010 m., jis tą patį klausimą - nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašė svarstyti net 7 kartus ir visą laiką jam buvo išaiškinama nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, tačiau jis per protingą terminą į teismą nesikreipė ir nepateikė jokių objektyvių duomenų bei svarbių priežasčių dėl ko tai padaryti negalėjo, jog jis nebuvo pakankamai atidus, sąžiningas ir rūpestingas.

Bylos duomenimis prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,29 ha žemės (duomenys neskelbtini), pareiškėjas grindžia Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010-04-26 raštu Nr. R4-686 „Dėl nuosavybės“, kuriame nurodyta, kad dokumentų apie J. N., J. s. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš tėvo J. N. archyve saugomuose fonduose nerasta. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šiaulių apskrities 1944-1948 m. byloje, (duomenys neskelbtini) vardiniame naujakurių sąraše (be datos) įrašytas A. J., J. s., (duomenys neskelbtini) turėjęs 3 ha žemės ir, kaip mažažemis, gavęs 7,29 ha žemės, taip pat Šiaulių apskrities archyvo 2012-02-20 raštu Nr. PŽ-87(8.4) ir pridedamais dokumentais, iš kurių matyti, kad 1941 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus valstiečių, norinčių pirkti koncentruotus pašarus sąraše J. A., gim. (duomenys neskelbtini), nurodomas kaip turintis 10 ha žemės, o (duomenys neskelbtini) 1947 ir 1949 metų ūkinių knygų ištraukose nurodoma, kad J. A. užsiėmė žemės ūkiu, sodybinės žemės užimtos daržais turėjo 0,6 ha, skiltyje ,,Žemė“ nurodyta, kad žemė yra kolūkio sudėtyje, žemės plotas nenurodomas.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis pagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, turėtą savininko, kuris Atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiamas kaip asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 punkte nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais gali būti įvairūs Lenkijos (1920-1939 metais), Lietuvos TSR (1940-1941 metais, 1945-1948 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje parengti sąrašai, kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas.

Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nėra jokių duomenų, kad J. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, tai nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos P. Z. ir A. V. A., nurodydamos, jog apie J. A. turėtą žemę jos nieko nežino. Be to ir kiti byloje esantys duomenys, liudytojų paaiškinimai nesuteikia pagrindo tenkinti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš esmės pagrįstos teismo išvados ir dėl pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., miręs (duomenys neskelbtini), yra jo senelis. Teismas įvertino byloje esančius duomenis. Iš gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad pareiškėjo J. N., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas yra T. N., motina - P. N.. Iš (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad pareiškėjo tėvai T. N. ir P. L. susituokė (duomenys neskelbtini). Gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija patvirtina, kad pareiškėjo motinos P. L., gim. (duomenys neskelbtini), motina yra O. L., jos tėvas – nenurodytas. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016-04-15 pažymos Nr. (P1-1648) P2-3103 apie santuoką matyti, kad Kauno metropolijos kurijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė J. A., J. sūnus (48 m.) ir O. L., J. duktė (37 m.). Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjo J. N. motina P. N. (L.) gimė (duomenys neskelbtini), tėvas gimimo liudijime nenurodomas, o jos motina O. A. (L.) su J. A. susituokė tik (duomenys neskelbtini) - praėjus 14 metų nuo pareiškėjo motinos gimimo. Byloje nenustatyta jokių duomenų, kad J. A. būtų įvaikinęs pareiškėjo motiną nėra, pareiškėjo giminystės su J. A. fakto nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos, pareiškėjo giminaitė, teta P. Z. nurodė, kad J. A. buvo pareiškėjo motinos P. N. patėvis ir jis P. įvaikinęs nebuvo, tik ją augino. Apeliantas teigia, kad O. L. palaikė artimus santykius su J. A. ir (duomenys neskelbtini) už jo ištekėjo, kad tai patvirtino liudytojos, todėl buvo patvirtintas jo motinos P. N. giminystės faktas, kad J. A. yra jos tėvas. Teismas, apelianto teigimu padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, priėmė nepagrįstą sprendimą, nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, neteisingai juos įvertino, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Esant pirmosios instancijos teismo nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas pareiškęs konkrečius prašymus turi pareigą juos pagrįsti ir įrodyti. Šios teisės ir pareigos įgyvendinamos nurodant teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikiant teismui įrodymus bei dalyvaujant juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti prašymą. Teismas konkrečiu atveju įvertinęs byloje pateiktus įrodymus pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė prašymų pagrįstumo. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinio teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Daroma išvada, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.