- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-375-560/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32674-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- V. S., V. K.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. ir V. K. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo tęsti kredito sutarties vykdymą, palūkanų sumažinimo ar panaikinimo bei žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija - Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti atsakovo vienašališkai 2015-08-04 atliktą kreditavimo sutarties Nr. 05-060295 – FA nutraukimą neteisėtu, grąžinti šalis į iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį paliekant galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2020 m. rugsėjo 13 d.; įpareigoti atsakovą panaikinti arba sumažinti priskaičiuotas 5 591,64 Eur sutartines palūkanas ir 10 287,97 Eur įstatymines palūkanas; priteisti iš atsakovo 25 270,11 Eur turtinei žalai/nuostoliams atlyginti.
2. Nurodė, jog 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarė kredito sutartį su atsakovu, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 195 000 Lt kreditas, kurio paskirtis buvo šeimos poreikiams tenkinti – kredito unijos „Germano lobis“ paskolos refinansavimui ir pirkto gyvenamojo namo patalpų remontui. Sutartyje šalys numatė kintamas palūkanas, apskaičiuojamas prie 6 mėnesių LIBOR dydžio pridedant 1,6 proc. banko maržą; metinė palūkanų norma 4 proc. 2006 m. gegužės 25 d. ieškovai su atsakovu pasirašė susitarimą, kuriuo buvo pakeistos sutarties sąlygos ir ieškovams suteikta papildoma 86 795,55 Lt kredito suma (metinė palūkanų norma – 4,66 proc.). 2010 m. rugsėjo 23 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo banko maržą numatė 3 proc., o metinę palūkanų normą numatė 5,2 proc. Bankas su ieškovais elgėsi nesąžiningai didindamas palūkanų normas, to pagrindu susidarė įsiskolinimas bankui, tai turėjo neigiamos įtakos ieškovams. Ieškovai prašė panaikinti arba sumažinti priskaičiuotus delspinigius. V. S. sklypus buvo įsigijusi šeimos poreikiams tenkinti – augino daržoves, vaisius, todėl sutartys laikytinos vartojimo sutartimis. Dėl ekonominės krizės ieškovai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 23 d. tenkino jų prašymą dėl kredito atidėjimo trims mėnesiams, leidžiant tris mėnesius mokėti tik palūkanas. 2014 m. ištikus finansiniams sunkumams ieškovė dar kartą prašė atidėti mokėjimus trims mėnesiams, prašė leisti parduoti įkeistą turtą. Bankas 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį. Ieškovų vertinimu, jie nepadarė esminio sutarties pažeidimo, tokia sutartyje numatyta sąlyga pripažintina neteisėta, vienašališkas sutarties nutraukimas atėmė jiems galimybę atsiskaitinėti dalimis ir yra neteisėtas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ne kartą buvo keičiamos kredito sutarties sąlygos, kuomet ieškovams buvo suteikti papildomi kreditai. Ieškovų prašymu, buvo atidėtas kredito įmokų grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminas. Ieškovams pradėjus pažeidinėti kredito sutartyje numatytų kredito sumų ir palūkanų grąžinimo grafikus bankas ne vieną kartą raštu įspėjo ieškovus, kad nevykdant įsipareigojimų kredito sutartis bus nutraukta. Kredito gavėjams toliau pažeidinėjant kredito sutarties sąlygas 2015 m. rugsėjo 9 d. sutartis buvo nutraukta. Bankas nesutiko, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarytą su ieškovais kredito sutartį galima traktuoti kaip vartojimo sutartį, nes pagal kredito sutartį gautos lėšos nebuvo panaudotos šeimos ar namų poreikiams tenkinti. Atsakovė nurodė, kad ieškovai padarė esminį kredito sutarties pažeidimą, nes banko reiškiamose pretenzijose iki sutarties nutraukimo buvo nurodyta net 17 000 Eur nesumokėtų paskolos grąžinimo įmokų. Nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad ieškovai galėtų realiai vykdyti įsipareigojimus. Ieškovų reikalavimas dėl 25 270,11 Eur turtinės žalos atlyginimo neturi jokio objektyvaus pagrindo, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo sumažinti ar panaikinti ieškovams priskaičiuotas sutartines palūkanas.
4. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog tam, kad būtų pagrindas Tarnybai teikti išvadą turi būti nustatyta, ar tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 267 Eur (po 133,50 Eur iš kiekvieno ieškovo) žyminio mokesčio valstybės naudai.
6. Teismas nurodė, kad kredito unija „Germanto lobis“ pagal 2005 m. sausio 19 d. paskolos sutartį Nr. 05-00006, suteikė V. S. 134 000 Lt paskolą gyvenamojo namo ir gamybinių pastatų pirkimui. Ieškovai su atsakovu 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. 05-060295-FA. Kredito suma – 195 000 Lt ir kredito paskirtis - kredito unijos „Germanto lobis“ išduotos paskolos refinansavimui ir patalpų remontui, kredito grąžinimo terminas – 2020 m. rugsėjo 13 d., nustatytos kintamos 4 proc. palūkanos pirmam 6 mėn. palūkanų laikotarpiui. 2006 m. gegužės 25 d. ieškovai su atsakovu pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA Dėl 2005-09-13-Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA sąlygų pakeitimo“. Šiuo susitarimu atsakovas suteikė ieškovams papildomą 86 795,55 Lt kreditą su kintamomis 4,66 procento palūkanomis. Kredito grąžinimo data 2020 m. rugsėjo 13 d. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pakelės motelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. 2010 m. rugpjūčio 23 d. šalys pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA/10-062569-FA-3 Dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA pakeitimo“. Šiuo susitarimu šalys susitarė, kad kredito gavėjams (ieškovams) iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. atidedamas mokėjimas pagal sutartį mokėtinų palūkanų. Palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidedamas, suma – 52 040,23 Lt. Taip pat šalys susitarimu susitarė pakeisti bei papildyti sutarties sąlygas: kredito suma – 263 643,78 Lt, kredito grąžinimo terminas – 2020 m. rugpjūčio 20 d., kredito paskirtis - kredito unijos „Germanto lobis“ išduotos paskolos refinansavimui, nekilnojamojo turto remontui, nustatomos 5,2 proc. kintamos palūkanos.
7. 2013 m. liepos 25 d. šalys pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA/07-138281-FA/10-062569-FA-4 Dėl 2005-09-13-Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA pakeitimo“. 2014 m. liepos 8 d. ir 2014 m. rugsėjo 2 d. prašymais V. S. prašė atidėti trims mėnesiams mokėjimus ir neskaičiuoti delspinigių. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. pretenzijoje Nr. SR/14-24037 ieškovei V. S. nurodė, kad dėl netinkamai vykdomų finansinių įsipareigojimų ieškovės skola dėl nesumokėtų 4 paskolos grąžinimo įmokų sudaro 12 471,93 Lt ir nurodė terminą iki 2014 m. rugsėjo 18 d. padengti skolą, kurios nepadengus bankas gali svarstyti kredito sutarties nutraukimą. 2015 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. SR/15-15868 AB „Swedbank“ ieškovei V. S. nurodė, kad dėl netinkamai vykdomų finansinių įsipareigojimų 2015 m. birželio 26 d. ieškovės skola dėl nesumokėtų 17 paskolos grąžinimo įmokų sudaro 16 218,87 Eur (12 318,76 Eur laiku negrąžinta paskolos dalis, 2 184,43 Eur nesumokėtos palūkanos, 1 647,78 Eur delspinigiai už nepadengtą paskolos dalį ir 67,90 Eur delspinigiai už nesumokėtas palūkanas), nurodė terminą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. padengti skolą, kurios nepadengus bankas gali svarstyti kredito sutarties nutraukimą ir nurodė kredito sutarties nutraukimo sąlygas. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio 4 d. pretenzijoje pranešė ieškovei, kad skola sudaro 17 paskolos grąžinimo įmokų – 17 407,67 Eur. Bankas pretenzijoje nurodė, kad nesumokėjus pradelstos skolos, bankas vienašališkai sutartį nutraukia ir prašo per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą. 2015 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 28 notarų biuro notarė AB „Swedbank“ išdavė vykdomąjį įrašą dėl 74 169,29 Eur skolos išieškojimo. Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 242-151 atsisakė nagrinėti V. S. ir AB „Swedbank“ ginčą, nes pripažino, jog 2005 m. rugsėjo 13 d. Kredito sutartis buvo sudaryta ne namų ūkio poreikiams tenkinti, o verslo tikslais. Atsakovas 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. SR/18-7860 ieškovų atstovei pranešė, kad bankas yra pasirengęs svarstyti argumentuotus pasiūlymus dėl skolos grąžinimo.
8. Ieškovai reikalavimą teisme dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo tęsti Kredito sutartį pareiškė 2018 m. spalio 18 d., kai kredito sutartis buvo nutraukta 2015 m. rugsėjo 9 d., t. y. reikalavimą pareiškė daugiau kaip po 3 metų. Teismas laikė, kad ieškovai per protingą terminą nepareiškė reikalavimo. Ieškovų įsiskolinimo įsipareigojimų AB „Swedbank“ pradelsimas siekė daugiau kaip 90 kalendorinių dienų laikotarpį, nes atsakovas nutraukdamas kredito sutartį nurodė, kad yra pradelsta 17 ieškovų įmokų. Tai teismas pripažino esminiu kredito sutarties pažeidimu, kuris sudarė pagrindą atsakovui nutraukti sutartį. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovas kokiais nors veiksmais buvo nesąžiningas. Už situaciją, kad kredito gavėjai atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje ir nesugebėjo vykdyti sutarties sąlygų, atsakovas nėra atsakingas, nes patys ieškovai, prieš sudarydami kredito sutartį turėjo reikiamai įvertinti galimas savo rizikas, įvertinti kreditavimo sumos dydį, t. y. įvertinti, kokio dydžio kredito sumą ieškovai, net paaiškėjus finansiniams sunkumams, būtų pajėgūs grąžinti, nors ir per ilgesnį terminą. Atsakovas laikėsi kredito sutarties nutraukimo tvarkos, prieš kredito sutarties nutraukimą siuntė ieškovams pretenzijas, nurodė esamą įsiskolinimą, pateikė jo detalizavimą ir nurodė terminus, per kuriuos ieškovai turėtų padengti įsiskolinimą. Gavę banko pretenzijas ieškovai turėjo numatyti, kad sutartis gali būti nutraukta. Atsakovas kredito sutartį nutraukė ne iš anksto, o suteikė ieškovams galimybę padengti įsiskolinimą. Teismas sprendė, kad iš ieškovų pateiktų duomenų nėra pagrindo manyti, kad jie būtų pajėgūs toliau vykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Sutarties vykdymo atnaujinimas pažeistų atsakovo teisę apsispręsti dėl sutartinių santykių su ieškovais pratęsimo, kai kredito sutartis buvo nutraukta 2015 m. rugsėjo 9 d. Kadangi atsakovas kreditavimo sutartį nutraukė 2015 m. rugsėjo 9 d., o ieškovai tik 2018 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą ginčydami kreditavimo sutarties nutraukimą, tai atsakovo, antstolio ar kitų asmenų veiksmai, atlikti po sutarties nutraukimo yra susiję su kreditavimo sutarties nutraukimo pasekmėmis, bet nesusiję su šalių santykiais iki kreditavimo sutarties nutraukimo.
9. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo šalių kredito sutarties kvalifikuoti kaip vartojimo sutarties. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nenustatė, jog kreditavimo santykiuose ieškovus reikėtų laikyti vartotojais. Teismas pažymėjo, jog sklype esantis pastatas – pakelės motelis yra viešbučių paskirties. V. K. 2008 m. rugsėjo 19 d. paaiškinime bankui nurodė, kad UAB „Pagunda“ nuomoja iš V. S. patalpas – kavinę – motelį. V. S. 2016 m. lapkričio 1 d. sudaryta su UAB „Ronvila“ nuomos sutartis teismui leido teigti, kad patalpos (duomenys neskelbtini), taip pat buvo nuomojamos komerciniais tikslais. Teismas darė išvadą, kad ieškovai kreditavimo sutartį sudarė siekdami gauti kreditą komerciniais tikslais. Teismas, netenkinęs reikalavimo dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atmetė ir reikalavimą panaikinti arba sumažinti priskaičiuotas sutartines 5 591,64 Eur palūkanas 10 287,97 Eur įstatymines palūkanas, nes ieškovai turi vykdyti sutarties sąlygas. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovų nurodytos aplinkybės dėl galimų nuostolių susidarymo nėra susijusios su atsakovo veiksmais. Atsakovas pagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad po sutarties nutraukimo atsakovas nebendradarbiavo su ieškovais ar jų atstove. Nutraukus sutartį buvo vykdomi priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai, tačiau ieškovai nenurodė jokių realių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti banko neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį su ieškovų nurodyta žala (nuostoliais). Teismas taip pat atmetė reikalavimą dėl 25 207,11 Eur žalos (nuostolių) priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovai V. S. ir V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nevertino, netyrė ir nenustatė kreditoriaus neatsargumo (aplaidumo). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, vadovavosi tik atsakovo parodymais, palankiais tik jiems, kurie yra neobjektyvūs ir vertintini kritiškai. Teismo sprendime akivaizdžiai matoma nemažai praleistų ir visiškai nenagrinėtų detalių. Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, nes ignoravo ieškovų pateiktus įrodymus, kad jie nevykdė komercinės veiklos ir kreditą ėmė savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai, kad sklypuose neįregistruota gyvenamosios ar ūkio paskirties statinių, nepaneigia argumento, kad ieškovai sklypus įsigijo šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovai yra fiziniai asmenys, vartotojai, kredito sutartį sudarė su banku. Sudaryta sutartis yra standartinė visiems banko klientams, jos sąlygos nebuvo individualiai derinamos su ieškovais. Netinkamai kvalifikavus sutartį, nebuvo taikytos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos, todėl nebuvo galimybės apginti pažeistas ieškovų kaip vartotojų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos ūkio ekonominio nuosmukio laikotarpiu 2004 - 2011 metais kredito gavėjai nepajėgė ir neįvykdė visos eilės kredito suteikimo sąlygų, tačiau neatsižvelgdamas į tai, atsakovas sąmoningai banko klientams kūrė tokias sąlygas, kad atsirastų galimybė klientams suteikti kuo didesnę paskolą, nors šioje situacijoje galėjo toliau nesuteikti kredito arba iš vis sustabdyti kredito lėšų teikimą. Atsakovas pasinaudodamas tuo, kad ieškovai tuomet buvo nuo banko visiškai finansiškai priklausomi ir matydamas, kad jie turi ekonominių sunkumų, juos sąmoningai įtraukė į tolimesnę neadekvačių paskolų gavimo procedūrą ir privertė juos sudaryti ekonomiškai jiems nenaudingus sandorius. Būtent atsakovo darbuotojų iniciatyva tarp kredito gavėjų buvo sudaromos fiktyvios nuomos sutartys, kuriami įvairaus pobūdžio raštai. Kai kredito gavėjų pajamos paskolai gauti, buvo per mažos, tuomet banko specialistai pasiūlė ir padiktavo rašyti dar didesnę patalpų nuomos sumą. Teismas minėtų aplinkybių visiškai netyrė ir neanalizavo.
11. Bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Pakankamos kontrolės iš atsakovo pusės nebuvimas turėjo neigiamos įtakos ieškovų skolos dydžiui. Atsakovas sąmoningai neįvertino ieškovų mokumo ir neįsitikino ar jie turės finansines galimybes toliau vykdyti kreditavimo sutartyse numatytus įsipareigojimus. Bankas, kaip kreditorius, taip pat yra kaltas dėl skolininkų nesugebėjimo vykdyti prievoles pagal sudarytas kreditavimo sutartis ir dėl to atsiradusių nuostolių. Teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino banko atsakomybės dėl kreditavimo sutarties nevykdymo. Atsakovas galimai nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją. Teismas neįvertino šių aplinkybių, nors ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad kredito gavėjams paprašius svarstyti galimybę atidėti kredito mokėjimą bent trims mėnesiams, atsakovas paskolos mokėjimo atidėjimo klausimą vilkino, manipuliavo du metus. Laikinas prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl ieškovų kaltės, o dėl objektyvių, nuo ieškovų valios nepriklausančių aplinkybių (pasaulinės ekonominės krizės). Ieškovai visą laiką siekė išsaugoti kredito sutartį, bendradarbiaudami su atsakovu ir stengdamiesi kaip galima greičiau padengti pradelstus mokėjimus. Ieškovai ilgai nesikreipė į teismą dėl sutarties nutraukimo, nes nematė realios grėsmės, laukdami nuo 2014 m. atsakymo į pakartotinius prašymus dėl mokėjimo atidėjimo. Tai patvirtina elektroniniai laiškai, kurių teismas neanalizavo. Ieškovai patyrė ne įprastinius, bet labai didelius, neproporcingus nuostolius. Atsakovas pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, nes ieškovės atstovei I. R. aktyviai bendradarbiaujant su atsakove ir prašant restruktūrizuoti bei atnaujinti sutartį ir derėtis dėl sutarties tolimesnio vykdymo, bankas tik formaliai bendradarbiavo atsisakydamas atidėti mokėjimus, neleido patiems parduoti neįkeistą turtą ir kt., faktiškai palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkams. Atsakovas nutraukdamas sutartį, nutraukė ir galimybę kreditą mokėti dalimis; trukdė pabaigti ruošti dokumentus refinansavimui; trukdė parduoti įkeistą ir dalį neįkeisto turto patiems; areštavo turtą, taip sudarydamas sąlygas tik pelnytis antstoliui ir skurdinti norinčius geranoriškai atsiskaityti klientus; vilkino laiką, manipuliuodamas permainingais pažadais, kurių netesėdavo. Šalys turėjo siekti išsaugoti kredito sutartį, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip išimtinę priemonę. Atnaujinus sutartį ir įpareigojus tęsti kredito sutarties vykdymą, atsakovo teisėti lūkesčiai ir interesai nebus pažeisti. Teismas visiškai neanalizavo ir netyrė rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, ieškovų dabartines pajamas Islandijoje.
Šalies argumentai
12. Apeliantų atstovė I. R. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame nurodė, kad visais įmanomais būdais prašė banko nenutraukti sutarties, bankas atsisakė derėtis. UAB „Ronvila“ veiklos nevykdė. Ieškovai gyvena Islandijoje, norėtų grįžti į Lietuvą. Jei bankas būtų nuosekliai laikęsis savo sprendimų derybų metu, šiandien ieškovai nebūtų skolingi atsakovui ir turėtų realią galimybę grįžti į savo neprarastus namus.
Atsiliepimas
13. Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad kredito gavėjai užsiėmė verslu ir pagal kredito sutartį gautos lėšos nebuvo skirtos asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas UAB „Ronvila“, o banko naudai įkeistas pakelės motelis buvo išnuomotas UAB „Pagunda“, kurios direktoriumi buvo kredito gavėjas V. K., o darbuotoja - kredito gavėja V. S.. Tai, kad tarp šalių kilęs ginčas yra kildinamas ne iš vartojimo teisinių santykių, konstatavo ir Lietuvos bankas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 242-151. Įkeistas turtas yra komercinės paskirties. Atsakovas siekia maksimaliai atvirai ir bendradarbiaudamas su klientais rasti priimtinus abiem pusėms sprendimus, ir tik išskirtiniais atvejais, kai kliento siūlymai ar reikalavimai neatitinka galiojančios sutarties, nei teisės aktų reikalavimų, t. y. kai jie yra akivaizdžiai nepagrįsti, atsakovas atsisako tenkinti tokius reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas bendradarbiavo su kredito gavėjais ir jų įgaliota atstove, informavo apie susidariusį įsiskolinimą, teikė pasiūlymus dėl galimo skolos grąžinimo būdų, tačiau kredito sutartimi įsipareigojimai ir toliau nebuvo vykdomi tinkamai.
14. Kredito sutartis nebuvo nutraukta pradelsus vieną ar kelis mokėjimus (buvo pradelsta net 17 paskolos grąžinimo įmokų). Kredito gavėjai dar iki kredito sutarties nutraukimo pažeidinėjo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir kredito sutartis buvo nutraukta dėl ilgalaikio bei sistemingo įsipareigojimų nevykdymo. Kredito gavėjai kredito sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką. Atsakovas privalo tikrinti sutartinių įsipareigojimų vykdymą, t. y. atlikti sutarties vykdymo kontrolę, ir nustatęs pažeidimus reaguoti į juos, tam, kad nekiltų grėsmė sutarties nevykdymui. Kredito sutartyje numatyti sutarties nutraukimo pagrindai yra išimtinai susiję su kredito rizika, t. y. siekiu šią kredito riziką valdyti laiku ir tinkamai reaguojant į kredito sutarties nevykdymo faktus, siekiant susigrąžinti suteikto kredito lėšas. Tai, kad skolos grąžinimo ar turto realizavimo klausimai nebuvo išspręsti ieškovų įgaliotos atstovės prašomu būdu, nekeičia kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo ar pagrindų ją nutraukti. Įsiskolinimų valdymo gairių 16 punktas numato, kad, ilgiau nei 90 kalendorinių dienų besitęsiantis finansinių įsipareigojimų nevykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę kredito įstaigai nutraukti kredito sutartį ar pareikalauti sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant kredito sutarties. Apeliantų teiginius, kad atsakovas kategoriškai atsisakė bendradarbiauti paneigia aplinkybė, kad atsižvelgus į apeliantų atstovės prašymą atsakovas 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu kreipėsi į antstolio V. D. kontorą dėl turto arešto panaikinimo, tačiau antstolis nurodė, kad areštuotą turtą skolininkai gali parduoti savo surastam pirkėjui. Taip pat buvo išduotas atsakovo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sutikimas įregistruoti banko naudai įkeistame žemės sklype naują pastatą. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas netenkino visų apeliantų prašymų jų norimu būdu, nereiškia, kad atsakovas atsisakė bendradarbiauti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
16. Byloje nustatyta, kad kredito unija „Germanto lobis“ pagal 2005 m. sausio 19 d. paskolos sutartį Nr. 05-00006, suteikė V. S. 134 000 Lt paskolą gyvenamojo namo ir gamybinių pastatų pirkimui. Ieškovai su atsakovu 2005 m. rugsėjo 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. 05-060295-FA. Kredito suma – 195 000 Lt ir kredito paskirtis - kredito unijos „Germanto lobis“ išduotos paskolos refinansavimui ir patalpų remontui, kredito grąžinimo terminas – 2020 m. rugsėjo 13 d., nustatytos kintamos 4 proc. palūkanos pirmam 6 mėn. palūkanų laikotarpiui. 2006 m. gegužės 25 d. ieškovai su atsakovu pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA Dėl 2005-09-13-Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA sąlygų pakeitimo“. Šiuo susitarimu atsakovas suteikė ieškovams papildomą 86 795,55 Lt kreditą su kintamomis 4,660 procento palūkanomis. Kredito grąžinimo data nustatyta 2020 m. rugsėjo 13 d. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pakelės motelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)., hipoteka. 2010 m. rugpjūčio 23 d. šalys pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA/10-062569-FA-3 Dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA pakeitimo“. Šiuo susitarimu šalys susitarė, kad kredito gavėjams (ieškovams) iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. atidedamas palūkanų mokėjimas pagal sutartį. Palūkanų, kurių mokėjimas buvo atidedamas, suma – 52 040,23 Lt. Taip pat šalys susitarimu susitarė pakeisti bei papildyti sutarties sąlygas: kredito suma – 263 643,78 Lt, kredito grąžinimo terminas – 2020 m. rugpjūčio 20 d., kredito paskirtis - kredito unijos „Germanto lobis“ išduotos paskolos refinansavimui, nekilnojamojo turto remontui, nustatomos 5,2 proc. kintamos palūkanos.
17. 2013 m. liepos 25 d. šalys pasirašė „Susitarimą Nr. 05-060295-FA/06-036308-FA/07-138281-FA/10-062569-FA-4 Dėl 2005-09-13-Kredito sutarties Nr. 05-060295-FA pakeitimo“. 2014 m. liepos 8 d. ir 2014 m. rugsėjo 2 d. prašymais V. S. prašė atidėti trims mėnesiams mokėjimus ir neskaičiuoti delspinigių. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. pretenzijoje Nr. SR/14-24037 ieškovei V. S. nurodė, kad dėl netinkamai vykdomų finansinių įsipareigojimų ieškovės skola dėl nesumokėtų 4 paskolos grąžinimo įmokų sudaro 12 471,93 Lt ir nurodė terminą iki 2014 m. rugsėjo 18 d. padengti skolą, kurios nepadengus bankas gali svarstyti kredito sutarties nutraukimą. 2015 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. SR/15-15868 AB „Swedbank“ ieškovei V. S. nurodė, kad dėl netinkamai vykdomų finansinių įsipareigojimų 2015 m. birželio 26 d. ieškovės skola dėl nesumokėtų 17 paskolos grąžinimo įmokų sudaro 16 218,87 Eur (12 318,76 Eur laiku negrąžinta paskolos dalis, 2 184,43 Eur nesumokėtos palūkanos, 1 647,78 Eur delspinigiai už nepadengtą paskolos dalį ir 67,90 Eur delspinigiai už nesumokėtas palūkanas), nurodė terminą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. padengti skolą, kurios nepadengus bankas gali svarstyti kredito sutarties nutraukimą ir nurodė kredito sutarties nutraukimo sąlygas. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio 4 d. pretenzijoje pranešė ieškovei, kad skola sudaro 17 paskolos grąžinimo įmokų – 17 407,67 Eur. Bankas pretenzijoje nurodė, kad nesumokėjus pradelstos skolos, bankas vienašališkai sutartį nutraukia ir prašo per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą. 2015 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 28 notarų biuro notarė AB „Swedbank“ išdavė vykdomąjį įrašą dėl 74 169,29 Eur skolos išieškojimo. Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 242-151 atsisakė nagrinėti V. S. ir AB „Swedbank“ ginčą, nes pripažino, jog 2005 m. rugsėjo 13 d. Kredito sutartis buvo sudaryta ne namų ūkio poreikiams tenkinti, o verslo tikslais. Atsakovas 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. SR/18-7860 ieškovų atstovei pranešė, kad bankas yra pasirengęs svarstyti argumentuotus pasiūlymus dėl skolos grąžinimo.
18. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, kadangi, jų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų nepripažino vartotojais, o ginčo kredito sutarties – vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Snoras v. Ž. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovai nėra laikytini vartotojais, kadangi kredito sutartį sudarė ne asmeninių poreikių tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka. Kredito sutartis su atsakovu buvo sudaryta siekiant refinansuoti kredito unijoje „Germanto lobis“ paimtą paskolą. Ieškovė paskolą kredito unijoje buvo paėmusi gyvenamojo namo ir gamybinių pastatų pirkimui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė šią paskolą būtų panaudojusi gyvenamojo namo pirkimui. Byloje esančios paskolos sutartys patvirtina, jog ieškovai skolintomis lėšomis įsigijo turtą, kurį nuomojo juridiniams asmenims, kas rodo, jog kredito sutartis buvo sudaryta ne vartojimo tikslams tenkinti. Aplinkybė, jog ieškovė žemės sklype augino daržoves, paskolos paėmimo tikslo nepakeičia. Apeliantė teigia, jog turto nuomos sutartis ją vertė sudaryti banko darbuotojai, tačiau ji šių teiginių neįrodo jokiais argumentais, duomenų, jog atsakovo darbuotojai būtų privertę apeliantus sudaryti sutartis, kurių jie neketino sudaryti, taip pat nėra. Apeliantai sudarytų nuomos sutarčių neginčijo ir neprašė jų pripažinti negaliojančiomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog ieškovai nėra laikyti vartotojais, kadangi kredito sutartis buvo sudaryta ne vartojimo, o verslo tikslams tenkinti.
19. Apeliantai teigia, jog jie negalėjo įsipareigojimų vykdyti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (pasaulinės ekonominės krizės). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011-05-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Tačiau kartu pažymėtina, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Tai inter alia reiškia ir tai, kad nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija per se, o tam tikros konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, jog jie negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų dėl ekonominės krizės, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas kredito sutartį su atsakovais nutraukė tik 2015 metais, tai yra atsakovų pradelsti mokėjimai buvo susiformavę už vėlesnį laikotarpį, nei ekonominės krizės metai. Apeliantai teigia, jog bankas ekonominio nuosmukio laikotarpiu galėjo neteikti paskolų, tačiau jis privertė apeliantus sudaryti nenaudingus sandorius, tačiau byloje nėra duomenų, jog apeliantai susitarimus su atsakovu būtų sudarę prieš savo valią ar per prievartą. Apeliantai yra veiksnūs asmenys, kurie sudarydami ginčo sandorius suprato savo veiksmus ir riziką, kurią prisiima sudarydami tokius sandorius.
20. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y., kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai, todėl pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį įtvirtintus kvalifikuojamuosius požymius nevertinami. Šiuo atveju atsakovas su ieškovais sudarytą sutartį nutraukė esant esminiam sutarties pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai laiku nemokėjo atsakovui mėnesio įmokų ir atsakovas ne kartą ragino tai padaryti. Sutartis nutraukta 2015 m. rugsėjo 9 d., kai pradelstas įsiskolinimas buvo 17 mėnesinių įmokų dydžio ir siekė 17 407,67 Eur. Bankas ne kartą nustatė terminą ieškovams padengti įsiskolinimą, informavo, jog per nustatytą terminą įsiskolinimo nepadengus, sutartis bus nutraukta. Įmokų atsakovui laiku nemokėjimai pripažintini kaip esminiai ginčo paskolos sutarties pažeidimai, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas kredito sutartį nutraukė teisėtai. Apeliantai teigia, jog jie kreipėsi į atsakovą su prašymais dėl įmokų atidėjimo, tačiau vien kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą, o nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovai ilgą laiką nebevykdė jokių sutartinių įsipareigojimų atsakovui, o tai sudarė pakankamą pagrindą atsakovui nebesitikėti, kad sutartis bus toliau vykdoma ir ją nutraukti.
21. Apeliantų apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas nevertino dabartinių ieškovų pajamų, nėra susijusios su šios bylos dalyku, kadangi dabartinės ieškovų pajamos įtakos 2015 metais nutrauktai sutarčiai neturi. Apeliantai taip pat teigia, kad atsakovas nevertino ieškovų mokumo, sutarties sąlygos nebuvo derintos individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantų argumentai yra laikyti jų gynybine pozicija siekiant išvengti sutarties vykdymo. Byloje nėra duomenų, jog iki sutarties nutraukimo apeliantai būtų reiškę pretenzijas atsakovui dėl neįvertinto jų mokumo ar dėl netinkamų ir nesuderintų sutarties sąlygų. Aplinkybė, jog apeliantai kelis kartus sudarė naujas sutartis su atsakovu, skolinosi papildomas sumas, reiškia, jog atsakovai suprato kokius sandorius sudaro ir sutarčių sąlygos juos tenkino. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai prisiimdami ilgalaikius įsipareigojimus turėjo suprasti įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas (kredito įstaiga) būtų apeliantus vertęs pasirašyti ginčo sutartis, jose numatytomis sąlygomis. Taip pat bylos duomenys paneigia apeliantų argumentus, jog atsakovas su jais nebendradarbiavo. Atsakovas stengėsi išsaugoti sutartį, sudarė apeliantams galimybę padengti įsiskolinimą, keitė sutarties sąlygas pagal apeliantų prašymus. Šios aplinkybės rodo, jog apeliantas vykdė bendradarbiavimo pareigą, siekė išsaugoti sutartį, o aplinkybės, jog atsakovas nepatenkino visų apeliantų prašymų būtent taip, kaip jie prašė, nereiškia, jog atsakovas su ieškovais nebendradarbiavo.
22. Apeliantai teigia, jog teismas vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, netyrė atsakovo aplaidumo, sprendime neaptarė visų byloje esančių argumentų, nevertino banko atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai teigia, kad teismas neanalizavo specifinių įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantai iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino konkrečių, apeliantų apeliaciniame skunde nurodomų, aplinkybių, kadangi teismas, vertindamas įrodymų visetą, nebūtinai turi pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo atskirai. Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų nesąžiningas ar savo pareigas vykdęs aplaidžiai, todėl pareigos analizuoti šiuos ieškovų argumentus pirmosios instancijos teismas neturėjo.
23. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovų apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovų V. S. ir V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.