Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos,

kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Lietmedis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo MB „Hardwood agency“ ieškinį atsakovui UAB „Lietmedis“ dėl turto grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas padavė prieštaravimus, prašydamas pripažinti 2013-07-17 turto perdavimo aktą taikos sutartimi ir bylą nutraukti.

Nurodė, kad po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo atsakovas 2013-07-16 aktu ieškovui perdavė stakles, o sekančią dieną pagal 2013-07-17 perdavimo aktą ir visą ieškovui priklausančią medieną. Ieškovas pagal perdavimo aktą įsipareigojo kreiptis į teismą su prašymu nutraukti bylą taikiu susitarimu, tačiau ieškovas to nepadarė, kreipėsi į antstolį dėl preliminaraus teismo sprendimo vykdymo. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, neperdavė sutarto kiekio žaliavinės medienos ir vietoje 225 kub. m. patiekė tik 50,2 kub. m. ąžuolinių lentų. Iš atsakovo teritorijos ieškovas medieną išsiveždavo be jokių priėmimo-perdavimo aktų, nederino užsakymų rašytine forma, nebuvo jokios žaliavos ir produkcijos apskaitos. Dėl to atsakovas 2013-02-07 raštu nutraukė sutartį ir pareikalavo apmokėti už atliktus darbus bei iki 2013-02-11 išsivežti visą produkciją. Tačiau ieškovas kreipėsi į teismą dėl turto, kurio ieškovas atsakovui niekada nebuvo perdavęs, grąžinimo. Atsakovas teigia, kad gavo iš ieškovo 50,20 kub. m. ąžuolinių lentų. Vadovaujantis bendrai priimtomis normomis, jog perdirbant viengubo pjovimo lentas į ruošinius gaunama 70 proc. išeiga, turėjo gautis 35,14 kub. m. produkcijos. Ieškovas pagal sąskaitą-faktūrą priėmė viso 38,291 kub. m. produkcijos, visa kita tenka atliekoms, kurios pagal sutartį lieka vykdytojui. Erdviniais metrais gali būti atliekamas tik apvalios produkcijos skaičiavimas. Preliminarus teismo sprendimas grąžinti 155,412 erdvinius kub. m. produkcijos vertintinas kaip nesusipratimas ar aritmetinė klaida.

3 )neskersuotus ruošinius, kuriuos apdirbant neišlaikytas matmuo (viename gale plokštuma 58-60 mm, kitame 54-55 mm), kiekio vnt. 1,299 kub. m.;

4) skersuotus ruošinius, kuriuos apdirbant matmenys atitinka, kiekio vnt. 0,07466 kub. m.;

5) neskersuotus ruošinius, kurie apdirbti pjaunant per išilgines stakles dar kartą (matmuo 53×42×3000), kiekis 70 vnt.;

6) produkciją su žieve tolimesniam apdirbimui, kiekio vnt. 14,221 erdvinių kubų;

sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti 22358,16 Lt turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovui perdavė supjovimui 49 kub. m. ąžuolo lentas, kurias atsakovas supjovė pagal pateiktas specifikacijas į dvigubo pjovimo lentas laisvo pločio ir tašelius, kuriuos vėliau pagal specifikacijas supjovė atitinkamo ilgio. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis visą supjautą medieną perdavė ieškovui ar kad tariamai visą supjautą medieną ieškovas pasiėmė pats be atsakovo žinios, paneigia antstolio 2013-02-27 surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatytas bendras 35,824 kub. m. ruošinių kiekis, 2013-07-17 aktas, kuriame užfiksuotas tik dalies supjautos medienos grąžinimas. CK 6.670 straipsnis nustato, kad kai užsakovas nutraukia rangos sutartį, rangovas privalo grąžinti užsakovui jo perduotas medžiagas ir kitokį turtą, o jeigu to padaryti neįmanoma, atlyginti jų vertę pinigais. CPK 272 straipsnis nustato, kad priteisdamas turtą natūra, teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Atsakovas negrąžino ieškovui viso 10,75701 kub. m. supjautos medienos, kurios vertė 20438,32 Lt ir 14,221 erdv.kubų produkcijos su žieve, kurios vertė yra 1919,84 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų buvo tas, kad byla išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo atstovui įmonės bankroto administratoriui. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka, taip sudarydamas galimybę sudalyvauti šalių atstovams, taip pat, reikalui esant, pasikvieti reikiamus liudytojus. Dėl šios priežasties laikytina, kad išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme visos procesinės šalių teisės buvo įgyvendintos tinkamai ir nėra jokio pagrindo naikinti sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Dėl tos pačios priežasties atmetami apeliacinio skundo argumentai ir dėl liudytojos neapklausimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo reikalavimas yra ne panaikinti skundžiamą sprendimą, o perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė, negalėjo tiksliai nurodyti, kokius klausimus iš naujo nagrinėtų pirmosios instancijos teismas, nes jų negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nebuvo nurodyta jokių priežasčių sprendimas turi būti panaikintas, ieškinys atmestas.

Apeliantas teigia, jog teismas ne tinkamai paskaičiavo grąžintinos medienos kiekį ir nepagrįstai vadovavosi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei likučių suderinimo aktu.

CPK 176-185 str. nustato įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad: vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje labiau pagrįsta yra ieškovo pozicija, t.y. labiau tikėtina, jog dalis ieškovui priklausančios produkcijos yra likę pas atsakovą, o atsakovo išdėstyta pozicija, atsakovas jokių įsipareigojimų ieškovui neturi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, joje yra daugiau įrodymų, patvirtinančių, tai, kad atsakovas negrąžino ieškovui visos pagamintos produkcijos. Atsakovas, siekdamas įrodyti, jog yra priešingai, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 str.).

Tai, kad sutarties nutraukimo metu atsakovo patalpose buvo ieškovui priklausanti produkcija bei staklės patvirtina tokie įrodymai: paties atsakovo raštas dėl sutarties nutraukimo (t. 1 b. l. 68), kuriame atsakovas ieškovo prašo išsivežti visą produkciją bei atlaisvinti administracijos pastato patalpas iki 2013-02-11, taip pat reikalauja apmokėti už suteiktas paslaugas ir nurodo, kad neatlaisvinus patalpų, atsakovas produkciją sukraus lauke; ieškovo 2013-02-23 raštas, kuriame prašoma iki 2013-02-27 paruošti ieškovo turtą transportavimui bei paskirti atsakingą asmenį medienos ir jos produkcijos kiekiui užfiksuoti (t. 1 b. l. 69); A. K. surašyti 2013-02-08 aktai dėl ruošinių likučių kiekio, kuriuose nurodyti konkretūs ruošinių kiekiai, esantys atsakovo teritorijoje (t. 1 b. l. 173-174); antstolio D. T. 2013-02-27 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos (t. 1 b. l. 152-172), iš kurių matyti, kad ieškovo nurodyta produkcija yra atsakovo teritorijoje; abiejų šalių 2013-07-17 sudarytas turto perdavimo-priėmimo aktas, kuriame nurodyti atsakovo perduodami ieškovui ruošiniai ir jų kiekis (t. 1 b. l. 72).

Kaip, minėta, atsakovas, teigdamas, kad visą grąžino ieškovui priklausančią produkciją, turėjo pateikti įrodymus (perdavimo-priėmimo aktus, važtaraščius ar kt.), patvirtinančius šią aplinkybę, tačiau to nepadarė. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog nors atsakovas vienur teigia, jog produkcijos visišką grąžinimą ieškovui patvirtina 2013-01-28 sąskaita-faktūra bei 2013-01-28 medienos priėmimo-perdavimo aktas (b. l. 140), kita vertus atsakovas teigia, kad visą produkciją ieškovui perdavė 2013-07-17.

Atsakovas teigė, jog produkcijos grąžinimą ieškovui patvirtina 2013-01-28 atsakovo išrašyta sąskaita-faktūra. Tačiau sąskaita-faktūra gali įrodyti tik joje nurodytų darbų atlikimo faktą, bet ne produkcijos perdavimą. Kadangi pats atsakovas pripažino, jog dalį produkcijos ieškovui grąžino 2013-07-17, tai šis faktas ir paneigia atsakovo argumentus, kad 2013-01-28 atsakovo išrašyta sąskaita patvirtina visos produkcijos perdavimą ieškovui. Pažymėtina, jog šalys sutartyje susitarė dėl konkrečios darbų priėmimo tvarkos, t. y. darbai turėjo būti priimami pasirašant Paslaugų/Prekių priėmimo perdavimo aktą, be to, vykdytojas privalėjo pranešti apie užsakymo įvykdymą ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki pakrovimo. Taigi, 2013-01-28 atsakovo išrašyta sąskaita nėra dokumentas, numatytas sutartyje, patvirtinantis produkcijos faktinį perdavimą ieškovui, tuo labiau faktinį produkcijos išvežimą iš atsakovo teritorijos.

Atsakovas savo poziciją taip pat grindžia 2013-01-28 medienos priėmimo-perdavimo aktu (t. 1 b. l. 140). Nors šiame dokumente atsakovas teigia, jog visa produkcija yra perduota užsakovui, tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kad ieškovui priklausanti produkcija buvo realiai išvežta iš atsakovo teritorijos. Iš byloje esančių įrodymų analizės matyti, kad 2013-01-28 ieškovo produkcija iš atsakovo teritorijos nebuvo išvežta.

A. K. surašyti 2013-02-08 aktai dėl ruošinių likučių kiekio (t. 1 b. l. 173-174) įrodo konkrečius ieškovo produkcijos kiekius, buvusius tuo metu atsakovo teritorijoje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas - nors atsakovas nesutinka su šiuose aktuose nustatytais produkcijos kiekiais, tačiau nepateikia įrodymų, paneigiančių minėtuose aktuose nurodytus kiekius. Kadangi, atsakovo patalpose buvo likę ieškovo turto, atsakovas, elgdamasis protingai ir atsakingai pats turėjo imtis priemonių tiksliam ieškovo turto kiekiui nustatyti, arba aktyviai bendradarbiauti su ieškovo atstovais, kai jie nustatinėjo ieškovo produkcijos kiekį, esantį pas atsakovą. Atsakovui to nepadarius, jis neturi pagrindo teigti, jog ieškovo pateikiami paskaičiavimai yra netikslūs, ar kad teismas negalėjo remtis A. K. surašytuose aktuose ruošinių likučių kiekiais bei 2013-02-27 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Minėtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir prie jo pridėtos fotonuotraukos ( t. 1 b. l. 152-172) įrodo, kad 2013-02-27 atsakovo teritorijoje buvo ruošiniai, kurie buvo nurodyti A. K. surašytuose 2013-02-08 aktuose, taip pat sandėliavimo patalpose buvo sandėliuojami ieškovui nuosavybės teise priklausantys ir konkrečiai nurodyti tašeliai. Nors antstoliui atliekant faktinių aplinkybių konstatavimą tikslūs skaičiavimai pagal kubinius metrus nebuvo atliekami, tačiau ieškovo atstovai, dalyvavę atliekant faktinių aplinkybių konstatavimą teigė, kad produkcijos ar ruošinių kiekiai yra tose pačiose vietose, kaip ir 2013-02-08 sudarant likučių suderinimo aktą. Taigi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad A. K. surašytuose 2013-02-08 aktuose nurodyti ruošiniai bei tašeliai buvo atsakovo teritorijoje. Atsakovas įrodymų, kurie paneigtų ieškovo atstovų teiginius, jog 2013-02-27 buvo mažesni likučių kiekiai (prekių išvežimo, perdavimo ar kitų dokumentų), nepateikė.

2013-07-17, po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo, atsakovas ieškovui perdavė dalį minėto turto, kuris buvo pas atsakovą 2013-02-27, t. y. stakles, ąžuolo tašelius, atitinkamų išmatavimų ruošinių paletes, 1 paletę produkcijos su žieve tolesniam apdirbimui (t. 1 b. l. 72). Tačiau lyginant 2013-07-17 perduotą turtą su 2013-02-27 buvusiu atsakovo teritorijoje, matyti, kad visas turtas ieškovui nėra grąžintas. Nors atsakovas teigia, kad 2013-07-17 aktas patvirtina viso turto ieškovui sugrąžinimą, tačiau šis teiginys paneigiamas konkrečiais 2013-02-27 buvusių gaminių ir 2013-07-17 grąžintų gaminių apskaičiavimais. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra nurodęs, kad ieškovo reikalaujamas ruošinių ir medienos kiekis faktiškai yra atsakovo teritorijoje. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad tai yra kitiems asmenims arba pačiam atsakovui nuosavybės teise priklausantys gaminiai.

Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai įvertino 2013-07-17 turto perdavimo-priėmimo aktą. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes šis aktas neturi esminių taikos sutarties požymių, juo nėra aiškiai išreikšta šalių valia taikiai išspręsti ginčą. 2013-07-17 turto perdavimo-priėmimo akte užfiksuotas konkretaus turto perdavimas ieškovui, taigi jo teisinė prigimtis yra kita, nei taikos sutartis. Ta aplinkybė, kad akte yra ieškovo įsipareigojimas pateikti jį teismui su prašymu nutraukti bylą taikiu susitarimu ir arešto turtui, perimtam pagal Priėmimo-Perdavimo aktą, nuėmimu, neįgalina šio akto vertinti kaip taikos sutarties.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių parodymus ir visas bylos aplinkybes apskritai, teisingai taikė ginčui taikytinas teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas ne visą pas jį esančią ieškovo produkciją perdavė ieškovui. Kaip minėta, atsakovas neįrodė, jog yra priešingai. Dėl šios priežasties atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.