Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-421-856/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-06-13
Bylos Nr.: e2A-421-856/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-01314-2024-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Simonaitienė, Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
Atsakovas: V. P. J.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-421-856/2025Teisminio proceso Nr. 2-19-3-01314-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.5.2.19; 2.6.10.8; 3.3.1.14; 3.3.1.19.3; 3.3.1.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ir atsakovo V. P. J. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-158-829/2025 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovui V. P. J. dėl žalos regreso tvarka atlyginimo, kompensacinių palūkanų, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ir ADB) „Gjensidige“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. P. J. 67 575,27 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka, 896,69 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ (toliau – ieškovė) ir draudėjo V. P. J. (toliau – atsakovas) buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią D. J. A.. Po eismo įvykio automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš eismo įvykio vietos pasišalino. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų D. J. A. mirė įvykio vietoje. Nukentėjusiaisiais eismo įvykio metu pripažinti žuvusiosios sūnūs: P. A., T. A., A. A..

3. Ieškovė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos išmokėjo šias draudimo išmokas: T. A. 20 000 Eur neturtinės žalos sūnui žuvus motinai, A. A. 20 000 Eur neturtinės žalos sūnui žuvus motinai, P. A. 22 709,24 Eur draudimo išmoką (20 000 Eur neturtinė žala sūnui žuvus motinai, 2 709,24 Eur laidojimo ir šarvojimo išlaidos), taip pat 4 866,03 Eur draudimo išmoką kapavietės sutvarkymui. Galutinė nuostolio suma regresui dėl padarytos žalos yra 67 575,27 Eur.

Atsiliepimas

4. Atsakovas V. P. J. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš nuosprendžio turinio matyti, jog 2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 30 min., atsakovas vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) kaimo važiavo į ligoninę. Kaimynę nuvežė į ligoninę ir nesuprato kas įvyko. Tik nuvažiavęs į ligoninę pamatė, kad išmuštas automobilio žibintas. Vertinant, ar atsakovas galėjo nesuvokti, kad sukėlė eismo įvykį, aktualu tai, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 24 min.), įvykio metu atsakovas buvo garbaus (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, be to, sergantis ligomis. Jo amžius ir sveikatos būklė rodo, kad iš jo negalima tikėtis tokio pat situacijos vertinimo ir suvokimo kaip iš jauno, sveiko vairuotojo. Atsakovas nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis ir jis iš jo pasišalino. Nustačius, kad asmuo nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis ir jis iš jo pasišalino, asmeniui nekyla pareiga grąžinti draudimo sumokėtą išmoką.

5. Net ir tuo atveju, jei teismas nustatytų, jog asmuo suvokė ar turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, tuomet būtina spręsti, kokio dydžio išmoką asmuo turi prievolę grąžinti. Ieškovo reikalavimas priteisti 100 procentų išmokėtos sumos prieštarauja formuojamai kasacinės instancijos teismo praktikai. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Šiuo atveju aktualu tai, kad atsakovas nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, atsakovas yra garbaus amžiaus, santaupų neturi, pragyvena iš gaunamos pensijos, serga duomenys neskelbtini ligomis. Teismų praktikoje suformuota, jog nustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, priteisiama 50 procentų išmokėtos sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2025 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. P. J. ieškovei ADB „Gjensidige“ 33 788 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka, 448 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 051,32 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė.

7. Teismas sprendė, kad bylos aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog atsakovas turėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis. Atsakovo teiginius, kad jis nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, teismas vertino kaip atsakovo gynybinę poziciją. Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis, kurios nustatytos baudžiamojoje byloje, atsakovas turėjo girdėti ir matyti eismo įvykį ir, būdamas pakankamai apdairus, rūpestingas, protingas žmogus, turėjo ir galėjo suvokti įvykus eismo įvykį. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, kadangi jis yra garbaus amžiaus (įvykio padarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, šiuo metu jam (duomenys neskelbtini) metai), turi sveikatos problemų, serga duomenys neskelbtini ligomis, atstovo nuomone, galbūt atsakovui iš viso nederėjo vairuoti, jis nebuvo toks atidus kaip įprastai vairuotojui keliamas standartas, teismas vertino tai, jog atsakovas eismo įvykio metu turėjo galiojantį sveikatos pažymėjimą, leidžiantį vairuoti transporto priemones, taigi, dalyvaudamas eisme turėjo laikytis tokių pačių standartų kaip ir visi kiti vairuotojai.

8. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas, sukėlęs eismo įvykį ir pasišalinęs iš įvykio vietos, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis. Tokiu būdu ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo grąžintų draudimo išmoką.

9. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsakovo amžių, jo sveikatos būklę, atsižvelgiant į tai, kad jis serga onkologine liga, gretutinėmis ligomis, jo sveikatos palaikymui reikalingas lėšas, atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį (atsakovo gaunamos mėnesinės pajamos yra 700,56 Eur dydžio pensija), vadovaudamasis protingumo principu sprendė, kad šiuo atveju gali būti taikomi atlygintinos žalos mažinimo kriterijai, kurie atitinka CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytuosius, juolab, kad priteisus ieškovui iš atsakovo visą prašomo dydžio žalos atlyginimą, atsakovui atsirastų sunkių padarinių. Atsižvelgdamas į tokias nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad jos sudaro pagrindą pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį per pusę mažinti priteistinos regreso tvarka žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo teismas priteisė 33 788 Eur dydžio žalos atlyginimą regreso tvarka (67 575,27 Eur/2).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys (dėl 34 235,96 Eur), ir priimti naują sprendimą – ieškinį (dėl 34 235,96 Eur) toje dalyje tenkinti; iš atsakovo priteisti ieškovės ADB „Gjensidige“ naudai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios (1 051,31 Eur), tiek apeliacinės instancijos teisme (apeliacinės instancijos teisme ieškovė už apeliacinio skundo parengimą patyrė 784,08 Eur bylinėjimosi išlaidų). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Byloje nėra visiškai jokių rašytinių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį, atsakovas į bylą nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuris leistų spręsti apie tikrąją atsakovo turtinę padėtį, apie jo gaunamą pensiją, apie jo sveikatos palaikymui reikalingas lėšas. Taigi, teismas padarė išvadą, jog atsakovo turtinė padėtis yra neva prasta, neturėdamas byloje jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų tokį teismo teiginį.

10.2. Atsakovas net neįrodinėjo savo prastos turtinės padėties, kadangi atsakovas į bylą pateikė tik medicininius dokumentus, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti apie atsakovo turtinę padėtį.

Atsiliepimas

10.3. Atsakovas atsiliepime nors ir nurodė, jog neturi santaupų ir pragyvena tik iš gaunamos pensijos, tačiau su atsiliepimu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų tokius teiginius. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių rašytinių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį, konstatavo, jog yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakovo neva prastos finansinės būklės. Tad tokia teismo išvada, neparemta jokiais rašytiniais įrodymais, yra visiškai nepagrįsta.

10.4. Atsakovas, tikėtina, sąmoningai neteikė į bylą jokių rašytinių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kadangi, tikėtina, norėjo nuslėpti savo tikrąją turtinę padėtį. Tokią apeliantės poziciją pagrindžia aplinkybė, jog atsakovas nuosavybės teise turi butą ir statinius, o tai reiškia, kad atsakovas, tikėtina, sąmoningai suklaidino teismą dėl savo tikrosios turtinės padėties. Apeliantė į bylą pateikia Registrų centro išrašą, iš kurio galima matyti, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), bei butas, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini).

10.5. Nuosprendyje nurodyta, jog: „Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: - automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), ir automobilio (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), perduotas saugoti, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintinas V. P. J.“. Kaip matyti, atsakovui nuosavybės teise priklauso automobilis, kurį galėjo ir toliau turėti nuosavybės teise arba jį parduoti (reiškia, jog atsakovas už parduotą transporto priemonę gavo pinigų).

10.6. Teismas nepagrįstai teigia, jog neva yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakovo atsakomybės prigimties. Atsakovas turi nuosavybės teise tiek statinių, tiek butą. Šioje byloje atsakovo atsakomybės prigimtis kyla iš apeliantės pateikto turtinio reikalavimo, tad šiuo atveju dėl piniginio (skolinio) reikalavimo yra galimas išieškojimas iš nuosavybės teise turimo turto. Išieškojimas gali būti nukreiptas į atsakovo nuosavybės teise turimą turtą. Atsakovo skolas gali perimti ir atsakovo palikimo priėmėjai. Ir šie atsakovo palikimo priėmėjai už atsakovo skolas gali atsakyti tiek savo lėšomis, tiek paveldėto turto apimtyje pagal apyrašą. Tad šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, jog neva yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakomybės prigimties.

10.7. Teismas nepagrįstai teigia, jog neva yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakovo amžiaus ir sveikatos būklės. Atsakovas sukėlė eismo įvykį vairuodamas transporto priemonę (automobilį), o tai reiškia, jog turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir galiojančią vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą. Taigi, jeigu atsakovas turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, tai reiškia, jog nei atsakovo amžius, nei jo sveikatos būklė nėra tokios prastos būklės, dėl kurios reikėtų mažinti atlygintos žalos dydį.

10.8. Nuosprendyje nurodyta, jog „liudytoja V. L. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2023 m. gruodžio 21 d., apie 07.15 val., V. J. iš (duomenys neskelbtini) kaimo ją vežė į ligoninę (duomenys neskelbtini). Ji sėdėjo priekyje šalia vairuotojo“. Kaip matyti, atsakovo sveikatos būklė ir amžius ne tik leido jam vairuoti transporto priemonę, bet ir padėti kitiems žmonėms, t. y. liudytoją V. L. nuvežti į ligoninę. Tad ir ši aplinkybė parodo, jog nėra pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakovo amžiaus ir sveikatos būklės. Be to, kaip matyti iš medicininių dokumentų, juose ties „Apžiūros rezultatai“ ar „Objektyvi būklė“ ar “Būklė išrašant“ yra nurodoma, jog atsakovo būklė yra „Bendra būklė patenkinama“. Taigi, nėra pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydį dėl atsakovo amžiaus ir sveikatos būklės.

10.9. Teismas, sumažinęs per pusę ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą, tuo pačiu per pusę sumažino ir prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti, ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2102,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė tik 1 051,32 Eur (2102,63 Eur/2). Taigi, likusi nepriteista bylinėjimosi išlaidų dalis yra 1 051,31 Eur (2 102,63 Eur – 1 051,32 Eur), kurią turi priteisti apeliacinės instancijos teismas patenkinęs ieškovės apeliacinį skundą.

11. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas V. P. J. prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas pats pateikė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė savo poziciją, todėl tų pačių motyvų nekartoja ir prašo vadovautis jo pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde.

Šalies argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. J. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ADB „Gjensidige“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Atsakovas nesuvokė, kad sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino. Vertinant, ar atsakovas galėjo nesuvokti, kad sukėlė eismo įvykį, aktualu tai, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 24 min.), įvykio metu atsakovas buvo garbaus (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, be to, sergantis duomenys neskelbtini ligomis. Atsakovo amžius ir sveikatos būklė rodo, kad iš jo negalima tikėtis tokio pat situacijos vertinimo ir suvokimo kaip iš jauno, sveiko vairuotojo. Atsakovas nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis ir jis iš jo pasišalino.

12.2. Nustačius, kad asmuo nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis ir jis iš jo pasišalino, asmeniui nekyla pareiga grąžinti draudimo sumokėtą išmoką.

12.3. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, jog atsakovas suvokė ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, tuomet atsakovas prašo daugiau nei per pusę mažinti priteistinos regreso tvarka žalos atlyginimą.

12.4. Atsakovas yra garbaus amžiaus, serga duomenys neskelbtini ligomis, jo vienintelės pajamos – senatvės pensija. Vienintelis turimas nekilnojamas turtas – senas, neremontuotas butas (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., kuriame gyvena. Taigi, atsakovas neturi finansinės galimybės atlyginti priteisto žalos dydžio, todėl prašo ieškinį atmesti arba sumažinti priteistiną žalos dydį.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 696,96 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Kaip matyti iš automobilio apgadinimo žymių, jos aiškiai rodo, jog atsakovas turėjo pajusti ir pamatyti, kad įvyko eismo įvykis ir jis partrenkė žuvusiąją. Be to, kaip matyti, kairės pusės veidrodėlis eismo įvykio metu nulūžo nuo laikiklio, tad atsakovas tą turėjo aiškiai matyti, nes vairuojant transporto priemonę vairuotojas privalo dairytis tiek į dešinįjį, tiek į kairįjį veidrodėlius (žr. Marijampolės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024-06-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, kaip matyt iš liudytojų parodymų baudžiamojoje byloje, smūgis buvo tikrai stiprus. Iš atsakovo bendrakeleivės parodymų, smūgį jautė ir matė tiek atsakovo bendrakeleivė, tiek pats atsakovas. Įvykio vietoje dešinėje kelkraščio pusėje yra gatvės apšvietimo stulpai, tad buvo apšvietimas. Be to, įvykio vietoje yra kelio ženklais ir kelių ženklinimu pažymėta pėsčiųjų perėja. Prieš pėsčiųjų perėją iš abiejų pusių yra kelių ženklinimo šachmatų tvarka išdėstyti langeliai. Tad pėsčiųjų perėja buvo apšviesta ir tinkamai pažymėta, tad atsakovui buvo sudarytos visos tinkamos sąlygos, kad pamatytų žuvusiąją ir jos nepartrenktų.

13.2. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nuslėpė aplinkybę, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), bei butas, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę sužinojo pats ieškovas, kai su apeliaciniu skundu pateikė Registrų centro išrašą.

13.3. Atsakovas net neįrodinėjo savo prastos turtinės padėties, kadangi atsakovas į bylą pateikė tik medicininius dokumentus, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti apie atsakovo turtinę padėtį.

13.4. Atsakovui nuosavybės teise priklauso automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį galėjo ir toliau turėti nuosavybės teise arba jį parduoti (kas reiškia, jog atsakovas už parduotą transporto priemonę galėjo gauti pinigų).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų

16. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo priimti naują įrodymą – Registrų centro išrašą. Nurodo, kad iš šio įrodymo galima matyti, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), bei butas, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Šis įrodymas yra būtinas paneigiant nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas bei tuo pačiu paneigia atsakovo poziciją, jog jo turtinė padėtis neva yra prasta.

17. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktas įrodymas yra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, jo priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl procesinių kliūčių jį priimti ir vertinti kartu su kitais bylos duomenimis nenustatyta.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, pagal kurį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą civilinę atsakomybę. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta (CK 6.251 straipsnio 2 dalis).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma ne tik sutartinės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnis). Nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Išimties taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019).

21. Kaip jau minėta, CK 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad sumažintas nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo apdrausta. Ieškovės prašomą priteisti sumą sudaro draudimo išmoka, kuri buvo išmokėta draudimo sutarties pagrindu, atlyginant atsakovo padarytą žalą tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į eismo įvykio metu (2023 m. gruodžio 21 d.) galiojusią Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies redakciją, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 6 450 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant neturtinę žalą) ir 1 300 000 Eur dėl žalos turtui (straipsnio redakcija nuo 2023 m. gruodžio 23 d.). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės reikalaujama priteisti iš atsakovo žala neviršijo draudimo sumos, kuria atsakovo civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta, yra pagrindas išvadai, kad nebuvo įstatyme numatyto pagrindo mažinti ieškovės prašomą priteisti žalą.

22. Sprendžiant dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo, vertintina ir atsakomybės prigimtis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakomybės prigimtis sudaro pagrindą mažinti priteistinos žalos dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 5 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, jog V. P. J., vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t. y.: 2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 24 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, neatsargiai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, vairuodamas jam priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) (patvirtintų 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, aktuali redakcija nuo 2022 m. sausio 1 d.) 9 punkto, 30 punkto, 127 punkto reikalavimus: (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų keliamas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas)), (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį (KET 30 punktas)), (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (KET 127 punktas)), dėl to automobiliu partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją, esančią (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje, ėjusią D. J. A., t. y. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji D. J. A. mirė įvykio vietoje. Nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad atsakovas paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, t. y.: 2023 m. gruodžio 21 d., apie 7 val. 24 min., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, kai, neatsargiai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, vairuodamas jam priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu partrenkė pėsčiąją D. J. A., tuo sukeldamas pavojų jos gyvybei, ir turėdamas pareigą pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje, pasišalino iš eismo įvykio vietos, policijai nepranešė bei, turėdamas pareigą imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, turėdamas galimybę suteikti nukentėjusiajai D. J. A., kurios gyvybei grėsė pavojus, būtiną pagalbą, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad nukentėjusiajai būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba, nepranešė Bendrajam pagalbos centrui ir neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Atsižvelgiant į tokias atsakovo civilinės atsakomybės kilimo aplinkybes, CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyto nuostolių mažinimo instituto taikymas nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų.

23. Taikydamas CK 6.251 straipsnio 2 dalį, teismas turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pareigą įrodinėti aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas (nepriimtinas ir sunkias pasekmes), turi žalą padaręs asmuo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sumažino nuostolių dydį atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas serga onkologine liga, gretutinėmis ligomis, jo sveikatos palaikymui reikalingas lėšas, šalių turtinę padėtį (atsakovo gaunamos mėnesinės pajamos yra 700,56 Eur dydžio pensija), tačiau į bylą nebuvo pateikta kitų duomenų apie atsakovo turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bankų sąskaitose turimas pinigines lėšas, kurie leistų objektyviai įvertinti jo turtinę padėtį. Aplinkybę, kad atsakovas nepateikė duomenų, pilnai atskleidžiančių jo turtinę padėtį, patvirtina ir ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas įrodymas - Registrų centro išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso statiniai, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), bei butas, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)-7. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų apie išlaidas būtiniesiems jo poreikiams patenkinti, taip pat ir vaistų įsigijimui reikalingų išlaidų dydžio. Bylos duomenimis, apeliantas eismo įvykį sukėlė vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, tačiau į bylą jis nepateikė VĮ „Regitra“ pažymos, iš kurios būtų galima spręsti apie apeliantui priklausančias transporto priemones. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, patvirtinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą, nagrinėjamo atvejo išimtinumą, todėl skundžiamo teismo sprendimo motyvai nepagrindžia, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas šioje byloje nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokios aplinkybės kaip atsakovo senyvas amžius, sveikatos problemos ir mažos pajamos, galėtų būti pagrindas spręsti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo (CPK 284 straipsnis), tačiau šios bylos nustatytų aplinkybių kontekste savaime nesudaro pagrindo žalos mažinimui. Kartu akcentuotina, kad neigiamos turtinės pasekmės už neteisėtus veiksmus yra civilinės atsakomybės esmė, todėl finansinė našta nėra priežastis mažinti iš atsakovo ieškovei priteistinos žalos dydį.

25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nenustatyta pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, sudarančių pagrindą taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies išimtines nuostatas, netaikant visiško nuostolių atlyginimo principo, atsižvelgiant į sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl skundžiamas sprendimas keistinas ir ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 67 575,27 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka tenkinamas pilna apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. CK 6.210 straipsnis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindais gali būti tiek sutartis, tiek deliktas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę gauti kompensacines palūkanas. Tenkinus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pilna apimtimi, skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria priteistos 448 Eur kompensacinės palūkanos, keičiama, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiant 896,69 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

27. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

28. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, suvokė, galėjo ir turėjo suvokti, jog sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino.

30. Byloje nustatyta, kad Marijampolės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 5 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, jog V. P. J., vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad atsakovas paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.

31. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokiomis aplinkybėmis, kurios nustatytos baudžiamojoje byloje, atsakovas turėjo girdėti ir matyti eismo įvykį ir, būdamas pakankamai apdairus, rūpestingas, protingas žmogus turėjo ir galėjo suvokti įvykus eismo įvykį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas eismo įvykio metu turėjo galiojantį sveikatos pažymėjimą, leidžiantį vairuoti transporto priemones, taigi, dalyvaudamas eisme turėjo laikytis tokių pačių standartų kaip ir visi kiti vairuotojai. Teisėjų kolegija kartu pažymi, jog ginčo atveju, jei ir nebuvo tyčinių atsakovo veiksmų, tai jie neatitiko bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų.

32. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, kad tuo metu jis buvo garbaus (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, be to, sergantis duomenys neskelbtini ligomis, savaime negali įrodyti, jog apeliantas nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis. Priešingai, nepaisant apelianto nurodomų veiksnių, aplinkybę, kad apeliantas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, patvirtina baudžiamojoje byloje duoti liudytojos V. L. parodymai. Liudytoja V. L., kuri važiavo kartu su atsakovu, nurodė, kad „Važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve V. suriko: „Kas čia dabar, iš kur“ ir pajautė, kaip jis automobilį nukreipė į dešinę pusę. Pati pamatė, kad automobilio kairėje pusėje pasirodė žmogaus figūra ir pasijuto nestiprus trinktelėjimas. Jis kažką nerišliai kalbėjo, kad tikriausiai nieko baisaus nenutiko, kad viskas gerai, kad nebuvo stiprus smūgis, jis suprato, kad partrenkė žmogų, labai išsigando“ (žr. Marijampolės apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 5 d. nuosprendį).

33. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas detaliai vertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl įrodymų įrodomosios reikšmės, pagrindė, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja ar juos vertina kaip atsakovo gynybinę poziciją. Išvadą dėl byloje nustatomos aplinkybės – ar atsakovas suvokė, ar turėjo ir ar galėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį – teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė, kokia surinktų įrodymų visuma įrodo buvus kitaip.

34. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, jog atsakovas suvokė ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, tuomet atsakovas prašo daugiau nei per pusę mažinti priteistinos regreso tvarka žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nenurodo jokių kitų faktinių aplinkybių, kurių nebūtų tyręs ir į jas atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl pagrindų sumažinti iš atsakovo priteistiną žalą. Kaip jau konstatuota, apeliantas neįrodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo sumažinti priteistinos žalos sumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

35. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

36. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės ieškinys tenkintas visiškai, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 2 102,63 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 1 481,04 Eur bylinėjimosi išlaidos (784,08 Eur bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ir 696,96 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (CPK 93 straipsnis 1 dalis).

38. Apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl sprendimo dalies, kurias netenkintas reikalavimas priteisti 34235,96 Eur sumą (žala ir kompensacinės palūkanos), t. y. pusę reikalaujamos priteisti ieškinio sumos. Ieškovė sumokėjo 739 Eur žyminį mokestį, todėl yra pagrindas šį žyminį mokestį priteisti iš atsakovo. Iš viso iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 2 220,04 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

39. Apeliaciniu skundu atsakovas prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (CPK 84 straipsnis). Atsakovas nurodė, kad jis yra garbaus amžiaus, serga (duomenys neskelbtini) ligomis, jo vienintelės pajamos – senatvės pensija. Taigi, jis neturi finansinės galimybės sumokėti žyminį mokestį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas rašytinio proceso tvarka neišsprendė apelianto prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo nurodytas aplinkybes dėl negalėjimo sumokėti žyminį mokestį, vadovaudamasis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atleidžia atsakovą dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo ir priteisia iš atsakovo 10 Eur žyminį mokestį valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo V. P. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 67 575,27 Eur (šešiasdešimt septynių tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt penkių eurų ir 27 centų) žalos atlyginimą regreso tvarka, 896,69 Eur (aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų ir 69 centų) kompensacines palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 102,63 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto dviejų eurų 63 centų) bylinėjimosi išlaidas“.

Priteisti iš atsakovo V. P. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 2 220,04 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų dvidešimties euru ir 4 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo V. P. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 10 Eur (dešimties eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Alma JurgelienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėBirutė Simonaitienė