- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-1732-603/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14442-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- T. N., R. Š.
- Ieškovas
- OOO „Firma Akvarel“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. N. (T. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės OOO „Firma Akvarel“ ieškinį atsakovams T. N., R. Š. ir R. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė OOO „Firma Akvarel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2023 m. rugsėjo 14 d. tarp atsakovų sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl dviejų žemės sklypų bei taikyti restituciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais argumentais:
1.1. atsakovas T. N. buvo Rusijos Federacijoje įsteigtos bendrovės OOO „MASARI“, kuriai 2019 metais buvo pradėta bankroto procedūra, vadovas. Rusijos Federacijos devintojo arbitražinio apeliacinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarimu byloje Nr. A40-8530/19 (toliau - Nutarimas) T. N., kuris buvo Rusijoje įsteigtos bankrutavusios bendrovės OOO „MASARI“ vadovu ir akcininku, buvo pripažintas subsidiariai atsakingu už įmonės OOO „MASARI“ prievoles. Bankroto administratoriui OOO „MASARI“ bankroto procese atlikus visus veiksmus, susijusius su OOO „MASARI“ turto ir įsipareigojimų nustatymu, konstatuota, kad įmonės skolos kreditoriams sudaro 39 653 177 rubliai 40 kapeikų. Atitinkamai, Maskvos arbitražo teismo 2021 m. liepos 27 d. sprendimu byloje Nr. A40-8530/19-183-15 (toliau - Sprendimas) nuspręsta, kad suinteresuoto asmens T. N. ir kito skolininko A. J. P. subsidiarios atsakomybės dydis yra bendra 39 653 177 rublių 40 kapeikų suma;
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023 (teisminio proceso Nr. 2-60-3-00046-2022-7) pareiškėjos OOO „Firma Akvarel“ (ieškovės šioje byloje) prašymas tenkintas iš dalies - nutarta pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos devintojo arbitražinio apeliacinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarimo byloje Nr. A40-8530/19, Maskvos arbitražo teismo 2020 m, gruodžio 28 d. sprendimo byloje Nr. A40-8530/19-183-15 ir Maskvos arbitražo teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Nr. A40-8530/19-183-15 dalis, kuriomis iš suinteresuoto asmens T. N. priteista 39 653 177 Rusijos Federacijos rublių ir 40 kapeikų, pareiškėjos OOO ,,Firma Akvarel“ reikalavimo dalyje - 37 134 216 Rusijos Federacijos rublių 99 kapeikų; taip pat priteisti pareiškėjai OOO „Firma Akvarel“ iš suinteresuoto asmens T. N. 7 487 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 14 d., Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. išdavė vykdomąjį raštą pagal minėtą nutartį, jis ieškovės atstovų buvo pateiktas antstoliui vykdyti;
1.3. kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi iš skolininko taip pat buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos (7 487 Eur), bendra išieškotina iš skolininko T. N. ieškovės naudai suma (t. y. ieškovės reikalavimo teisė į skolininką šio ieškinio pareiškimo dieną) sudaro 380 859,79 Eur;
1.4. antstolio Irmanto Gaidelio 2023 m. rugsėjo 21 d. patvarkymu Nr. S-23-8-3584 vykdomasis raštas buvo priimtas vykdyti ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0008/23/01666. Patvarkyme taip pat nurodoma, kad išieškotina suma sudaro 373 372,79 Eur skola (likutis) ir 7 487 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės atstovai 2023 m. rugsėjo 21 d. gavo antstolio Irmanto Gaidelio patvarkymą dėl turto arešto raginimo termino metu Nr. S-23-8-35613 ir turto arešto aktą Nr. S-23-8-35611, kuriuo yra areštuojamas skolininko T. N. turtas ir turtinės teisės;
1.5. ieškovės atstovų žiniomis, T. N. anksčiau turėjo du žemės sklypus, kurie nebuvo įvardinti minėtame antstolio turto arešto akte tarp areštuoto T. N. turto. Ieškovės atstovams pasiteiravus antstolio apie tai, ar jam žinoma apie kokius nors sandorius dėl T. N. priklausančių žemės sklypų, antstolio Irmanto Gaidelio padėjėjas J. D. 2023 m. rugsėjo 22 d. kartu su el. laišku informavo, kad sklypai perleisti visai neseniai ir pridėjo žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini). (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Žemės sklypai) išrašus su istorija bei T. N. 2023 m. rugsėjo 14 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Sipavičiaus, notarinio registro Nr. 6859 (toliau - Pirkimo-pardavimo sutartis), pažymėdamas, kad Nekilnojamojo turto registre pateikta nepilnos sudėties sutartis;
1.6. atsakovas T. N. ne tik perleido nuosavybę į jam priklaususius Žemės sklypus, bet ir negavo jokių pinigų pagal šią sutartį, iš kurių galėtų būti vykdomas išieškojimas. Nekilnojamojo turto registro išrašas pagrindžia, kad šiuo metu skolininkas T. N. neturi jokio nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas, nors anksčiau skolininkas turėjo daug nekilnojamojo turto objektų, taigi ginčijama Pirkimo-pardavimo sutartimi skolininkas perleido paskutinį savo turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Iš aptarto antstolio Irmanto Gaidelio patvarkymo taip pat matyti, kad areštuoto skolininko T. N. turto akivaizdžiai nepakaks visos skolos (380 859,79 Eur) išieškojimui;
1.7. atsakovas T. N. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį prieš pat Lietuvos apeliacinio teismo nutarties paskelbimą, numanydamas, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis jam bus nepalanki ir ieškovė galės išieškoti jai priteistas sumas pagal Rusijos teismų sprendimus Lietuvoje. Turėtus Žemės sklypus atsakovas perleido savo artimam giminaičiui, atidėdamas sau ekonomiškai nenaudingam ir niekaip nepaaiškinamam terminui atsiskaitymą pagal Pirkimo-pardavimo sutartį iki 2038 metų, t. y. iš esmės perleisdamas turtą neatlygintinai, todėl Pirkimo-pardavimo sutartis ekonomine ir teisine prasme gali būti prilyginama dovanojimo sandoriui. Tokiu būdu skolininkas T. N. gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai ieškovei nebus tinkamai įvykdyti;
1.8. perleistų Žemės sklypų vertę įrodo pridedami išrašai, kuriose nurodoma, kad vidutinė Žemės sklypų rinkos kaina (bendrai) sudaro 20 600 Eur. Reali Žemės sklypų rinkos vertė nežinoma, tačiau Pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovai įkainojo Žemės sklypus bent 80 000 Eur;
1.9. ieškovės reikalavimo teisė į skolininką T. N. atsirado Rusijos teismui Nutarimu konstatavus, kad skolininkas atsako už bankrutavusios įmonės OOO „MASARI“ skolas, vėliau Sprendimu pakeitus išieškotoją OOO „MASARI“ pagal reikalavimus dėl atsakovo T. N. patraukimo subsidiariai atsakomybei procesinio teisių perėmimo tvarka į ieškovę OOO „Firma Akvarel“, o ieškovės reikalavimo dydis nustatytas Sprendimu teismui nustačius, kad suinteresuoto asmens T. N. ir kito skolininko A. J. P. subsidiarios atsakomybės dydis yra 39 653 177 rublių 40 kapeikų. Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti išplečia sprendimo teisinę galią iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja res judicata (įsiteisėjusio teismo sprendimo), prejudicinę, privalomumo ir vykdytinumo galią (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-77-38I/20I8). Kadangi atsakovas T. N. nevykdo savo prievolių ieškovei pagal įsiteisėjusius sprendimus ir 2023 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, ieškovė siekia atkurti savo skolininko mokumą turėdama vykdytiną kreditoriaus teisę dėl 380 859,79 Eur sumos;
1.10. sudaryti pirkimo-pardavimo sandorio atsakovas T. N. neprivalėjo, kadangi nebuvo jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs atsakovą sudaryti ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį (Pirkimo-pardavimo sutartį) su atsakovais R. Š. ir R. Š.;
1.11. ginčijama Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2023 m. rugsėjo 14 d., ieškovė jau turėjo vykdytiną reikalavimo teisę, o Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nutartį dėl Rusijos teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje. Ginčijamu sandoriu skolininkas T. N. perleido paskutinį jo turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, sudaryto sandorio atsiskaitymas numatytas gerokai ilgiau, nei ekonomiškai pagrįsta, juo iš esmės sumažintas skolininko turimas turtas ir taip apsunkintos ieškovės galimybės patenkinti reikalavimą iš šio turto;
1.12. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp artimų giminaičių (galima numatyti, kad tarp motinos ir sūnaus), Žemės sklypai perleisti atidedant skolininkui ekonomiškai nenaudingam ir niekaip nepaaiškinamam terminui atsiskaitymą pagal Pirkimo-pardavimo sutartį iki 2038 metų, t. y. iš esmės perleidžiant turtą neatlygintinai. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Tai, kad Pirkimo-pardavimo sutartis, kuria perleistas didelės vertės turtas atsakovams R. Š. ir R. Š., buvo sudaryta tik siekiant atsakovui T. N. išvengti prievolės ieškovei vykdymo, pagrindžia tai, kad turtas buvo perleistas tą pačią dieną, kai Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartį dėl Rusijos teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje. Be to, atsakovas T. N. žinojo, kad jo atžvilgiu buvo priimti Rusijos teismų sprendimai ir kad Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėja bylą dėl jų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, kurioje ieškovė prašė taikyti areštą skolininko turtui;
1.13. nepraleistas įstatymo nustatytas vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Apie ginčijamą sandorį ieškovė sužinojo tik tuomet, kai ieškovės atstovai kreipėsi į antstolį dėl skolininko turto ir kartu su antstolio Irmanto Gaidelio padėjėjo J. D. 2023 m. rugsėjo 22 d. el. laišku gavo ginčijamos Pirkimo-pardavimo sutarties ištrauką bei Nekilnojamojo turto registro išrašus apie Žemės sklypus.
Atsiliepimas
2. Atsakovas T. N. atsiliepimo į ieškinį laiku nepateikė, tačiau pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:
2.1. planuodamas dalyvauti jaunųjų ūkininkų programoje 2010 m. vasario 5 d. sudarė dovanojimo sutartį su savo močiute K. G. Ž., kuria močiutė dovanojo anūkui du žemės ūkio paskirties žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini). Kadangi nuo 2012 metų kovo mėnesio darbdavys baldų bendrovė (duomenys neskelbtini) išsiuntė atsakovą dirbti į Sankt Peterburgą, kuriame buvo atidarytas bendrovės (duomenys neskelbtini) padalinys, T. N. pasitraukė iš minėtos programos ir planuotos investicijos į dovanotus žemės ūkio paskirties žemės sklypus nebuvo atliktos, močiutės dovanoti sklypai nebuvo naudojami pagal paskirtį;
2.2. nuo 2015 m. pradėjo vadovauti kitai Rusijos Federacijoje įsteigtai lietuviško kapitalo bendrovei OOO „Masari“, kurios pagrindinė veikla buvo lietuviškų gamintojų baldų prekyba Rusijos Federacijoje, atlikdavo su tuo susijusius statybos darbus. Kaip OOO „Masari“ vadovas T. N. 2016 m. sudarė rangos sutartį su OOO ,,Firma Akvarel“, pagal kurią turėjo būti atliekami OOO ,,Firma Akvarel“ Maskvoje priklausančio viešbučio rekonstrukcijos statybos darbai. Statybos darbai buvo vykdomi prižiūrint OOO ,,Firma Akvarel“ paskirtam techniniam prižiūrėtojui ,,Aurora group“. Už vykdomus darbus buvo atsiskaitoma etapais, sudarant tarpinių darbų priėmimo –perdavimo aktus. Paskutiniame statybos darbų etape – atliekant apdailos darbus, tarp užsakovo ir rangovo kilo konfliktas dėl pagal sutartį numatytų baldų tiekimo. Tam rangovas turėjo sumokėti savo tiekėjams visą baldų pardavimo kainą, nes užsakovas avansiniu mokėjimu buvo sumokėjęs tik nedidelę jų kainą, dėl to rangovas skolinosi lėšas ir dengė tas išlaidas iš kitų kontrahentų užsakymų gautomis lėšomis. Atvežus baldus ir pradėjus jų montavimo darbus, OOO ,,Firma Akvarel“ išvijo rangovo darbuotojus ir pasisavino į užsakovo patalpas jau pristatytus baldus, už kuriuos nebuvo atsiskaičiusi. Kadangi baldai kainavo apie 300 000 Eur, jie buvo apmokėti iš skolintų lėšų bei kitų klientų gautų lėšų, užsakovas OOO ,,Firma Akvarel“ už baldus neatsiskaitė ir juos pasisavino. OOO ,,Firma Akvarel“ pasikeitė techninį prižiūrėtoją ir su nauju techniniu prižiūrėtoju pradėjo reikšti pretenzijas dėl jau atliktų ir OOO ,,Firma Akvarel“ priimtų statybos darbų, už kuriuos buvo atsiskaityta. Galiausiai OOO ,,Firma Akvarel“ pakeitė direktorių ir naujasis direktorius dėl jau užsakovo priimtų darbų tariamų trūkumų pašalinimo pradėjo reikšti pretenzijas;
2.3. atsakovui buvo grasinama, todėl dar 2017 pirmą ketvirtį, dar prieš prasidedant visiems teisminiams procesams, išvyko iš Rusijos Federacijos, į ją niekuomet negrįžo ir atitinkamai nedalyvavo jokiame teisminiame ginče. Atsakovas žinojo, kad pagrindinis ieškovo naudos gavėjas A. V. V. ir jo tėvas A. V. V. yra tiesiogiai susiję su Rusijos Federacijos rėžimu, sankcionuota partija „Vieningoji Rusija“ ir V. P.. Grįžęs į Lietuvą atsakovas vėl pradėjo dirbti baldų versle, šiuo metu vadovauja Suomijos baldų įmonės ISKU padaliniui Lietuvoje;
2.4. kadangi atsakovo turėti planai dėl ūkininkavo nebuvo realizuoti, močiutės dovanota žemės ūkio paskirties žemė, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo reikalinga, todėl žemė parduota mamos vyrui. Tai yra žemės ūkio paskirties žemė, kuriai parduoti įstatyme nustatyta speciali procedūra (dėl pirmumo teisės įgyvendinimo ir dėl teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę patvirtinimo), užtrunkanti kelis mėnesius dėl būtinų kreipimųsi į Nacionalinę žemės tarnybą, jos siunčiamų pranešimų pirmumo teisę turintiems asmenims. Pardavimo sandoris buvo sudarytas po kelių mėnesių nuo susitarimo, ginčijamos sutarties sudarymas neturėjo nieko bendra su ieškovės interesais, kadangi pradedant žemės sklypų pardavimo procedūras dar nebuvo paduotas prašymas Lietuvos apeliaciniam teismui, o Rusijos Federacijos teismų bylose atsakovas nedalyvavo.
3. Atsakovų R. Š. ir R. Š. atstovas teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad gindamiesi nuo ieškinio reikalavimų procese įrodinės nesant visų būtinųjų actio Pauliana ieškinio sąlygų, o būtent, atsakovų nesąžiningumo. Nepaisant to, kad ginčijamas sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, t. y. sūnaus T. N. ir jo motinos R. Š. ir jos sutuoktinio R. Š., tačiau ginčijamas sandoris nėra apsimestinis ar sudarytas tikslu atsakovui T. N. padėti išvengti išieškojimo, o todėl, kad atsakovas R. Š. siekė žemės ūkio paskirties žemės sklype verstis ūkine veikla, t. y. auginti pluoštines kanapes, bei įteisinti savo veiklą ir įgyti teisę oficialiai užsiimti žemės ūkio produkcijos auginimu, ką pagrindžia byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Tokiu būdu ieškovės samprotavimai apie tariamą atsakovų nesąžiningumą kaip actio Paulianą sąlygą, yra nepagrįsti ir atmestini.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino:
4.1. pripažino negaliojančia 2023 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Sipavičiaus (notarinio registro Nr. 6859) ir taikė vienašalę restituciją priteisiant T. N. naudai šiuo sandoriu R. Š. ir R. Š. perleistą turtą - žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini)., ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini).;
4.2. priteisė iš atsakovų T. N., R. Š. ir R. Š. lygiomis dalimis 4 519,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, po 1 506,33 Eur iš kiekvieno atsakovo ieškovei OOO Firma Akvarel ir valstybei po lygiomis dalimis 26,56 Eur, po 8,85 Eur iš kiekvieno atsakovo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu.
5. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl tarp atsakovų (artimų šeimos narių) sudaryto dviejų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, pareiškiant kreditorių interesų gynimui numatytą actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnio pagrindu). Pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog buvo perleistas paskutinis skolininko T. N. nekilnojamasis turtas.
6. Spręsdamas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės sąlygos teismas nurodė, kad svarbus prievolės atsiradimo momentas, kadangi paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo, o kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė į skolininką T. N. atsirado Rusijos teismui 2020 m. spalio 7 d. nutarimu byloje Nr. A40-8530/19 konstatavus, kad skolininkas atsako už bankrutavusios įmonės OOO „Masari“ skolas ir vėliau 2020 m. gruodžio 28 d. Maskvos arbitražo teismo sprendimu pakeitus išieškotoją OOO „Masari“ į ieškovą OOO „Firma Akvarel“; galutinis ieškovo reikalavimo dydis atsakovui buvo nustatytas Maskvos arbitražo teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimu byloje Nr. A40-8530/19-183-15. Nurodė, kad šie nurodyti Rusijos teismų sprendimai pripažinti ir juos leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023 (Lietuvos Aukščiausiasis teismas kasacinių skundų nepriėmė). Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus galiojanti reikalavimo teisė skolininkui nėra paneigta.
7. Pasisakydamas dėl atsakovo T. N. argumentų, kuriais kvestionuojamas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarties teisėtumas bei nenuosekli teismų praktika, pripažįstant ir leidžiant vykdyti Rusijos Federacijos ir Baltarusijos teismų sprendimus, teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo sprendžiant prašymą dėl Rusijos sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti pagal kasacinio teismo išaiškinimus buvo vertinti suinteresuoto asmens argumentai dėl galimybės nepripažinti Rusijos Federacijos teismų priimtų sprendimų dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Nustatė, kad byloje įtraukta išvadą teikianti institucija – FNTT, kuri 2023 m. liepos 28 d. pateikė išvadą dėl OOO ,,Firma Akvarel“, OOO ,,Masari“ bei Maskvos miesto Rusijos Federalinės mokesčių tarnybos Nr. 22“ ir nurodė, kad pareiškėjai, nei OOO ,,Masari“ ar jų akcininkams bei Maskvos miesto Rusijos federacijos mokesčių tarnybai Nr. 22 nėra taikomos Europos Sąjungos nustatytos ribojamosios priemonės (sankcijos), nenustatė, kad pareiškėja ar OOO ,,Masari“ būtų kontroliuojamos į sankcijų sąrašą įrašytų asmenų, tačiau atkreipė dėmesį, jog Federalinė mokesčių tarnyba yra pavaldi Rusijos Federacijos finansų ministerijai, kurios valdymą vykdo Rusijos Federacijos Vyriausybė, kurios nariams yra taikomos Europos Sąjungos nustatytos ribojamosios priemonės. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo konstatuota, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad pareiškėja OOO „Firma Akvarel“ būtų įtraukta į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos Europos Sąjungos ribojamosios priemonės, sąrašą ir (ar) kitaip būtų glaudžiai susijusi su subjektais, kuriems taikomos sankcijos, be to, Dvišalė sutartis nepanaikinta (nenutraukta). Kartu pažymėjo ir tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinius skundus, konstatuodamas, kad nenustatyta, jog buvo netinkamai taikytos ir pažeistos teisės normos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
8. Teismas laikė, kad nustatyta ir kita sąlyga – ginčijamu sandoriu pažeistos kreditorės teisės. Sprendė, kad iš atsakovo T. N. priteisus apie 380 000 Eur sumą ieškovės naudai ir tokioje apimtyje pripažinus ir leidus vykdyti Rusijos Federacijos sprendimus Lietuvos Respublikoje, paskutinio valdyto nekilnojamojo turto, t. y. dviejų žemės sklypų Trakų rajone, perleidimas neabejotinai tiek sumažino skolininko mokumą, tiek ir apribojo nors ir dalinę atsiskaitymo galimybę. Pažymėjo, kad šias išvadas pagrindžia ir antstolio pateikta informacija, jog iš skolininko T. N. priverstinai išieškota tik 41,18 Eur, nesant duomenų apie kitą vertingą atsakovo valdomą turtą.
9. Teismas nustatė, kad skolininkas ir jo artimi šeimos nariai neturėjo pareigos sudaryti ginčijamos sutarties. Laikė, kad nebuvo nei pareigos (imperatyvo), nei būtinybės, nei susiklosčiusių išskirtinių faktinių aplinkybių sudaryti dviejų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį artimų žmonių naudai. Nustatė, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną, kai buvo priimta 2023 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl Rusijos sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kasacinės instancijos teismui grąžinus klausimą nagrinėti iš naujo, prieš tai Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus pareiškėjo OOO „Firma Akvarel“ prašymą. Taip pat laikė, jog atsakovų R. ir R. Š. atstovo įrodinėjamas domėjimasis atsakovų (pirkėjų) R. ir R. Š. galimybe verstis ūkininkų veikla Lietuvoje, iki šiol deklaravus išvykimą ir gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, nesuponuoja išvados buvus objektyviai būtinybei sudaryti ginčo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį.
10. Spręsdamas dėl atsakovų nesąžiningumo sąlygos teismas nurodė, kad aktuali CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta prezumpcija – kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Kadangi byloje ginčo nekyla, jog atsakovai T. N. ir R. Š. sudarydami ginčijamą sutartį, buvo sūnus ir mama, todėl jų nesąžiningumas preziumuojamas. Nurodė, kad šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka sandorius sudariusioms šalims, t. y. patiems atsakovams.
11. Teismas nepritarė atsakovų argumentams, jog sandorio šalių nesąžiningumo nebuvo. Laikė mažai tikėtina aplinkybę, jog prasidėjus teisminiams ginčams dėl kitos valstybės sprendimų vykdymo Lietuvos Respublikoje artimi šeimos nariai nežinojo apie tokio pobūdžio teisminius procesus ir galimas priimtų teismų sprendimų pasekmes T. N. turtinei padėčiai. Nurodė, kad atsakovo artimi šeimos nariai pradėjo domėtis pluoštinių kanapių auginimu Lietuvoje 2023 metų vasarą (Lietuvos Aukščiausiam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo nutartį dėl atsisakymo tenkinti OOO „Firma Akvarel“ prašymą dėl sprendimų pripažinimo), kai tuo tarpu patys rezidavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir teikė užklausas elektroniniu paštu susirašinėdami su pažįstamu asmeniu. Atsakovo mama ir patėvis iki šiol nėra grįžę į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jokios veiklos žemės ūkio paskirties sklypuose neatlieka, ūkininko pažymėjimo gavimo procedūrų nėra atlikę. Teismo vertinimu, atsakovų dėstoma pozicija dėl realaus noro ūkininkauti iš sūnaus įsigytuose žemės sklypuose, tėra gynybinė pozicija procese, nepagrįsta objektyviais įrodymais, leidžiančiais labiau tikėti nei netikėti siekių, sumanymo ūkininkauti realumu nei prievolės įvykdymo apribojimo, skolininko T. N. mokumo mažinimo tikslingumu.
12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovų sudaryta 2023 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovų R. Š. ir R. Š. nuosavybėn perėjo du žemės sklypai Trakų rajone, pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kadangi atsakovas T. N.tokiu sandoriu pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus interesus, t. y. apribojo kreditoriaus galimybę nukreipti išieškojimą į skolininko turtą.
13. Kadangi atsakovai nekvestionavo vienos iš actio Pauliana sąlygų - senaties termino, teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad vienerių metų ieškinio senatis nepraleista.
14. Pripažinęs ginčijamą sandorį negaliojančiu, iš ginčo pirkimo-pardavimo sutarties nustačius, kad pirkėjai buvo įsipareigoję kainą sumokėti iki 2038 m. rugpjūčio 4 d. ir nepateikus į bylą duomenų dėl kainos sumokėjimo iki ginčo išsprendimo, teismas sprendė taikyti vienašalę restituciją ir atsakovus grąžinti į padėtį buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo dienos, t. y. nustatyti, jog atsakovo T. N. perleisti žemės sklypai - žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini). priklauso T. N. asmenine nuosavybės teise.
15. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nustatė, kad ieškovės patirtos 4519,00 Eur bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos), galimas darbo laiko sąnaudas rengiant išsamų ieškinį, papildomus prašymus dėl įrodymų pateikimo, išreikalavimo, dalyvavimo dviejuose teismo posėdžiuose, jos laikytinos protingomis ir sąžiningomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Atsakovas T. N. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. atsakovas dar 2017 metų pirmą ketvirtį, dar prieš prasidedant visiems teisminiams procesams, išvyko iš Rusijos Federacijos, į ją niekuomet negrįžo ir atitinkamai nedalyvavo jokiame teisminiame ginče. Atsakovas keletą metų gyvendamas ir vykdydamas verslą Rusijos Federacijoje, puikiai žinojo tos šalies ,,verslo praktiką“, nusavinamus verslus, užsakomuosius patikrinimus ir teismines bylas, verslo subjektų santykių aiškinimąsi pasitelkiant FSB ir nusikalstamo pasaulio atstovus, jam realiai grėsė nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas, todėl išvykęs iš Rusijos Federacijos niekuomet į ją negrįžo. Atsakovo turėti planai dėl ūkininkavo nebuvo realizuoti, močiutės dovanota žemės ūkio paskirties žemė, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo reikalinga, todėl atsakovas nusprendė parduoti žemę parduoti savo mamos vyrui R. Š., kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau ateityje planuoja grįžti į Lietuvą ir turi su šia žeme susijusių planų;
16.2. atsakovas nepripažįsta ieškovės reikalavimo teisės, kuri yra patvirtinta teroristinės valstybės institucijos, kurios negalima laikyti teismu, sprendimu, procese, kuriame pats atsakovas nedalyvavo, nes ieškovas yra artimais santykiais susijęs su nusikalstamu V. P. režimu. Reaguodama į Rusijos Federaciją valdantį nusikalstamą režimą, kurio dalimi yra ir ieškovai savininkai, Latvija ir Estija jau nutraukė su Rusijos Federacija sudarytas dvišales sutartis, tačiau Lietuvos Respublikos politinės valdžios institucijos, pripažinusios Rusijos Federaciją teroristine valstybe ir viešai pripažindamos, kad Rusija kelią grėsmę Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, prisideda prie teroristinės Rusijos finansavimo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teismai pripažįsta teroristinės valstybės institucijų, kurių negalima vadinti teismais, sprendimus ir tokiais savo sprendimais taip pat tiesiogiai prisideda prie Rusijos vykdomų nusikaltimų bei akivaizdaus veikimo prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę;
16.3. nėra suprantama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos ir iš kitų atsakovų. Su ieškove kitų dviejų atsakovų jokie santykiai nesieja, ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį su T. N. pirkėjas R. Š. būtų ką nors žinojęs apie T. N. ir ieškovės santykius. R. Š. atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad žemės ūkio veiklos vykdymu Lietuvoje jis domėjosi gerokai anksčiau nei prasidėjo byla Lietuvos apeliaciniame teisme tarp ieškovo ir atsakovo T. N.. Taigi pirkėjas objektyviai neturėjo jokio pagrindo žinoti ar įtarti, kad tokios sutarties sudarymas pažeis kažkieno teises ar interesus. Tuo tarpu kita atsakovė R. Š. apskritai neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti sąžiningumo aspektu, kadangi jokia forma nedalyvavo ginčijamo sandorio sudaryme ir atsakove tapo tik dėl to, kad yra R. Š. sutuoktine.
Atsiliepimas
17. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
17.1. atsakovo keliami klausimai dėl priimtų sprendimų nebeaktualūs nagrinėjamai bylai, jie ne kartą buvo kelti įvairių instancijų teismuose ir ne kartą pripažinti nepagrįstais. Rusijos teismai priimdami Lietuvoje pripažintus ir leistus vykdyti Rusijos teismų sprendimus aptarė bankrutavusios Rusijos bendrovės, kurios vadovu ir akcininku buvo atsakovas, sandorius, tarp kurių buvo ir dalies lėšų, gautų į įmonės sąskaitą kaip avansiniai mokėjimai už rangos darbų atlikimą, išmokėjimas paskolos forma pačiam atsakovui bei patikimų įrodymų apie skolos grąžinimą nepateikimas, taip pat lėšų išmokėjimas įmonėms, turinčioms fiktyvių įmonių požymių. Atsakovo atsakomybė už įmonės skolas, be kitą ko, buvo konstatuota remiantis tuo, kad atsakovas nepateikė bendrovės apskaitos dokumentų ir (ar) ataskaitų, kas nulėmė negalėjimą nustatyti bankrutavusios bendrovės turtą. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, pareiškėjos kreditorinis reikalavimas atsirado ne dėl kokių nors tariamų grasinimų ar jo verslo nusavinimo, o dėl to, kad atsakovo veiksmai vadovaujant Rusijoje įsteigtai bendrovei nulėmė kreditorių negalėjimą patenkinti savo kreditorinius reikalavimus iš įmonės turto;
17.2. Nutartimi pripažinti Rusijos teismų sprendimai yra įrodymai, patvirtinantys žalos padarymo faktą. Tuo tarpu atsakovas jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, į bylą neteikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu;
17.3. atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės nenuoseklios ir nelogiškos. Tvirtindamas, kad žemės sklypus įsigijo siekdamas dalyvauti jaunųjų ūkininkų programoje, nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodo, kurioje konkrečiai programoje jis neva ketino dalyvauti. Tai, kad atsakovas neturėjo jokių ketinimų vykdyti kokią nors veiklą žemės sklypuose patvirtina paties atsakovo nurodoma aplinkybė, kad žemės sklypus jis įsigijo 2010 metais, o į Rusiją išvyko tik 2012 metais, taigi, turėjo net du metus pradėti realizuoti savo ūkininkavimo planus, jei apskritai tokius būtų turėjęs (pavyzdžiui, būtų gavęs ūkininko pažymėjimą). Atsakovas nurodo, kad iš Rusijos grįžo 2017 metais, kai tuo tarpu ginčo sandoriai sudaryti 2023 m. rugsėjo 14 d. Taigi, jei būtų nusprendęs žemės sklypus perleisti dėl to, kad jo ūkininkavimo planai buvo nerealizuoti, tai būtų padaryta dar 2012 metais, kai buvo aišku, kad būdamas ne Lietuvoje ūkininkauti neturės galimybės arba bent jau 2017 metais, kai grįžo į Lietuvą. Kadangi ginčijamas sandoris sudarytas tik praėjus 6 metams, akivaizdu, jog atsakovas ginčo sandorį sudarė ne dėl to, jog nebuvo realizuoti ūkininkavimo planai, bet dėl to, kad tą pačią dieną buvo paskelbta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis;
17.4. žemės sklypai parduoti savo artimam giminaičiui, atidedant atsakovui ekonomiškai nenaudingam ir niekaip nepaaiškinamam terminui atsiskaitymą pagal Pirkimo-pardavimo sutartį iki 2038 metų. Taigi atsakovas gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai ieškovei nebus tinkamai įvykdyti. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai numato specialią procedūrą parduodant žemės ūkio paskirties žemę. Atsakovas nurodomą procedūrą, t. y. pasikreipimą į Nacionalinę žemės tarnybą pradėjo jau prasidėjus teisminiam procesui Lietuvoje ir tik po to, kai buvo priimta nepalanki atsakovui 2023 m. birželio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis;
17.5. tai, kad atsakovas dalyvavo Rusijoje vykusiuose procesuose ne tik pats, bet ir per savo įgaliotą atstovą, yra konstatuota įsiteisėjusiais Lietuvos teismų sprendimais. Priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, ieškovės kreditorinis reikalavimas atsirado ne dėl kokių nors tariamų grasinimų ar jo verslo nusavinimo, o dėl to, kad atsakovo veiksmai vadovaujant Rusijoje įsteigtai bendrovei nulėmė kreditorių negalėjimą patenkinti savo kreditorinius reikalavimus iš įmonės turto;
17.6. atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės reikalavimo teisę. Iš esmės visas atsakovo apeliacinis skundas yra skirtas ne skundžiamo sprendimo ginčijimui, o Nutarties ginčijimui ir politiniam vertinimui;
17.7. teismas pagrįstai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Atsakovai R. Š. ir R. Š. apeliacinio skundo dėl sprendimo neteikė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neginčija, todėl asmens, kurio teisės ir interesai nėra pažeidžiami priteisiant bylinėjimosi išlaidas, skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nevertintini iš esmės. Kita vertus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas paprastai remiasi principu „pralaimėjęs moka“. Atsakovai R. Š. ir R. Š. per savo atstovą dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovai prieštaravo ieškinio tenkinimui ir nesiekė taikaus ginčo išsprendimo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad (duomenys neskelbtini)straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pasisakys žemiau nurodytais argumentais.
19. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimo, kuriuo nustačius actio Pauliana sąlygas, tenkintas ieškovės ieškinys, taikant vienašalę restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Nr. e2T-44-934/2023 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos devintojo arbitražinio apeliacinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarimo byloje Nr. A40-8530/19, Maskvos arbitražo teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo byloje Nr. A40-8530/19-183-15 ir Maskvos arbitražo teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Nr. A40-8530/19-183-15 dalis, kuriomis iš suinteresuoto asmens T. N. (T. N.) priteista 39 653 177 Rusijos Federacijos rublių ir 40 kapeikų, pareiškėjos OOO ,,Firma Akvarel“ reikalavimo dalyje – 37 134 216 Rusijos Federacijos rublių 99 kapeikų; priteisė pareiškėjai Rusijos Federacijoje registruotai bendrovei OOO ,,Firma Akvarel“, juridinio asmens kodas 1037739204800, iš suinteresuoto asmens T. N. 7 487 Eur bylinėjimosi išlaidas.
21. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo išduoto vykdomojo rašto pagrindu antstolis pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0008/23/01666, kurioje priimtas 2023 m. rugsėjo 21 d. patvarkymas Nr. S-23-8-35484 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (7 487 Eur bylinėjimosi išlaidos ir 373 372,79 Eur skola). Remiantis antstolio 2024 m. sausio 15 d. raštu, yra išieškota 41,18 Eur suma.
22. Nustatyta, kad atsakovas T. N. ginčijama byloje 2023 m. rugsėjo 14 d. sudaryta su kitais atsakovais (mama ir jos sutuoktiniu) pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Sipavičiaus, notarinio registro Nr. 6859, perleido du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 80 000 Eur kainos mokėjimą atidedant iki 2038 m. rugpjūčio 4 d. Teismas nurodė, jog ginčijamu sandoriu perleistas vienintelis atsakovo turtas, byloje šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nenustatyta.
23. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 14 d. atsakovo sudarytą su kitais atsakovais pirkimo-pardavimo sutartį ginčijo CK 6.66 straipsnio pagrindu, įrodinėdama kreditorių interesų gynimui įtvirtinto actio Pauliana instituto sąlygas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė visas būtinas actio Pauliana sąlygas ir ieškinį tenkino, pripažindamas negaliojančia 2023 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Sipavičiaus (notarinio registro Nr. 6859) bei taikė vienašalę restituciją priteisdamas T. N. naudai minėto sandorio pagrindu R. Š. ir R. Š. perleistą turtą - žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini)., ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini).
24. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės kelia kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės sąlygos egzistavimą, teigdamas, jog nepripažįsta ieškovės reikalavimo teisės, kadangi ji patvirtinta teroristinės valstybės institucijos, kurios negalima laikyti teismu, sprendimu, atsakovas procese nedalyvavo, o ieškovė yra susijusi su teroristinėje valstybėje esančiu nusikalstamu režimu. Iš apeliacinio skundo matyti, kad beveik visas apeliacinio skundo turinys susijęs su ieškovės galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą ginčijimu, įrodinėjimu, kad ginčo sandoris sudarytas tikslu sudaryti galimybes mamos sutuoktiniui vystyti su žemės sklypais susijusius planus.
Dėl actio Pauliana sąlygų
25. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana pagrindu. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs, kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą.
26. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 39 punktas).
27. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad egzistuoja visos nurodytos actio Pauliana taikymo sąlygos, tam, kad ginčo sutartį pripažinti negaliojančia.
28. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatavimą, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė kaip kreditorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kartu išsako ir teiginius, jog ginčo sandoris sudarytas tam, kad atsakovo mamos sutuoktinis galėtų užsiimti atsakovams perleistoje ginčo sandoriu žemėje planuojama veikla, taigi, iš esmės teigia, jog sandoris buvo sąžiningas. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų šio instituto taikymo sąlygų atsakovas nekvestionuoja, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio sudarymo metu
29. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 60 punktas).
30. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.
31. Byloje nustatyta, kad ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą T. N. atsirado teismų procesinių sprendimų pagrindu, t. y. Rusijos teismas 2020 m. spalio 7 d. nutarimu byloje Nr. A40-8530/19 konstatavo, kad skolininkas atsako už bankrutavusios įmonės OOO „Masari“ skolas, Maskvos arbitražo teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu pakeistas išieškotojas OOO „Masari“ į ieškovą OOO „Firma Akvarel“; Maskvos arbitražo teismas 2021 m. liepos 29 d. sprendimu byloje Nr. A40-8530/19-183-15 nustatė galutinį ieškovo reikalavimo dydį atsakovui. Nustatyta, kad priimti Rusijos teismų sprendimai pripažinti ir juos leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės galiojanti reikalavimo teisė atsakovui nėra paneigta.
32. Nors apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde teigia nepripažįstantis ieškovės reikalavimo teisės, kuri patvirtinta teroristinės valstybės institucijos, tačiau tokiu būdu kvestionuojamas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023 teisėtumas, kuris, nepaisant apelianto nuomonės, neturėtų būti vėl keliamas. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023, kuria pripažįstami ir leidžiami vykdyti Rusijos Federacijos teismų sprendimai, kasaciniai skundai atsisakyti priimti, nenustačius netinkamai taikytų ir pažeistų teisės normų ar nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Antra, Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo sprendžiant prašymą dėl Rusijos sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti pagal kasacinio teismo išaiškinimus, buvo vertinti atsakovo argumentai dėl galimybės nepripažinti Rusijos Federacijos teismų priimtų sprendimų dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, taigi, jų vėl vertinti apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.
33. Kaip matyti ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą atsirado atitinkamų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pagrindu, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-44-934/2023 jie pripažinti ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje, taigi ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą atsirado iki ginčijamo šioje byloje sandorio sudarymo.
34. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija laiko, kad nesant paneigtos ieškovės reikalavimo teisės į atsakovą, o reikalavimo teisei atsiradus iki ginčijamo sandorio sudarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant neginčytiną ir neabejotiną ieškovės reikalavimo teisę į atsakovą. Todėl pirmoji actio Pauliana ieškinio sąlyga tenkinama.
Dėl atsakovų nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 47 punktas).
36. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015).
37. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).
38. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.
39. Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovus siejo giminystės ryšiai (apeliantas šios aplinkybės neneigė, priešingai, nurodė, jog ginčo turtas perleistas jo motinai ir sutuoktiniui). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, paneigti nesąžiningumą turi atsakovai.
40. Atsakovų nesąžiningumo nepaneigia apelianto nurodomi argumentai, kuriais jis grindžia sudaromą sandorį. Visų pirma, analogiškais argumentais atsakovas rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme juos tik pakartoja. Antra, kaip pastebėtina, ginčo sandoris sudarytas tą pačią dieną kaip ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Nr. e2T-44-934/2023 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos sprendimus, t. y. 2023 m. rugsėjo 14 d. Trečia, pagal ginčo sandorį atsiskaitymas atidėtas iki 2038 metų. Ketvirta, abejonių kelia ir apelianto nurodomas atsakovų, įsigijusių ginčo sandoriu turtą, ketinimas realizuoti įsigytoje iš apelianto žemėje turimus planus, ši aplinkybė teisingai ir pagrįstai įvertinta pirmosios instancijos teismo, nurodant, jog byloje esantys duomenys nepagrindžia atsakovų sumanymo ūkininkauti realumo, juolab kad atsakovai nėra grįžę iš Jungtinių Amerikos Valstijų, neatlieka ir ūkininko pažymėjimo gavimo procedūrų (šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai nepateikiami ir apeliacinės instancijos teisme, siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas). Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog atsakovų argumentai dėl siekio ūkininkauti nėra realūs, ir vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant sumažinti atsakovo T. N. mokumą.
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas ir apeliacinės instancijos teisme nepaneigė atsakovų nesąžiningumo prezumpcijos sudarant ginčo sandorį, todėl ir ši būtinoji actio Pauliana sąlyga nustatyta teisingai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
42. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovų R. Š. ir R. Š., teigdamas, kad šių atsakovų nesieja su ieškove jokie santykiai, kad atsakovas R. Š. nežinojo apie ieškovės ir T. N. santykius bei nežinojo, jog ginčo sandoris pažeis kažkieno interesus.
43. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ieškovė atsiliepime, bylinėjimosi išlaidų klausimo atsakovai R. Š. ir R. Š. apskritai nekelia apeliacinės instancijos teisme, šie atsakovai neteikė apeliacinio skundo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Taigi jie nelaiko, kad skundžiamu sprendimu paskirsčius bylinėjimosi išlaidas jų teisės ir interesai yra pažeidžiami, todėl, nesant išreikštos pačių atsakovų pozicijos, nėra teisinio pagrindo spręsti ir vertinti atsakovo T. N. apeliacinio skundo argumentus dėl kitų atsakovų atžvilgiu paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
44. Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad vertindamas ar egzistuoja actio Pauliana sąlygos, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei taikė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą ir pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė visas šio instituto taikymo sąlygas, dėl ko ieškovės ieškinį tenkino. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
46. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Tačiau ieškovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių jos bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių įrodymų, todėl, apeliacinės instancijos teismas ieškovės prašymo netenkina.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti atsakovo T. N. apeliacinio skundo.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.