Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis M. J. apklaustas teisme dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino iš dalies, nurodydamas, jog pripažįsta pažeidęs viešąją tvarką, nes viešoje vietoje nukentėjusiajam R. Ž. sudavė vieną smūgį koja į sėdmenis, tačiau tokiu savo spyriu nukentėjusiajam sužalojimų nepadarė. Kaltinime nurodytu laiku, apie 20 val. jis, kartu su G. Š., R. B. ir pastarojo drauge D., iš sodų ėjo namo. Praeinant pro turgelį, sustojo užsirišti bato ir nuo savo draugų truputį atsiliko, o draugai tuo momentu kaip tik paėjo toliau ir prasilenkinėjo su R. Ž.. Kai jis užsirišo batą ir pasivijo savo draugus, pamatė, prie (duomenys neskelbtini) namo stovintį G. Š., o ant žemės gulintį R. Ž., kuriam vieną kartą priėjęs įspyrė, pataikydamas kažkur į sėdmenis. Daugiau smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nueidamas matė, kaip prie nukentėjusiojo priėję vaikinai gulinčiam R. Ž. įspyrė, tačiau kur, nematė.

Nors kaltinamieji G. Š. ir M. J. savo kaltę jiems inkriminuotais nusikaltimais pripažino tik iš dalies, jų kaltė viešosios tvarkos pažeidimu ir nesunkiu nukentėjusiojo R. Ž. sveikatos sutrikdymu įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.

Nukentėjusysis R. Ž. teisiamajame posėdyje teigė, kad 2015 m. lapkričio 27 d. įvykio nelabai atsimena, nes po šio įvykio, po patirtų sužalojimų, pablogėjo atmintis, prasidėjo atminties sutrikimai. Šiai dienai tikslių įvykio aplinkybių neprisimena, atsimena, kad jam gulinčiam kelis kartus įspyrė, po ko atsigavęs pamatė greitosios pagalbos automobilį.

Liudytoja R. V., kurios parodymai, duoti teismo posėdžio metu, teisme atidėjus bylos nagrinėjimą ( t. 3, b. l. 88-89), buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu (BPK 276 straipsnio 2 dalis), parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). 2015 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tikslios dienos nepamena, vakare apie 19-20 val. būdama o namuose, virtuvėje (ketvirtajame namo aukšte), lauke išgirdo šurmulį. Pasižiūrėjusi pro langą matė tris besistumdančius žmones, tiksliau vieną žmogų stumdė du ar trys asmenys. Kadangi buvo tamsu, jų neįsidėmėjo, veidų nematė. Neužilgo, gal po 10 minučių, vėl išgirdo triukšmą. Pasižiūrėjusi pro langą pamatė ant žemės gulintį žmogų, šalia gulinčio asmens du asmenis, vienas iš jų, kaip jai pasirodė užšoko gulinčiam ant pilvo srities. Apie įvykį pranešė pagalbos telefonu. Nežino, ar tai buvo tie patys asmenys, nes buvo gan tamsu, tų asmenų neįsidėmėjo ir apibūdinti jų negalėtų.

2016 m. gegužės 17 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog nukentėjusysis R. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo sumuštas, parodė vietą tarp antros ir trečios namo laiptinės, nuo turgelio pusės, prie kurios buvo sumuštas. Taip pat parodė kaip jis gulėjo ant asfalto, kai jam buvo suduoti smūgiai (t 2, b. l. 30-33).

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais, BPK nustatytomis priemonėmis bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir jų tikrumą patikrintais bei patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus ir įvertinus jų tarpusavio ryšį, padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam (nukentėjusiajam) atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Todėl vertinant nukentėjusiojo R. Ž. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Apklaustas teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. Ž. nurodė, jog dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, šiuo metu jo atmintis pablogėjusi, jam pasireiškia atminties sutrikimai ir jis įvykio aplinkybių neprisimena, nurodydamas, jog prisimena aplinkybes tik epizodiškai, jog buvo spardomas, prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagarsintais teisminio nagrinėjimo metu BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriuose nuosekliai ir detaliai nurodė visas aplinkybes, kuomet aiškiai jas prisiminė. Nukentėjusiojo R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose pateikiamos aplinkybės ir faktai, kuriuos nukentėjusysis suvokė jo sužalojimo metu, yra neprieštaringi ir nuoseklūs, todėl teismas dėl jo parodymų tikrumo neabejoja. Tai, kad nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu dėl objektyvių priežasčių (patirtų sužalojimų) neprisimena įvykio aplinkybių, nėra pagrindo, abejoti nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi apklausiamas po įvykio nuosekliai ir detaliai nurodė nusikalstamos veikos jo atžvilgiu įvykdymo aplinkybes, buvo apklausiamas ne vieną kartą, nuosekliai laikėsi savo pozicijos, be to patvirtino savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje Nukentėjusysis R. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo sumuštas, parodė vietą tarp antros ir trečios namo laiptinės, nuo turgelio pusės, prie kurios buvo sumuštas. Taip pat parodė kaip jis gulėjo ant asfalto, kai jam buvo suduoti smūgiai (t 2, b. l. 30-33). Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiojo R. Ž. atžvilgiu kaltinamieji G. Š. ir M. J. naudojo fizinį smurtą, ir šis faktas patvirtinamas pačių kaltinamųjų G. Š. ir M. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada dėl nukentėjusiajam R. Ž. padarytų kūno sužalojimų pobūdžio ir mechanizmo, specialisto L. J. paaiškinimais teisme. Nors kaltinamieji G. Š. ir M. J. nepripažino sužaloję nukentėjusįjį, teigdami, kad dėl jų suduotų smūgių (G. Š. teisminio nagrinėjimo metu pripažino sudavęs vieną smūgį delnu nukentėjusiajam į veidą ir vieną kartą spyręs gulinčiam nukentėjusiajam į kojas, M. J. pripažįsta sudavęs tik smūgį koja nukentėjusiajam į sėdmenis) nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti nustatyti sužalojimai, tačiau teismas šiuos kaltinamųjų teiginius vertina kritiškai, kadangi jie neatitinka specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuotų kūno sužalojimų pobūdžio bei teisme apklausto specialisto L. J. paaiškinimas dėl sužalojimų pobūdžio. Kaip minėta, R. Ž. padaryti nosies kaulų ir akytkaulio dešinės plokštelės lūžiai, kaktos ir dešinės akies vokų poodines kraujosruvos, sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus veidą. R. Ž. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų ir akytkaulio lūžių jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (t. 2, b. l. 63). Apklaustas teisme specialistas L. J. patvirtino, kad nukentėjusiajam sužalojimai lekalizuoti vienoje veido pusėje, galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, paviršiumi paveikus veidą arba dviem trauminiais poveikiais suduodant smūgius kumščiu. Specialistas patvirtino, kad trenkiant delnu į veido sritį (vieno kontakto metu), šią aplinkybę pripažįsta kaltinamasis G. Š., nukentėjusiajam galėjo būti padaryti visi nustatyti sužalojimai, taip pat šie sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam ir griūnant veidu į asfaltą, tuo tarpu trenkiant smūgį kumščiu (suduodant smūgius kojomis), yra mažesnis sužalojimo plotas, tarp kaktos ir nosies yra didesnis atstumas, todėl reikėtų dviejų traukinių poveikių nustatytiems sužalojimams konstatuoti. Kadangi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai dešinėje veido pusėje, tai labiau tikėtina suduodant smūgį iš kairės rankos, tačiau smūgis galėjo būti ir dešine ranka suduotas. Nosies kaulų ir akytkaulio dešinės plokštelės lūžiai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (2016 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 5, t. 3, b. l. 157). Nukentėjusysis R. Ž. nurodė, kad kai jau buvo prasilenkęs G. Š. kompanija, G. Š. šūktelėjo „duok šaibas“, o po kelių akimirkų pajuto spyrį į nugarą, dėl ko nukrito veidu ant asfalto netoli krūmų. Tada jį gulintį pradėjo spardyti, spardė ir G. Š. ir spardydamas keikėsi, jis pažino jį iš balso. R. Ž. parodė, kad stiprų skausmą galvos srityje jis pajuto ne tada, kai nuo smūgio į nugarą nukrito, o tada, kai jį spardė gulintį ir tas skausmas tikrai atsirado nuo įspyrimo koja. R. Ž. nurodė aiškiai parodė, kad skausmą pajuto nuo spyrio į veidą, kai prie jo tuo metu stovėjo G. Š., kurį pažino iš balso, ir kitas asmuo, nustatyta, kad su G. Š. kartu buvo M. J.. ( t. 2, b. l. 25, 27-28). Aplinkybės, kad sudavė smūgius kojomis neneigė nei G. Š., nei M. J., tačiau, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė skirtingą suduotų smūgių kojomis skaičių, tuo tarpu kaltinamųjų G. Š. ir M. J. parodymai teisiamojo posėdžio metu pasižymi prieštaringumu ir nenuoseklumu, nes nukentėjusiojo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina G. Š. ir M. J. akistatos metu nurodytos aplinkybės, kuomet akistatos metu M. J. patvirtino, kad matė, kaip G. Š. sudavė smūgius rankomis R. Ž., o kai R. Ž. nukrito, G. Š. jį gulintį spardė kojomis, kiek tiksliai sudavė smūgių ir kur pataikė, nežino. Jis, R. Ž. gulinčiam sudavė vieną ar du smūgius kojomis (t. 2, b. l. 71-72). Pažymėtina, kad pirminės apklausos metu kaltinamasis M. J. detaliai atpasakojo įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad pamatė, kaip „G. Š. suduoda smūgius Robertui. Tuo momentu, kai aš priėjau, R. jau gulėjo prie krūmų, o G. jį spardė kojomis. G. man pasakė, kad trenkė R. kumščiu ir tas nukrito. Į kokias kūno vietas pataikė, aš negaliu pasakyti, nes tiksliai nemačiai, bet spyrė tikrai ne vieną sykį“ (teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodymus pakeitė), (t.2 b. l. 137-138). Taigi, darytina išvada, kad pirminius parodymus jis davė nieko neverčiamas, laisva valia, jie atitinka nukentėjusiojo poziciją ir jais galima tikėti. Taigi, teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotas ir specialisto L. J. paaiškinimais nukentėjusiajam R. Ž. padarytų kūno sužalojimų pobūdis ir mechanizmas bei jų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo parodymams apie jo atžvilgiu kaltinamųjų G. Š. ir M. J. naudoto fizinio smurto pobūdį ir mechanizmą, tame tarpe ir suduotų smūgių pobūdį ir skaičių, iš dalies atitinka ir kaltinamųjų G. Š. ir M. J. parodymus, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, vertindamas nukentėjusiojo R. Ž. parodymus, teismas konstatuoja, kad jie yra nuoseklūs, patvirtinti šioje baudžiamojoje byloje nustatytais faktais ir aplinkybėmis bei kitais neabejotinais įrodymais (specialisto išvadai, specialisto paaiškinimams teisme), todėl teismas nukentėjusiojo R. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažįsta patikimais ir jų pagrindu daro išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Liudytoja R. V. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tik faktą, jog kaltinime nurodytu laiku matė, kad prie namo laiptinės vyko vienu atveju vyko susistumdymas, kitu atveju matė, kaip vienas vyras gulėjo ant žemės, o šalia jo stovėjo du asmenys, vienas iš kurių gulinčiajam užšokęs ant pilvo srities, po ko pasišalino, tačiau liudytoja nurodė, kad buvusių asmenų neįsidėmėjo ir jų atpažinti negalėtų, taip pat negalėjo nurodyti ar tai buvo tie patys asmenys, tik pirmu atveju, tiek antru, todėl teismas spręsdamas kaltinamųjų G. Š. ir M. J. kaltės klausimą liudytojos R. V. parodymais nesivadovauja, nes jie neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Aplinkybių dėl nusikaltimo vietos (laiko) neneigė abu kaltinamieji, tiek kaltinamasis G. Š., tiek kaltinamasis M. J. apklausiami teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad kaltinime nurodytu (duomenys neskelbtini), praeidami sutikę nukentėjusįjį R. Ž., G. Š. dėl menkavertės priežasties sudavus delnu nukentėjusiajam į veidą, nuo ko pastarajam nukritus, G. Š. teigia sudavęs koja vieną smūgį gulinčiam nukentėjusiajam į kojas, tuo tarpu kaltinamasis M. J. teigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam į sėdmenis. Kaltinamųjų teigimu, jie suduodami smūgius, nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų (nosies kaulų lūžimo ir akytkaulio dešinės plokštelės lūžių) nepadarė. Nurodė, kad nueidami nuo gulinčio nukentėjusiojo matė, kaip nepažįstami jaunuoliai praeidami gulinčiam R. Ž. kelis kartus įspyrė. Teismas tokius kaltinamųjų parodymus vertina kritiškai, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktams ir aplinkybėms, tiek nukentėjusiojo R. Ž. parodymams (apie jo užpuolimo aplinkybes, suduotų smūgių kiekį, pobūdį), tiek kitiems neabejotiniems įrodymams (specialisto išvadoms, specialisto paaiškinimams), laiko tai kaltinamųjų gynybine versija ir vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

BK 284 straipsnio saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o nusikalstama veika, numatyta šiame įstatyme, kurios papildomu objektu yra sveikata, laisvė, orumas ir nuosavybė, apibūdinama kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, sukėlęs įstatyme numatytus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. BK 284 straipsnis taip pat nurodo, kad šios nusikalstamos veikos būtinasis požymis – veikos padarymo vieta (viešoji vieta), taip pat įstatyme numatyta, kad nepagarba aplinkiniams ar aplinkai turi būti demonstruojama vienu iš BK 284 straipsnyje numatytų būdų – įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar/ir vandališkais veiksmais. Šie nusikalstamos veikos padarymo būdai alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno iš jų. Kaltinamieji G. Š. ir M. J. jiems inkriminuojamus veiksmus padarė prie daugiabučio namo laiptinės, t. y. vietoje, kurioje turi teisę lankytis kiti asmenys, ir nors nusikalstamų veiksmų padarymo metu toje vietoje (prie įėjimo į namo laiptinė, po gyvenamojo namo langais) žmonių nebuvo, tačiau ši aplinkybė jokios įtakos kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimui neturi, kadangi dėl laisvos galimybės daugeliui žmonių būti vietoje, kurioje demonstruojama nepagarba aplinkiniams, joje bet kuriuo metu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltinamųjų neteisėtų veiksmų galėjo patirti nepatogumų, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamieji G. Š. ir M. J. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko viešoje vietoje. Įžūlūs veiksmai, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymis, yra suprantami kaip neteisėti, agresyvūs ir aplinkinius šokiruojantys veiksmai, trikdantys visuomenės rimtį ir pažeidžiantys viešąją tvarką. Akivaizdu, kad fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį, yra įžūlūs veiksmai, kurie, be jokios abejonės, sukelia BK 284 straipsnyje numatytą pasekmę – visuomenės rimties sutrikdymą, kadangi fizinio smurto panaudojimo faktas viešoje vietoje, sukelia ten esančių žmonių sumaištį ir didelį išgąstį, todėl teismas konstatuoja, kad kaltinamųjų G. Š. ir M. J. viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiojo R. Ž. atžvilgiu, buvo įžūlūs veiksmai, kuriais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, ir šie jų veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmasis smūgį delnu į veidą nukentėjusiajam sudavė G. Š., po ko nukentėjusiajam R. Ž. nugriuvus ant žemės, nukentėjusiajam smūgius kojomis sudavė tiek G. Š., tiek M. J.. Kaltinamųjų susitarimas atlikti nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – kaltinamajam G. Š. dėl neaiškios ir menkavertės priežasties, sudavus nukentėjusiajam smūgį į veidą, nuo kurio nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, prie G. Š. daromos nusikalstamos veikos prisijungė M. J. ir veikdami kartu dalyvavo nusikalstamoje veikoje, pritardami vienas kito veiksmams, tai yra suduodami smūgius kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Pažymima, kad R. Ž. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas G. Š. veikiant bendrai su M. J. ir nėra galimybės atriboti kurio nuteistojo veiksmai lėmė smurto padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes laikytina, kad kaltinamieji G. Š. ir M. J. veikė bendrai ir abu buvo nusikaltimo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe.

Kaltinamasis G. Š. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, buvo sąlygotas asmeninių priežasčių (skolos negrąžinimu), tuo tarpu kaltinamasis M. J. fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu priežasčių negalėjo nurodyti, taip pasielgė spontaniškai, M. J. teigimu, toks jo elgesys buvo sąlygotas jo neblaivumo, tačiau padarinių, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu, kaltininko tyčia gali būti ir neapibrėžta, t. y. kaltininkas gali padarinių ir nenorėti, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Analizuodamas kaltinamųjų G. Š. ir M. J. psichinį santykį su jų padaryta nusikalstama veika (nusikaltimo subjektyvusis požymis), teismas konstatuoja, kad kaltinamųjų neteisėtų veiksmų motyvacijos mažareikšmiškumas (skolos negrąžinimas) ir nekonkrečių motyvų (noras pasirodyti „kietam“, „trenkė, nes nervai neatlaikė“) dominavimas jų smurtinėje veikoje, rodo, jog kaltinamieji G. Š. ir M. J., viešoje vietoje naudodami fizinį smurtą kito asmens atžvilgiu, suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimą ir norėjo taip veikti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamųjų G. Š. ir M. J. veika atitinka požymius nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, kadangi jie, viešoje vietoje – prie namo laiptinės, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto naudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Be to, veikdami bendrai, G. Š. tyčia sudavus smūgį R. Ž., nuo ko pastarajam nukritus ant asfalto, po ko, veikdami bendrai, suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas gulinčiam R. Ž., padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos viena veika ir vieninga tyčia, kaltinamiesiems G. Š. ir M. J. siekiant vieningo nusikalstamo tikslo, todėl teismas šiuos kaltinamųjų veiksmus kvalifikuoja kaip dviejų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, sutaptį.

Nedidelės vertės svetimo turto vagystė ir nusikalstamu būdu gauto nedidelės vertės turto realizavimas

Kaltinamasis G. Š. apklaustas teisme dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (nedidelės vertės svetimo turto vagystės) kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. buvo (duomenys neskelbtini), apie 14.00 val. pasibaigus futbolo treniruotei, nerakinamoje sporto salės rūbinėje, iš rūbinėje kabėjusios kuprinės ištraukė mobilųjį telefoną „Samsung“. Dėl; padaryto nusikaltimo gailisi, telefonas nukentėjusiajam grąžintas.

Kaltinamasis M. J. teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (nusikalstamu būdu gauto nedidelės vertės turto realizavimo) buvo nenuoseklus, savo poziciją keitė kelis kartus, kaltę dėl šios veikos pripažino visiškai (2016 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 154), vėliau duodamas parodymus kaltu neprisipažino nurodydamas, jog apie tai, kad telefonas vogtas jis sužinojo po kelių savaičių po telefono pardavimo. Praeitų metų pačioje pabaigoje, tikslios dienos nepamena, vakare jis Naujosios Akmenės mieste susitiko G. Š., kuris jam parodė mobilaus ryšio telefoną "Samsung Galaxy", pasakė, kad jam tą telefoną padovanojo tėvas Kalėdų proga. G. Š. jo paprašė, kad šis paimtų tą telefoną ir parduotų į lombardą, nes reikėjo pinigų Naujiesiems metams. Kadangi G. Š. buvo nepilnametis, jis negalėjo telefono priduoti į lombardą, todėl jis sutiko telefoną parduoti. Kartu su G. Š. nuėjo į lombardą (duomenys neskelbtini), kur už 50 Eur pridavė telefoną, gautus pinigus atidavė G. Š.. Kad telefonas vogtas sužinojo vėliau.

Nukentėjusysis liudytojas Ė. K., kurio parodymai, duoti teismo posėdžio metu, teisme atidėjus bylos nagrinėjimą ( t. 3, b. l. 86), buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu (BPK 276 straipsnio 2 dalis), parodė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), vykstant futbolo treniruotei, iš rūbinėje paliktos kuprinės buvo pavogtas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefono "Samsung Galaxy Grand" 131 Eur vertės, kurį buvo gavęs dovanų iš tėvų Kalėdų proga. Telefonas grąžintas neapgadintas, tik be SIM kortelės, telefoną grąžino policijoje.

Liudytoja K. J., kurios parodymai, duoti teismo posėdžio metu, teisme atidėjus bylos nagrinėjimą ( t. 3, b. l. 101), buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu (BPK 276 straipsnio 2 dalis), parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini). 2015 m. gruodžio pabaigoje, tikslaus laiko neprisimena, jai dirbant lombarde, į patalpas atėję abu kaltinamieji atsinešė mobilaus ryšio telefoną norėdami jį užstatyti bei pasiteiravo kainos. Pasiūlyta 50 Eur kaina jų netenkino, sukėlė jiems juoką. Tačiau netrukus vėl grįžę sutiko parduoti telefoną už 50 Eur. Užstatant telefoną dokumentai buvo užpildyti M. J. vardu, nes G. Š. buvo nepilnametis, M. J. padavė 50 Eur, kuriuos M. J. išėjęs perdavė G. Š.. Liudytojos teigimu, M. J. parduodamas telefoną vis žiūrėdavo į G. Š. ir jo atsiklausdavo. Vėliau į lombardą atvyko policijos pareigūnai, kurie pasakė, kad telefonas yra pavogtas, telefoną perdavė policijos pareigūnams.

2015 m. gruodžio 28 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota įvykio vieta (duomenys neskelbtini) pastato nerakinama rūbinė. (t. 1, b. l. 13-17)

2016 m. sausio 15 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, jog liudytoja K. J. atpažino G. Š. kaip asmenį, kuris kartu su M. J. buvo atėjęs į lombardą užstatyti mobilaus ryšio telefono (t. 1, b. l. 27-28)

2016 m. sausio 4 d. savanoriško daiktų pateikimo metu (duomenys neskelbtini) darbuotoja K. V. pateikė mobiliojo ryšio telefoną "Samsung Galaxy Grand" ir 2015 m. gruodžio 31 d. paskolos bilieto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, kad M. J. už 50 Eur užstatė mobilaus ryšio telefoną "Samsung IMEI (duomenys neskelbtini)", kopiją (t. 1, b.l.33-37).

2016 m. sausio 25 d. nutarimu mobiliojo ryšio telefonas "Samsung GT IMEI (duomenys neskelbtini)" grąžintas nukentėjusiojo Ė. K. tėvui (t. 1, b. l. 39-40).

2016 m. sausio 18 d. savanoriško daiktų pateikimo metu UAB (duomenys neskelbtini) savininkas A. V. pateikė kompaktinę plokštelę su 2015 m. gruodžio 31 d. darytu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip į lombardą užėję du jaunuoliai parduoda telefoną (t. 1., b . l. 41-44).

Vaizdo įrašo apžiūros protokolu užfiksuota, jog iš vaizdo įrašo matyti, kaip 2015 m. gruodžio 31 d. 13:28:10 į lombardą, (duomenys neskelbtini) ateina du jaunuoliai (kaltinamieji G. Š. ir M. J.). Vienas jų vilki juodos ir raudonos spalvos striukę. Pastarasis prieina prie langelio, ant lentynos pasideda mobiliojo ryšio telefoną. Antrasis jaunuolis tuo metu apžiūrinėja vitrinose sudėtus daiktus. 13:34:37 lombardo darbuotoja per langelio tarpą paduoda pinigus jaunuoliui su raudonu striukės gaubtuvu, šis pinigus įsideda į piniginę (t.1, b. l. 42-44).

Ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad kaltinamojo G. Š. kaltė dėl Ė. K. turto (mobiliojo ryšio telefono) vagystės pilnai įrodyta aptartais įrodymais, kaltinamojo G. Š. prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jo nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, jos patvirtintos nukentėjusiojo Ė. K., liudytojos K. J. parodymais, mobilaus ryšio telefono poėmio bei apžiūros protokolais (b. l. 40-43), todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamojo G. Š. kaltė nedidelės vertės svetimo turto grobimu įrodyta, o jo veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 4 dalyje, kadangi jis pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, kurio vertė yra didesnė negu 1 MGL dydžio suma ir neviršija 3 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnis).

Vertinant kaltinamojo M. J. padarytą veiką, teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad kaltinamojo M. J. kaltė dėl nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimo įrodyta paties kaltinamojo M. J. parodymais, kuomet iš esmės visas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes pripažino, taip pat jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet savo kaltę pripažino visiškai, nurodydamas, jog priduodamas telefoną į lombardą žinojo, kad jis vogtas, kaltinamojo G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų G. Š. ir M. J. akistatos protokolu, kuriame G. Š. patvirtino, kad M. J. pasakė, kad telefonas vogtas ir prašė tą telefoną parduoti į lombardą, o M. J. patvirtino, jog telefoną priduodant į lombardą jau žinojo, kad telefonas vogtas, lombardo darbuotojos K. J. parodymais, kuri patvirtino, kad į lombardą parduoti telefoną atnešė abu kaltinamieji, paskolos bilietas buvo išrašytas M. J. vardu, kadangi G. Š. buvo nepilnametis, M. J. visus savo veiksmus (telefono pardavimo kainą) derino su G. Š., taip pat jo kaltę patvirtina rašytiniai bylos įrodymai savanoriško daiktų pateikimo metu UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojos K. V. pateiktas paskolos bilietas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti kad M. J. už 50 Eur užstatė mobilaus ryšio telefoną "Samsung IMEI (duomenys neskelbtini)" (t.1, b. l. 37).

Kaltinamojo M. J. pozicija dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal BK 189 straipsnio 3 dalį padarymo, jog parduodamas telefoną lombarde nežinojo, kad vogtas, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą. Kaltinamojo versiją paneigia teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų, sujungtų į nuoseklią, logišką grandinę, visuma.

Analizuodamas kaltinamojo M. J. psichinį santykį su jo padaryta nusikalstama veika (nusikaltimo subjektyvusis požymis), teismas konstatuoja, kad kaltinamojo neteisėtų veiksmų suvokimas jo veikoje, rodo, jog kaltinamasis M. J., žinodamas, jog telefonas vogtas, sutiko jį realizuoti, suvokė savo veiksmus kaip neteisėtus ir norėjo taip veikti. Kaltinamojo M. J. parodymai teisiamojo posėdžio metu pasižymi prieštaringumu ir nenuoseklumu, nes M. J. nuo pat pirmosios jo, kaip įtariamojo (t. 1, b. l. 179-180), apklausos 2016 m. gegužės 10 d. parodė, kad G. Š. pasakė, kad iš tikrųjų telefonas yra pavogtas ir kad niekas jam to telefono nedovanojo. G. Š. jam nesakė, iš kur tiksliai jis tą telefoną pavogė, bet pasakė, kad pavogė jis. Tada G. Š. pradėjo sakyti, kad gerai būtų tą telefoną parduoti, nes reikėjo pinigų Naujiesiems metams. Pasakė, kad jis dar neturi 18 metų ir kad iš jo telefono nepaims. Jis sutiko tą telefoną parduoti. G. Š. telefoną pasiliko pas save, o po kelių dienų G. Š. atėjo pas jį į namus ir telefoną paliko pas jį namuose. Kitą dieną kartu su G. Š. nuėjo į lombardą, kur pridavė telefoną. Apklausiamas 2016 m. birželio 2 d. įtariamuoju, (t. 1, b. l. 183-184) kaltinamasis M. J. pasiliko prie savo ankstesnių parodymų, papildomai nurodydamas, kad žinojo, jog parduoda vogtą telefoną ir dėl to, kad sutiko parduoti telefoną, dabar labai gailisi. Aplinkybė, tai, kad telefonas vogtas parduodant jį lombarde M. J. buvo žinoma, patvirtino įtariamuoju 2016 m. vasario 24 d. apklausiamas G. Š. (t. 1, b. l . 159-160), kuris duodamas parodymus apie mobiliojo telefono vagystę, nurodė, jog išėjus iš sporto rūmų su pavogtu telefonu, lauke jo laukė. M. J., jie buvo sutarę susitikti. Jis M. J. padavė telefoną, pasakė, kad tą telefoną pavogė ir paprašė, kad M. J. tą telefoną parduotų, jis pasakė, kad parduos. Sutarė, kad kartu su M. J. telefoną nuneš į lombardą ir parduos. Taip pat kaltinamasis G. Š. apklausiamas 2016 m. birželio 2 d. įtariamuoju (t. 1, b. l . 163), parodė, kad visiškai prisipažįsta pavogęs ir paskui perdavęs M. J. vogtą telefoną, kurį jis pardavė. Akistatų metu su kaltinamuoju G. Š. (t. 1, b. l. 49-50) kaltinamasis G. Š. nurodė, jog M. J. pasakė, kad tą telefoną pavogė r paprašė, kad jis tą telefoną priduotų į lombardą. M. J. akistatos metu su tokiais kaltinamojo G. Š. parodymais sutiko iš dalies, nurodydamas, kad G. Š. iš pradžių jam nesakė, kad tas telefonas vogtas, kai padavė, pasakė, kad tą telefoną gavo dovanų Kalėdoms ir kad tas telefonas yra jo. O paskui pasakė, kad telefonas vogtas. Kai telefoną pridavė į lombardą jau žinojo, kad jis vogtas.

Apibendrindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, ir vertindamas juos tiek atskirai, tiek jų visumą, teismas daro išvadą, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, kad kaltinamasis M. J. suvokė ir žinojo, kad telefonas įgytas nusikalstamu būdu, tai yra pavogtas, ir tai žinodamas sutiko tokį turtą realizuoti, pardavė telefoną į lombardą, kadangi M. J. realizavo nedidelės vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tokie kaltinamojo M. J. veiksmai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 189 straipsnio 3 dalies sudėtį.

Kaltinamasis G. Š. apklaustas teisme dėl šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (viešosios tvarkos pažeidimo) kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2015 m. gruodžio pabaigoje, tikslaus laiko neprisimena, galimai kaltinime nurodytu laiku, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, pamokos metu M. B. rašinėjo visokias SMS žinutes, gąsdino. Pasibaigus pamokoms, pirmo aukšto foje susitikus M. B., tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu vartojo necenzūrinius žodžius, taip pat buvo užsimojęs suduoti smūgį M. B. į veidą, bet pastarajam išsisukus nuo smūgio, neprisimena ar M. B. pataikė, teigė „ norėjau į veidą trenkti, bet nepataikiau, jis išsisuko nuo smūgio“. Šio konflikto metu iš kabineto išėjo klasės auklėtoja M., kuri juos ramino. Po to jis išėjo iš mokyklos. Dėl savo poelgio mokykloje gailisi (2016 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 5, t. 3, b. l. 157-158).

Nukentėjusysis M. B. parodė, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, pamokos metu, su G. Š. susiginčijus siuntinėjant vienas kitam SMS pranešimus, vėliau pertraukos metu eidamas link pirmo aukšto fojė, pamatė priešais ateinantį ir agresyviai nusiteikusį G. Š.. G. Š. priėjęs ketino kumščiu smogti į galvos sritį, tačiau jis nuo smūgio išsisuko ir pataikė į ranką, nurodydamas „ G. Š. taikė man į galvą, bet aš išsisukau ir pataikė tuo metu į ranką“. Tuomet pasirodė klasės auklėtoja V. M., kuri juos išskyrė. Vykstant konfliktui, G. Š. vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, tai matė ir girdėjo kiti mokiniai, klasės auklėtoja, valytojos. Dėl tokio įžūlaus G. Š. elgesio išsigando. G. Š. dėl tokio savo elgesio atsiprašė, jis jam atleido, pretenzijų neturi (2016 m. rugsėjo 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 2, t. 3, b. l. 86-87).

Liudytoja V. M. (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokytoja parodė, kad pertraukos metu mokyklos pirmo aukšto fojė pamatė G. Š. grasinančiais žodžiais puolantį M. B.. Kas išprovokavo jų tarpusio konfliktą nežino, tačiau šio mokinių konflikto metu G. Š. elgėsi įžūliai apsuptas suaugusių žmonių ir kitų mokyklos moksleivių M. B. vadino necenzūriniais žodžiais, šaukė, kumščiu smogė M. B., tačiau M. B. smūgio išvengė, nes atsitraukė,. Dėl tokio G. Š. elgesio buvo sutrikdyta (duomenys neskelbtini) gimnazijos viešoji rimtis, nes šį konfliktą matė daug mokinių, kiti pedagogai, budėtojos(2016 m. rugsėjo 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 3, t. 3, b. l. 87).

Liudytojas M. K. parodė, kad M. B. su G. Š. pamokos metu rašinėdami žinutes susiginčijo, vėliau pertraukos metu tarp jų mokyklos fojė įvyko konfliktas, kurio metu G. Š. užsipuolė M. B., jie susistumdė, G. Š. mosikavosi rankomis, bet ar pataikė M. B., nežino, šio konflikto metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Išgirdusi triukšmą, konfliktą nutraukė mokytoja, liepusi G. Š. ramintis. Konflikto metu aplink buvo kitų mokinių, mokytoja, budėtoja (2016 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 6, t. 3, b. l. 158).

Liudytoja R. G. parodė, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje pertraukos metu tarp mokinių įvyko konfliktas, girdėjo kaip kažkuris vaikinas pradėjo garsiai rėkti ant kito jaunuolio mosikuodamas rankomis, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino suduoti smūgius. Šį konfliktą matė mokytoja V. M., kuri besikonfliktuojančius mokinius stengėsi išskirti. Dėl šio incidento mokykloje buvo sutrikdyta viešoji rimtis, nes tai vyko pertraukos metu, kuomet buvo daug mokinių, buvo nemalonu (2016 m. rugsėjo 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 3, t. 3, b. l. 88).

Liudytoja O. L. parodė, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, pirmo aukšto fojė tarp mokinių vyko konfliktas, kuris sutrikdė mokyklos rimtį, nes tai vyko pertraukos metu, kuomet aplink buvo daug mokinių, buvo šaukiama, vartojami necenzūriniai ir kiti nepadorūs žodžiai (2016 m. rugsėjo 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 4, t. 3, b. l. 88).

Liudytojas M. V. parodė, kad iš draugo M. B. žodžių žino, kad kažkurią dieną gimnazijoje tarp M. B. ir G. Š. buvo konfliktas, kurį matė auklėtoja, bet jis to konflikto nematė, nes tą dieną mokykloje nebuvo (2016 m. rugsėjo 26 d. teisiamojo posėdžio protokolas, lapas 2, t. 3, b. l. 101).

Ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad kaltinamojo G. Š. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo Ramučių gimnazijoje pilnai įrodyta aptartais įrodymais, kaltinamojo G. Š. prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jo nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, jos patvirtintos nukentėjusiojo M. B., liudytojų V. M., R. G., O. L., M. K. parodymais.

Kaltinamasis G. Š. teisiamojo posėdžio metu kaltu dėl šios veikos pripažino, jog viešoje vietoje, mokyklos fojė, pertraukos metu, aplink asmenims, dėl menkavertės priežasties užsipuolė kitą mokinį, kuriam bandė suduoti smūgį, tačiau pastarajam išsisukus nuo smūgio, tęsė nusikalstamus veiksmus, vartojo necenzūrinius žodžius, šaukė, elgėsi įžūliai kitiems asmenims matant, dėl ko neabejotinai buvo sutrikdyta viešoji rimtis, todėl teismas konstatuoja, kad kaltinamasis G. Š. viešoje vietoje naudodamas fizinį smurtą (bandymas suduoti smūgį) kito asmens atžvilgiu, vartodamas necenzūrinius žodžius, suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimą ir norėjo taip veikti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo G. Š. veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis, viešoje vietoje – mokykloje, pertraukos metu, kitų mokinių ir mokyklos darbuotojų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto naudojimu, necenzūrinių žodžių vartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Kaltinamųjų G. Š. ir M. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors kaltinamieji G. Š. ir M. J. savo kaltę jiems inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis dalyje iš esmės pripažino, tačiau pasakodami apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, elgėsi nenuoširdžiai, bandė suklaidinti teismą, todėl jų prisipažinimo dėl nusikalstamų veikų padarymo (viešosios tvarkos pažeidimo, mobilaus ryšio telefono vagystės), teismas nelaiko jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nustačius, kad G. Š. ir M. J. nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje (2015 m. m. lapkričio 27 d. viešosios tvarkos pažeidimą ir R. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymą) padarė veikdami bendrininkų grupėje, minėta aplinkybė pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).