- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-06
- Bylos Nr.
- A-4613-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04050-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Teisės skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-8285 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“; 2) įpareigoti atsakovą peržiūrėti jo 2017 m. spalio 16 d. prašymą ir parengti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jam pareikštus kaltinimus 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, kad piktnaudžiavo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, kurią skyrė Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06, ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-955-392/2006; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur turtinės ir 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į Tarnybą su motyvuotu prašymu įvykdyti veiksmus pagal kompetenciją, tačiau atsakovas neatliko jam priskirtų funkcijų, o tik formaliai atsakė ginčijamu raštu, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamų reikalavimų individualiam teisės aktui – yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės normomis, neatsakyta į iškeltus klausimus. Be to, dalis prašymo buvo rusų kalba. Pažymėjo, kad kreipimosi į atsakovą tikslas buvo gauti iš Tarnybos atitinkamą pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių advokatės G. R. ir Tarnybos nurodytus kaltinimus, kad pareiškėjas neva piktnaudžiavo 2006 m. birželio 27 d. skirta antrine teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006. Šis reikalavimas kilo dėl to, kad tokių įrodymų (dokumentų) visiškai nėra civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, kuriomis atsakovas remiasi. Taip pat reikalaujamų įrodymų nėra visose kitose civilinėse bylose, kurios buvo nagrinėjamos teismuose dėl panašių ginčų.Teigė, kad advokatė G. R. buvo nekvalifikuota ir savo veiksmais pareiškėjui sukėlė tiek materialinio, tiek nematerialinio pobūdžio žalą, o jis nuo 2007 metų yra priverstas ginti savo pažeistas teises. Advokatė G. R. nuo 2003 iki 2009 metų neturėjo teisės dirbti advokate Lietuvoje, nes neturėjo privalomojo advokato civilinės atsakomybės draudimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 17 straipsnis, ir šį faktą slėpė ir nuo Tarnybos, su kuria 2005 metais buvo sudaryta sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, ir nuo klientų. Tarnyba atsisakė pripažinti, kad ši advokatė pažeidė Advokatūros įstatymą, ir ginčijamu raštu neatsakė į pareiškėjo 2017 m. spalio 16 d. prašyme pateiktus reikalavimus.Atkreipė dėmesį, kad dėl atsakovo neteisėtos veiklos ir neveikimo pareiškėjui buvo apribota teisė gauti teisinę pagalbą, nes tapo skolingas ir tos skolos negali padengti dėl sunkios socialinės padėties. Tarnyba 2014–2017 m. atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 1 360 Lt (394,07 Eur) skolos, kurią teismas priteisė kaip baudą sumokėti už minėtos advokatės darbą civilinėje byloje. Savo veiksmais atsakovas padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinio sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, tyčia buvo ribojamos jo galimybės daugiau nei nustatyta įstatymuose. Kadangi ginčas su atsakovu tęsiasi jau 10 metų, todėl pareiškėjui sunku savarankiškai be teisinės pagalbos nustatyti jos materialinę išraišką. Pareiškėjas turtinę žalą grindė tuo, kad nuo 2008 metų teko parašyti daugiau kaip 200 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugelio dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo pas vertėją, neturintį patento šiai veiklai vykdyti, todėl neturėjo galimybės išduoti kasos dokumento, o pareiškėjas neturėjo galimybės patvirtinti išlaidų teisme. Pareiškėjo teigimu, nematerialinės žalos įvertinti neįmanoma, kadangi atsakovas daug metų iš jo tyčiojosi. Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. pateikė Tarnybai prašymą išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba disponuoja (nedisponuoja) dokumentais ar kitais įrodymais, patvirtinančiais (nepatvirtinančiais) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(l .9.)-3-07 pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-955-392/206. Tarnyba, išnagrinėjusi jo prašymą, ginčijamu raštu atkreipė dėmesį į tai, kad piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis faktą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008. Taip pat pažymėjo, kad advokatė G. R. buvo paskirta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, o 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl advokatės paskyrimo. Nurodė, kad Tarnyba 2005 m. balandžio 25 d. sudarė su advokate G. R. nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8, kuria advokatė įsipareigojo teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2006 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1R-99 Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorijoje nustatė bendrą advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose skaičių, atsižvelgęs į didesnį antrinės teisinės pagalbos teikimo poreikį civilinėse bylose. Be to, pagal Advokatūros įstatymą bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Tarnybai nėra nustatyta teisė reikalauti advokato pateikti dokumentą, patvirtinantį jo veiklos apdraudimą civilinės atsakomybės draudimu. Pareiga kontroliuoti, ar advokatas tinkamai laikosi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, yra nustatyta Lietuvos advokatūrai, o Tarnyba atlieka kontrolę tik tiek, kiek tai susiję su minėta sutartimi. Tarnybos kontrolė advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą, atžvilgiu pasireiškia tuo, kad informacija (skundas, prašymas ar kitokiu būdu išreikšta informacija) persiunčiama Lietuvos advokatūrai. Tarnyba, nustačiusi, jog tam tikrus klausimus dėl įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra kompetentinga nagrinėti, vertinti arba nedisponuoja asmenų prašoma informacija, skundus, prašymus ar kitą informaciją persiunčia kitam kompetentingam subjektui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės dėl tų pačių klausimų ir remdamasis tais pačiais argumentais ne kartą kreipėsi į Tarnybą su prašymu pakeisti, panaikinti sprendimą Nr. N-(l.9)-3-07, kuriuo jam buvo nutraukta antrinė teisinė pagalba. Tarnybai atsisakius tenkinti šiuos reikalavimus, pareiškėjas Tarnybą apskundė teismui, tačiau skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, sprendimai jau yra įsiteisėję. Be to, pareiškėjas inicijavo civilinę bylą advokatės G. R. atžvilgiu, reikalaudamas paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis 2007 m. sausio 5 d. pranešime, kuris turėjo įtakos sprendimui Nr. N-(1.9)-3-07. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tuo pačiu klausimu inicijuodamas naujas bylas, pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu. Vertino, kad Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą administracinį aktą, todėl pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė, kad patyrė turtinę ir neturtiną žalą, nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo nurodomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 pareiškėjui nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir jam paskirti advokatę G. R. (b. l. 16). Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal Tarnybos sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 18). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 12 d. buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovams Tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei G. R. dėl Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. S-53-(A(G)-34) panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas minėtame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/2006 pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos Teisės skyrių su 2017 m. spalio 16 d. motyvuotu prašymu išduoti atitinkamą pažymą, kuria pranešti, ar Tarnyba turi (neturi) dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių (nepatvirtinančių) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9)-3-07 jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, kuri buvo paskirta 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06, ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 (b. l. 48–56). Tarnyba 2017 m. lapkričio 14 d. raštu pareiškėją informavo, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o ją teikti paskirta advokatė G. R., tačiau 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta Tarnybai nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba ir taip pažeidė jos principus. Taip pat nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. priimtus sprendimus administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti minėtą 2007 m. vasario 7 d. sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nutraukta pagrįstai, nustačius, kad jis piktnaudžiauja materialiosios ir proceso teisės normomis (b. l. 15). Taigi teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. prašyme suformulavo reikalavimą pateikti dokumentus ar kitus įrodymus, tačiau iš prašymo turinio matyti, kad jis nesutinka su Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07, kurio teisėtumas ir pagrįstumas išnagrinėtas, o teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio 4 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nedetalizavo, kokius dokumentus Tarnyba jam turėtų pateikti, o tik prašė, kad Tarnyba praneštų, ar turi (neturi) kokių nors dokumentų ar kitų įrodymų, kurie įrodytų (neįrodytų) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N.-(1.9)-3-07 jam mestus Tarnybos kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba. Iš ginčijamo rašto turinio ir pareiškėjo Tarnybai pateikto motyvuoto prašymo turinio matyti, kad Tarnyba pareiškėjo prašymą suprato kaip prašymą pateikti dokumentus, kuriuos sieja su išnagrinėta byla, todėl pagrįstai konstatavo, kad faktas dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas pripažino, kad skundžiamas Tarnybos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl padarė išvadą, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą.
III.
Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kaip akivaizdus teismo šališkumas, tendencingumas, siekiant pateisinti valstybinės biurokratijos valdininkus. Teismas nenagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės, o apsiribojo tik formaliu teismo proceso imitavimu.Šiuo atveju pareiškėjo skola Tarnybai atsirado dėl pačios Tarnybos kaltės, kuri nepagrįstai apkaltino pareiškėją piktnaudžiavimu teise į teisinę pagalbą, tik už tai, jog jis parašė skundą dėl blogai dirbančios Tarnybos skirtos advokatės G. R.. Tarnyba priteisė už tariamai suteiktą teisinę pagalbą 1 360,64 Lt (394,07 Eur), tačiau pareiškėjas neturi finansinių galimybių padengti skolą, todėl Tarnyba atėmė iš pareiškėjo teisę į teisminę gynybą visam laikui bet kurioje byloje. Atsakovas sukūrė netinkamą praktiką, atimdamas iš pareiškėjo ir kitų žmonių teisę į teisminę gynybą, besiremdamas diskriminaciniais motyvais – bloga socialine padėtimi.Pirmosios instancijos teismas pasirinktinai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau ignoravo pareiškėjo nurodytus precedentus.Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau negu numatyta įstatymuose. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas bei vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsakymo pareiškėjui į jo prašymą pateikti tam tikrą informaciją, t. y. informuoti, ar Tarnyba turi dokumentus ar įrodymus, kurie įrodytų (neįrodytų) Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N.-(1.9)-3-07 pareiškėjui pareikštus Tarnybos kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, bei žalos atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, sprendė, jog Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad faktas dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pripažino ginčijamą Tarnybos raštą teisėtu ir pagrįstu, bei sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui žalą.Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neišnagrinėjo ginčo iš esmės, nesirėmė pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tik formaliai pritarė ginčijamam Tarnybos sprendimui ir jo motyvams.Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. į Tarnybą su minėtu prašymu kreipėsi ne visiškai pagal jos kompetenciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) (redakcija, galiojusi pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą ir ginčijamo jos rašto priėmimo metu, t. y. nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 9 straipsnio 2 dalimi, pagrindinis Tarnybos uždavinys (tikslas) – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal šį įstatymą. Įgyvendindama šį uždavinį, Tarnyba koordinuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą, organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą, teisingumo ministro nustatyta tvarka sudaro sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose koordinavimo, teisingumo ministro nustatyta tvarka sudaro sutartis dėl taikinamojo tarpininkavimo paslaugų teikimo, kontroliuoja šių sutarčių vykdymą ir tvarko taikinimo tarpininkų sąrašus, organizuoja ir administruoja taikinamąjį tarpininkavimą, moka užmokestį už suteiktą pirminę teisinę pagalbą, kai šio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje numatytu atveju tarnyba organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą, už antrinę teisinę pagalbą, antrinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą, informuoja gyventojus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas, organizuoja mokymą, susijusį su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, surašo administracinių nusižengimų protokolus už neteisingų duomenų pateikimą siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą bei atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Taigi VGTPĮ tiesiogiai nenumato Tarnybos funkcijos teikti asmenims informaciją ar dokumentus, išskyrus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas.Kita vertus, pagal Teisės gauti informaciją įstatymą asmenys turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ir viešųjų įstaigų informaciją apie jų veiklą ir dokumentus (t. y. institucijos veikloje užfiksuota informacija ar jos dalis, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis), kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas (viešąsias funkcijas) (1 str. 1 d., 3 str. 1, 5 d., 5 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas Tarnybos pateikti atitinkamą pažymą, kurioje turėtų būti nurodyta, ar Tarnyba turi (neturi) kokių nors dokumentų ar kitų įrodymų, kurie įrodytų (neįrodytų) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N.-(1.9)-3-07 jam mestus Tarnybos kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, t. y. dokumentą apie jam (ne)suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, be kita ko, turėjo nurodyti, kokius konkrečius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti (Teisės gauti informaciją įstatymo 12 str. 1 d.), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nedetalizavo, kokius konkrečius dokumentus Tarnyba jam turėtų pateikti, iš esmės nesutikdamas su Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal Tarnybos sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Pritardama šiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija tik priduria, kad pareiškėjo prašymas pateikti informaciją (pažymą), ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjui pareikštus kaltinimus 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, kad jis piktnaudžiavo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, yra susijęs su Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07 motyvais ir šio sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu.Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07 teisėtumas ir pagrįstumas jau išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vadovaujantis „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-525/2007, be kita ko, dėl Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 panaikinimo padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/2006 pareiškėjas iš tiesų piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 šį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi iš to matyti, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje buvo pripažinta, kad Tarnyba pagrįstai nustatė pareiškėjo piktnaudžiavimą jam suteikta antrine teisine pagalba nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/2006, t. y. turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tokiu būdu šiuo metu Tarnyba papildomai motyvuoti ar pagrįsti savo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07 neturi pareigos. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismo sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (ABTĮ 98 str. 4 d.).Atsižvelgus į tai, bei įvertinus skundžiamo Tarnybos 2017 m. lapkričio 14 d. rašto, kuriame pareiškėjas informuotas, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o ją teikti paskirta advokatė G. R., tačiau 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta Tarnybai nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba ir taip pažeidė jos principus, taip pat nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. priimti sprendimai administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti minėtą Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, turinį, konstatuotina, jog Tarnyba ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis faktas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ginčijamas Tarnybos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, be to, nėra teisinio pagrindo dėl to atlyginti ir žalą pareiškėjui.Pridurtina, jog pareiškėjo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018 nagrinėjamam atvejui nėra aktuali, kadangi faktinė situacija bylose nėra tapati. Administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018 ginčytame Tarnybos atsakyme (taip pat prašant pateikti dokumentus, patvirtinančius Tarnybos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. (1.31)-TPD-80-14 išdėstytus teiginius, jog pareiškėjas piktnaudžiavo jam paskirta antrine teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014) buvo nurodytas tik gautas prašymas ir kokie dokumentai, susiję su pareikštu prašymu, pateikiami, teismų jis laikytas lydraščiu, o ne administraciniu sprendimu, kuriam keliami VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, konstatuota, kad Tarnyba atsakyme nepateikė pareiškėjui informacijos prašomu klausimu, nenurodė priežasčių, dėl kurių minėtos informacijos pateikti negali, todėl teismai sprendė, jog Tarnyba neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse ir Teisės gauti informaciją įstatyme nustatytos pareigos pateikti prašomą informaciją arba motyvuotą atsisakymą tenkinti prašymą. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota ir šioje nutartyje, Tarnyba ginčijamame 2017 m. lapkričio 14 d. rašte aiškiai nurodė, kad pareiškėjo prašoma informacija (apie įrodymus jo piktnaudžiavimu suteikta antrine teisine pagalba nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/2006) yra pateikta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. priimtuose sprendimuose ir ji pripažinta pagrįsta. Administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018 duomenų apie įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje byloje, kuriame būtų konstatuota, jog Tarnyba (ne)turėjo pakankamai duomenų (įrodymų) apie pareiškėjo piktnaudžiavimą jam paskirta antrine teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014, nebuvo. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018 nereiškia, kad priėmus nagrinėjamoje byloje priešingą sprendimą išsiskirs ar bus nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos administracinių teismų praktikos. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-16-415/2018).Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti ginčijamą Tarnybos raštą, neišnagrinėjęs ginčo iš esmės), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.