Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

privataus kaltinimo tvarka viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. M., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. privataus kaltinimo tvarka pareiškė kaltinimą J. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2016-02-02 apie 08.50 val. Gedimino gatvėje, prie namo Nr. 29, Marijampolėje, konflikto tarp V. J. ir J. M. metu, J. M. ranka sudavė vieną smūgį V. J. į veido sritį, dėl ko V. J. buvo konstatuotas galvos sumušimas, ūmi galvos smegenų trauma, žaizdelė viršutinėje lūpoje, kas V. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Bylos nagrinėjimo metu J. M. savo kaltės dėl reiškiamų kaltinimų nepripažino ir paaiškino, kad pastate, esančiame Gedimino g. 29, Marijampolėje nuomojosi patalpas individualiai veiklai. Tą pastatą įgijo V. J.. Jokių problemų nebuvo, toliau iš jo nuomojosi tas pačias patalpas. Viskas pasikeitė, kai V. J. sumanė pastatą apšiltinti. Jis nusamdė darbininkus, kuriems, kilus nesutarimams, neapmokėjo už darbą. V. J. juos apskundė teisėsaugai ir paprašė prieš juos paliudyti. Atsisakius liudyti V. J. naudai, prasidėjo jo nepasitenkinimas, reiškiamas grasinimais ir nemalonumais per teisėsaugą. Pareikalavo nutraukti nuomos sutartį ir apleisti patalpas. Prašė jo leisti dar pabūti, kol susiras kitas patalpas, tačiau buvo duota savaitė išsikraustymui. Kadangi daiktams išvežti buvo reikalingas sunkvežimis, pavėlavo vieną dieną išsikraustyti, nes būtent tik tą dieną gavo transportą. Susitarė dėl automobilio ir 2016-02-02 apie 8 val. atvyko prie pastato. Mieste prieš tai sutiko nepažįstamą asocialų asmenį, kurio paprašė padėti persikraustyti daiktus. Šiam sutikus, jį atsivežė kartu su savimi. Jo nepažįsta ir gyvenamosios vietos nežino. Atvykus į vietą, pamatė įpykusį V. J., kuris reikalavo nedelsiant atiduoti jam patalpos raktus. Kadangi patalpoje dar buvo daiktai, jų nedavė. Pasakė, kad patalpą perduos, kai atvažiuos automobilis ir į jį susikraus daiktus. Tai V. J. dar labiau supykdė. Jis pradėjo grasinti rimtais nemalonumais, žadėjo iškviesti policiją. Jie apsižodžiavo ir, vengdamas konflikto gilėjimo, išėjo iš patalpos į lauką. Ten atsisėdo į automobilį, kuriame laukė atvykstant kraustymuisi užsakyto sunkvežimio. Tuo metu V. J. nuėjo kviesti policijos. Jo nesimatė. Buvo įsitikinęs, kad jis policiją kviečia tik dėl neatiduotų raktų. Netrukus V. J. pasirodė, pasakė, kad policija iškviesta ir pareiškė, kad yra jo sumuštas. Netrukus pasirodė pareigūnas. Jam rodė ant lūpos kažkokį tašką ir aiškino, kad tai smurto žymės. Reikalavo, kad pareigūnas atimtų raktus. Netrukus išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. V. J. sumuštas nebuvo, o tik visą tą laiką vaidino sumuštą. Atvykus greitajai, alpo ir su medikais išvyko į ligoninę. Jam išvykus, atvažiavo užsakytas sunkvežimis. Jis susikrovė savo daiktus iš patalpų ir išvyko. Po to prasidėjo kvietinėjimai į policiją ir kaltinimai grasinimu peiliu. Tiems kaltinimams nepasitvirtinus, V. J. kerštaudamas pradėjo šią bylą. Civilinio ieškinio nepripažįsta, nes V. J. nemušė. Pats tapo jo keršto auka.

Kaltinamojo kaltė buvo įrodinėjama bylos rašytine medžiaga: 2016-02-05 teismo medicinos specialisto D. I. išvada Nr.G 105/2016(09), iš kurios matyti, kad klinikiniais duomenimis konstatuota galvos sumušimas, ūmi galvos smegenų trauma, žaizdelė viršutinėje lūpoje. Konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukabriauniais daiktais kad ir nustatytomis aplinkybėmis ir laiku bei vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas(b.l.4); 2016-06-17 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimu, iš kurio matyti, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas J. M. atžvilgiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nesurinkus pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti(b.l.5-11); Nukentėjusiojo V. J. medicininės dokumentacijos išrašais(b.l.59-62; 66-67); V. J. pateiktomis įvykio vietos nuotraukomis(b.l.71-72); V. J. medicininės dokumentacijos išrašo ir rentgeno nuotraukų kopijomis(b.l.104-109); V. J. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės kopija(15 lapų), esančių voke(b.l.148); V. J. pateiktomis 2016-02-03 darytomis veido nuotraukomis(b.l.156-157); CD laikmena(b.l.158); Medicinine pažyma apie V. J. sveikatos būklę nuo 2010-08-25 iki 2010-10-01(b.l.165); Prijungta nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr.01-1-05275-16 medžiaga iš 113 lapų.

Bylos nagrinėjimo metu perklausytas V. J. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašas bei perskaityta jo stenograma, esantys prijungtoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-05275-16(prijungtos bylos b.l. 74-76).

Byla nagrinėjama privataus kaltintojo pateiktų kaltinimų ribose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai nepatvirtina J. M. reiškiamo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Nežymus sveikatos sutrikdymas dažniausiai padaromas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

J. M. nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. J. kaltinamas veikos, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu. Pagal kaltinimo turinį tai turėjo pasireikšti tuo, kad 2016-02-02 apie 08.50 val. Gedimino gatvėje prie namo Nr. 29, Marijampolėje, konflikto tarp V. J. ir J. M. metu, J. M. ranka sudavė vieną smūgį V. J. į veido sritį, dėl ko V. J. buvo konstatuotas galvos sumušimas, ūmi galvos smegenų trauma, žaizdelė viršutinėje lūpoje, kas V. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tačiau kiekvienas iš jo dalyvių skirtingai pateikia jo kilimo priežastis, eigą, mechanizmą bei pasekmes. Objektyvios tiesos nustatymą komplikuoja tai, kad konfliktas įvyko tik tarp dviejų asmenų jo nestebint liudytojams. Jo eiga ir vyksmas nefiksuoti kokiomis nors priemonėmis. Todėl teismas analizuoja pateiktų ir ištirtų įrodymų visetą, vertina bendrą įvykio kontekstą.

Kaltinamasis pripažįsta buvus tarp jo ir nukentėjusiojo žodinį konfliktą, tačiau kategoriškai neigia jį peraugus į fizinį, t.y., neigia sudavęs smūgį V. J.. Nukentėjusysis palaiko ir tvirtina buvus jo kaltinime nurodytas aplinkybes, dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, teismas ne tik tarpusavyje lygina vienus kitiems prieštaraujančius V. J. ir J. M. parodymus, bet ir lygina su kitais byloje esančiais įrodymais, kiek jie sutampa ir, ar tarpusavyje sudaro vieningą įrodymų grandinę. Atlikdamas šią analizę teismas daro išvadą, kad kaip įrodymais negali remtis V. J. parodymais, kadangi jie prieštaringi, bei nepatvirtinami kitais byloje esančiais įrodymais.

Liudytojai G.R. G., K. B., A. B. kaip ir kaltinamasis patvirtina tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvus žodinį konfliktą dėl raktų nuo patalpų, tačiau neigia matę ar girdėję, kad šis žodinis konfliktas būtų peraugęs į fizinės jėgos panaudojimą. Todėl šių liudytojų parodymai neįrodo kaltinime nurodytų aplinkybių, kad kaltinamasis ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į veido sritį tokiu būdu sukeldamas kaltinime nurodytas pasekmes.

Liudytojas K. K. kaip policijos pareigūnas buvo pirmas atvykęs į įvykio vietą ir bendravo su nukentėjusiuoju. Iškart po įvykio jis ant nukentėjusiojo jokių sužalojimų nepastebėjo. Nukentėjusysis buvo tvarkingai apsirengęs, ant jo drabužių ar veido jokių kraujo žymių matyti nebuvo. Parodė ant apatinės lūpos rausvą dėmę, kurios akivaizdžiai matyti nebuvo. Tai nebuvo panašu į sužalojimą atsiradusį, suduodant smūgį į veidą. Yra matęs daugybę muštynėse nukentėjusiųjų asmenų. Nėra medikas, bet daug kartų matęs, kad kai žmogus gauna smūgį į veidą, sužalojimas matosi ir veido išorėje, vietoje, į kurią smūgiuota, o ne tik taškelis lūpos vidinėje pusėje. Nukentėjusiojo parodytas taškelis vidinėje lūpos pusėje, jo įsitikinimu, nebuvo žaizda nuo suduoto smūgio į veidą. Išorinėje veido srityje nieko nesimatė. Liudytojas K. B. nurodo, kad V. J. jam pasiskundė, jog nukentėjo nuo kaltinamojo, tačiau ant nukentėjusiojo jokių smurto žymių nematė, nesimatė, kad lūpa būtų prakirsta ar iš jos bėgtų kraujas. Liudytojas A. B. nurodė, kad su V. J. kalbėjo jau po jo sugrįžimo iš ligoninės. Veide nematė jokių sužalojimų. Jam susidarė įspūdis, jog V. J. stengėsi sudaryti nukentėjusiojo įvaizdį. Iš skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinio matosi, kad V. J. teigia, jog „reikalinga ir nereikalinga“ greitoji medicinos pagalba, kad sutvarstyti prakirstą lūpą. Tačiau liudytojas vos prieš kelias minutes su juo bendravęs jokių sužalojimų ir poreikio tvarstymui nematė, patvirtino, kad jų nebuvo. Nors pats V. J. teigia, kad greitąją dėl nuo sumušimo svaigstančios galvos jam iškvietė policija, pareigūnas tą neigia, taip pat objektyviai garso įrašu užfiksuota, kad greitąją iškviesti BPC operatoriaus prašo pats V. J., apie kokį nors galvos svaigimą nuo sumušimo net neužsimena, pokalbio metu juokauja.

Kadangi teismo išvadą dėl nukentėjusiojo rengęs med. ekspertas D. I. yra miręs, buvo teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V. V.. Jis nurodė, jog teismui pateikta buvo duota pagal klinikinius duomenis, t.y., duomenis pateiktus medicininėje dokumentacijoje. Iš dokumentacijos perkeltas įrašas apie galvos sumušimą, ūmią galvos traumą ir žaizdelę viršutinėje lūpoje. Daroma prielaida, kad jie galėjo būti padaryti kietais bukabriauniais daiktais. Sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat daroma prielaida, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kad ir nustatytomis aplinkybėmis ir laiku. Jis paaiškino, kad tai yra tipiška išvada, kuri surašoma tokiomis sąlygomis. Ji galėtų būti neginčijamu kaltės įrodymu tik tuo atveju jei būtų įrodyta kad toks smūgis V. J. tikrai buvo suduotas. Kol tai neįrodyta, yra tik prielaidos, kad klinikiniais duomenimis nustatyti duomenys galėjo atsirasti nukentėjusiojo nurodomu būdu. Todėl išvadoje ir vartojama sąvoka „galimai“. Išvada gali būti laikoma neginčytina tik tuo atveju, jei teismas nustatys, kad buvo suduotas smūgis. Tik įrodžius aplinkybę, kad nukentėjusiojo nurodytas smūgis jam buvo suduotas, galima neginčytinai konstatuoti, jog žaizdelė lūpoje atsirado nuo to smūgio. Iš tų duomenų, kurie pateikti išvadoje, taip pat negalima pasakyti, kada tiksliai smūgis buvo suduotas. Galvos smegenų traumos taip pat nebuvo, nes medicininėje dokumentacijoje yra tik nuoga diagnozė, įrašyta pagal subjektyvius nukentėjusiojo nusiskundimus. Jokių objektyvių klinikinių duomenų apie galvos traumą nėra. Ir dėl padidėjusio kraujospūdžio, gali skaudėti galvą ir būti svaigimas. Padidėjęs kraujospūdis užfiksuotas klinikiniuose duomenyse. Žaizdelės lūpoje kilmės negali nustatyti. Tokia žaizdelė gali atsirasti ir nuo smūgio, tokią žaizdelę gali padaryti ir kieto maisto valgymas, kaip duonos pluta. Akies trauma išvadoje nekonstatuota. Akies paraudimas nėra sužalojimas. Nemano, kad paraudimas galėjo būti nuo nupasakoto sužalojimo pirštais. Nors teoriškai įmanoma, kad pirštais paveikus akį, ji parausta. Padidintas kraujospūdis irgi veikia akis. Medicininėje dokumentacijoje, kurią bylai pateikė nukentėjusysis, nurodyta akies angiopatija nėra akies trauma. Tai akies obuolio patologinė būsena. Žaizdelė lūpoje išvadoje tik konstatuota, nes toks įrašas yra medicininėje dokumentacijoje. Kadangi pirminę apžiūrą atlikęs gydytojas jos neaprašė, nieko daugiau pasakyti apie ją neina. Neaprašyti kokie nors kiti, be žaizdelės, suduotam smūgiui būdingi gretutiniai sužalojimai. Tokių sužalojimų išvadą davęs specialistas nenustatė, jų nėra ir pirminėje medicininėje dokumentacijoje. Tvirtina išvadoje konstatuotą sužalojimo mastą – tai nežymus sveikatos sutrikdymas, bet tik su ta sąlyga, jei bus įrodyta, kad smūgis V. J. kaltinamojo buvo suduotas. Be to, teismas atsižvelgia į tai, kad teismo medicinos eksperto prašymu teismo salėje V. J. pademonstravo mechanizmą, kaip jam buvo suduotas smūgis. Buvo pademonstruota, kaip dešiniarankis J. M. jam delno pagrindu suduoda į smakrą. Toks mechanizmas verčia abejoti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Oponentams konflikto metu stovint veidu vienas prieš kitą ir dešiniarankiam kaltinamajam smūgiuojant į smakrą, toks smūgis tektų kairei nukentėjusiojo veido pusei bei ištiesti rankos pirštai turėtų sužaloti kairią akį. Tačiau nukentėjęs teigia, kad sužalota buvo dešinė akis bei žaizdelė lūpos vidinėje pusėje konstatuota taip pat dešiniau nuo nosies linijos. Teismo medicinos ekspertas nurodė, kad mažai tikėtina, jog akis galėjo būti sužalota nukentėjusiojo nurodomu būdu. Tokiu būdu, teismui pateikta teismo medicinos išvada nėra neginčytinas įrodymas, jog kaltinamasis sudavė smūgį nukentėjusiajam ir sukėlė jam skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismui prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis nukentėjusiojo pokalbis su Bendruoju pagalbos centru dėl greitosios pagalbos taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių. Jis operatoriui teigia, kad greitoji jam „reikalinga ir nereikalinga“. Vėliau teigia, kad reikalinga sutvarstyti lūpą. Tačiau dar iki atvykstant greitajai liudytojai K. B. ir K. K. ant nukentėjusiojo sužalojimų nematė ir nepatvirtino poreikio jį tvarstyti. Taip pat nukentėjusysis, kalbėdamas dėl greitosios poreikio, operatoriui neužsiminė, kad jam nuo smūgio svaigsta galva ar buvo sužalota akis, nors vėliau šiuos simptomus nurodė kaip kaltinamojo veiksmų sukeltas pasekmes. Kad sužalojimas buvo padarytas būtent kaltinamojo, nepatvirtina ir nukentėjusiojo pateiktos sekančią dieną po įvykio darytos nuotraukos. Jose fiksuoti tie patys duomenys, kaip ir teismo medicinos specialisto išvadoje. Todėl jie teismo vertinami tik kaip būklės konstatavimas, bet ne įrodymas, jog tai padarė būtent kaltinamasis. Iš teismui pateiktos V. J. ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matosi, jog jis greitosios pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių nurodė, kad jam pažįstamas asmuo kumščiu trenkė į veidą(apskaitos kortelės l.8), tačiau teisme jau pateikia kitokias aplinkybes, kad buvo smūgiuota delno pagrindu, o rankos pirštai traumavo dešinę akį.

Ištyręs visus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinimai J. M. ranka sudavus smūgį nukentėjusiajam, dėl ko šis jautė fizinį skausmą ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, neįrodyti ir nepasitvirtino. Teismas nenustatė buvus bet kokį fizinį kontaktą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Aplinkybė, kad kaltinamasis sudavė ranka smūgį į veidą V. J., liudytojų parodymais nepatvirtinta. To patvirtinimui teismo medicinos specialisto išvados taip pat nepakanka, nes ji yra tik tikėtina. Gali būti kilusių pasekmių įrodymu tik tuo atveju, jei būtų įrodyta priežastis – pats smūgio sudavimo faktas. To pagrindimui vien paties nukentėjusiojo nenuoseklių ir prieštaringų parodymų nepakanka. Todėl įrodymų visetas kaltinamojo kaltės nepagrindžia.

Apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti privatus kaltintojas, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, teismas laikosi nuomonės, jog nagrinėjant bylą teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog J. M. V. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nenustatyta. Kadangi baudžiamojoje byloje J. M. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, J. M. išteisintinas, kadangi nepadarytos veikos turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso(toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareikšto ieškinio dėl 64,62 Eur turtinės ir 1555,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. V. J. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kaltinamasis turėjo 550,00 eurų išlaidų dėl gynėjo pakvietimo dalyvauti byloje(b.l.173- 175). Gynėjas prašė šias išlaidas priteisti iš nukentėjusio. Teismas, įvertinęs BPK 104 straipsnio nuostatas, šias išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis(BPK 103 straipsnio 6 punktas). BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nustatyta, kad V. J. pareiškė nepagrįstus kaltinimus, J. M. išteisinamas, jo turėtos išlaidos atitinka suteiktų teisinių paslaugų reikalingumą ir pobūdį, todėl priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 304 straipsniu, 305 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

n u s p r e n džia:

J. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių( BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. J. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš V. J. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 550,00 eurų J. M. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) jo turėtas proceso išlaidas gynėjo pagalbai apmokėti.

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo dienos skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės rajono apylinkės teismą.