Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinė­tas.

Iš V. J. priteista 550 Eur apmokėti J. M. proceso išlaidas gynėjo pagal­bai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. privataus kaltinimo tvarka pareiškė kaltinimą J. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2016 m. vasario 2 d. apie 8.50 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), konflikto tarp V. J. ir J. M. metu, J. M. ranka sudavė vieną smūgį V. J. į veido sritį, dėl ko V. J. buvo kons­ta­tuo­tas galvos sumušimas, ūmi galvos smegenų trauma, žaizdelė viršutinėje lūpoje, kas V. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.Marijampolės rajono apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad kaltini­mai J. M. ranka sudavus smūgį nukentėjusiajam, dėl ko šis jautė fizinį skausmą ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, neįrodyti ir nepasitvirtino. Teismas nenus­ta­tė buvus fizinį kontaktą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Aplinkybė, kad kaltinamasis su­da­vė ranka smūgį į veidą V. J., liudytojų parodymais nepatvirtinta. Tokio fakto pa­tvir­ti­nimui teismo medicinos specialisto išvados taip pat nepakanka, nes ji yra tik tikėtina. Tokia iš­vada kilusių pasekmių įrodymu gali būti tik tuo atveju, jei būtų įrodyta priežastis – smūgio su­davimo faktas. To pagrindimui vien paties nukentėjusiojo nenuoseklių ir prieštaringų parodymų nepakanka, todėl įrodymų visetas kaltinamojo kaltės nepagrindė.Apeliaciniame skunde V. J. prašo panaikinti Marijampolės rajono apy­linkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti naują. Pripažinti J. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir priteisti iš jo nukentėjusiojo naudai 64,62 Eur turtinės žalos at­lyginimui ir 1 555 Eur neturtinės žalos atlyginimui.Skunde teigiama, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. vertino tik tiesioginius įrodymus ir visiškai nevertino netiesioginių įrodymų. Išvadas teismas grindė tuo, kad nėra J. M. kaltę pagrindžiančių tie­sio­ginių įrodymų. Teismas nevertino fak­­tinių aplinkybių, kurios apelianto manymu, netie­sio­giai įrodo, kad J. M. su­žalojo nukentėjusįjį. Skunde pažymėta, jog liudytojas K. B. nors ir teigia, kad nematė ant V. J. veido sužalojimų, tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo. Liudininkas A. B. iki­teisminio ty­ri­mo metu patvirtino, kad girdėjo, jog V. J. lauke J. M. sakė, kad jis prieš nukentėjusįjį smurtauja. Nedelsiant buvo kreiptasi į policiją ir pra­neš­ta apie tai, kad J. M. sumušė apeliantą, į įvykio vietą buvo iškviesta grei­to­­ji medicininė pagal­ba. V. J. liudytojui K. K. iš karto nurodė, kad kon­flikto metu į veidą ran­ka smogė J. M. Liudytojas K. K. patvir­ti­no, kad nukentėjusysis nu­rodė jį sužalojusį asmenį J. M. ir kad ant V. J. lūpos matė rausvą dėmę. Tolesni šio liudytojo parodymai yra tik jo nuo­mo­nė dėl įvy­kio ir sužalojimo, ir netu­rė­jo būti teismo vertinami. Jokie kiti įrodymai apelianto parodymų nepaneigia.Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nevertino, jog policijos pareigūnas liudytojas K. K. teisme parodė, jog jis nesiaiškino smūgio į veidą aplinkybių dėl V. J. asmenybės – t. y. diskriminavo jį dėl jo asmens tapatybės. (duomenys neskelbtini) ligoninės sku­bios pagalbos skyriuje V. J. buvo konstatuotos žaizdelės lūpos vidiniame pa­vir­šiuje, paraudusi akis, galvos sumušimas. Marijampolės rajono apylinkės teismas nepa­grįs­tai atsisakė remtis nukentėjusiojo parodymais. Teismas nepagrįstai iškraipė te­lefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais turinį ir nuslėpė, jog V. J. nurodė, kad reikia sutvarstyti kaltinamojo prakirstą jo lūpą. Aplinkybė, jog nuo kal­ti­na­mo­jo smūgio galva V. J. pradėjo svaigti ir skaudėti vėliau – greitosios pagal­bos au­tomobilyje, ligoninėje, nuosekliai patvirtina smūgio pasekmes, Teismo medicinos spe­cia­lis­to 2016 m. kovo 3 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumą bei nusikalstamos kal­ti­na­mojo veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį sudėtį.Apeliantas taip pat teigia, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas proceso metu V. J. neteisėtai neleido užduoti klausimų liudininkui G. R. G. apie J. M. grasinimo apeliantui peiliu aplinkybes. Taip pat teismas išėjo už pro­ce­so ribų savavališkai nustatydamas, kad J. M. yra dešiniarankis, jis ape­lian­tui smūgiavo į smakrą, o ne į veidą, dešinę lūpą ir V. J. eksperto prašymu pa­­de­monstravo mechanizmą, kaip jam suduotas smūgis.Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis J. M. prašo palikti apylinkės teismo nuos­prendį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė pritarė apelia­ci­nia­me skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą ten­kinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.Nukentėjusiojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos tei­sia­majame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džia­mas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įver­tinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, negin­či­ja­mai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos ap­lin­kybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pri­pa­žinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikš­mės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argu­men­tu, jog pirmosios instancijos teismas šališkai vertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, išsamiai ištyrė ir visapusiškai įvertino bei skundžiamame nuos­pren­dyje aptarė visus byloje surinktus įrodymus, todėl padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog J. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.Iš teisiamajame posėdyje duotų išteisintojo J. M. parodymų nustatyta, kad jis nuo­sekliai neigė įvykio dieną turėjęs fizinį kontaktą su V. J. J. M. paro­dė, kad tarp jo ir V. J. įvyko žodinis konfliktas dėl nuomojamų patalpų. Tuo metu V. J. nuėjo kviesti policijos. Netrukus V. J. pasirodė, pasakė, kad policija iš­kvies­ta ir pareiškė, kad yra jo sumuštas. Netrukus pasirodė pareigūnas. Jam rodė ant lūpos kaž­kokį tašką ir aiškino, kad tai smurto žymės. Reikalavo, kad pareigūnas atimtų raktus. Netrukus iš­si­kvietė greitąją medicinos pagalbą. V. J. sumuštas nebuvo, o tik visą tą laiką vai­di­no sumuštą. Atvykus greitajai, alpo ir su medikais išvyko į ligoninę. Šiuos J. M. pa­ro­dymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Liudytojas K. K. paaiškino, kad ant V. J. jokių smurto žymių nepas­te­bė­jo. Ant V. J. drabužių ar veido nebuvo ma­tyti jokių krau­jo žymių. Jis pasakė, jog nuo­mi­ninkas neatiduoda jam patalpų raktų, kad jam sudavė į veidą. Parodė ant apatinės lūpos rausvą dėmę. Tai nebuvo panašu į sužalojimą atsiradusį, suduodant smūgį į veidą. Ir nors ape­lia­ciniame skunde teigiama, kad pastarieji pareigūno parodymai neturėtų būti vertinami, nes tai tik jo nuomonė, tačiau teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, jog pas­ta­ra­sis liu­dy­tojas nuosekliai nurodė, tas aplinkybes, kurias apie įvykį prisiminė. Byloje nėra nus­ta­ty­ta jokių duomenų, kad K. K. galėtų būti suinteresuotas bylos baigtimi, todėl teis­mas neturi pagrindo netikėti ir nevertinti jo parodymų. Kolegija taip pat pažymi, jog skundo argumentai dėl galimai netinkamo pareigūno policijos instrukcijų nevykdymo, nevertinami, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Liudytojas A. B. paaiškino, kad tarp savininko (V. J.) ir nuomininko (J. M.) kilo žodinis konfliktas. Savininkas nuomininko atžvilgiu buvo priešiškai nu­siteikęs. Jokio smurto tarp nuomininko ir savininko nematė. Savininkas pats pasakojo, kad buvo ligoninėje, stengėsi sudaryti nukentėjusiojo įvaizdį. Taigi, priešingai nei teigiama apelia­ci­niame skunde, A. B. parodymai nepa­tvirtina, kad prieš V. J. buvo smur­taujama. Liudytojas tik paaiškino, ką jam sakė V. J., tačiau jokių jo sužalojimų ne­ma­tė. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas K. B., kuris paaiškino, kad V. J. užsipuolė nuomininką, kad šis pavėlavo keletą minučių. Jie apsižodžiavo, smurto nebu­vo. Liu­dytojui dirbant patalpoje, kaltinamasis ir nukentėjusysis buvo lauke, iš kur jokio triukš­mo negir­dėjo. Už kelių minučių V. J. įėjo į patalpą ir pasakė, kad jam nuomininkas kirto. Ant V. J. nepastebėjo jokių smurto žymių. Taigi, iš šių liudytojų parodymų ma­ty­ti, kad nei vienas iš jų nematė kaip V. J. buvo suduotas smūgis, nematė jokių su­ža­lo­jimo žymių. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šių liudytojų parodymai neįrodo kal­tinime nurodytų aplinkybių, kad J. M. ranka sudavė smūgį nuken­tė­ju­sia­jam į veidą, tokiu būdu sukeldamas kaltinime nurodytas pasekmes.Apeliantas pabrėžia, kad į konflikto vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitoji medi­ci­nos pagalba, tačiau ši aplinkybė taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad prieš V. J. buvo naudojamas smurtas. Kaip matyti iš aukščiau aptartų policijos pareigūno pa­ro­dy­mų, jis jokių sužalojimų nematė. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V. V. parodė, kad išvada gali būti laikoma neginčytina tik tuo atveju, jei teismas nustatys, kad buvo suduotas smūgis. Iš duomenų, kurie pateikti išvadoje, taip pat negalima pasakyti, kada smū­gis buvo suduotas. Objektyvių klinikinių duomenų apie galvos traumą nėra. Medicininėje do­kumentacijoje yra tik diagnozė, įrašyta pagal subjektyvius nukentėjusiojo nusiskundimus. Galvą gali skaudėti ir dėl padidėjusio kraujospūdžio, kuris užfiksuotas klinikiniuose duomenyse. Žaizdelės lūpoje kilmės ekspertas negali nustatyti. Ji galėjo atsirasti ir nuo smūgio, ir nuo kieto maisto val­gymo. Akies trauma išvadoje nekonstatuota. Akies paraudimas nėra sužalojimas. Pa­di­dintas kraujospūdis irgi veikia akis. Medicininėje dokumentacijoje nurodyta akies angiopatija nėra akies trauma, o akies obuolio patologinė būsena. Taigi, nors nukentėjusysis ir nurodo, kad li­go­ni­nėje jam buvo nustatyti sužalojimai, tačiau teismo medicinos eksperto parodymai jų nepa­tvir­tina. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, teismui pateikta teismo medi­ci­nos išvada nėra neginčytinas įrodymas, jog kaltinamasis sudavė smūgį nukentėjusiajam ir sukėlė jam skaus­mą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.Teismo medicinos eksperto prašymu teismo salėje V. J. pademonstravo mechanizmą, kaip jam buvo suduotas smūgis. Būtent iš pademonstruoto mechanizmo teismas galėjo nus­pręs­ti, ar J. M. yra dešiniarankis ar kairiarankis, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas savavališkai nustatinėjo aplinkybes, atmetami kaip nepagrįsti.Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantis nukentėjusiojo pokalbis su Ben­druo­ju pagalbos centru dėl greitosios pagalbos taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo nurodomų ap­lin­kybių. Jis operatoriui teigia, kad reikalinga sutvarstyti lūpą, nors liudytojai, matę V. J. po neva jam suduoto smū­gio, jokių sužeidimų ar smurto žymių nematė. Be to nukentėjusysis, kalbėdamas dėl grei­to­sios pagalbos poreikio, operatoriui neužsiminė, kad jam nuo smūgio svaigsta galva ar buvo su­ža­lota akis, nors vėliau šiuos simptomus nurodė kaip kaltinamojo veiksmų sukeltas pa­sekmes. Tei­sėjų ko­le­gi­ja taip pat įžvelgia ir į prieštaravimą tarp nukentėjusiojo tvirtinimo, jog kal­ti­na­ma­sis jam su­da­vė stiprų smūgį, ir aplinkybių, kad V. J. teismo medicinos eksperto buvo nustatyta tik nedidelė žaizdelė lūpos srityje. Kaip jau buvo minėta aukščiau, liudytojai taip pat nepastebėjo pas nukentėjusįjį jokio kraujavimo, ar žymių veido srityje, ką turėtų sukelti, kaip tei­gia V. J., jam neva suduotas stiprus smūgis. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą by­lo­je surinktų duo­menų, sprendžia, kad remtis nukentėjusiojo V. J. parodymais, kurie, aki­vaizdu, yra nenuoseklūs, nėra pagrindo, o kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų J. M. kal­tę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, byloje nėra.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir nuo­sek­liai aptarė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispoziciją, pri­imdamas išteisinamąjį nuosprendį tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo su­formuota praktika tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgdamas į surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvir­ti­nan­čių V. J. nurodytas aplinkybes ir jo pateiktą įvykio versiją, todėl skundžiamu nuos­prendžiu J. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai išteisino, nesant jo veikoje šio nu­si­kaltimo požymių.Esant tokiai situacijai, kai kaltinimas grindžiamas iš esmės tik prieštaringais nukentėjusiojo pa­ro­dymais, kurie nesutampa su jokia byloje surinkta medžiaga, ir sužalojimais, kurie galėjo at­si­ras­ti esant įvairioms aplinkybėms (valgant kietą mais­tą, pakilus kraujo spaudimui, t. y. nesant nusikaltimo), esant blogiems santykiams tarp privataus kaltintojo ir J. M., šiuo at­ve­ju, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusikalstamos veikos pobūdį, neįma­no­ma pašalinti abejonių ir negalima teigti, kad įrodymai neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę pa­darius nusikalstamą veiką. Esant aptartoms aplinkybėms, Marijampolės rajono apylinkės teis­mo 2017 m. liepos 28 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo V. J. apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.