Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. U. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo; suinteresuoti asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Z. A. , R. J. , J. A. , J. A. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus nustatant juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 182 straipsnio 2 punktas), aiškinimo ir taikymo klausimai.Pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 14,33 ha bendro ploto žemės (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė P. A. , J. A. , M. J. (iki santuokos A.), bei atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.Pareiškėjos senelis V. A. mirė (duomenys neskelbtini), testamento nepaliko. Po pareiškėjos senelio mirties liko jo žmona E. A. (pareiškėjos močiutė), V. A. vaikai – J. (gim. (duomenys neskelbtini), P. (gim. (duomenys neskelbtini), O. (gim. (duomenys neskelbtini), J. (gim. (duomenys neskelbtini), M. (gim. (duomenys neskelbtini), B. (gim. (duomenys neskelbtini), gimė po tėvo mirties). Po pareiškėjos senelio V. A. mirties taip pat jų šeimoje liko neįgali, neištekėjusi jo sesuo I. A. , kuri vaikų neturėjo ir kuri iki savo mirties (duomenys neskelbtini) gyveno V. A. šeimoje, tačiau nuosavybės teise žemės nevaldė, nebuvo žemės paveldėtoja. Po V. A. mirties žemė nebuvo dalijama. J. A. sukūrė šeimą ir gavo nuosavybėn žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atsidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės paimdamas kompensaciją už jam tenkančią žemės dalį (duomenys neskelbtini) kaime iš šeimos narių, likusių gyventi V. A. paveldėtame ūkyje, todėl J. A. vaikai į žemę (duomenys neskelbtini) kaime nepretendavo. O. A. ištekėjo už J. A. (bendrapavardžio) ir išsikėlė gyventi pas vyrą, prieš išsikeldama ji gavo jai tenkančios dalies žemės kompensaciją pasogą. Ji paveldėtos žemės nuosavybės teise nevaldė, mirė (duomenys neskelbtini). Nei O. A., nei J. A. nuosavybės teise žemės nacionalizavimo metu nebevaldė. (duomenys neskelbtini) mirus E. A. jos palikimą priėmė P. A. , J. A. ir M. A. . M. A. (po santuokos – J.) ir po santuokos gyveno tuose pačiuose namuose ir valdė V. A. paliktą žemę. B. A. , kuris buvo nevedęs ir neturėjo vaikų, buvo suimtas, kalinamas Kauno kalėjime ir už karinės prievolės vengimą buvo išvežtas į Čeliabinsko sritį darbams anglių kasykloje, ten apie (duomenys neskelbtini) žuvo. Kadangi jis neturėjo žmonos ir vaikų, jo turtą pagal tuo metu galiojusius įstatymus paveldėjo ir lygiomis dalimis priėmė P. A. , J. A. ir M. A. (po santuokos – J.). 1947–1949 m. Trakų apskrityje prasidėjo kolūkių kūrimasis, pareiškėjos motina M. J. (iki santuokos A.) pateikė prašymą dėl priėmimo į kolūkį ir atidavė visą žemę į kolūkį. Iki nacionalizavimo nuosavybės teise 14,33 ha žemės sklypą valdė P. A. , J. A. ir M. J. (iki santuokos A.). Prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo galima pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Dokumentų pateikimo terminas, nustatytas įstatyme, baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja apie tai, kad į buvusio savininko V. A. nuosavybės teise valdytą žemę negalėjo būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, nes pareiškėjos senelis mirė iki nacionalizuojant žemę, sužinojo tik Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui pareiškus ieškinį teismui. Sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. U. , įsiteisėjo 2013 m. rugpjūčio 30 d. Dėl to pareiškėja teigė, kad terminą praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, prašė jį atnaujinti ir leisti pateikti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškimą tenkino.Teismas nustatė, kad pareiškėjos senelis V. A. mirė (duomenys neskelbtini), iš Kaišiadorių vyskupijos Semeliškių Šv. Lauryno parapijos išrašų nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė E. A. ir šeimoje liko šeši vaikai: J., P., A., J., B. ir M. E. A. ir V. A. dukra O. A. mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė I. A. , kurios tėvas buvo M., nurodyta, kad ji šeimos neturėjo. Pagal (duomenys neskelbtini) miestelio išskirstymo į vienkiemius 1929 m. planą, patvirtintą 1930 m., ir jo ekspliticiją V. A. įpėdiniams priklausė žemės sklypai Nr. 105, Nr. 89, Nr. 90. Nors V. A. įpėdine nurodyta I. A. , tačiau remdamasis tiek pareiškėjos paaiškinimais, tiek liudytojo parodymais bei įvertinęs Kaišiadorių vyskupijos Semeliškių Šv. Lauryno parapijos išrašą teismas sprendė, kad I. A. buvo V. A. sesuo, o pagal tuo metu galiojusią teisę ji paveldėti V. A. turto esant gyviems V. A. vaikams ir sutuoktinei negalėjo, todėl nuosavybės teise jai nepriklausė žemė (duomenys neskelbtini) kaime. Remdamasis pareiškėjos paaiškinimais ir liudytojo V. A. parodymais, teismas sprendė, kad jo tėvas J. A. išsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) kaimą, o išsikėlęs į kaimą žemės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime nevaldė; jis paėmė kompensaciją už jam tenkančią žemės dalį (duomenys neskelbtini) kaime. O. A. , prieš išsikeldama, gavo jai tenkančios dalies žemės kompensaciją (pasogą), todėl teismas darė išvadą, kad tiek J. A. , tiek O. A. žemės nuosavybės teise 1940 m. nevaldė. Remiantis liudytojų parodymais ir pareiškėjos paaiškinimais buvo nustatyta, kad B. A. žuvo apie (duomenys neskelbtini), o pagal tuo metu galiojusią teisę B. A. palikimą paveldėjo jo broliai ir seserys, nes jis buvo nevedęs ir vaikų neturėjo. Teismas konstatavo, kad 14,33 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė P. A. , J. A. , M. J. (iki santuokos A.). Dėl termino atnaujinimo teismas nurodė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pakeitė Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 14,33 ha bendro ploto žemės (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise po 1/6 dalį valdė P. A. , J. A. , M. J. (iki santuokos A.); juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu; atnaujintas praleistas įstatyme nustatytas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.Kolegija rėmėsi civiline byla Nr. 2-22-231/2013, kuri buvo išnagrinėta pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. A. , J. U. , R. J., J. A. , J. A. ir kurioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi jau buvo pasisakyta dėl fakto, kad nacionalizacijos metu žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo valdė šeši asmenys – V. A. sūnūs J., P., J., B., dukra M. bei sesuo I. Kolegija rėmėsi šiais prejudiciniais faktais, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu tarp tų pačių šalių dėl to pačios įrodinėjimo dalyko dalies.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinės instancijos teismas nusprendęs, kad kitoje byloje yra nustatytas prejudicinis faktas dėl to, jog žemės sklypas buvo valdomas šešių asmenų lygiomis dalimis, plečiamai aiškino toje civilinėje byloje nustatytus faktus. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi tik nustatė, kad 13,33 ha žemės (duomenys neskelbtini) valdė asmenų daugetas, tačiau visiškai nepasisakyta dėl to, kokiomis dalimis ši žemė buvo valdyta, ar buvo valdoma nuosavybės teise apskritai.Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir tinkamai taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, svarbu yra žinoti ne tik kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu, bet ir kiek žemės nuosavybės teise jam priklausė. Pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą gali pretenduoti ne į visų dokumentuose išvardytų asmenų žemę.Nagrinėjant bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo privalu vadovautis tuo metu galiojusiais įstatymais. Net ir darant prielaidą, kad po V. A. mirties jo sesuo I. A. galėjo pagal Sąvado nuostatas paveldėti brolio žemę kartu su pirmos eilės įpėdiniais išskiriant įsakytinę dalį, tenkančią palikėją pergyvenusiai sutuoktinei, tačiau visa 13,33 ha bendro ploto žemė (duomenys neskelbtini) nebuvo valdoma lygiomis dalimis. I. A. dalis ginčo žemės sklype negalėtų padidėti mirusiųjų O. A. ir E. A. turėtų dalių sąskaita, nes pagal Sąvado normas, reglamentuojančias paveldėjimo santykius, I. A. negalėjo paveldėti po O. A. ir E. A. mirties. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio faktą, kad ginčo žemės sklypą iki 1922 m. gegužės 22 d. valdė vienas V. A. . Vieninteliai dokumentai, kuriuose ginčo žemės sklypo savininku yra įvardijimas V. A. , yra Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 79-1939, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 2-11-42-2070, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 2.11-42-2071, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 2.11-42-2072, kurie įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu yra panaikinti kaip neteisėti. Kasatorė nepasisakė ir neargumentavo, kodėl byloje esantis išskirstymo vienkiemiais planas, kuris pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą pripažįstamas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, šioje byloje nelaikytinas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu.Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai – pirmiau nurodyti Įstatymas ir Tvarka, archyvinius duomenis iki žemės nacionalizavimo pripažįsta dokumentais, įrodančiais nuosavybės teises į žemę, ir joks teisės aktas nenustato, kad privalu įrodyti, kokiu pagrindu atsirado vienoks ar kitoks įrašas, o archyvo įrašus gali paneigti tik vėlesni archyviniai įrašai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prejudicinių faktų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės valdymo fakto, neteisingai atsižvelgė į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus.Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , bylos Nr. 3K-3-134/2011, ir joje nurodytą praktiką). Bylos duomenimis, civilinėje byloje Nr. 2-22-231/2013, nagrinėtoje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. A. , J. U. , R. J. , J. A. , J. A. , Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje konstatavo, kad nacionalizacijos metu 13,33 ha žemės sklypą valdė šeši asmenys. Kasatorės nuomone, šis faktas nagrinėjamoje byloje nelaikytinas prejudiciniu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šį faktą pripažino prejudiciniu ir teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, o kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.Pirma, civilinėje byloje Nr. 2-22-231/2013 dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Antra, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje spręsta dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, t. y. dėl to paties žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto; nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas kasatorės prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl to paties žemės sklypo valdymo, t. y. tiek nagrinėtos, tiek šios bylos įrodinėjimo dalykas buvo tas pats. Trečia, civilinėje byloje Nr. 2-22-231/2013 klausimas dėl nuosavybės valdymo fakto buvo spręstas remiantis dokumentais, kuriuose buvo įvardyti žemės sklypo savininkai ir nustatyta, kad tokių buvo šeši. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje, dalyvaujant tiems patiems asmenims, yra nustatyti faktai, patvirtinantys, kokie asmenys nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą, todėl šių įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose. Nagrinėjamoje byloje pripažintinas pozityvusis res judicata principo taikymo efektas, kai kitoje byloje priimtas teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje kasatorė, kasaciniame skunde teigdama, kad archyviniuose dokumentuose nėra nustatyta, kokiomis dalimis buvo valdoma V. A. žemė, priešingų įrodymų ar dokumentų nepateikė, juolab kad, teikdama prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pati prašė pripažinti, jog ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos buvo valdomas lygiomis dalimis. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. N. , bylos Nr. 3K-3-98-313/2016; kt.).Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinant įrodomųjų duomenų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G. , bylos Nr. 3K-3-18/2008; kt.).Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tyręs ir vertinęs byloje esančius įrodymus bei civilinės bylos Nr. 2-22-231/2013 medžiagą, pagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo kitų rašytinių įrodymų, patvirtinusių faktą, jog ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė vienas V. A. , o civilinėje byloje Nr. 2-22-231/2013 aiškiai nustatyta, kad ginčo žemės sklypą valdė šeši asmenys. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų dėl prejudicinių faktų vertinimo, todėl ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pagrindas remtis civilinėje byloje Nr. 2-22-231/2013 priimtu sprendimu nustatytais faktais kaip prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,11 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš pareiškėjos J. U. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos J. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 17,11 Eur (septyniolika Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Patvirtintą nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.