Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.8.; 2.2.2.7.; 2.2.2.3.2.1.; 3.3.1.18.1

2018 m. sausio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Pajuostis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Pajuostis“ patikslintą ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui V. I., tretysis asmuo byloje R. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Pajuostis“ pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. I. 7.809,60 EUR nuostolių atlyginimo, 1952,40 EUR palūkanų, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-06-30 nutartimi ieškovei UAB “Pajuostis” yra iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB “Viresita”. Atsakovas V. I. nuo 2006-07-25 iki 2011-05-23 buvo UAB “Pajuostis” vadovu. Panevėžio apygardos prokuratūra atliko atsakovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir 2016-07-13 nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 06-2-00184-16 atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 222 str. 1 d. padarymo pagal laidavimą, tačiau dėl tyrimo metų paaiškėjusių aplinkybių, atsakovui turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Iš tyrimo metų atskleistų aplinkybių nustatyta, kad 2010-07-02 UAB “Pajuostis” akcininkas R. Ž. iš savo asmeninių lėšų grynais pinigais įmonės apyvartinėms reikmėms įnešė į įmonės banko sąskaitą 38.000,00 Lt sumą. Minėta suma tą pačią dieną buvo pervesta į įmonės kreditinę sąskaitą, susietą su banko mokėjimo kortele, šios sąskaitos įsiskolinimui dengti. Atsakovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą, šią operaciją įmonės buhalteriniuose dokumentuose neteisėtai atvaizdavo kitaip. 2010-07-02 kasos išlaidų orderis Nr. 16 rodo, kad pinigai iš įmonės kasos buvo perduoti atsakovui. Atsakovo 2010 m. liepos mėn. avansinėje apyskaitoje įsegtas įgaliojimas, kuriuo V. I. neva įgalioja R. Ž. įnešti iš kasos išimtus 38.000,00 Lt į įmonės banko sąskaitą. Kasos išlaidų orderio, kuris būtų pasirašytas R. Ž., kad 38.000,00 Lt iš įmonės kasos perduoti R. Ž. nėra, taip pat nėra ir jokio kito R. Ž. pasirašyto dokumento, jog atsakovas perdavė šią sumą R. Ž.. Ieškovės manymu, akivaizdu, jog atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir atsakingu asmeniu už bendrovei priklausančių pinigų, turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą turtu bei turtinėmis teisėmis, pasisavino ieškovei priklausančias pinigines lėšas ir tokia savo kalta veika padarė žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams. Dėl tokių neteisėtų veiksmų atsakovas turi atlyginti ieškovei žalą. Atsakovas V. I. atsiliepimu į ieškinį, prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, kad ieškovės prie ieškinio pateiktuose dokumentuose esantys parašai yra suklastoti, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl turi būti atmestas. Pažymėjo, jog Panevėžio m. apylinkės teismas 2016-07-26 nutartimi patvirtino Panevėžio apygardos prokuratūros 2016-07-13 nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo atsakovo atžvilgiu ir konstatavo, jog turtinė žala įmonei šiuo atveju nebuvo padaryta, todėl ieškovės reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti žalą yra nepagrįstas. Be to ieškovė ieškinį grindžia suklastotais dokumentais. 2010-07-02 kasos išlaidų orderio Nr. 16, nei įgaliojimų, kuriais UAB “Pajuostis” neva įgalioja akcininką R. Ž. įnešti įmonės pinigus į AB SEB bankas sąskaitą bei apmokėti AB SEB lizingas skolą, atsakovas nesurašė ir nepasirašinėjo, parašai šiuose dokumentuose suklastoti. Nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesį atsakovas faktiškai direktoriaus pareigų nebevykdė, nes dar 2010 m. kovo 30 d. akcijų dovanojimo sutarties pagrindu visas savo turėtas UAB “Pajuostis” akcijas perdavė R. Ž., kad tai yra pripažinęs pats R. Ž., nors pripažįsta, kad formaliai direktoriaus pareigas atsakovas nustojo eiti 2010-11-22. R. P. miesto apylinkės teismo 2014-06-17 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-817-911/2014, kuriame nurodyta, jog teismo posėdžio metu R. Ž. paaiškino, kad 2010 m. kovo-balandžio mėn. atsakovas jam perdavė buhalterinius dokumentus. Nuo šio laiko atsakovas buhalterinių dokumentų neturėjo, įmonės buhalterijos netvarkė, įmonėje vykdė tik techninį darbą, kad nuo 2010 metų kovo-balandžio mėnesių visus įmonės sprendimus priimdavo akcininkas R. Ž., kuris savo žinioje turėdamas buhalterinius dokumentus tvarkė įmonės finansus. Trečiasis asmuo R. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo kaip buvusio įmonės vadovo turtinę žalą, neįrodė nurodytų deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 2.50 str., 2.87 str., 6.246 – 6.249 str., CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys būtini nuostolių atlyginimui kilti. Nenustačius visų atsakovo civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, nėra pagrindo ieškinį tenkinti. Teismas nesutiko, jog šiuo atveju yra praleistas CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, jog pagal bendrąją taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Priešingu atveju, laikant, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo sandorių sudarymo momento, iš esmės būtų paneigiama galimybė ginti kreditorių ir pačios įmonės teises, pareiškiant tokį ieškinį, jei nuo sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo būtų praėjęs laiko tarpas, lygus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui tokiam reikalavimui pareikšti. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB “Pajuostis” bankroto bylą 2014-06-30, ir tuo metu paskyrė bankroto administratoriumi UAB “Viresita”. Ieškinys pareikštas teismui 2016-08-08, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Pajuostis“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai be jokios motyvacijos atmetė ieškovės pateiktus naujus įrodymus – pirminius buhalterinius dokumentus. Byloje atlikus rašysenos ekspertizę paaiškėjo, jog 2010-07-31 avanso apyskaitoje, 2010-08-03 kasos išlaidų orderyje Nr.21, 2010-07-02 įgaliojime, 2010-07-30 kasos išlaidų orderyje Nr.18, 2010-07-02 kasos išlaidų orderyje Nr.16, kasos knygos už 2010 metus pasirašė ne atsakovas V. I.. Po šio procesinio veiksmo, ieškovė pateikė pirminius buhalterinius dokumentus, t. y. nenuginčytus trečiųjų asmenų pasirašytus rašytinius įrodymus, kurių pagrindu padaryti įrašai kasos knygoje už 2010 metus. Šie pirminiai dokumentai patvirtina, kad visos ūkinės operacijos, pažymėtos kasos knygoje yra teisingos bei tikros, nepaisant to fakto, kad ekspertizė konstatavo joje pasirašius ne atsakovą.

8.2. Byloje nustatyta, kad atsakovas vadovavo įmonei nuo 2006-07-25 iki 2010-11-25. Byloje nustatyta, kad įmonėje tuo metu nebuvo įdarbintas asmuo, kuris būtų buvęs atsakingas už buhalterinės apskaitos vedimą, apskaitą tvarkė ar turėjo tvarkyti pats atsakovas. Byloje esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai 2010 liepos mėnesį buvo paimti iš kasos, pareiga įrodyti, kad tokios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms ar buvo paimtos ne atsakovo, tenka atsakovui.

8.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarp atsakovo kaip bendrovės vadovo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, nes priežastinio ryšio tarp vadovo neteisėtų žalingų padarinių ir įmonės nemokumo nebūtina nustatyti, nes tokio reikalavimo nenumato bei CK 6.246-6.249 str., nei Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, nei teismų praktika.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. I., prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl ieškinyje minimo piniginių lėšų dingimo yra atsakingas atsakovas, o ne buvęs įmonės akcininkas R. Ž.. Teismas pagrįstai akcentavo ir įvertino aplinkybę, jog 2010 metais trečiajam asmeniui R. Ž. perėmus įmonės vadovavimą ir buhalterinę dokumentaciją negalėjo likti nepastebėta ieškinyje įvardyta 7.809,60 EUR suma, kuri bendrovei yra reikšminga.

9.2. Dėl kitų dokumentų autentiškumo bankroto administratoriui taip pat turėjo kilti abejonių, nes šiuose dokumentuose esantys parašai yra analogiški ištirtiems eksperto. Tai, kad trečiasis asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi ir galėjo bankroto administratoriui pateikti suklastotus buhalterinius dokumentus akivaizdu ir iš kitų nagrinėtų teisme bylų, kur nustatyta, kad teismui buvo teikiami suklastoti įmonės dokumentai.

9.3. Tretysis asmuo R. Ž. pats pripažino, kad dar 2010 m. kovo – balandžio mėnesiais atsakovas jam perdavė UAB „Pajuostis“ buhalterinius dokumentus. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo teiginius, kad nuo 2010 metų pavasarį įvykusios akcijų bei buhalterinių dokumentų perdavimo trečiajam asmeniui, atsakovas tik formaliai ėjo įmonės vadovo pareigas, o faktiškai įmonei vadovavo trečiasis asmuo R. Ž..

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi pagal UAB „Pajuostis” akcininko R. Ž. pareiškimą iškelta UAB „Pajuostis” bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB “Viresita. Ieškovo bankroto administratorius, įgyvendindamas įstatymo jam pavestas funkcijas (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas) bei vykdydamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą, patikrinęs ieškovės jam pateiktus buhalterinius dokumentus, reiškia reikalavimą atsakovui grąžinti 7809,60 EUR sumą, kaip nuostolių atlyginimą, nurodydamas, jog šią sumą atsakovas įgijo be teisinio pagrindo. Taip pat ieškovas paskaičiavo 1952,40 EUR palūkanų. Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad UAB „Pajuostis“ įregistruota juridinių asmenų registre 2006 m. liepos 25 d. Atsakovas V. I. nuo įmonės įsteigimo iki 2010 m. lapkričio 22 d. buvo UAB “Pajuostis” direktorius. Nuo 2010 m. lapkričio 22 d. UAB „Pajuostis“ direktoriaus pareigas ėjo tretysis asmuo R. Ž..Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl CK 2.87 straipsnyje numatytų įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme bei detalizuota kituose įstatymuose. Bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas; 2009 m. rugpjūčio 4 d. – 2010 m. sausio 5 d. laikotarpiu galiojusios įstatymo redakcijos 37 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, kurių sąrašą patvirtina ūkio subjekto vadovas (1 dalis). Nuo 2013 m. sausio 1 d. nurodyta teisės norma papildyta nuostata, pagal kurią ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtinta įmonės vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus, apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, o pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją – ir už apskaitos registrų išsaugojimą bei įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas V. I. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Šią aplinkybę patvirtina ir 2016 m. liepos 13 d. prokuroro nutarimas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-2-00184-16, kuriuo atsakovas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 222 str. 1 d. (aplaidus apskaitos tvarkymas) padarymo pagal laidavimą. Ieškovė įrodinėja atsakovo neteisėtus veiksmus, pasireiškiančiu 7.809,60 EUR pasisavinimu, dėl kurių UAB „Pajuostis“ padaryta žala. Nepaisant to, kad netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla tik tada, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti nustatyta tik jei dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių. Faktas, kad bendrovei padaryta žala dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai 2010 liepos mėnesį buvo paimti iš kasos, pareiga įrodyti, kad tokios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms ar buvo paimtos ne atsakovo, tenka atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę, reiškiant reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, ieškovė turi pareigą įrodyti žalos faktą ir dydį, kad konkretus turtas prarastas dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Tačiau sutiktina su ieškove, kad kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta išimtis, kada dėl vadovo netinkamo finansinės apskaitos organizavimo negalima nustatyti, dėl kieno kaltės turtas prarastas, įrodinėjimo našta, kad turtas prarastas ne dėl vadovo kaltės, perkeliama vadovui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Kadangi įrodinėjimo pareigos perkėlimas atsakovui civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo procese yra išimtis, ji turėtų būti taikoma, tik kai neabejotinai nustatomos sąlygos perkelti įrodinėjimo naštą. Tokios sąlygos pripažintinos nustatytomis, jei vadovas netinkamai organizavo finansinę apskaitą ir dėl to negalima nustatyti, kur yra turtas, ir nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad turtas prarastas dėl kitų asmenų veiksmų. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad UAB „Pajuostis“ dokumentai, kuriais rėmėsi ieškovė įrodinėdama atsakovo civilinę atsakomybę ir kuriuos neva pasirašė atsakovas pagal ekspertizės išvadas atsakovo V. I. nebuvo pasirašyti; UAB” Pajuostis” bankroto byla iškelta tik 2016 m. birželio 30 d t. y. beveik po keturių metų nuo to laiko, kai atsakovas baigė vadovauti bendrovei; atsakovas V. I. buvo UAB „Pajuostis“ akcininku tik iki 2010 m. kovo 30 d., kai dovanojimo sutartimi turėtas 52 proc. akcijų perleido bylos trečiąjam asmeniui R. Ž.; R. Ž. patvirtino, kad UAB “Pajuostis” bankroto ir atitinkamai susidariusių skolų priežastimi buvo ne atsakovo atliktų veiksmų rezultatas, o kito darbuotojo, kuriuo pasitikėjo R. Ž., veiksmai, kai trečiojo asmens priimtas darbuotojas perėjo dirbti į kitą įmonę, kartu perviliodamas buvusius ieškovės verslo klientus ir ko pasėkoje įmonė finansiškai nepajėgė veikti ir bankrutavo; R. Ž. 2010 m. kovo 30 d. kartu su akcijomis gavo iš atsakovo V. I. ir įmonės dokumentų; R. Ž. kaip paskutinis bendrovės vadovas 4 metus iki pat bankroto bylos iškėlimo nereiškė jokių pretenzijų atsakovui V. I.; ši aplinkybė dėl neva galimo pinigų trūkumo buvo pastebėta tik bankroto administratoriaus, pareiškusio ieškinį dėl žalos atlyginimo teismui 2016 metais, t. y. praėjus 6 metams po vadovų pasikeitimo. Taigi, šiuo atveju, akivaizdu, jog byloje yra pakankamai duomenų, kurios rodytų, kad turtas galėjo būti prarastas ir dėl kitų asmenų veiksmų, todėl yra pagrindas spręsti, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta neturėjo būti perkelta atsakovui, nes nėra anksčiau nurodytų sąlygų.Ieškovė taip pat teigia, kad, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarp atsakovo kaip bendrovės vadovo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, nes priežastinio ryšio tarp vadovo neteisėtų žalingų padarinių ir įmonės nemokumo nebūtina nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nenustačius žalos padarymo fakto atsakovo veiksmais, nebuvo pagrindo vertinti ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, įrodytumo. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o tokiu atveju įrodinėtinas priežastinis ryšys tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei, o ne kreditoriams. Ar tarp atsakovo veiksmų ir žalos įmonei yra teisinis priežastinis ryšys, vertintina pagal tai, ar žala yra būtinoji vadovo veiksmų pasekmė, t. y. ar žala nebūtų kilusi, jei ne vadovo veiksmai, ir ar žala teisiškai gali būti priskirta vadovui, t. y. ar jos atsiradimą vadovas galėjo ar turėjo numatyti. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai be jokios motyvacijos atmetė ieškovės pateiktus naujus įrodymus – pirminius buhalterinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės teiginiais nesutinka. Nagrinėjamu atveju rašysenos ekspertizės aktu nustatyta, jog 2010 m. liepos 31 d. avanso apyskaitoje, Nr.1-107, 2010 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderyje Nr.21, 2010 m. liepos 2 d. įgaliojime dėl pinigų įnešimo į sąskaitą, 2010 m. liepos 30 d. kasos išlaidų orderyje Nr.18, 2010 m. liepos 2 d. kasos išlaidų orderyje Nr.16, kasos knygoje už 2010 metus (12 lapų) pasirašė ne atsakovas V. I.. Kiti dokumentai, kuriuos pateikė ieškovė, taip pat kelia abejonių dėl savo autentiškumo. Tai, kad R. Ž. 2010 m. kovo 30 d. kartu su akcijomis iš atsakovo V. I. gavo ir įmonės dokumentų, tai pat kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo V. I. galimybės įtakoti įmonėje priimamus sprendimus. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis bylos duomenų visuma, yra pagrindas spręsti dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, neįrodytumo.Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties atsiradimo momentą. Atsakovo teigimu, bankroto administratorius yra tik bankrutuojančios įmonės atstovas, o asmuo yra UAB "Pajuostis“. Šis juridinis asmuo apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti dar 2010 metais, nes atsakovas formaliu vadovu buvo iki 2010 m. lapkričio 20 d. Po to iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei vadovavo R. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks atsakovo pateiktas aiškinimas dėl senaties terminų skaičiavimo neatitinka suformuotai praktikai. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tais atvejais kai administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-485/2016). Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Pajuostis“ bankroto byla iškelta ir bankroto administratorius paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. liepos 11 d. Ieškinys pareikštas teismui 2016 m. rugpjūčio 8 d., todėl sutikina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CPK 4 str., CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str.). Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.