Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dravera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Dravera“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys - V. A., akcinė draudimo bendrovė ,,Gjensidige“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė ,,RDD“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14.5. Prašo prijungti prie bylos naują įrodymą - ieškovo Žalų administravimo departamento išvadą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro Žalų administravimo departamento išvadą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi šiuo įrodymu yra grindžiamos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės bei įvertinus, jog šioje išvadoje tik detalizuojami ieškovės į bylą pateikti įrodymai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naujo įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme. Šiuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus įrodymus ir juos vertina (CPK 314 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti nuostolius, atsiradusius ieškovei išmokėjus 2 447,19 Eur draudimo išmoką, t. y. atsakovės nuomone teismas nepagrįstai nenustatė, jog prie eismo įvykio metu kilusios žalos prisidėjo neapdairus, nerūpestingas Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo elgesys, taip pat neteisingai nustatė žalos dydį. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei nepagrįstai ieškovei neskyrė baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes tinkamai ir teisingai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, bei priteisdamas ieškovei iš atsakovės 2 447,19 Eur Eur nuostolių atlyginimo tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir įrodymus.Bylos duomenimis nustatyta, kad Vokietijoje 2013 m. gegužės 27 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvoje registruota transporto priemone Mercedes Benz 1840, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padaryta žala transporto priemonei Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas su priekaba. V. A. buvo samdomas atsakovės darbuotojas ir minėtas eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas (1 t., b. l. 9). Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės Mercedes Benz 1840, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė (1 t., b. l. 10). Vilkikas įvykio metu buvo draustas Rusijos draudimo bendrovės Rossgostrach, o priekaba Groenewold TSCH-LD, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu - ADB „Gjensidige“ (buvusi UAB DK „PZU Lietuva“). Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustatančiais Biurų tarybos vidaus nuostatais (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) (3 ir 5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovei, reikalavimą sumokėti 4 337,87 Eur, kurį ieškovė įvykdė. Ieškovė išmokėjo Vokietijos nacionalinio draudikų biurui 4 337,87 Eur ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovui (1 t. b. l. 8-92, 105-108). ADB „Gjensidige“ patvirtino, kad 2013 m. gegužės 27 d. eismo įvykio metu dėl minėtos priekabos sudaryta draudimo sutartis galiojo bei grąžino ieškovui 50 procentų pastarojo išmokėtos sumos - (1 890,68 Eur + 278,26 Eur) (2 t. b. l. 182-185).Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad dėl eismo įvykio metu kilusios žalos prisidėjo neapdairus, nerūpestingas Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo elgesys arba tyčiniai veiksmai. Tvirtina, kad teismas neįsigilino į atsakovo raštu pateiktus atsikirtimus, kuriais nesutinkama su V. A. atsakomybe dėl žalos padarymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei skundžiamą sprendimą, su šiais atsakovės argumentais nesutinka.Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016).Ieškovė šioje byloje savo reikalavimus grindė TPVCAPDĮ 23 str., nurodančiu, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Taigi atsakovės prievolė sumokėti ieškovei išmokos sumą regreso tvarka atsirado nurodyto įstatymo pagrindu, o atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad ieškovė pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jos pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Atsakovei taikytinų šių civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis Vokietijos teisės normomis ir pagal Vokietijos teisę nustatytomis aplinkybėmis.Nagrinėjamu atveju Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje, t. y. Vokietijoje, galiojančiais teisės aktais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Vokietijoje galiojančių teisės aktų nuostatas nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurai, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK197 straipsnio 2 dalis, Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Pažymėtina, kad šie įrodymai ir buvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui), atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose - TPVCAPDĮ (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kai ieškovė – asociacija Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjusi išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiai ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama pagrįsti argumentus dėl atsakovės vairuotojo V. A. kaltės, pateikė Vokietijos teisės aktų nuostatas, išverstas į lietuvių kalbą, policijos pažymą, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro atstovo pateiktą informaciją dėl kaltės nustatymo, vairuotojų paaiškinimus, nuotraukas iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad policijos pažymoje nurodyta, kad vilkikas Mercedes Benz 1840, važiuodamas atbuline eiga kliudė ir apgadino lengvąjį Mercedes Benz automobilį. V. A. pažeidė kelių eismo taisyklių 9 punktą, kuris numato, kad važiuojant atbuline eiga privaloma laikytis ypatingo atsargumo; vairuotojas privalo įsitikinti, kad už jo nieko nėra ir tik tada pradėti judėti. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog lengvasis automobilis buvo pastatytas nematomoje per veidrodėlius zonoje, todėl galimai automobilis Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas tyčia, t. y. siekiant, kad kiltų eismo įvykis, vertinti kritiškai, kadangi atsakovė nepateikia jokių šias prielaidas pagrindžiančių įrodymų ir tai nepaneigia atsakovės vairuotojo V. A. pareigos laikytis ypatingo atsargumo ir judėti atbuline eiga tik visiškai įsitikinus, kad už jo nieko nėra. Teisėjų kolegija atsakovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atsakovės raštu pateiktus atsikirtimus, kuriais nesutinkama su V. A. atsakomybe dėl žalos padarymo, atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus bei paaiškinimus, teiktus bylos nagrinėjimo metu.Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nesutinka su nustatytu žalos dydžiu. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog dalis apgadinimų galėjo atsirasti jau po 2013 m. gegužės 27 d. eismo įvykio, kadangi apgadinto automobilio apžiūra buvo atlikta praėjus 4 mėnesiams po eismo įvykio. Atsakovės manymu, nukentėjusiojo automobilio Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas arba dar kartą po eismo įvykio apgadino automobilį arba priskaičiavo žalą ir toms detalėms, kurios eismo įvykio metu nenukentėjo. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti.Nustatyta, kad įrodinėdama patirtos žalos dydį ieškovė pateikė įrodymus, jog remonto darbų kaina yra 2 894,84 Eur, o atkuriamoji vertė – 3 600,00 Eur (1 t., b. l. 26, 50, 63, 64). Ieškovė Vokietijos draudikų biurui pagal jų pareikalavimą išmokėjo 3 868,13 Eur, kurią sudarė 2 894,84 Eur kompensacija nukentėjusiajam asmeniui, 437,82 Eur suma DEKRA, bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, įkaitant 420,08 Eur (15 procentų) administravimo mokestį ir 19 procentų PVM nuo administravimo mokesčio (1 t., b. l. 32, 34). Ieškovė Vokietijos draudikų biurui pagal jų pareikalavimą taip pat išmokėjo 469,74 Eur - tai kompensacija nukentėjusiam asmeniui už negalėjimą naudotis transporto priemone, išlaidos už ekspertų paslaugas, bei paskaičiuotas 15 procentų administravimo mokestis ir 19 procentų PVM nuo paskaičiuoto administravimo mokesčio (1 t., b. l. 16-22). Atsakovei ginčijant žalos dydį ieškovė teikė papildomus įrodymus: Vokietijos biuro atstovo AVUS 2017 m. sausio 27 d. raštą, kuriame nurodoma, kad ekspertų nustatyta transporto priemonės Marcedes rinkos vertė (3 600,00 Eur) yra pagrįsta ir atitinka „automobile.de“ skelbiamus apžvalgos rezultatus (2 t., b. l. 78-86). Tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus įrodymus (dokumentus, susirašinėjimo medžiagą ir pan.), apsiribodama deklaratyviais teiginiais. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas arba dar kartą po eismo įvykio apgadino automobilį arba priskaičiavo žalą ir toms detalėms, kurios eismo įvykio metu nenukentėjo, tačiau nepateikia jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad faktas, jog transporto priemonės apžiūra buvo atlikta po keturių mėnesių nuo įvykio, nepatvirtina atsakovės keliamų abejonių dėl dalies gedimų atsiradimo po eismo įvykio, tuo labiau, kad nukentėjęs asmuo dėl žalos atlyginimo kreipėsi nepažeisdamas nustatyto termino.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje dėl į bylą pateiktų įrodymų vertinimo yra nurodęs, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004). Analogiškose bylose kasacinio teismo yra pasisakyta, jog kuomet faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus byloje pateikia tik Biuras, teismas vertindamas šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.)Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pateikė pakankamus draudimo ir žalos atlyginimo teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, o vien deklaratyvūs atsakovės teiginiai nėra pakankami abejoti priteistos žalos dydžiu.Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovė turėjo teikti į bylą naujos ekspertizės duomenis, kurie paneigtų DEKRA ekspertizę. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas neakcentavo atsakovės pareigos pateikti naujos ekspertizės duomenis. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas konstatavo, kad atsakovė, įgyvendindama įrodinėjimo pareigą procese, jokių įrodymų teismui, patvirtinančių, kad žalos dydis buvo nustatytas netinkamai, koks būtų pagrįstas eismo įvykio metu apgadinto automobilio žalos dydis, nepateikė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nėra duomenų ar informacijos, kad dalis apgadinimų galėjo atsirasti po įvykusio įvykio, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos keliamus įtarimus. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė savo atsikirtimų bei nurodytų aplinkybių, tačiau neįpareigojo atsakovės į bylą pateikti naujos ekspertizės duomenų.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovės naudai 15 proc. dydžio žalos administravimo mokestį. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog Biuro išmoka už eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus. Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1.3 punkte nurodyta, kad žalos bylą administravusiam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokamas ir žalos administravimo mokestis, kurio apskaičiavimo tvarka yra nustatyta Biurų Tarybos sprendimu Nr. 2 (1 t., b. l. 92). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, apmokėjusi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą reikalavimą, įskaitant ir žalos administravimo mokestį, pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, įgijo teisę reikalauti iš apeliantės visos išmokėtos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-32-340/2015 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teisėtas ir pagrįstas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors ieškovė nėra priskirta prie verslo subjektų, tačiau jis vienija kitus verslo subjektus (draudimo bendroves), veikia kaip žalos atlyginimo institucija, todėl piniginiuose teisiniuose santykiuose su kitais verslo subjektais taikytinos CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatos (Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-703-601/2016). Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, prašymus priteisti 6 procentų procesines palūkanas vertina kaip teisėtus ir pagrįstus (Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1928-920/2016, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą; Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-38-475/2016, Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą).Apeliantės prašymas skirti ieškovei 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė prašymą grindžia tuo, jog ieškovė nesąžiningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, elgėsi nesąžiningai, nes stengėsi nuslėpti ADB ,,Gjensidige“ atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis ir įvertinęs ieškovės veiksmus, negali sutikti su minėtais apeliantės argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog trečiasis asmuo į bylą įtrauktas ne pateikiant ieškinį, o vėlesnėje proceso stadijoje, t. y. ieškovei įvertinus atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus bei atsakovės nurodytas aplinkybes, jog eismo įvykio metu prie vilkiko MERCEDES BENZ 1840, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prikabinta priekaba GROENEWOLD TSCH-LD, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, buvo apdrausta ADB „Gjensidige“, neleidžia daryti išvados, jog ieškovė sąmoningai neįtraukė į bylą trečiojo asmens ADB „Gjensidige“, siekdama vilkinti bylos nagrinėjimą.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.