Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-03-03 · Civilinė byla Nr. 2A-229-372/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-07Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-03Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-03
Bylos Nr.
2A-229-372/2014
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-00937-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Matiukienė, Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
L. K.
Atsakovas
UAB „Valauvis“
Kategorijos
  • 11.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-229-372/2014Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00937-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 11.7.3.; 11.9.10.8.; 14.1.; 14. 4. ; 18.2.2.; 121.14;121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Valauvis“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1307-715/2013 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei UAB „Valauvis“ dėl įsakymo atleisti iš darbo pripažinimo neteisėtu, nepagrįstu ir grąžinimo į darbą, neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei darbo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė L. K. prašė teismo panaikinti atsakovės UAB „Valauvis“ 2013-02-28 įsakymą be numerio dėl L. K. atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir grąžinti ją į darbą UAB „Valauvis“, į vadybininkės pareigas; priteisti ieškovei iš atsakovės 23825 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką; pripažinti negaliojančia atsakovės ir ieškovės 2007-12-21 darbo sutarties Nr. 41 dalį dėl darbo sutarties pakeitimo (papildymo) nuo 2011-09-01 ar nuo 2011-04-01 pavedant eiti ir buhalterės pareigas bei priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.2013-06-21 pareiškimu ieškovė sumažino ieškinio reikalavimo dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iki 13725 Lt. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2007-12-21 su atsakove sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 41, pagal kurią dirbo vadybininke, darbdavio nurodymu dirbo po 4 valandas kiekvieną darbo dieną įmonės buveinėje, adresu: (duomenys neskelbtini), darbdavys įsipareigojo mokėti po 0,5 Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį kiekvieną mėnesį.2013-02-26 į ieškovės darbo vietą atvyko atsakovės atstovai direktorius E. K. ir akcininkė J. K., kurie pareikalavo rašyti pareiškimą išeiti iš darbo savo noru. 2013-03-05 paštu gavo direktoriaus 2013-03-01 pranešimą apie tai, kad nuo 2013-02-28 yra atleista iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už tai, kad neatvyksta į darbą – daro ilgalaikes pravaikštas, neatlieka savo, kaip darbuotojos pareigų, bei nurodymą atvykti į darbovietę pasirašyti darbo sutartyje. Pagal ieškovės 2013-03-13 rašytinį prašymą dėl įsakymo apie atleidimą iš darbo pateikimo ir visiško atsiskaitymo darbdavės atstovas įteikė 2013-02-28 įsakymo be numerio kopiją, iš kurios sužinojo, kad ne tik buvo atleista iš darbo už tariamas pravaikštas nuo 2013-02-01, bet ir tai, kad dirbo buhaltere nuo 2011 m. rugsėjo ar balandžio mėnesio, nes mėnesio skaičius yra ištaisytas. Iki 2013-02-01 ir po šios datos nurodė toliau dirbusi įprastą vadybininkės darbą UAB „Valauvis“ buveinėje, 2-ame aukšte įsikūrusiose biuro patalpose. Jokių pravaikštų nėra padariusi, todėl atsakovės 2013-02-28 įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu. Ieškovė nurodė buhaltere niekada nedirbusi ir raštiško sutikimo keisti darbo sutarties sąlygas atsakovei nedavusi. Ieškovė nurodė, kad 2007-12-21 pradėjo dirbti UAB „Valauvis“ vadybininke, dirbo direktoriaus L. K. pavestus darbus, priimdavo užsakymus iš fizinių asmenų ar įmonių remontuoti kompiuterius, užpildyti spausdintuvo kasetes, perduodavo juos direktoriui L. K., vėliau direktoriumi tapusiam jo sūnui E. K., grąžindavo sutvarkytus kompiuterius klientams. Ieškodavo klientų, teikdavo komercinius pasiūlymus įmonėms, kad naudotųsi UAB „Valauvis“ paslaugomis. Darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, kadangi dirbo pusę etato, priklausė dirbti 4 valandas per dieną. Konkretaus darbo laiko ir darbo laiko grafiko nebuvo, galėjo pasirinkti darbo laiką nuo 10 val. iki 13 val. arba nuo 13 val. iki 17 val. Nuo 2012-11-29 pasikeitus įmonės direktoriui, ir toliau verbuodavo klientus, priimdavo priemones biure, (duomenys neskelbtini), ir nuveždavo E. K.. Mirus L. K., naujasis direktorius naujų užduočių nedavė, dirbdavo tą patį, ką dirbo ir anksčiau, tačiau buvo ignoruojama. Nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. pabaigos atlyginimo iš bendrovės negavo, pagal dokumentus atlyginimą paimdavo vyras, tačiau jai neišmokėdavo. Visą vasario mėnesį buvo darbe ir nė vienos dienos pravaikštos nepadarė. Drausminių nuobaudų nėra gavusi.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad nuo 2012-11-29 UAB „Valauvis“ direktoriaus pareigas eina E. K., jis tarp bendrovės dokumentų rado 2007-12-21 darbo sutartį Nr. 41, sudarytą tarp UAB „Valauvis“ buvusio direktoriaus L. K. ir jo žmonos L. B. – K.. Sutartyje buvo pažymėta, kad L. K. darbo vieta bus adresu (duomenys neskelbtini), dirbs vadybininke. Jokios konkrečios vadybininko darbo vietos adresu: (duomenys neskelbtini), UAB „Valauvis“ neturi, nurodytu adresu bendrovei priklauso tik pastatas, pirmas aukštas nuo 2004 m. yra išnuomotas UAB „Langė“. Trečiame aukšte ieškovė deklaravo gyvenamą vietą ir ten gyveno su savo sutuoktiniu, buvusiu įmonės direktoriumi L. K., mirusiu 2012-12-04. Antrame pastato aukšte yra UAB „Valauvis“ archyvo patalpos, ten laikomi bendrovės dokumentai. Ieškovė neturėjo darbo vietos ir UAB „Valauvis“ kontoroje, adresu: (duomenys neskelbtini).Bendrovėje vadybininko pareigų aprašymo ar pareiginių nuostatų nėra, todėl L. K. nebuvo priskirtos tikslios darbo funkcijos. Jos tariamas darbas sutartyje buvo pavadintas vadybininke. L. K. ir jos sutuoktinio L. K. sudaryta darbo sutartis nesukūrė šalims jokių teisinių pasekmių. L. K. realiai nedirbo jokio darbo įmonėje, neatliko jokių funkcijų, buvo įforminta į darbą tariamais sumetimais, nes ieškovė buvo buvusio UAB „Valauvis“ direktoriaus žmona. E. K. nuo 2012-11-29 pradėjęs dirbti direktoriumi suprato, kad L. K. jokio darbo bendrovėje neatlieka, daro ištisinę nepertraukiamą pravaikštą. Dėl L. K. ištisinių pravaikštų buvo surašyti du tarnybiniai pranešimai ir patikrinimo aktas. Pravaikštos užfiksuotos 2013 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Jokių pateisinamų priežasčių dėl neatvykimo į darbą L. K. nepateikė, todėl2013-02-28 UAB „Valauvis“ direktoriaus įsakymu Nr. 104 L. K. buvo atleista iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už ilgalaikę pravaikštą. Atsakovės atstovas pripažino, kad ieškovė bendrovėje nedirbo buhalterės darbo. Atsakovės atstovas direktorius E. K. teigė, kad nuo 2012-11-29 dirba UAB „Valauvis“ direktoriumi, anksčiau dirbo vadybininku. Per visą darbo laiką nė karto L. K. nematė darbe, ji jokių darbo funkcijų neatliko. Ieškojo jos, norėdamas sumokėti atlyginimą, tačiau nerado. Teigė, jog bendrovė nesutinka antrą kartą mokėti atlyginimo L. K., nes pinigai buvo paimti iš bendrovės kasos, pinigus paimdavo buvęs direktorius L. K., tačiau ar pinigai buvo išmokėti ieškovei nežino. Atsakovės atstovas advokatas J. M. teismo posėdyje teigė, jog ieškovė UAB „Valauvis“ buvo įdarbinta buvusio direktoriaus L. K. formaliai, pusei etato, kad eitų darbo stažas. Darbo vieta ir darbo funkcijos jai numatytos nebuvo.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino UAB „Valauvis“ 2013-02-28 įsakymą Nr. 104 dėl ieškovės L. K. atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu. Priteisė ieškovei L. K. iš atsakovės UAB „Valauvis“ 2055,68 Lt (dviejų tūkstančių penkiasdešimties penkių litų68 ct), neatskaičius mokesčių, išeitinę išmoką; 4093,44 Lt (keturis tūkstančius devyniasdešimt tris litus 44 ct), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t.y. nuo 2013-02-28, iki teismo sprendimo priėmimo dienos; po 23,36 Lt (dvidešimt tris litus 36 ct) neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, nuo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 13325,00 Lt (trylika tūkstančių tris šimtus dvidešimt penkis litus ) neatskaičius mokesčių, neišmokėto darbo užmokesčio;3253,06 Lt (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt tris litus 6 ct) bylinėjimosi išlaidų. Pripažino ieškovės L. K. ir UAB „Valauvis“ 2007-12-21 sudarytos darbo sutarties Nr. 41pakeitimą negaliojančiu nuo 2011-04-01. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3dalies 2 punktą, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas – buvo paskirta neteisėtai, pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo tvarką. Dėl to atsakovės UAB „Valauvis“ 2013 m. vasario 28 d. įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3dalies 2 punktą pripažintinas neteisėtu. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog įvykdė minėtą įstatymo nuostatą – byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pareikalauta, jog ieškovė pateiktų rašytinį pasiaiškinimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kurio padarymu ji buvo įtariama, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų ieškovės nebuvimo darbe priežasties faktui nustatyti. Teismas nurodė, kad ieškovė nebuvo informuota apie darbdavio atliktus patikrinimus, jos nebuvo prašoma pasiaiškinti, kodėl ji nustatytomis dienomis ir valandomis nebuvo rasta darbo vietoje, kokius konkrečius darbus ji atlieka. Ieškovės teigimu, dirbdama vadybininke ji vykdė tiesioginius direktoriaus L. K. nurodymus, jos darbo funkcijos jokiame dokumente nurodytos nebuvo. Kad įmonėje nėra jokio L. K. darbo funkcijų aprašymo, atsiliepime patvirtino ir atsakovės atstovas. Pasikeitus įmonės direktoriui ieškovė jokių nurodymų iš direktoriaus E. K. negavo, dirbo savo nuožiūra tokius pačius darbus, kaip ir anksčiau. Tai, kad ieškovė 2013 metų vasario mėnesį dirbo įmonės labui, patvirtina liudytojų S. Š. ir V. B. parodymai, E. K. teisme duoti parodymai dėl išrašytų klientėms lapelių po kompiuterių remonto, ieškovės pateiktas jos susirašinėjimas SMS pranešimais su direktoriumi E. K. dėl kompiuterio nuvežimo klientei (2.t., 49-50 b. l.).Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad nuo vasario mėnesio 1 dienos ieškovei buvo žymimas (PB), t.y. pravaikštos ir kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties, tačiau direktorius nuo pat vasario 1 dienos nepareikalavo ieškovės pasiaiškinti, kodėl ji pažeidinėja darbo drausmę ir neatvyksta į darbą. Taip pat išmokėjo ieškovei darbo užmokestį už 2013 m. vasario mėnesį (1 t.; 13 b. l.).

Teismas konstatavo, kad grąžinus ieškovę į buvusias vadybininkės pareigas UAB „Valauvis“, jai gali būti sudarytos netinkamos sąlygos darbui. Atsakovė nėra paruošusi tinkamos darbo vietos ieškovei, pasikeitus įmonės direktoriams, ieškovė buvo ignoruojama. Šiuo atveju teismas nusprendė, kad darbo sutartis su ieškove L. K. ir atsakove UAB „Valauvis“ yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos ir ieškovei iš atsakovės priteistina LRDK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta piniginė išmoka.

Teismas įvertinęs bylos aplinkybes bei tai, kad ieškovė įmonėje dirbo daugiau nei penkerius metus, taip pat nustatęs, jog ieškovė iš darbo UAB „Valauvis“ atleista neteisėtai, nusprendė jog iš atsakovės ieškovei priteistinos lėšos už priverstinės pravaikštos laikotarpį atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus bei kompensuos dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas.

Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad ieškovei buvo priskaičiuota išmokėtina darbo užmokesčio suma už 2009 m. balandžio mėnesį, tačiau žiniaraštyje nėra ieškovės parašo, jog ji gavo. Atsakovė teismui nepateikė 2010 m. balandžio –2012 m. lapkričio mėnesių laikotarpio darbo užmokesčio žiniaraščių, kuriuose būtų įrodymai, jog ieškovei buvo išmokėtas darbo užmokestis minimu laikotarpiu. Teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio įmonės direktorius L. K. iš įmonės kasos paimdavo grynuosius pinigus darbuotojų atlyginimams išmokėti, tačiau duomenų, patvirtinančių jog atlyginimai darbuotojams, tarp jų ir ieškovei, buvo išmokėti, nėra. Atsakovė nepateikė nei prie kasos išlaidų orderių nei prie užmokesčių žiniaraščių pridėtų L. K. įgaliojimų L. K. paimti jos darbo užmokestį. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė UAB „Valauvis“ nėra sumokėjusi ieškovei 2009 m. balandžio mėnesio ir 2010 metų balandžio – 2012 metų gruodžio mėnesių darbo užmokesčio ir ieškovės reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio tenkino iš dalies, priteisiant iš atsakovės ieškovei neišmokėtą 2010 m. balandžio –2012 m. gruodžio mėnesių darbo užmokestį, iš viso 13325,00 Lt (neatskaičius mokesčių).

Teismas sprendė, kad L. K. darbo sutartis pakeista pažeidžiant LR DK 120 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką, t.y. nesant išankstinio darbuotojo sutikimo, ieškovė nebuvo informuota apie sutarties pakeitimą ir buhaltere niekada nedirbo, todėl darbo sutarties Nr. 41 pakeitimas pripažintas negaliojančiu. Darbo sutarties Nr. 41 skiltyje dėl darbo sutarties pakeitimo (papildymo) nurodyta, jog L. K. nuo 2011-09-01 pavedama eiti ir buhalterės pareigas, ten pasirašė darbdavys L. K., darbuotojos L. K. parašo ties sutarties papildymu nėra. Darbo sutarčių registravimo žurnalo 8 skiltyje yra taisytas įrašas apie L. K. darbo sutarties pakeitimą nuo 2011-09-01.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Valauvis“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškovės L. K. 2013-03-28 ieškinį ir jo 2013-06-21 patikslinimą dėl įsakymo atleisti iš darbo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu ir grąžinimo į darbą, neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei darbo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia atmesti. Prašo konstatuoti ex officio, kad 2007-12-21 darbo sutartis Nr. 41, sudaryta tarp ieškovės L. K. ir atsakovės UAB „Valauvis“ yra niekinė ir pripažįstama negaliojanti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, nutraukiant minėtą darbo sutartį be įspėjimo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės L. K. atsakovei UAB „Valauvis“ naudai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas neatsižvelgdamas į liudytojų J. K. ir L. K. parodymus ir byloje ištirtas aplinkybes konstatavo, kad ieškovė L. K. buvo atleista iš darbo neteisėtai. Neįvertino liudytojų parodymų, kad ieškovė buvo bendrovėje įdarbinta fiktyviai, tam, kad eitų darbo stažas. Jokio darbo ieškovė bendrovėje nedirbo, darbo vieta jai nebuvo sukurta ir jokios darbo funkcijos jai nebuvo numatytos. Teismas neįvertino tokių svarbių aplinkybių, kad ieškovė ne tik neturėjo darbo vietos, bet neturėjo bendrovėje elektroninio pašto adreso, nors dirbo bendrovėje, kuri atlieka kompiuterines paslaugas. Net pašto dėžutė laiškams jai nebuvo įrengta. Apeliantė mano, kad 2007-12-21 darbo sutartis Nr. 41 buvo sudaryta tik dėl akių, kad ieškovė galėtų gauti valstybės teikiamas socialines garantijas.

Teismas visiškai neįvertino to, kad ieškovė vengė bendrauti, neįsileido į bendrovės patalpas, kur ji gyveno, telefonu neatsiliepė. Paimti paaiškinimą iš ieškovės buvo neįmanoma. Laiškus paimti ji vengė. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių ir pagristų įrodymų, kad 2013 m. vasario mėnesį ji eidavo į darbą, išskyrus kritiškai vertinamų liudytojų S. Š. ir V. B. parodymus, bei SMS mobiliojo telefono žinučių išrašus, kurie patvirtina, kad bendravimas vyko ne dėl darbo, o dėl asmeninių santykių. Teismas neįvertino to, kad iš ieškovės nebuvo paimtas pasiaiškinimas dėl nebuvimo darbe, nes ieškovė darbe nebuvo ir negalėjo būti, nes bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad ieškovė niekada nedirbo, o darbo sutartis sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti būdingų darbo santykiams teisių ir pareigų.

Teismas, nesilaikydamas LR CPK 185 straipsnio reikalavimų, neteisingai įvertino liudytojos L. K. parodymus apie tai, kad ieškovė nedirbo bendrovėje ir darbo sutartis su ja buvo sudaryta fiktyviai, teigdamas, kad tai paneigia įrodymai, jog ieškovei buvo skaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis. Pats darbo užmokesčio apskaičiavimo ieškovei faktas savaime negali būti įrodymu, kad ieškovė tikrai atlieka kažkokį darbą.

Iš byloje esančių įrodymų teismas ex officio turėjo konstatuoti, kad 2007-12-21 darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės L. K. ir UAB „Valauvis“ buvusio direktoriaus, jos sutuoktinio L. K., yra niekinė, nes ji akivaizdžiai prieštarauja įstatymo nuostatoms.

Teismas savo sprendime konstatavo, kad ieškovei bendrovėje darbo vieta nebuvo paruošta, tačiau nevertino to, kad nebuvo paruošta todėl, kad jos nereikėjo, nes darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, o ne realiam darbui. Teismas priteisdamas išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė prieš ir po atleidimo turėjo ir turi savo verslą. Taip pat teismas nesiaiškino dėl kitų ieškovės gaunamų pajamų.

Teismas sprendimą grindžia tik ieškovės argumentais ir apsiriboja abstrakčiu byloje esančių įrodymų išvardijimu. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja įrodymų vertinimo principams, todėl teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Teismo sprendimas, kad UAB „Valauvis“ nėra sumokėjusi ieškovei 2009 m. balandžio mėnesį ir 2010 m. balandžio – 2012 m. gruodžio mėnesiais priskaičiuotų pinigų už 13325 Lt nepagrįstas. Teismui nusprendus, kad ieškovei priklauso sumokėti pinigus už laikotarpį, kai ieškovė nepasirašė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose, o tuos pinigus pasiėmė jos sutuoktinis L. K., teismas turėjo pripažinti, kad sutuoktinio gaunamos pajamos yra pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi darbo užmokestis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o teismui įrodyta, kad priskaičiuotą ieškovei L. K. atlyginimą paėmė jos sutuoktinis L. K., vadinasi, tie pinigai pateko į šeimos biudžetą ir buvo panaudoti šeimos poreikiams, todėl teismas privalėjo priteisiamą sumą atitinkamai sumažinti arba atmesti prašymą.

Teismui pripažinti ieškovės L. K. ir UAB „Valauvis“2007-12-21 sudarytos darbo sutarties Nr. 41 pakeitimą negaliojančiu nuo 2011-04-01 dienos nėra pagrindo, kadangi papildymas nesukėlė jokių pasekmių šalims. Toks ieškovės reikalavimas yra niekinis, nes šis sutarties papildymas (pakeitimas) šalių nepasirašytas. Šis ieškovės reikalavimas turėjo būti nenagrinėjamas ir atmestas.

Atsiliepimas

Ieškovė L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-11-07 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojų J. K. ir L. K. parodymų. Pažymi, kad nė vienas iš šių asmenų anksčiau nė karto nepareiškė niekam jokių pretenzijų dėl ieškovės darbo sutarties su atsakove teisėtumo. Nurodo, kad dabartinis atsakovės direktorius ne tik po L. K. mirties, bet ir tris mėnesius iki tol nereiškė pretenzijų ir su ja visą šį laiką bendravo kaip su vadybininke, SMS žinutėmis duodavo privalomus vadovo nurodymus atlikti įmonės vadybininko darbą ne bet kada, o būtent tariamos pravaikštos 2013 m. vasario mėnesį laikotarpiu. Pagal teismų praktiką darbdavys, o ne darbuotojas turi pateikti įrodymus apie atleidimą iš darbo, atsakovė šios pareigos taip ir neįvykdė, todėl teismas pagrįstai ieškovę apgynė nuo darbdavio savivalės ir nesivadovavo itin suinteresuotų bylos baigtimi direktoriaus E. K., akcininkės J. K. ir buhalterės L. K. parodymais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą panaikinti apeliantės priimtą 2013-02-28 įsakymą (numeris nenurodytas), kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punktą (1 t. ;12 b. l.) Darbo teisės normos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kad jų tikslas – suderinti darbo teisinių santykių subjektų interesus, užtikrinant tiek darbuotojo teisių, tiek teisėtų darbdavio interesų apsaugą. Dėl to kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečios situacijos aplinkybes ir tik įvertinus jų visumą spręsti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumo ir už jį paskirtos nuobaudos adekvatumo. Vertinant paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumą padaryto pažeidimo sunkumui, atsižvelgtina į aplinkybes, kuriomis nuobauda buvo paskirta, t. y. ar nubaudimo apskritai ir parinktos nuobaudos griežtumo nelėmė nesusijusios su darbo drausmės pažeidimu aplinkybės veikloje. Byloje nustačius, kad nurodyto pobūdžio aplinkybės, galėjusios lemti konkrečios drausminės nuobaudos skyrimą, egzistavo, būtina padidinti dėmesį vertinant, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina įstatyme nustatytą pagrindą skirti atitinkamo griežtumo drausminę nuobaudą. Priešingu atveju gali likti neįvertintos aplinkybės, patvirtinančios darbdavio piktnaudžiavimą savo teisėmis ir kitų DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatų, įpareigojančių darbdavius ir darbuotojus, įgyvendinančius savo teises ir vykdančius pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė buvo įdarbinta pas apeliantę 2007-12-21 (1 t.; 4-6 b. l.) Ieškovė buvo UAB „Valauvis“ direktoriaus sutuoktinė. Jam mirus 2012-12-04, įmonės vadovu tapo velionio sūnus E. K., o vienintele UAB „Valauvis“ akcininke - pirmoji velionio žmona J. K.. Įvertinus šias aplinkybes, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad įtempti šalių santykiai įtakojo nagrinėjamo ginčo atsiradimo teisme. Kolegija įvertina ir tai, kad šalių turtiniai ginčai yra nagrinėjami Mažeikių rajono apylinkės teisme, o pirmasis ieškovės ieškinys dėl akcijų kontrolinio paketo teisme gautas 2013-03-01. Tokiu atveju darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apeliantės neteisėtus veiksmus, atleidžiant ieškovę iš darbo būtent tokiu pagrindu, kokiu ji buvo atleista.

DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kaip šiurkščiu kvalifikavimą, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai taip kvalifikavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-125/2008). Ieškovės kaltės nėra tame, kad apeliantė nenustatė jos darbo pareigų apimties, nebuvo priimtas jos darbo reglamentas. Kad ieškovė buvo įdarbinta pas apeliantę, buvo viešai žinoma. Šio fakto nenuneigė ir įmonės akcininkė J. K., patvirtinusi, kad kaip vienintelė akcininkė su velioniu direktoriumi sprendė dėl ieškovės įdarbinimo (2 t.; 56 b. l.). Tai užfiksuota teismo posėdžio protokole, dėl kurio pastabų nebuvo pareikšta. Dėl to kolegija daro išvadą, kad ieškovė įdarbinta buvo, gavus vienintelės akcininkės J. K. pritarimą, be kurio nebūtų buvę galimybės įteisinti ieškovės darbo santykius. Kolegija sprendžia, kad nepagrįstas reikalavimas ieškovės ir apeliantės sudarytą darbo sutartį ex officio pripažinti niekine. Pats faktas, kad apeliantė ieškovę atleido iš darbo, įrodo, kad darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad, net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-257; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. L. L. v. UAB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-563/2010). Būtent šių kriterijų taikymas konkrečioje situacijoje gali lemti tai, kad už tą pačią veiką skirtingiems asmenims yra taikomos skirtingos drausminės nuobaudos. Nagrinėjamu atveju kolegija daro išvadą, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra susijęs ne su jos tinkamu ar netinkamu darbo pareigų vykdymu, o su kilusiais ginčais dėl paveldėjimo turto ir teisių.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

LR Darbo kodekso 300 straipsnio 2 ir 4 dalys (2012-06-26 įstatymo Nr. XI-2127 redakcija, įsigaliojo nuo 2013-01-01) numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, o jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui LR DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė prašė pripažinus jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą UAB „Valauvis“ dirbti vadybininke. Tačiau išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė nėra paruošusi ieškovei tinkamos darbo vietos, pasikeitus įmonės direktoriams, ji buvo ignoruojama, todėl grąžinti ją į tas pačias pareigas nėra pagrindo. Kokiu būdu išspręsti tokio pobūdžio ginčą, turi apsispręsti pati ieškovė, tačiau pirmosios instancijos teismui nusprendus negrąžinti jos į darbą, ieškovė apeliacinio skundo nepateikė. Tokiu atveju ieškovei priteistina jos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka 1000 Lt (DK 140 straipsnio 2 dalis) ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (DK 300 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra ne kartą pasisakęs, kad priteisiant darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką darbuotojui kompensuojami turtiniai nuostoliai, padaryti dėl jo darbo teisių pažeidimo; kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis yra visų pirma atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį, o antra, nustatyti sankciją darbdaviui ir turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų. Taikant turtinę sankciją darbdaviui, reikia atsižvelgti į tai, ar darbuotojo atleidimo aplinkybės ir pagrindai netrukdė jam turėti kitų pajamų, ar per atleidimo laiką, kol vyko ginčas, darbuotojas tokių pajamų turėjo, ar ginčas dėl atleidimo iš darbo buvo nagrinėjamas operatyviai (LAT 2011-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011, LAT 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011 ir kt.). Darbo bylose teismas privalo būti aktyvius, todėl teisėtais būdais gali rinkti įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje teismas remiasi „Sodros“ duomenimis, spręsdamas klausimą dėl ieškovės turimų lėšų. Iš „Sodros“ duomenų matosi, kad ieškovė po atleidimo iš darbo 2013-02-28gavo pajamų už jos veiklą pagal verslo liudijimą. Į teismą dėl jos atleidimo iš darbo 2013-02-28 ginčijimo kreipėsi 2013-04-02, byla išnagrinėta 2013-10-23, sprendimas priimtas 2013-11-07. Kad bylos nagrinėjimas buvo užvilkintas dėl pačios ieškovės kaltės, reiškiant nepagrįstą nušalinimą teisėjai, matyti iš bylos duomenų (10,15-16 b. l.). Taigi kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ieškovei turėtų būti išmokėta už septynis mėnesius iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir dar už laikotarpį iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nes tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (LAT 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovei priteistina 2000,00 Lt dydžio kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Ši suma atitinka 4 mėnesių laikotarpį.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovei nebuvo išmokėtas darbo užmokestis pagal kasos išlaidų orderius (1 t.; 84-99 b. l.). Tai, kad buvęs vadovas L. K. iš kasos paimdavo lėšas darbuotojų atlyginimų išmokėjimui, matyti iš minėtų Kasos išlaidų orderių. Teismo posėdyje ieškovė patvirtino, kad ji atlyginimo nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2012 metų pabaigos negavo, jį paimdavo vyras – tuo metu įmonei vadovavęs velionis L. K. (1 t.; 142 b. l.). Pati ieškovė patvirtino, kad ji nesidomėjo, kur buvo naudojami jai priklausantys pinigai, nežinojo, ar jie buvo naudojami šeimos poreikių tenkinimui. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl 13725 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Tačiau kolegija pripažįsta, kad ieškovei nuo 2012 m. lapkričio iki 2013 m. vasario nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, kadangi paskutinis teismui pateiktas įrodymas, kad darbuotojų atlyginimams buvo mokamos lėšos yra Kasos išlaidų orderis Nr.60 (1 t.; 87 b. l.). Apeliantės direktoriumi paskyrus E. K. (1 t.; 76 b. l.), teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad ir ieškovei darbo užmokestis buvo mokamas. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovei išmokėtinas darbo sutartyje numatytas ir nesumokėtas darbo užmokestis, sudarantis 1850 Lt (po 425 už 2012 m. lapkritį ir gruodį bei po 500 Lt už 2013 metų sausį ir vasarį).

Kolegija sprendžia, kad motyvuojamoje dalyje pripažindamas, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje šios sąlygos nenurodė (DK 300 straipsnis). Kolegija šią klaidą ištaiso.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, susijusia su ginčijamos darbo sutarties Nr.41 dalimi, kuria ieškovei buvo pavesta eiti ir buhalterės pareigas. Kaip patvirtino pati ieškovė, jos sutikimo dirbti ir buhaltere nebuvo prašoma, šio darbo ji niekada nedirbo. Kad L. K. pasiūlė ieškovę įforminti buhaltere, patvirtino liudytoja L. K. (2 t.; 31 b. l.), tačiau ji taip pat patvirtino, kad su ieškove apie tai nekalbėjo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino reikalavimą pripažinti šalių darbo sutartį Nr.41 negaliojančia dalyje dėl darbo sutarties pakeitimo (papildymo), pavedant ieškovei eiti ir buhalterės pareigas (DK 120 straipsnis).

Keisdama sprendimą iš dalies, kolegija paskirsto bylinėjimosi išlaidų dydį, nustatytą pirmosios instancijos teismo sprendime. Ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies. Patikslintame ieškinyje ji nurodė, kad reikalaujama priteisti suma yra 13725 Lt (1 t.; 130 b. l.). Kolegija padarė išvadą, šis reikalavimas yra atmestinas. Ieškovės reikalavimas grąžinti ją į darbą yra nepatenkintas. Tokiu atveju laikytina, kad ieškovės reikalavimai patenkinti ½ dalimi. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalaujama priteisti atstovavimo išlaidų suma, sudaranti 3000 Lt sumą, bei būtinųjų vykdymo išlaidų suma, sudaranti 350,91 Lt sumą, mažintina pusiau. Tokiu atveju iš atsakovės ieškovei priteistina 1675,45 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji sumokėjo 4500 Lt advokato pagalbos išlaidų. Kolegija sprendžia, kad tokia didelė suma neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, juolab, kad ginčas teisme kilo dėl pačios atsakovės, pažeidusios teisės normas, kaltės, todėl pripažįsta, kad atsakovės turėtos atstovavimo išlaidos gali būti nustatomos 2000 Lt. Pripažįstant, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti ½ dalimi, iš ieškovės atsakovei priteistina 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų suma. Iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei. Ginčas išspręstas dėl dviejų ieškovės neturtinių reikalavimų, kurie iš esmės patenkinti, todėl iš atsakovės valstybei priteistina 287,8 Lt. Priteisiama iš atsakovės turtinė suma sudaro 4850 Lt. Nuo šios sumos mokamas žyminis mokestis sudaro 145,50 Lt. Viso iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma valstybei sudaro 433,30 Lt.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteisiama tik 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Analogiškai išsprendžiamas klausimas dėl apeliantės turėtų bylinėjimosi išlaidų – sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą. Šio žyminio mokesčio suma sudarė 823 Lt (2 t.; 100 b. l.). Iš esmės tenkinamas tik vienas apeliantės reikalavimas, todėl apeliantei grąžintinos iš valstybės bylinėjimosi išlaidos sudaro 205,75 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti. Priteisti iš atsakovės UAB „Valauvis“ ieškovei L. K. 1000 Lt išeitinę išmoką, 2000 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1850 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Nustatyti, kad ieškovės L. K. ir atsakovės UAB „Valauvis“ darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos 2014-03-03. Sumažinti priteistas ieškovei L. K. iš atsakovės UAB “Valauvis” bylinėjimosi išlaidas iki 1675,45 Lt. Priteisti iš ieškovės L. K. atsakovei UAB “Valauvis” 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Sumažinti priteistas valstybei bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB “Valauvis” iki 433,30 Lt. Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB “Valauvis” ieškovei L. K. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Grąžinti iš valstybės atsakovei UAB “Valauvis” 205,75 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą, pavedant tai atlikti VMI prie Finansų ministerijos.

Teisėjai Danutė BurbulienėDanutė MatiukienėBirutė Simonaitienė