- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- eA-2137-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03040-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) konstatuoti, kad Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN), vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5, 1.12 punktus buvo pažeistos jo teisės; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kybartų PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5, 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas) apribojo nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių daiktų ir nustatė kitų daiktų bendrosios masės apribojimus, pakeitė nuteistųjų, perkeliamų į režimo kamerų tipo patalpas rėžimo ypatybes (nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui), pakeitė nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą.
3. Pareiškėjo teigimu, minėtu Įsakymu buvo suvaržytos jo teisės, todėl atliekant bausmę Kybartų PN pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pažymėjo, kad asmens teisė į nuosavybę, gali būti ribojama tik įstatymu, laikantis konstitucinio proporcingo principo. Atliekant bausmę Kybartų PN, vadovaujantis Įsakymu, iš jo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Teigė, kad Kybartų PN administracija, žinodama apie ketinimus kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimų konstatavimo, šiuo metu yra sustabdžiusi Įsakymo 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti paimti, sunaikinti jam nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymo 1.5 punkte nustatyta, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo 1.5 punktu nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka akivaizdžiai nustatomos žiaurios, žmogaus orumą žeminančios bausmės, nes nuteistajam patalpintam į kameros tipo patalpas yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o likusias 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje, dėl patalynės paėmimo, 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Be to, nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Netgi gydytojui rekomendavus nuteistajam, perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu, turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), tokiu būdu suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Toks teisinis reglamentavimas sukelia pareiškėjui neigiamus padarinius, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius valstybės poreikius, nėra adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.
5. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad sportuoja, todėl jo fiziniai mitybos poreikiai yra išskirtiniai, o nustatytas vaisių ir daržovių kiekių apribojimas pažeidžia jo teises, nes vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus. Teigė, kad apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, yra susidariusi situacija, jog jam nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, nes laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir netiekia maisto produktų mažesnėse pakuotėse nei buvo tiekiama iki 2018 m. spalio 19 d. Įsakymo įsigaliojimo. Pareiškėjo teigimu, jis nebeturi galimybės įsigyti konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, nes buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus. Kybartų PN siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka jam, reguliariai sportuojančiam. Tokio energijos kiekio pakanka tik organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tvirtino, kad šiuo metu neturi galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, nes laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi šių pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, jog šie produktai, mažesnėse pakuotėse, būtų tiekiami laisvės atėmimo vietoje, todėl yra priverstas valgyti sausą maistą, negali jo pagardinti mėgstamais padažais, tokiu būdu nepagrįstai apribojant jo teisę į maisto pasirinkimą. Nurodė, kad šaltuoju metų laiku netenka galimybės užsiimti sportu, nes sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, o jis nenaudodamas sportui skirtų pirštinių gali pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus. Tokiais veiksmais yra pažeidžiama teisė į užimtumą, sportą ir sveikatą, taigi yra visos sąlygos, būtinos kilti atsakovo deliktinei atsakomybei.
6. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto - Įsakymo - teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti viešojo administravimo principai, kurių privalo laikytis visi viešojo administravimo subjektai priimdami administracinius aktus. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėjo, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o ginčo atveju tai padaryta poįstatyminiu teisės aktu – Teisingumo ministro įsakymu, todėl skunde nurodyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje yra numatyta galimybė vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis iš nuteistųjų paimti ir sunaikinti daiktus kurie nenumatyti leidžiamų turėti daiktų sąraše, tačiau po Įsakymo priėmimo, susidarė situacija, kai iki šio Įsakymo įsigaliojimo dienos leisti turėti daiktai po 2018 m. lapkričio 15 d. tapo draudžiami ir turi būti paimami ir perduodami laisvėje esantiems asmenims arba sunaikinami. Nuteistajam neturint artimųjų, draugų ar giminaičių, kurie galėtų perimti daiktus, kuriuos nuo 2018 m. lapkričio 15 d. yra draudžiama turėti pataisos įstaigoje, yra neproporcingai ir nepagrįstai suvaržoma nuteistojo teisė į nuosavybę, tokiu būdu pažeidžiant visus nurodytus viešojo administravimo principus.
Atsiliepimas
7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Iš nuteistųjų paimamai tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui.
9. Nurodė, kad Kybartų PN direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1/10-106 „Dėl drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti grafikas. Nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, yra skiriamas pakankamas dėmesys užimtumo gerinimui. Nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. IR-139 įsakymu „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, yra suteikiama taburetė – 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas – 2 vnt.
10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra nemotyvuoti bei deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais įrodymais, nes esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Paaiškino, kad nuteistieji patys atsineša savo patalynę ir pasideda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima; patalynė yra sudedama tam skirtose lentynose, ji yra atskiriama viena nuo kitos. Paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama bei užtikrinami visi higienos reikalavimai.
11. Atsakovo atstovo teigė, kad nuteistųjų apsipirkimas Kybartų PN yra reglamentuojamas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsniu, Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyriumi ir, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Įsakymu, buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Kybartų PN vadovaujasi šiuo Įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo Kybartų PN nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.
12. Paaiškino, kad Kybartų PN parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsako ir jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės. Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mitybą, tai įrodo Kybartų PN tiekiamo maisto valgiaraščiai. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį – cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Taigi pareiškėjui yra suteikiama tinkama ir subalansuota mityba.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Nurodė, kad pareiškėjas skunde dėsto abstrakčius argumentus ir remiasi prielaidomis apie galimą žalą (t. y. nukreipta į ateitį), argumentai niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybės tinkamai įrodyti. Skunde nėra duomenų apie tai, kad ginčijamas teisės aktas nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą, pareiškėjas nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, kad Kybartų PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis, o nurodomi galimai įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo sąlygų yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
16. Nurodė, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, jog būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, bendrą masę nustato taisyklės, todėl teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti dėl tokių jų nustatymo ir pakeitimo. Nurodė, kad Įsakymo 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris sudarytas taip, jog jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Pabrėžė, kad visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis, fiziologines mitybos normas atitinkantis, maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu, į sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai, o draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje padidina nuteistųjų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Pažymėjo, kad sudarant sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai.
II.
17. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
18. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis viešosios atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus.
19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jam atliekant bausmę Kybartų PN, vadovaujantis Įsakymu, 2018 m. lapkričio 15 d. iš pareiškėjo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Be to, į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, taip pat nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.
20. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog iš pareiškėjo realiai buvo paimti jo nurodyti daiktai (įsigyti bei turėti; taip pat nustatytam aktyvumo laikui – viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė). Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė daiktų paėmimo aplinkybių, tik nurodė, kad yra priimtas Įsakymas dėl daiktų paėmimo, tačiau jo vykdymas yra sustabdytas. Teismas pareiškėjo teiginius, kad ateityje galbūt iš jo bus paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra hipotetiniai, deklaratyvūs ir neįrodyti. Pareiškėjas nedetalizuoja aplinkybių, susijusių su nustatytam aktyvumo laikui paimama viršutine patalynės dalimi, čiužiniu, užklotu, pagalve, t. y. nenurodo, ar buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, ar iš jo nurodyti daiktai buvo paimami, kokiu laikotarpiu tokie daiktai buvo paimami ir pan., o tik nurodo, kad Įsakyme nustatyta tvarka yra žiauri ir žeminanti žmogaus orumą, kadangi nuteistasis, patalpintas į kameros tipo patalpas, 12 valandų per parą neturi galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Pareiškėjas nekonkretizuoja aplinkybių dėl to, jog miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė galbūt buvo nešvari, neatitiko kitų higienos normų reikalavimų, t. y. pareiškėjas neteikia konkrečių argumentų, kad konkrečiu laikotarpiu miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė buvo nešvari, kada tai buvo ir pan., o tik išreiškia abejonę, jog patalynė laikoma neaiškiomis sąlygomis. Teismas vertino, kad vien tik abejonių apie tai, kokiomis sąlygomis laikoma miego laikui išduodama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, neturtinei žalai atlyginti nepakanka.
21. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis yra apribojama nuteistojo teisė ilsėtis yra nepagrįstas objektyvių tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu taip pat, kad šaltuoju metų laiku nėra galimybės sportuoti, nes sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, o nenaudodamas sportui skirtų pirštinių, jis gali pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus, teismas nurodė, kad skunde išdėstyti teiginiai yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas tik nurodo, kad esamas teisinis reguliavimas sukelia neigiamus padarinius, tačiau neteikia įrodymų, jog pageidavo (norėjo) naudotis Pataisos namuose esamomis užimtumo gerinimo priemonėmis, tačiau dėl atsakovo atstovo kaltės negalėjo to daryti, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas. Atsakovo atstovas atsiliepime teigia, kad yra patvirtintas drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti grafikas, kuriame nurodyta kuri kamera ir kokiu laiku gali būti išvedama papildomai žaisti stalo žaidimų ar sportuoti, jog drausmės grupės pastate yra įrengtas poilsio kambarys ir pagal patvirtintą grafiką, jeigu nuteistieji neturi nuobaudų, gali būti išvedami žaisti stalo žaidimų, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje, gali lankytis stadione, o šaltuoju metų laiku – salėje, kurioje yra sudarytos galimybės sportuoti. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1/10-106 patvirtintos Drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti taisyklės nurodytas aplinkybes patvirtina. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos naudotis Kybartų PN esamomis užimtumo priemonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN, iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. du kartus per savaitę, tačiau apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių., sudaryta galimybė įsigyti tik šaldytų mėsos ar žuvies produktų; tačiau nėra galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, nėra galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, nes laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, nurodė, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto, pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsako ir jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės. Byloje pateiktas UAB „Lobby baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraštis, iš kurio matyti, kokių prekių galima įsigyti parduotuvėje. Kainoraštyje nurodyta, kad parduotuvėje galima įsigyti rūkytų mėsos gaminių, rūkytos dešros/dešrelių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, rūkytos/sūdytos žuvies, mėsos konservų/paštetų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir pan. Teismas nenustatė, o ir pats pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų, kurių nėra parduotuvėje, užsakymo, ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie yra nurodyti kainoraštyje, taip pat kitų prekių, kurių būtina jam įsigyti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, ginčo laikotarpiu būtų apie galimą parduotuvės nepasirengimą pokyčiams informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo įsigyti tam tikrų maisto produktų grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikė juos nepagrįstais.
23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su maisto davinio energetine verte, taip pat dėl to, kad visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus, kadangi jis yra vegetaras ir sportuoja, todėl siekiant užtikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, jam yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas teigia, jog nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Kybartų PN valgykloje dirba dvi virėjos ir dešimt nuteistųjų; vieni nuteistieji, be virėjos, maisto negamina; visi valgykloje dirbantys nuteistieji yra privalomai patikrinti, jiems išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos, todėl šie nuteistieji gali dirbti darbą, susijusį su maisto gamyba bei tiekimu. Byloje nėra įrodymų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos), taip pat maisto papildus (vitaminus). Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos, skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinimą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, Kybartų PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes teisės aktai nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Bylos duomenimis nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į Kybartų PN administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi Kybartų PN administracijai, nepatvirtina atsakovo atstovo (jo pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Teismas nenustatė, kad Kybartų PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, dėl to sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
24. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyti neteisėti Kybartų PN veiksmai ar neveikimas. Teismas kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” 1.1, 1.5, 1.12 punktų atitiktį Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Viešojo administravimo įstatymui, Konvencijai ir tarptautinėms sutartims, nurodė, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti Teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai, tarptautinėms sutartims. Teismas pažymėjo, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Pareiškėjas skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas jau sukėlė jo įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių, buvo paskirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose paimamas minkštas inventorius ir t. t. Pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galbūt kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl nurodyto akto taikymo.
26. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo ir dalyko, todėl prašymą kreiptis dėl norminio administracinio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, netenkino.
27. Teismas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-2356 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ patvirtina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą yra 220,24 Eur. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas.
III.
28. Pareiškėjas L. B. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo ištirti teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla, bei iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus išreikalauti laisvės atėmimo vietos parduotuvės kainynus, galiojusius minėto Įsakymo priėmimo ir po jo.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė skunde nurodytas aplinkybes, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros ir vadovaudamasis išimtinai tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas atsisakydamas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo patikros, kiek tai susiję su šia byla, negalėjo tinkamai nustatyti civilinės atsakomybės kilimo sąlygų ir priimti pagrįsto bei teisėto sprendimo. Pareiškėjui neturtinė žala buvo padaryta vykdant Įsakymą, kuris yra laikomas teisėtu iki kol jis pripažįstamas neteisėtu LVAT ABTĮ nustatyta tvarka, arba kitais įstatymų nustatytais atvejais. Siekiant nustatyti, ar Teisingumo ministerijos veiksmai, šiuo atveju priimtas Įsakymas, yra neteisėti, gali konstatuoti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl nesikreipus dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, nebuvo įmanoma nustatyti Marijampolės PN Kybartų sektoriaus neteisėtų veiksmų. Teismo argumentas, kad jam nekilo abejonių dėl Įsakymo teisėtumo, kiek tai susiję su šia byla, yra nepagrįstas, kadangi susipažinus su bylos aplinkybėmis, kyla pagrįstos abejonės dėl Įsakymu patvirtintų Taisyklių pakeitimų teisėtumo, kadangi jie varžo pareiškėjo teises, siekiant laisvės atėmimo vietos saugumo užtikrinimo, proporcingumo.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jis nepateikė įrodymų, jog jam būtų neleista įsigyti prekių, kadangi Marijampolės PN Kybartų sektorius ir suinteresuoti asmenys patvirtino, kad jo atžvilgiu yra taikomas Įsakymas, kurio pagrindu jam nuolat ribojama teisė įsigyti norimą kiekį vaisių ir daržovių, kai tokiam apribojimui nėra realaus pagrindo, kuris būtų proporcingas šiems suvaržymams.
32. Pareiškėjas nurodo, kad proporcingumo principas įtvirtintas ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje kaip vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Proporcingumo principas, be kita ko, įtvirtintas ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje kaip teisėkūros principas, išreiškiantis imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Šis principas reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Proporcingumo principas taip pat yra vienas iš bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų ir pagal jį reikalaujama, kad Europos Sąjungos teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti. Taigi proporcingumo principas yra reikšmingas tiek vertinant viešojo administravimo subjekto priimtus individualius administracinius aktus, ypač susijusius su sankcijų skyrimu ir asmenų teisių bei laisvių ribojimu, tiek ir norminius administracinius aktus.
33. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymu patvirtinti Taisyklių pakeitimai yra neproporcingi siekiamiems tikslams, kadangi laisvės atėmimo vietų saugumą galima užtikrinti ir kitomis, mažiau represyviomis priemonėmis, todėl Įsakymo teisėtumas kelia akivaizdžias abejones. Susipažinus su Įsakymu patvirtintų Taisyklių 1.12. punkto pakeitimais, kyla pagrįstos abejonės, ar nėra galimybės užtikrinti nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą bei higienos sąlygas, neribojant nuteistiesiems leidžiamo įsigyti vaisių ir daržovių kiekio, nemažinant leidžiamų turėti daiktų bendrosios masės ir neapribojant leidžiamų įsigyti produktų taros dydžio, t. y., ar priimti apribojimai yra būtini. Apribojus nuteistiesiems leidžiamą įsigyti vaisių ir daržovių kiekį yra akivaizdžiai varžoma nuteistųjų teisė laisvai pasirinkti savo mitybos racioną, dėl šios aplinkybės byloje ginčas nekilo.
34. Pažymi, kad po Taisyklių pakeitimų, laisvės atėmimo vietose duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) nuteistiesiems galima įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), o kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų galima įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes). Taikant leidžiamų įsigyti maisto produktų taros apribojimus, nuteistiesiems leidžiamų įsigyti maisto produktų kainos tapo neproporcingai didesnės nei laisvėje galimų įsigyti maisto produktų (pvz., iki Įsakymo priėmimo 1 litras pieno laisvės atėmimo vietos parduotuvėje kainavo nuo 80 ct iki 1 Eur, o po Įsakymo priėmimo 0,5 litro pieno kainuoja 90 ct, t. y. beveik 2 kartus daugiau).
35. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog Įsakymu patvirtinti Taisyklių apribojimai nesukėlė jam jokių realių neigiamų padarinių, kadangi teismas neįvertino aplinkybių, kad jam yra nuolat ribojama teisė įsigyti vaisių ir daržovių, kurios yra būtinos pilnavertei mitybai, ar nėra galima pasiekti nuteistųjų ir kitų asmenų saugumo kitomis, mažiau represyviomis priemonėmis, nei vaisių ir daržovių įsigijimo kiekio apribojimas ir leidžiamų įsigyti maisto produktų taros dydžio sumažinimas. Skundžiamame sprendime neįvertinta galimybė padidinti laisvės atėmimo vietoje dirbančių pareigūnų skaičių ar pagerinti jų kvalifikaciją, siekiant užtikrinti nuteistųjų ir darbuotojų saugumą, kiek tai susiję su vaisių ir daržovių bei taros panaudojimu alkoholio gamybai ir taros panaudojimo žalojantis ar žalojant kitus nuteistuosius. Pažymi, kad nuteistieji yra laikomi uždaro tipo pataisos namuose, kuriuose nėra galimybės slapčia susikonstruoti ir laisvės atėmimo vietos dirbantiems pareigūnams nepastebint laikyti alkoholio gaminimo technikos, todėl nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą galima užtikrinti mažiau represyviomis priemonėmis. Taigi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai neįvertino Įsakymu patvirtintų Taisyklių pakeitimų sukeliamų pasekmių ir siekiamų tikslų proporcingumo. Teismas neištyrė ar taikomi apribojimai yra būtini ir neišvengiami.
36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra daug kartų pripažinęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pačių pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Jis absoliučiai uždraudžia kankinimą arba nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio. Absoliuti žmogaus teisė nebūti kankinamam ar, kad su juo būtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, yra numatyta ir Konstitucijos 21 straipsnyje.
37. Taisyklių pakeitimai varžo pareiškėjo teises labiau nei to reikia siekiant saugumo laisvės atėmimo vietose, dėl to atsiranda prielaidos žeminančiam orumą elgesiui – varžoma jo teisė rūpintis savo sveikata ir pasirinkti jam individualiai tinkantį maistą, tai gali sukelti negrįžtamus jo sveikatos sutrikimus. Dėl Taisyklių pakeitimų jis neturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama jo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi išvykstant iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant pareiškėją į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.
Šalies argumentai
38. Pareiškėjas teigia, kad maisto papildai yra priskirtini koncentruoto maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltiniui. Dėl prasto gaunamo maisto ir reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų, sveikatos stabilizavimui ir jos pagerinimui, maisto papildai yra būtinas mitybos racionas produktyviam jėgų (darbo, mokslo) šaltinio išlaikymui. Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojant, tokio energijos kiekio pakanka tik organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kt.) uždraudimas neproporcingai apsunkina pareiškėjo teisės į sportą bei fizinį aktyvumą įgyvendinimą, o nuteistojo teisė į užimtumą yra viena svarbiausių efektyvaus bausmės vykdymo sąlygų, padedanti nuteistiesiems palaikyti ne tik gerą fizinę ir psichinę būklę, bet ir atlikus bausmę lengviau integruotis į visuomenę, todėl tokio pobūdžio apribojimas grubiai ir negrįžtamai kenkia jo sveikatai ir pažeidžia jo teisę į sveikatą, kuri gali būti išvedama iš absoliučios žmogaus teisės nebūti kankinamam.
Žemesnės instancijos teismas
39. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Taisyklių pakeitimais nebuvo sukelta reali žala jo sveikatai, tačiau siekdamas išvengti žalos savo sveikatai, nedelsdamas, po Įsakymo priėmimo, jis kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynybos, nelaukdamas kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Laukti, kol dėl netinkamo mitybos raciono kils realios sveikatos problemos, nėra pagrindo, kadangi neturtinė žala yra padaryta varžant jo teises labiau nei tai yra būtina siekiant laisvės atėmimo vietų saugumo, ir sudarant sąlygas ateityje kilti sveikatos sutrikimams. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra ydingas, sudarantis sąlygas žmogaus teisių pažeidimams kilti, todėl yra būtina atlikti Įsakymo teisėtumo patikrą, kiek tai susiję su šia byla, o nustačius, kad Įsakymas yra neteisėtas – spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
40. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
41. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai, vertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
42. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. LVAT nėra pavesta nagrinėti abstrakčius bei hipotetinius paklausimus. Pareiškėjas savo skunde nurodo tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus.
43. Nurodo, kad pagal LVAT praktiką, sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo ryšium su individualia byla nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.
Atsiliepimas
44. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybės dėl maisto kainų pokyčio, todėl šie argumentai turėtų būti vertinami kaip naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme. Tačiau atkreipia dėmesį, kad kiekvieną mėnesį yra atliekamas kainų palyginimas tarp Kybartų sektoriuje esančios parduotuvės prekių kainų su netoliese esančių parduotuvių analogiškų prekių kainomis, todėl pareiškėjo teiginys, jog prekės Kybartų PN parduotuvėje tapo brangesnės yra nepagrįstas.
45. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su maisto papildais ir tiekiamo maisto nurodo, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Marijampolės PN Kybartų sektoriuje yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba. Nuteistiesiems teikiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį - cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Todėl sprendžia, kad Kybartų sektoriuje pareiškėjas gauna tinkamą ir subalansuotą mitybą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi, nepatvirtina pataisos namų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
46. Pažymi, kad pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde išdėstytus argumentus grindė hipotetiniais, bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, o išreikštos abejonės dėl galimo jo teisių pažeidimo yra nukreiptos į ateityje galbūt kilsiančias neigiamas pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų. Marijampolės PN Kybartų sektoriaus administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą.
47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
48. Departamentas atsiliepimą grindžia atsakovo atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas skundą grindė bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, kurių nepatvirtino jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis patvirtinti, kad Įsakymo taikymas pareiškėjui sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas tik išreiškė abejones, kurios yra nukreiptos į ateityje galbūt kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią situaciją, kilusią dėl Įsakymo taikymo. Departamentas nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems argumentams dėl atsisakymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio teisės akto ištyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
49. Departamento nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
51. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Kadangi į šiuos argumentus buvo išsamiai atsakyta skundžiamame sprendime, Teisingumo ministerija, visiškai sutikdama su skundžiamo sprendimo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
52. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš teisingumo ministro veiksmų priimant Įsakymą bei Kybartų PN veiksmų šį Įsakymą vykdant, t. y. nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojant pareiškėjo teisę apsipirkti Kybartų PN parduotuvėje, galimo daiktų paėmimo ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
53. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir spręsti, jog dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, kadangi šiuo atveju nėra tinkamo kreipimosi dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko.
54. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kadangi Įsakymu yra pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą (bet kada gali iš jo atimti daiktus), teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje pagal pageidaujamą racioną, taip pat absoliuti teisė nepatirti žmogiškojo orumo žeminimo. Pareiškėjo nuomone, Įsakymas prieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams teisės aktams, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, o pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą nepagrįstai atmetė.
55. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
56. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
57. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-756/2020, kt.).
60. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.
62. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. paimant ir sunaikinant leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijančius daiktus ir maisto produktus, ribojant teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, neaprūpinant Kybartų PN parduotuvės leidžiamais įsigyti ir turėti maisto produktais, kurie yra reikalingi pareiškėjui kaip vegetarui ir sportuojančiam asmeniui.
63. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakymo 1.1 papunktyje ir 2 punkte įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Byloje nėra jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo kokie nors daiktai ar maisto produktai realiai buvo neteisėtai paimti, priešingai, pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog bet kada po ginčijamo Įsakymo priėmimo iš jo gali būti atimti daiktai.
64. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Taisyklių nuostatas, buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, tačiau nedetalizavo ir nenurodė nei kada, nei kokių produktų jis Kybartų PN esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl būtinybės užtikrinti konkrečių maisto produktų įsigijimą, o Kybartų PN būtų ignoravę tokio pobūdžio prašymus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš UAB „Lobby Baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio matyti, jog Kybartų PN parduotuvėje, be kita ko, galima nusipirkti įvairių maisto produktų, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, džiovintų vaisių, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir pan. Taigi pareiškėjui nėra ribojamos galimybės papildomai pataisos namų parduotuvėje įsigyti jo pageidaujamų produktų. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas nenurodo, kad jis kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų, kurių nėra parduotuvėje, užsakymo, ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie yra nurodyti kainoraštyje, taip pat kitų prekių, kurių jam yra būtina įsigyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su Kybartų PN parduotuvėje esančiomis maisto produktų kainomis, tačiau šių aplinkybių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija minėtų pareiškėjo argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.
66. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Kybartų PN siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2 423 kcal per dieną, kurio pareiškėjui, reguliariai sportuojančiam, nepakanka, o maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kt.) uždraudimas neproporcingai apsunkina pareiškėjo teisės į sportą bei fizinį aktyvumą įgyvendinimą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų teikusi rekomendacijas dėl pareiškėjo gydymo ar specialaus jam būtino taikyti maitinimo, taigi skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei jis nurodytas valgiaraštyje, kuris atitinka fiziologines mitybos normas, nėra jokio pagrindo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Kybartų PN administracija neturėjo jokio pagrindo individualiai pareiškėjui taikyti kitokį maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jeigu toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Be to, pareiškėjas su skundais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo nesikreipė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Kybartų PN neteisėtų veiksmų.
67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, tačiau konkrečiai nenurodė, kokių pareiškėjo skundo argumentų nevertino ar dėl jų nepasisakė. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
68. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Įsakymo ir Taisyklių nuostatų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nurodo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), nustatančio nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 1 ir 4 dalys nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
69. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio, reglamentuojančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.12 papunkčiu keičiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, 2 punkte buvo nustatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.
70. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis. Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016).
71. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, jog maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, o maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir / ar konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo kvestionuojamos minėtų Taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat yra nukreiptos į minėtos Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalies ir 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą, dėl to pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo inicijuoti minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimą, nepagrįsti.
72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių įrodymų, jog iš pareiškėjo buvo paimti ir sunaikinti jam priklausantys daiktai ar maisto produktai, todėl pareiškėjo, kuris nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.), argumentai, susiję su tai nustatančio teisinio reglamentavimo teisėtumu, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.
73. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
74. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (78 Eur) valstybei negali būti priteisiamas pagal į bylą pateiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (2.15) NTP-7-5558 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.