Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-409-459/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-17
Bylos Nr.: e2A-409-459/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-10642-2023-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Raimonda Andrulienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“

Kategorijos

2.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.5.1.2.6Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams
1.2.5.4Žalos atlyginimas ir civilinės atsakomybės draudimas
2.6.39.2.5.2Namų ūkio turto draudimas

Civilinė byla Nr. e2A-409-459/2025 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10642-2023-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.4.1; 2.1.5.1.2.6; 1.2.5.4; 2.6.39.2.5.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“ dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, atsakovės pusėje Kauno miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 2 289,80 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2021 m. spalio 21 d. ant pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuvirto medis ir apgadino pastatą. Šis turtas ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Apskaičiuodama nuostolį ir išmokėdama draudimo išmoką ieškovė vadovavosi Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 067 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių B skyriaus III skirsnio 2.2 punkte nurodyta, kad kai pastatai (pastatų elementai (įrenginiai)) ar namų turtas, apdrausti atkūrimo verte, dėl draudžiamojo įvykio buvo sugadinti, tai nuostolis yra šio turto remonto kaina. Nuostoliu laikomos tik remonto išlaidos, būtinos sugadintam turtui atkurti iki buvusios prieš pat įvykį būklės ir neviršijančios to turto atkūrimo vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Ieškovė pagal lokalinę sąmatą, sudaromą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu ND1-708 „Apie statinių statybos skaičiuojamų kainų nustatymo normatyvus“ patvirtinta programa „Sistela“, apskaičiavo jos apdrausto turto remonto kainą ir išmokėjo draudėjui 2 289,80 Eur draudimo išmoką. Atsakingas už minėtą įvykį asmuo – atsakovė, kadangi nuvirtęs medis augo būtent atsakovės valdomame sklype. Išsiuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta. Atsakovė privalo atlyginti atsiradusią žalą, nes, nevykdydama pareigos tinkamai tvarkyti želdynus, elgėsi nerūpestingai (neteisėtai), dėl pareigos elgtis rūpestingai nevykdymo ieškovės draudėjai atsirado turtinė žala, atsiradusi turtinė žala yra tiesioginis atsakovės pareigos elgtis rūpestingai ir atsargiai, kad nebūtų daroma žala trečiųjų asmenų turtui, nevykdymo rezultatas.

Atsiliepimas

3. Teigia, jog atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad lūžusį ir žalos padariusį medį jos atsakingi darbuotojai ar kiti asmenys jos pavedimu būtų apžiūrėję, užfiksavę medžio būklę ir pan. Atsakovės teiginiai, kad medis buvo sveikas, yra nepagrįsti. Ieškovė į bylą yra pateikusi nuotrauką, kurioje yra užfiksuotas nuvirtęs medis, ir nuotraukoje akivaizdžiai ties kamieno lūžio vieta matyti pajuodavimai. Tai rodo, kad medis nebuvo tinkamos būklės ir tai galėjo sąlygoti, kad jis neatlaikė vėjo gūsių. Vien ta aplinkybė, kad ieškinyje minimo įvykio metu buvo fiksuojamas smarkus vėjas, negali būti laikoma nenugalimos jėgos aplinkybe, kadangi, kaip matyti iš ieškovės pateiktų nuotraukų, kiti nuotraukose užfiksuoti medžiai nebuvo išversti, nulaužti ir pan. Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovės apdraustas statinys buvo pastatytas pažeidžiant statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ reikalavimus, nes medžio apgadintam statiniui (pavėsinei) netaikomi reikalavimai išlaikyti 3 metrų atstumą iki gretimo sklypo ribos ar gauti gretimo sklypo savininko sutikimą dėl tokio statinio statymo.

Šalies argumentai

4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal 2018 m. gruodžio 27 d. tarp Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ sudarytą Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir laidojimo paslaugų sutartį Nr. SR-1019 atsakovė įsipareigojo vykdyti Kauno miesto viešųjų kapinių administravimą ir priežiūrą, išduoti laidojimo, taip pat antkapinių statinių statybos ir kapavietės sutvarkymui reikalingus leidimus, palaikyti kapinėse švarą ir tvarką, saugiai eksploatuoti ir remontuoti kapinėse esančius pastatus, prižiūrėti ir tvarkyti želdinius teisės aktų nustatyta tvarka, išduoti pažymas, redaguoti įrašus apie už kapaviečių priežiūrą atsakingus asmenis bei vykdyti kitas minėtoje sutartyje numatytas ir teisės aktų reikalavimus atitinkančias funkcijas. Pažymėjo, jog visas atsakovei patikėtas ar įstatymais priklausančias viešojo administravimo funkcijas vykdo atsakingai ir teisėtai, todėl vien faktas, kad 2021 m. spalio 21 d. atsakovės prižiūrimoje teritorijoje – Kauno miesto (duomenys neskelbtini) kapinėse – nuvirto medis, kuris padarė žalos gretimo sklypo statiniams, nesudaro jokio teisinio pagrindo atsakovę pripažinti kalta dėl netinkamo pareigų vykdymo ar nerūpestingo (neteisėto) želdinių tvarkymo. Pastebėjo, kad ieškovė ne tik nenurodė, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovė neatliko, bet ir nepateikė jokių tokią jos poziciją patvirtinančių įrodymų. Pabrėžė, kad šiuo atveju ieškinyje atsakovės tariamai neteisėti veiksmai įvardijami vienu deklaratyviu teiginiu: „nevykdė pareigos tinkamai tvarkyti želdynus, elgėsi nerūpestingai (neteisėtai)“, tačiau ieškovė nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė tariamas pareigos nevykdymas ar nerūpestingas (neteisėtas) atsakovės elgesys, ir nepateikė jokių tokią jos poziciją patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad medžių ar kitų želdinių auginimas asmeniui priklausančioje teritorijoje pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, o vien žalos atsiradimo faktas taip pat nereiškia veiksmų neteisėtumo, todėl ieškovei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, kuri lemtų civilinės atsakomybės atsakovei atsiradimą, laikytina, jog atsakovė jokių teisės aktų nepažeidė.

5. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad medis, augęs Kauno miesto (duomenys neskelbtini) viešųjų kapinių teritorijoje, 2021 m. spalio 21 d. nuvirto dėl tuo metu siautusio stipraus vėjo, t. y. esant force majeure aplinkybėms, bet ne dėl atsakovės kaltės. Nurodė, kad iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus 2023 m. spalio 19 d. išduotos pažymos apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58-10 Mr)-B8-2660 matyti, kad, Kauno meteorologijos stoties duomenimis, 2021 m. spalio 21 d. didžiausias vėjo greitis užfiksuotas 21,1 m/s. Pažymėjo, kad, pagal 2023 m. birželio 2 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. V-45 „Dėl pavojingų meteorologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo“, pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus vėjo – rodiklis pasiekiamas tuomet, kai didžiausias vėjo greitis būna nuo 15 m/s iki 27,9 m/s. Teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų apie nuvirtusio medžio prastą būklę, pavyzdžiui, kad jis buvo supuvęs, pavojingai pasviręs ar kėlęs pavojų žmonėms ir jų turtui. Iš kartu su ieškiniu pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuotas ant pastato nuvirtęs medis, negalima padaryti išvados apie prastą nuvirtusio medžio būklę, t. y. nematyti jokių šio medžio blogos būklės požymių. Ieškovė taip pat nėra pateikusi jokių atsakingų institucijų, pvz., Valstybinės miškų tarnybos ar Lietuvos arboristikos centro išvadų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, patvirtinančių prastą lūžusio medžio būklę ar pažeidimus, kuriuos atsakovė būtų privalėjusi laiku įvertinti ir pašalinti. Todėl padaryti išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – netinkamai prižiūrėjo jos teritorijoje augančius medžius, ar pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

6. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, jog tarp ieškovės (draudiko) ir žalą patyrusio asmens (draudėjo) sudarytame būsto draudimo liudijime nurodyta draudimo grupė – turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų, taip pat pasirinktas maksimalus pastatų ir turto draudimo variantas, kuris apima „gamtinių jėgų“ kategoriją, o tiksliau – pastatų bei turto draudimą audros ir savaiminio medžio užvirtimo atvejais. Teigia, jog force majeure aplinkybės, egzistavusios draudžiamojo įvykio metu, atitinka ieškovės prisiimtą riziką ir joks dėl tokios rizikos patirtų draudimo išlaidų kompensavimas, neįrodžius atsakovės kaltės, negali būti iš jos reikalaujamas. Pažymėjo ir tai, kad draudimo veikla yra susijusi su kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudžiamajam įvykiui. Šalims sudarius draudimo sutartį, draudikas perima iš draudėjo pastarojo riziką, kitaip tariant, nuostolių atsiradimo tikimybę. 2021 m. spalio 21 d. Kaune užfiksuotas pavojingas reiškinys – smarkus vėjas arba, atsižvelgiant į Boforto skalę, stipri audra, kurios metu buvo apgadintas (duomenys neskelbtini), esantis pastatas. Minėtos gamtinės aplinkybės (smarkus vėjas / stipri audra) atitinka nenugalimą jėgą, t. y. pagrindą, kai civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, o audros kilimas ir dėl jos atsiradusi žala yra draudimo rizika, kurią prisiima draudikas draudimo sutartimi.

7. Atsakovė pažymėjo, kad prie atsiradusios žalos pastatui prisidėjo ir turto savininko nerūpestingumas bei teisės aktų reikalavimų nevykdymas. Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR) 8 priede nurodyti statinių išdėstymo namo sklype gretimų sklypų atžvilgiu reikalavimai. Minėto priedo 1 dalyje nurodyta, jog statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų pagrįsti interesai. STR 8 priedo 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad mažiausias atstumas iki sklypo ribos, taikomas pastatams (priestatams) iki 8,5 metrų aukščio, yra ne mažiau kaip 3 metrai. Šis atstumas gali būti sumažintas, jei gautas gretimo sklypo savininko sutikimas raštu, tačiau rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) privalomi visais atvejais statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos. Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų fotonuotraukų matyti, kad žalą patyręs pastatas (stogą turintis inžinerinis statinys) yra pastatytas laikantis mažesnio negu 1 m atstumo nuo sklypo ribos, o jį laikančiosios konstrukcijos primontuotos prie bendros (duomenys neskelbtini) kapinių teritoriją ir (duomenys neskelbtini) sklypą skiriančios tvoros (sklypo aptvaro). Atsakovės turimais duomenimis, besiribojančio sklypo savininkai, prieš pastatydami žalą patyrusį pastatą (stogą turintį inžinerinį statinį) mažesniu negu 1 m atstumu nuo sklypo ribos, į atsakovę nesikreipė ir jos sutikimo negavo. Mano, kad šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja pastato savininko elgesys ir statybą reglamentuojančių teisės aktų laikymasis. Sprendžiant dėl nenugalimos jėgos aplinkybių svarbios vidutinio protingai apdairaus ir rūpestingo asmens pastangos žalai išvengti, o statybos ne pagal teisės aktų reikalavimus leidžia pagrįstai abejoti tokiu rūpestingumu. Galimą pastatų savininko neapdairumą bei nerūpestingumą suponuoja ir būsto draudimo liudijime nurodytų pastatų statybos metai – 2013. Pažymėjo, kad tais metais (duomenys neskelbtini) viešųjų kapinių teritorijoje augantys medžiai (įskaitant vėjo nuverstą medį) jau buvo dideli, susiformavę, skaičiuojantys ne vieną dešimtmetį. Apie netrumpą medžio amžių galima preliminariai spręsti iš pačios ieškovės pateiktų fotonuotraukų. Taigi, net turėdama duomenų apie netoliese augančius didelius medžius ir galėdama įžvelgti realią grėsmę statiniams, ieškovė vis tiek sudarė būsto draudimo sutartį. Teigia, kad statinius po šiais medžiais tik kitoje tvoros pusėje pastatęs asmuo (draudėjas) ir juos apdraudusi ieškovė (draudikas) galėjo ir turėjo numatyti realią grėsmę konkrečiam turtui. Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, todėl kiekvienas rūpestingas statinių savininkas, vykdydamas statybas, turi ir gali tai numatyti ir privalo imtis priemonių žalai išvengti. Todėl, sprendžiant žalos atlyginimo, jos sumažinimo arba atleidimo nuo jos klausimą, būtina tirti ir vertinti, ar pastato savininko, o šiuo atveju ir ieškovės – kaip draudimo paslaugas teikiančio asmens – elgesys atitiko ne tik vidutinio protingai apdairaus ir rūpestingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Šalies argumentai

8. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso inžinerinis statinys – kapinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kapinės). Kapinės turto patikėjimo teise yra perduotos 2011 m. lapkričio 14 d. Perdavimo?priėmimo aktu Nr. 60-9-73 patikėtiniui atsakovei. Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai pagal gautus asmenų (fizinių ar juridinių) prašymus (taip pat ir ir Kauno savivaldybės įmonės ,,Kapinių priežiūra“) vyksta į vietą ir vertina medžio būklę, po to ruošia dokumentaciją dėl leidimo arba sprendimo , kurį pasirašo meras, išdavimo. Išduotas leidimas arba sprendimas teikiamas Kauno savivaldybės įmonei ,,Kapinių priežiūra“, kuri vykdo želdinių tvarkymo (intensyvaus genėjimo arba kirtimo) darbus. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2021 m. spalio 21 d. Kauno mieste vyko pavojingas meteorologinis reiškinys – pūtė smarkus vėjas. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus 2023 m. spalio 19 d. išduotos pažymos apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58-10 Mr)-B8-2660 matyti, kad, Kauno meteorologijos stoties duomenimis, 2021 m. spalio 21 d. didžiausias vėjo greitis užfiksuotas 21,1 m/s. Pabrėžė, kad, pagal 2023 m. birželio 2 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-45 „Dėl pavojingų meteorologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo“ patvirtintus Pavojingų meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklius, pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus vėjo – rodiklis pasiekiamas tuomet, kai didžiausias vėjo greitis būna nuo 15 m/s iki 27,9 m/s. Dėl šių priežasčių padaryti išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ? netinkamai prižiūrėjo jos teritorijoje augančius medžius, ar pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kadangi medis, augęs kapinių teritorijoje, 2021 m. spalio 21 d. nuvirto dėl pavojingo meteorologinio reiškinio – stipraus vėjo, t. y. esant force majeure aplinkybėms, bet ne dėl atsakovės kaltės.

9. Teigia, jog iš byloje pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklėse nustatytų želdynų apsaugos reikalavimų buvo visiškai nesilaikyta: pavėsinė, o po ja pirtis su kaminu pastatyti po medžiu, pirties kaminas, be kita ko, buvo įrengtas tiesiai virš medžio lajos (priešgaisrinės saugos pažeidimas), pavėsinėje sandėliuojamos malkos, kartonas, padangos ir kitos degios medžiagos, patys pastatai pastatyti ant išbetonuoto ir trinkelėmis iškloto pamato prie pat medžio. Tuo tarpu Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklėse imperatyviai nustatyta, kad draudžiama sandėliuoti medžiagas ir įrenginius, važinėti, statyti transporto priemones, laikinus statinius ir įrenginius prie medžių arčiau kaip 1 m nuo medžių lajų projekcijų, bet ne arčiau kaip 3 metrai nuo kamieno ir 2 metrai nuo krūmų. Draudžiama sandėliuoti degias medžiagas arčiau kaip 10 metrų nuo medžių kamienų ir krūmų; draudžiama arčiau kaip 3 metrai nuo medžio kamieno kasti tranšėjas (kabelio, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių ir kt. įrenginių tiesimui). Taigi, išbetonuotas pamatas, pavėsinė ir pirtis buvo pastatyti neteisėtai, neišlaikant privalomųjų atstumų iki gretimo sklypo ribos ir paties želdinio ir negavus gretimo sklypo savininko, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės, sutikimo, nesilaikant priešgaisrinės saugos reikalavimų – ne arčiau kaip 10 metrų iki medžio kamieno. Mano, kad šiuo atveju, jeigu būtų laikytasi nurodytų atstumų, pirtis ir pavėsinė būtų pastatyti ne po medžiu, o kitoje žemės sklypo pusėje, nebūtų žalojamas pats medis ir draudėjas būtų išvengęs žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinys atmestas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

10.1. Teismas nurodė, kad ieškovė išnagrinėtoje civilinėje byloje neįrodė neteisėtų civilinės teisės prasme atsakovės veiksmų ar neveikimo. Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2021 m. spalio 21 d. nurodytoje vietovėje buvo vėjas, kurio greitis buvo iki 21,1 m/s. Atsakovė į civilinę bylą pateikė tai patvirtinančius duomenis, kurių ieškovė byloje iš esmės neginčijo. Pagal 2023 m. birželio 2 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. V-45 „Dėl pavojingų meteorologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo“, tais atvejais, kai didžiausias vėjo greitis būna nuo 15 m/s iki 27,9 m/s, toks reiškinys yra laikomas smarkiu vėju ir priskiriamas prie pavojingų meteorologinių reiškinių. Atsakovė į civilinę bylą taip pat pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad paminėtas atsakovės valdomame sklype augęs medis dėl 2021 m. spalio 21 d. kilusio pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus vėjo – buvo išverstas su šaknimis, o ne nulaužtas. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu šios aplinkybės iš esmės neginčijo. Atsakovė taip pat nenurodė ir į civilinę bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės į bylą pateiktus anksčiau nurodytus objektyvius duomenis. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė taip pat negalėjo atsakyti į teismo klausimą, kokie konkretūs atsakovės veiksmai, ieškovės nuomone, būtų užkirtę kelią pavojingam meteorologiniam reiškiniui – smarkiam vėjui – išversti atsakovės valdomame sklype esantį medį iš šaknų (pavyzdžiui, atsakovė privalo papildomai pritvirtinti prie žemės visus jos valdomame sklype esančius medžius ar kt.). Kadangi ieškovės atstovė nagrinėjamu atveju nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos, jos nuomone, privalėjo atlikti atsakovė ir kurie būtų užkirtę kelią pavojingam meteorologiniam reiškiniui – smarkiam vėjui – išversti medį iš šaknų, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisės aktai nesuponavo atsakovei pareigos tokius (niekaip neįvardytus ir ieškovės nenurodytus) veiksmus atlikti.

10.2. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, nepateikė į bylą ir neprašė teismo išreikalauti jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo medžio kamienas iki įvykio buvo kaip nors pažeistas (buvo supuvęs, ar kt.), o tokias savo prielaidas ir spėliojimus byloje grindė išimtinai vien tik savo atstovės, t. y. tiesiogiai ginčo išsprendimu ieškovės naudai suinteresuoto asmens, subjektyviais samprotavimais, pasvarstymais ir išvedžiojimais. Pažymėjo ir tai, kad ieškovės atstovė teismo posėdžio metu atsakydama į atsakovės atstovės klausimą patvirtino, kad ieškovė į jokius specialistus nesikreipė, išversto medžio netyrė, jo būklės nevertino ir ieškovė net nežino, kaip išverstas medis buvo pašalintas.

10.3. Teismas konstatavo, kad ieškovė civilinėje byloje neįrodė neteisėtų civilinės teisės prasme atsakovės veiksmų ar neveikimo (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatavo, kad ieškovė civilinėje byloje neįrodė ir atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio tarp neįrodytų atsakovės veiksmų ar neveikimo ir pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus vėjo – padarytos žalos. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės ieškinys netenkintas kaip nepagrįstas.

10.4. Teismas sutiko ir su trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentais dėl to, kad nagrinėjamu atveju pats draudėjas pažeidė pastatų statybą ir želdinių apsaugą reglamentuojančias teisės normas. Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad po pavėsine stovi pirtis, o pirtis stovi ant išbetonuoto ir trinkelėmis iškloto pamato. Iš ieškovės į bylą pateiktos lokalinės sąmatos taip pat nustatyta, kad buvo atlyginta žala už pirties kamino ir bakelio remontą. Pirtis pagal STR 01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ yra priskiriama prie pagalbinio ūkio paskirties pastatų. Tais atvejais, kai pirties aukštis neviršija 5 metrų, o plotas 50 kv. m, ji laikytina nesudėtinguoju I grupės statiniu, o jei pirtis yra iki 8,5 metro aukščio ir 80 kv. m ploto – II grupės nesudėtinguoju statiniu. Pagal anksčiau galiojusios STR 2.02.09:2005 redakcijos 8 priedo 1.2 dalį mažiausias atstumas nuo inžinerinių statinių iki sklypo ribos buvo ne mažesnis kaip 1 metras. Šis atstumas galėjo būti sumažintas tik gavus gretimo sklypo savininko sutikimą raštu. Tiek pagal anksčiau galiojusios, tiek pagal dabar galiojančios STR 2.02.09:2005 redakcijos 8 priedo 1 dalį statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų pagrįsti interesai. Pagal STR 8 priedo 1 dalies 1 punktą mažiausias atstumas iki sklypo ribos, taikomas pastatams (priestatams) iki 8,5 m aukščio, turi būti ne mažiau kaip 3 metrai. Šis atstumas gali būti mažinamas tiktai gavus besiribojančio žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinį sutikimą. STR 2.02.09:2005 3 priedas „Mažiausi leistini atstumai tarp želdinių ir statinių elementų, užtikrinantieji statinių mechaninį atsparumą ir pastovumą“ nustato, kad atstumas nuo medžio kamieno iki pastatų išorinės pusės turi būti 5 metrai. Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių patvirtinimo“, 7 punktas nustato, kad, vykdant statybos darbus, tam, jog būtų išsaugoti statybvietėje paliekami ir gretimuose žemės sklypuose augantys želdiniai, privaloma: nesandėliuoti medžiagų ir įrenginių, nevažinėti, nestatyti transporto priemonių, laikinų statinių ir įrenginių prie medžių arčiau kaip 1 metras nuo medžių lajų projekcijų, bet ne arčiau kaip 3 metrai nuo kamieno ir 2 metrai nuo krūmų. Nesandėliuoti degių medžiagų arčiau kaip 10 metrų nuo medžių kamienų ir krūmų (7.8 punktas); nekasti tranšėjų (kabelio, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių ir kt. įrenginių tiesimui) arčiau kaip 3 metrai nuo medžio kamieno, kurio diametras didesnis kaip 15 centimetrų, ir arčiau kaip 2 metrai, kai kamieno diametras iki 15 centimetrų, bei arčiau kaip 1,5 metro nuo krūmų, skaičiuojant atstumą nuo kraštinio stiebo (7.9 punktas). Todėl nagrinėjamu atveju vertinant draudėjo pastatytų pastatų teisėtumą turi būti vertinamas ne tik pastatų atstumas nuo tvoros, bet ir atstumas nuo medžio kamieno ir medžio lajos. Iš byloje pateiktų nuotraukų nustatyta, kad Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklėse nustatytų želdynų apsaugos reikalavimų nebuvo laikomasi – pavėsinė ir pirtis su kaminu pastatyti po medžiu, pirties kaminas buvo įrengtas tiesiai virš medžio lajos, kas pažeidžia priešgaisrinės saugos reikalavimus, pastatai pastatyti ant išbetonuoto ir trinkelėmis iškloto pamato prie pat medžio. Todėl konstatuotina, jog išbetonuotas pamatas, pavėsinė ir pirtis buvo pastatyti pažeidžiant anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimus ir negavus gretimo sklypo savininko sutikimo. Visuotinai žinoma, kad ex injuria jus non oritur (liet. iš ne teisės negali atsirasti teisė). Todėl iš neteisėtų draudėjo veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Nurodytos aplinkybės taip pat sudaro atskirą ir savarankišką pagrindą netenkinti ieškinio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

11.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ar neveikimo. Atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą privalėjo veikti, t. y. tinkamai nevykdė jos patikėjimo teise valdomame sklype esančių medžių apsaugos, tvarkymo, nevykdė jų būklės stebėsenos, netikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, jų nešalino, taip pat ir ten augusio ir nuvirtusio medžio. Byloje yra pateiktos nuotraukos, kuriose yra užfiksuotas nuvirtęs medis, ir nuotraukoje akivaizdžiai ties kamieno lūžio vieta matyti pajuodavimai. Taip pat pati atsakovė su tripliku pateikė nuotraukas, kuriose atsispindi, kad medis nebuvo tinkamos būklės, akivaizdu, kad medis buvo papuvęs, sutrūnijęs.

11.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateikta Hidrometeorologijos tarnybos pažyma, kuri yra visiškai neišsami, ir sprendimo 8 punkte nurodė, kad „civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2021 m. spalio 21 d. nurodytoje vietovėje buvo vėjas, kurio greitis buvo iki 21,1 m/s“. Ieškovės draudėjas, pranešdamas apie įvykį, nurodė tikslią data ir laiką t. y. 2021 m. spalio 21 d. 21 val. Remiantis išsamesniais meteorologinių ir hidrologinių stebėjimų duomenimis, tokiu metu buvo fiksuojamas 16,8 m/s vėjo greitis. Šiuo atveju, 16,8 m/s vėjo greitis nėra force majeure aplinkybė. Nagrinėjamu atveju vėjo greitis įvykio metu (t. y. 21 val.) nebuvo pasiekęs stiprios audros lygio, tad atitinkamai šiam atvejui netaikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 2 ir 3 punktų nuostatos, kuriose, be kita ko, nustatyta, jog smarki audra priskiriama prie įvykių, dėl kurių šalis gali būti atleidžiama už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą.

11.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad žalos atsiradimą šiuo atveju tiesiogiai sąlygojo ir neteisėti paties draudėjo veiksmai, jog „pats draudėjas pažeidė pastatų statybą ir želdinių apsaugą reglamentuojančias teisės normas“. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, kad mažiausias atstumas iki sklypo ribos, taikomas pastatams (priestatams) iki 8,5 m aukščio, turi būti ne mažiau kaip 3 metrai. Šiuo atveju žala ieškovės draudėjo turtui buvo padaryta ne dėl per arti stovinčios pavėsinės ir pirties, o dėl neprižiūrėto, nupuvusio medžio. Šioje situacijoje, net jeigu draudėjo pastatai būtų stovėję 3 metrų atstumu nuo medžio kamieno iki pastatų išorinės pusės, medis virsdamas vis tiek būtų apgadinęs ieškovės draudėjo turtą.

11.4. Prašo priimti pateiktus papildomus įrodymus – draudėjo pranešimą ir vėjo greičio lentelę.

Atsiliepimas

12. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atmesti apeliacinį skundą ir prašymą priimti papildomus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pažymi, kad skunde nenurodyta, kokie konkretūs, faktiškai atlikti atsakovės veiksmai (ar neveikimas) lėmė žalos atsiradimą. Deklaratyviai remiamasi vieninteliu teisės aktu ? Lietuvos Respublikos želdynų įstatymu, kurio 15 straipsnio l1 d. įtvirtinta bendroji želdynų savininkų ir valdytojų pareiga išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus.

12.2. Pažymi, kad ieškovė niekaip neįrodė, kad atsakovė netikrino ir nevertino kapinėse augančių želdinių ir želdymų, neįrodė, kad audros išverstas medis buvo prastos būklės arba kad atsakovė, žinodama apie pavojingą želdinį, laiku nesiėmė priemonių jį pašalinti.

12.3. Pažymi, kad teismas turėtų atsisakyti priimti naujus įrodymus, kadangi ieškovė nenurodė, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.

12.4. Nurodo, kad vien faktas, kad 21.00 val. apie nuvirtusį medį draudėjui informavus ieškovę vėjo greitis tesiekė 16,8 m/s, ne tik neįrodo, kad medis nuvirto būtent tuo metu (neatmetama, kad tik 21 val. įvykis buvo pastebėtas), bet ir nepaneigia realios galimybės, kad medis, prieš kelias valandas veikiamas smarkaus vėjo, galėjo būti išjudintas iš pašaknių, o visiškai išvirsti net ir nuo silpnesnio vėjo šiek tiek vėliau.

12.5. Pažymi, kad pastatų savininkas pažeidė ne tik pastatų statybą, bet ir želdinių apsaugą reglamentuojančias teisės normas.

12.6. Nurodo, kad 2021 m. spalio 21 d. Kaune užfiksuotas pavojingas reiškinys ? smarkus vėjas arba, atsižvelgiant į Boforto skalę, stipri audra, kurios metu buvo apgadintas (duomenys neskelbtini), esantis pastatas. Minėtos gamtinės aplinkybės (smarkus vėjas / stipri audra) atitinka nenugalimą jėgą, t. y. pagrindą, kai civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, o audros kilimas ir dėl jos atsiradusi žala yra draudimo rizika, kurią prisiima draudikas draudimo sutartimi.

13. Trečiasis asmuo nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarka ir ribos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

15. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

17. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus ? draudėjo pranešimą ir vėjo greičio lentelę, prašo juos priimti. Atsakovė nesutinka su naujų įrodymų pridėjimu, nurodydama, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

18. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju susipažinus su apeliantų pateiktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė šiuos įrodymus galėjo pateikti ir pirmosios instancijos teisme, tiek draudėjo pranešimas ieškovei (gautas 2021 m. spalio 21 d.), tiek viešai internete prieinama informacija apie vėjo greitį galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškovė nenurodo, jokių objektyvių kliūčių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, taip pat nenurodo, jog būtų atsiradusi šių įrodymų pateikimo būtinybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių įrodymų pateikimas neturi esminės įtakos ginčo išsprendimui, todėl nėra pagrindo priimti apeliantės pateiktų naujų įrodymų ir jų vertinti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. spalio 21 d. ant pagalbinio statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuvirto / buvo išverstas medis ir apgadino nurodytą statinį. Turtas ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu. Įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo draudėjui 2 289,80 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl ieškovei perėjo reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo. Nuvirtęs medis augo Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame, tačiau patikėjimo teise atsakovės valdomame sklype – kapinėse, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Apeliantė nesutikdama su ginčijamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ar neveikimo. Atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą privalėjo veikti, t. y. tinkamai nevykdė jos patikėjimo teise valdomame sklype esančių medžių apsaugos, tvarkymo, nevykdė jų būklės stebėsenos, netikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, jų nešalino, taip pat ir ten augusio ir nuvirtusio medžio. Byloje yra pateiktos nuotraukos, kuriose yra užfiksuotas nuvirtęs medis, ir nuotraukoje akivaizdžiai ties kamieno lūžio vieta matyti pajuodavimai. Taip pat pati atsakovė su tripliku pateikė nuotraukas, kuriose atsispindi, kad medis nebuvo tinkamos būklės, akivaizdu, kad medis buvo papuvęs, sutrūnijęs.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal 6.245 straipsnio 2 dalį civilinė atsakomybė gali būti sutartinė arba deliktinė. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtini neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai) (CK 6.246?6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atlieka kompensacinį vaidmenį ir atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose (ar sutartyje) nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016; ir kt.). Nesant kurios nors iš CK 6.246?6.249 straipsniuose numatytų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, civilinė atsakomybė neatsiranda ir nėra galimas ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkinimas.

25. Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad atsakovė nevykdė jos patikėjimo teise valdomame sklype esančių medžių apsaugos, tvarkymo, nevykdė jų būklės stebėsenos, netikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, jų nešalino, mano, kad ginčo medis nebuvo tinkamos būklės, buvo papuvęs, sutrūnijęs, todėl ir užkrito ant pagalbinio statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini).

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo medis buvo netinkamos būklės, papuvęs ar sutrūnijęs. Tokie apeliantės argumentai vertintini kaip deklaratyvūs samprotavimai, neparemti jokiais įrodymais. Be to, apeliantės argumentai, kad ties kamieno lūžio vieta matyti pajuodavimai, vertintini kaip klaidinantys, kadangi byloje esančiose nuotraukose nematyti jokių lūžių, priešingai – medis buvo išverstas su šaknimis, kartu apgadindamas ir šalia esančią kapavietę, o jokių lūžių nuotraukose nėra užfiksuota. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė į jokius specialistus nesikreipė, išversto medžio netyrė, jo būklės nevertino ir net posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kaip išverstas medis buvo pašalintas.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. spalio 21 d. ginčo vietovėje buvo vėjas, kurio greitis buvo iki 21,1 m/s. Atsakovė į civilinę bylą pateikė tai patvirtinančius duomenis. Pagal 2023 m. birželio 2 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. V-45 „Dėl pavojingų meteorologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo“ tais atvejais, kai didžiausias vėjo greitis būna nuo 15 m/s iki 27,9 m/s, toks reiškinys yra laikomas smarkiu vėju ir priskiriamas prie pavojingų meteorologinių reiškinių. Atsakovė į civilinę bylą taip pat pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad paminėtas atsakovės valdomame sklype augęs medis dėl 2021 m. spalio 21 d. kilusio pavojingo meteorologinio reiškinio – smarkaus vėjo – buvo išverstas su šaknimis, o ne nulaužtas.

28. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi būtent atsakovės pateikta Hidrometeorologijos tarnybos pažyma, nes mano, kad ji yra neišsami, kadangi apeliantės draudėjas, pranešdamas apie įvykį, nurodė tikslią datą ir laiką, t. y. 2021 m. spalio 21 d. 21 val. Remiantis išsamesniais meteorologinių ir hidrologinių stebėjimų duomenimis, tokiu metu buvo fiksuojamas 16.8 m/s vėjo greitis. Šiuo atveju 16,8 m/s vėjo greitis nėra force majeure aplinkybė.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme atsakovės pateiktos Hidrometeorologijos tarnybos pažymos ir joje esančių duomenų neginčijo, tačiau apeliaciniame skunde jau nurodo, kad ši pažyma nėra išsami, nes vėjas buvo silpnesnis, kai draudėjas pranešė apie įvykį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis momentas yra ne vėjo greitis metrų per sekundę tikslumu kažkuriomis valandomis, bet tai, kad būtent tą dieną (2021 m. spalio 21 d.) apskritai buvo kilęs pavojingas meteorologinis reiškinys – smarkus vėjas, kurio greitis siekė iki 21,1 m/s. Tai reiškia, kad ginčo medis ne vieną valandą buvo veikiamas smarkaus vėjo, kas ir sukėlė jo išjudinimą iš pašaknų ir užvirtimą ant pastato. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Hidrometeorologijos tarnybos pažyma, nes ji neišsami, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

30. Kaip teisingai savo sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos, jos nuomone, privalėjo atlikti atsakovė ir kurie būtų užkirtę kelią pavojingam meteorologiniam reiškiniui ? smarkiam vėjui ? išversti medį iš šaknų, todėl nagrinėjamu atveju teisės aktai nesuponavo atsakovei pareigos tokius (niekaip neįvardytus ir ieškovės nenurodytus) veiksmus atlikti. Apeliantė aiškiai neįvardijo ir nenurodė, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas pažeidė ar kokių jai priklausančių pareigų atsakovė neatliko, kas būtų lėmę tiesioginės žalos ieškovei atsiradimą.

31. Vien faktas, kad pašalinių veiksnių veikiamas ? audros nuverstas ? medis augo atsakovės prižiūrimoje teritorijoje, niekaip neįrodo netinkamos ar nesavalaikės želdinių priežiūros. Pažymėtina, kad medžių ar kitų želdinių auginimas asmeniui priklausančioje teritorijoje pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, o vien žalos atsiradimo faktas taip pat nereiškia veiksmų neteisėtumo, todėl apeliantei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, kuri lemtų civilinės atsakomybės atsakovei atsiradimą, laikytina, jog atsakovė jokių teisės aktų nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė neteisėtų civilinės teisės prasme atsakovės veiksmų ar neveikimo.

32. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad žalos atsiradimą šiuo atveju tiesiogiai sąlygojo ir neteisėti paties draudėjo veiksmai, jog „pats draudėjas pažeidė pastatų statybą ir želdinių apsaugą reglamentuojančias teisės normas“. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, kad mažiausias atstumas iki sklypo ribos, taikomas pastatams (priestatams) iki 8,5 m aukščio, turi būti ne mažiau kaip 3 metrai. Šiuo atveju žala ieškovės draudėjo turtui buvo padaryta ne dėl per arti stovinčios pavėsinės ir pirties, o dėl neprižiūrėto, nupuvusio medžio. Šioje situacijoje, net jeigu draudėjo pastatai būtų stovėję 3 metrų atstumu nuo medžio kamieno iki pastatų išorinės pusės, medis virsdamas vis tiek būtų apgadinęs ieškovės draudėjo turtą.

33. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais, kadangi vertinant draudėjo pastatytų pastatų teisėtumą turi būti vertinamas ne tik pastatų atstumas nuo tvoros, bet ir atstumas nuo medžio kamieno ir medžio lajos.

34. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR 2.02.09:2005) yra imperatyviai nustatyti statinių išdėstymo namo sklype gretimų sklypų bei želdinių atžvilgiu reikalavimai. Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad po pavėsine stovi pirtis, o pirtis stovi ant išbetonuoto ir trinkelėmis iškloto pamato. Iš apeliantės pateiktos lokalinės sąmatos taip pat nustatyta, kad buvo atlyginta žala už pirties kamino ir bakelio remontą. Pirtis pagal STR 01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ yra priskiriama prie pagalbinio ūkio paskirties pastatų. Tais atvejais, kai pirties aukštis neviršija 5 metrų, o plotas 50 kv. m, ji laikytina nesudėtinguoju I grupės statiniu, o jei pirtis yra iki 8,5 metro aukščio ir 80 kv. m ploto – II grupės nesudėtinguoju statiniu. Pagal anksčiau galiojusios STR 2.02.09:2005 redakcijos 8 priedo 1.2 dalį mažiausias atstumas nuo inžinerinių statinių iki sklypo ribos buvo ne mažesnis kaip 1 metras. Šis atstumas galėjo būti sumažintas tik gavus gretimo sklypo savininko sutikimą raštu. Tiek pagal anksčiau galiojusios, tiek pagal dabar galiojančios STR 2.02.09:2005 redakcijos 8 priedo 1 dalį statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų pagrįsti interesai. Pagal STR 8 priedo 1 dalies 1 punktą mažiausias atstumas iki sklypo ribos, taikomas pastatams (priestatams) iki 8,5 m aukščio, turi būti ne mažiau kaip 3 metrai. Šis atstumas gali būti mažinamas tiktai gavus besiribojančio žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinį sutikimą. STR 2.02.09:2005 3 priedas „Mažiausi leistini atstumai tarp želdinių ir statinių elementų, užtikrinantieji statinių mechaninį atsparumą ir pastovumą“ nustato, kad atstumas nuo medžio kamieno iki pastatų išorinės pusės turi būti 5 metrai. Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių patvirtinimo“, 7 punktas nustato, kad vykdant statybos darbus, tam, jog būtų išsaugoti statybvietėje paliekami ir gretimuose žemės sklypuose augantys želdiniai, privaloma: nesandėliuoti medžiagų ir įrenginių, nevažinėti, nestatyti transporto priemonių, laikinų statinių ir įrenginių prie medžių arčiau kaip 1 metras nuo medžių lajų projekcijų, bet ne arčiau kaip 3 metrai nuo kamieno ir 2 metrai nuo krūmų. Nesandėliuoti degių medžiagų arčiau kaip 10 metrų nuo medžių kamienų ir krūmų (7.8 punktas); nekasti tranšėjų (kabelio, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių ir kt. įrenginių tiesimui) arčiau kaip 3 metrai nuo medžio kamieno, kurio diametras didesnis kaip 15 centimetrų, ir arčiau kaip 2 metrai, kai kamieno diametras iki 15 centimetrų, ir arčiau kaip 1,5 metro nuo krūmų, skaičiuojant atstumą nuo kraštinio stiebo (7.9 punktas).

35. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, jog Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklėse nustatytų želdynų apsaugos reikalavimų nebuvo laikomasi ? pavėsinė ir pirtis su kaminu pastatyti po medžiu, pirties kaminas buvo įrengtas tiesiai virš medžio lajos, kas pažeidžia priešgaisrinės saugos reikalavimus, pastatai pastatyti ant išbetonuoto ir trinkelėmis iškloto pamato prie pat medžio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išbetonuotas pamatas, pavėsinė ir pirtis buvo pastatyti pažeidžiant anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimus ir negavus gretimo sklypo savininko sutikimo, o nurodytos aplinkybės taip pat sudaro atskirą ir savarankišką pagrindą netenkinti ieškinio.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

37. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Atsakovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Raimonda Andrulienė