Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Kantaravičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. birželio 18 nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas septynių mėnesių trukmės laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio jos pradėjimo vykdyti dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina pradėjus vykdyti bausmę.

BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas, t. y. 1 diena (2018 m. birželio 30 d.).

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo A. Š. civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai priteisti 179,14 Eur turtinei žalai, patirtai dėl nukentėjusiųjų A. V. ir A. V. gydymo, atlyginti.

Civilinio ieškovo A. V. ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. Š. civiliniam ieškovui A. V. priteisti 800 eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo A. V. ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo A. Š. civiliniam ieškovui A. V. priteisti penki šimtai eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš kaltinamojo A. Š. priteistos valstybės turėtos išlaidos nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato pagalbai apmokėti- 301,03 eurus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas už tai, kad 2018 m. birželio 30 d., apie 05.00 - 06.00 val., tiksliau įrodymų tyrimo metu nenustatytu laiku, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo koridoriuje, tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau nei du smūgius A. V. į veidą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas jam nosies, alkūnės, nugaros sumušimus, nubrozdinimus ir kraujosruvą su kraujo išsiliejimu į minkštuosius audinius veide bei nubrozdinimą dešinės alkūnės – dilbio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, be to, tuo pačiu metu ir tame pačiame name – adresu (duomenys neskelbtini) bute, vieną kartą sudavė kumščiu A. V. į veido sritį, tuo padarydamas jam periokulinės srities sumušimą ir kraujosruvą kairiame paakyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina A. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, o jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4. Atsiliepimų į nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas Darius Karabinas prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Aptariamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nuteistasis A. Š. tyčia sudavė tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau nei du smūgius A. V. į veidą bei kitas kūno vietas ir vieną kartą sudavė kumščiu A. V. į veido sritį. Pažymėtina, jog dėl šių aplinkybių teisingumo ginčo aptariamoje baudžiamojoje byloje nėra – jos patvirtintos ne tik nukentėjusiųjų A. V., A. V. bei liudytos Nijolės K. V., bet ir paties nuteistojo A. Š. parodymais. Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde yra teigiama, jog baudžiamoji byla dėl smurtiniais jo veiksmais nukentėjusiajam A. V. padarytų sužalojimų turėtų būti nutraukta, kadangi smurtą prieš minėtą nukentėjusįjį jis panaudojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

11. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtus nukentėjusiųjų parodymus paneigia byloje esanti vaizdo medžiaga, tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Visų pirma pažymėtina, kad nors minėtame apeliaciniame skunde tiksliai nėra nurodyta kokia būtent baudžiamojoje byloje esanti vaizdinė medžiaga paneigia nukentėjusiųjų parodymus, tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi aptariamo apeliacinio skundo teiginį, sprendžia, kad šiuo atveju nuteistasis omenyje turėjo vaizdo įrašą, kurį įvykių metu savo mobiliojo ryšio telefonu padarė liudytojas V. S. ir kuriame užfiksuota, kaip ant grindų gulintį ir rankoje laikantį peilį nukentėjusįjį A. V. užsigulęs laiko nuteistasis A. Š. ir vartodamas įvairius necenzūrinius žodžius reikalauja nukentėjusiojo paleisti jo laikomą peilį. Vertinant minėtame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, pažymėtina ir tai, jog baudžiamojoje byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam A. V., po konflikto koridoriuje, grįžus į savo butą, jį atsivijo A. Š., kuris įsiveržė į nuketėjusiųjų butą, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. V. į veidą, ir būtent tuo metu, įvertinęs jam ir jo šeimos nariams kilusią grėsmę, A. V. paėmė į rankas ant stalo buvusį peilį. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, bei įvertinus tai, jog aptariamame vaizdo įraše gulintis su peiliu A. V. užfiksuotas prie savo buto durų, o ant jo kūno matomi sužalojimai ir kraujas, darytina išvada, kad minėtas vaizdo įrašas buvo padarytas jau po to, kai A. Š. prieš A. V. panaudojo fizinį smurtą. Šią aplinkybę patvirtina ir paties nukentėjusiojo A. V. parodymai, jog išeidamas iš jo buto nuteistasis sudavė jam dar vieną smūgį ir spardė jį kojomis, o tuo metu šalia stovėję E. G. ir V. S. sakė, kad jeigu jis rašys pareiškimą, tai jie patvirtins, kad jis (t. y. A. V.) turėjo peilį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog aplinkybę, kad A. Š. įsiveržus į nukentėjusiųjų butą, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo A. V. vyko grumtynės ir apeliantas dar kartą smurtavo prieš minėtą nukentėjusįjį, patvirtina ir liudytojos N. K. V. parodymai. Aptartų duomenų kontekste daroma išvada, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, aptariamas vaizdas vaizdo įrašas niekaip nepaneigia nukentėjusiojo A. V. parodymų ir niekaip nepatvirtina nuteistojo keliamos įvykių versijos, jog jis prieš nuteistąjį smurtavo tik todėl, kad jis A. Š. puolė su peiliu, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, šiuo atveju yra akivaizdu kad minėtas vaizdo įrašas buvo padarytas jau po pirminio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto.

12. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis A. V. artinosi prie nuteistojo rankoje laikydamas peilį ir kėsindamasis jį panaudoti yra patvirtinta liudytojų E. G. ir V. S. parodymais (jog jie matė kaip A. Š. A. V. sudavė smūgį tuo metu, kuomet A. V. mojuodamas peiliu priėjo prie nuteistojo ir nematė kaip A. Š. gulinčiam A. V. sudavė smūgius), tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja E. G. patvirtino, kad kaltinime nurodytu metu jai su V. S. ir A. Š. rūkant koridoriuje prie jų artinosi nukentėjusysis A. V. mojuodamas rankoje turėtu peiliu, tačiau minėta liudytoja nenurodė jokių kitų nagrinėjimu atveju reikšmingų aplinkybių, teigdama, kad jų nematė – E. G. parodė nemačius kaip A. V. nukrito, nežinanti ar jam buvo suduoti smūgiai ir ar minėtas nukentėjusysis buvo sužalotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad prasidėjus aptariamam konfliktui minėta liudytoja pasišalino iš įvykio vietos, šios aplinkybės apklausų metu nenurodė ir ji pati, išsakydama tik prielaidą, jog galbūt tam tikru metu ji buvo nuėjusi į kambarį. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl E. G. parodymų, jog ji iš tiesų nematė aptariamų įvykių. Šias abejones dar labiau sustiprina ir jau minėti nukentėjusiojo A. V. parodymai, kad išeidamas iš jo buto nuteistasis sudavė jam dar vieną smūgį ir spardė jį kojomis, o tuo metu šalia stovėję E. G. ir V. S. sakė, kad jeigu jis rašys pareiškimą, tai jie patvirtins, kad jis (t. y. A. V.) turėjo peilį. Be to, įvertinus tai, jog V. S. padarytose nuotraukose ir vaizdo įraše užfiksuotas A. V. yra akivaizdžiai sužalotas ir jam padarytų sužalojimų tiesiog neįmanoma nepastebėti, lieka neaišku, kaip būdama aptariamų įvykių vietoje E. G. galėjo nematyti ar minėtas nukentėjusysis buvo sužalotas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad liudytojos E. G. parodymai yra ne tik neišsamūs, bet ir prieštaraujantys kitiems baudžiamosios bylos duomenis, todėl laikytini nepatikimais.

13. Kaip nepatikimi šiuo atveju vertinami ir liudytojo V. S. parodymai. Pažymėtina, jog apklausiamas teismo posėdžio metu minėtas liudytojas patvirtino, jog įvykio metu, jam kartu su E. G. ir A. Š. būnant kaltinime nurodyto daugiabučio koridoriuje, prie jų priėjo nukentėjusysis A. V., kuris mojavo rankoje laikomu peiliu ir netgi bandė jam įdurti. Taip pat minėtas liudytojas patvirtino matęs kaip A. Š. sugriebė A. V. už rankos ir sudavė jam vieną smūgį, tačiau nurodė nematęs „kas atsitiko nuo suduoto smūgio, tik pamatė ant grindų gulintį A. V.“ ir pažymėjo neatsimenantis, kaip A. Š. iš nukentėjusiojo paėmė peilį bei nematęs kraujo ant A. V.. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog aukščiau aptartame vaizdo įraše, kurį savo mobiliojo ryšio telefonu užfiksavo būtent minėtas liudytojas, aiškiai matoma, kaip ant grindų gulintis A. V. (kurio veidas ir drabužiai yra akivaizdžiai kruvini), paleidžia rankoje laikomą peilį, todėl V. S. parodymai, jog jis šių aplinkybių nematė yra pripažįstami nepagrįstais ir nepatikimais. Be kita ko, šio liudytojo parodymų nepatikimumą patvirtina ir tai, jog apklausų metu jis tvirtino, kad nei jis, nei A. Š. nebuvo nuėję į nukentėjusiųjų butą, tačiau pažymėtina kad ši aplinkybė yra paneigta ne tik nukentėjusiųjų Arūno ir A. V., liudytojos N. K. V. bet ir paties nuteistojo parodymais, bei minėtu vaizdo įrašu, kuriame matyti, kad A. V. guli prie savo buto durų. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiama, kad liudytojo V. S. parodymai yra ne tik prieštaringi ir nenuoseklūs, bet ir prieštaraujantys baudžiamojoje byloje surinktam įrodymų visetui, todėl jie laikytini nepatikimais ir nevertintinais sprendžiant A. Š. kaltės klausimą.

14. Aukščiau aptartų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų objektyviai patvirtinančių, jog nukentėjusysis A. V. peiliu puolė nuteistąjį A. Š., todėl teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą A. Š. gintis, ir sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiama įvykių versija yra tik deklaratyvūs teiginiai. Be to, pažymima ir tai, jog nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertinoje byloje surinktus įrodymus, paliko neišspręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir A. Š. kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. Š. kaltę. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl nesivadovavo liudytojų E. G. ir V. S. parodymais. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl A. Š. kaltės yra nepagrįstos.

Dėl A. Š. paskirtos bausmės

15. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas individualizuodamas jam skiriamą bausmę nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog jis nuketėjusiajam A. V. sudavė tik vieną smūgį, dėl šio smūgio sudavimo visiškai pripažįsta savo kaltę, gailisi ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Tačiau teisėjų kolegija šiuo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Visų pirma pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Š. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ne tik už smurtiniais veiksmais nukentėjusiam A. V. sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir už nukentėjusiajam A. V. padarytus sužalojimus, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ir nors, kaip jau minėta anksčiau, nuteistasis nepripažįsta savo kaltės dėl A. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tai nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino aptariamo įvykio aplinkybes ir dėlto paskyrė jam neteisingą bausmę, kadangi A. Š. kaltė dėl kaltinime nurodytų visų jo neteisėtų veiksmų yra pilnai įrodyta baudžiamosios bylos duomenimis.

16. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad nuteistasis savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, šiuo atveju užkerta kelią ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymui, t. y. apelianto prisipažinimo ir išreiškiamo gailesčio dėl teisės pažeidimo padarymo, pripažinimui jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis A. Š. nepripažįsta visų esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių – jis kaltę pripažino tik dėl nukentėjusiajam A. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, o kaltę dėl A. V. padarytų sužalojimų neigė. Aukščiau aptartais argumentais kaip nepagrįstą atmetus A. Š. nurodytą įvykių versiją dėl būtinosios ginties situacijos, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju neegzistuoja minėtos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 dalies nuostatų taikymui būtinos sąlygos ir pažymi, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog yra A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

17. Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamu nuosprendžiu A. Š. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė ir, kad nuteistajam turėtų būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

17.1. Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

17.2. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skirdamas bausmę A. Š. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas ir, parinkdamas nuteistajam A. Š. bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta), bei į atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistu) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, individualizuodamas A. Š. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – atsižvelgė į tai, jog nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus mažiau nei trims mėnesiams po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, bei įvertino tai, jog dėl praeityje A. Š. įvykdytų nusikalstamų veikų buvo priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai ir jis buvo penkis kartus baustas administracine tvarka. Žemesnės instancijos teismas atsižvelgė ir tai, jog nors ankstesniu teismo nuosprendžiu A. Š. ir buvo taikytas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis pažeidė probacijos sąlygas ir buvo pasiųstas realiai atlikti paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas A. Š. skirtiną bausmę tinkamai taikė aukščiau aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus A. Š. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir jos dydį nustatant didesnį nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Dėl nukentėjusiojo A. V. civilinio ieškinio

18. Be kita ko, nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgus į tai, jog jis smurtą prieš nukentėjusįjį A. V. naudojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, skundžiamu nuosprendžiu minėtam nukentėjusiajam neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, o valstybei neturėjo būti priteistos išlaidos turėtos A. V. paskirto advokato paslaugoms apmokėti. Tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą, kadangi kaip jau minėta anksčiau A. Š. kaltė dėl kaltinime nurodytų visų jo neteisėtų veiksmų yra pilnai įrodyta baudžiamosios bylos duomenimis, o jo keliama įvykių versija dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis – paneigta baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais parodymais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs A. Š. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir įvertinęs nuketėjusiajam padarytų sužalojimų aplinkybes ir pasekmes, visiškai pagrįstai sprendė, kad dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo A. V. buvo padaryta neturtinė žala (t. y. patirtas fizinis skausmas, išgąstis, nepatogumai ir dvasiniai išgyvenimai) ir visiškai pagrįstai iš nuteistojo A. Š. nukentėjusiojo naudai priteisė šios žalos atlyginimą. Pažymėtina ir tai, jog nuteistojo skunde nėra ginčijamas nei nukentėjusiajam A. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis, nei aplinkybė, kad jo veiksmais A. V. iš tiesų buvo padaryta neturtinė žala, todėl teisėjų kolegija dėl A. V. priteisto žalos atlyginimo plačiau nepasisako.

19. Plačiau teisėjų kolegija nepasisako ir dėl skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo A. Š. valstybės naudai priteistų išlaidų turėtų A. V. atstovo advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti, yra išieškomos iš kaltininko, kuris teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu. Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį, tampa visiškai akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs A. Š. kaltu, visiškai pagrįstai priteisė valstybei išlaidų, turėtų dėl nuketėjusiajam paskirto advokato paslaugų apmokėjimo, atlyginimą, o kadangi apeliaciniame skunde nėra ginčijimas nei minėtų išlaidų dydis ar jų pagrįstumas, teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių papildomai nepasisako.

20. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. birželio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. birželio 18 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.