Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, ir nuteistas:

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2003-06-12 iki 2004-03-01) 4 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2004-06-01 iki 2006-04-01) 4 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2006-12-01 iki 2007-05-01) 4 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01) 4 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2009-02-01 iki 2012-07-01) 7 mėnesiams laisvės atėmimo.

Panaikinta 2005 m. kovo 24 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartis, kuria A. K. buvo atleistas nuo vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių ir subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė – 1 metai 7 mėnesiai laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2011 m. gruodžio 5 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 25 MGL (3250Lt) bauda, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams ir 25 MGL (3250Lt) bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams ir 25 MGL (3250 Lt) bauda – dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir A. K. skirta galutinė subendrinta bausmė 2 (dveji) metai laisvės atėmimo ir 25 MGL (3250 Lt) bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį.

Pagal BK 164 straipsnį (laikotarpis nuo 2002-06-27 iki 2003-06-11) A. K. išteisintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. K. taikant BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, 2 dalies 5 punktą, 3 dalį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant A. K. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką ir alimentų skola 2012-07-01 sudaro 44 905,33 Lt:

1. panaikinti 2013 m. vasario 15 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo A. K. pripažintas kaltu, padarius keturis nusikaltimus, numatytus BK 164 straipsnyje, ir priimti naują nuosprendį – A. K. išteisinti.

2. pakeisti 2013 m. vasario 15 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo, kuria skirta galutinė subendrinta bausmė 2 metai laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams, ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apelianto nuomone, sprendžiant bausmės skyrimo klausimą nuteistajam A. K. Pakruojo rajono apylinkės teismas nevisai tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, neatsižvelgė į bausmės paskirtį ir tikslus, o paskirta bausmė yra per griežta ir akivaizdžiai pažeidžia teisingumo principą, todėl A. K. atžvilgiu palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, turėtų būti pakeista nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo dėl netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės parinkimą ir paskyrimą bei nukrypimo nuo formuojamos teismų praktikos. Kadangi visais atvejais teismas skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas dydį pirmiausia vadovaujasi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais. BK numatytų bausmių tikslai ir paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Visos šios bausmės paskirtį atskleidžiančios nuostatos privalo būti tarpusavyje suderintos taip, kad paskyrus galutinę bausmę nei viena iš minėtame straipsnyje įtvirtintų nuostatų nebūtų pernelyg suabsoliutinta arba iš esmės neįgyvendinta, t. y. skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų nei vienam nesuteikiant išskirtinės prioritetinės reikšmės. Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo kriterijus, t. y. veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančias ir švelninančias aplinkybes ir kt.

Mano, kad šiuo atveju Pakruojo rajono apylinkės teismas skirdamas griežčiausios rūšies BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, pernelyg suabsoliutino siekį nubausti kaltininką, taip sumenkinant kitus bausmės paskirties aspektus, neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliantas nurodo, kad vengimas išlaikyti vaikus priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. BK 164 straipsnio sankcijoje numatytos tiek viešųjų darbų, tiek arešto bausmės. Griežtesnės rūšies bausmė gali būti parenkama tik tais atvejais, kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, švelnesne bausme negalima įgyvendinti bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2011). A. K. yra dirbantis, eina UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, gauna nuolatines pajamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Už tokio pobūdžio nusikaltimą yra teisiamas pirmą kartą, kadangi ankstesni jo teistumai nėra susiję su nusikaltimais vaikui ir šeimai. Visas įsiskolinimas vaikų išlaikymui šiuo metu yra sumokėtas, todėl jo veika dabar negali būti vertinama kaip pavojinga. Byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, jog A. K. savo vaikais rūpinosi, vienokia ar kitokia forma prisidėjo prie jų išlaikymo ir poreikių tenkinimo. Be to, skiriant bausmę būtina įvertinti, jog skyrus laisvės atėmimo bausmę bus ribojama nuteistojo galimybė bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, uždirbti pinigus, reikalingus jų išlaikymui, tai iš esmės pažeidžia ne tik paties nuteistojo, bet ir jo vaikų turtinius ir neturtinius interesus bei akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Dėl šių aplinkybių mano, kad paskirta bausmės rūšis yra per griežta, paskirta nesilaikant BK 41, 54 straipsnių, taip pat teismų praktikos suformuluotų bausmės skyrimo kriterijų, todėl keistina, skiriant švelnesnę bausmės rūšį, t. y. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas, ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nešališkai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdžio metu ištyrė byloje surinktus duomenis, nuosprendyje padarė išvadas, kurias pagrindė byloje surinktais įrodymais, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį A. K. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir paskyrė teisingas bausmes, bei galutinę subendrintą bausmę.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgementof 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgementof 15 October 2009).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta;Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arrêt du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgementof 10 October 2000; Nešťák v. Slovakia, no. 65559/01, judgementof 27 February 2007; a contrarioAcademyTraidingLtdandOthers v. Greece, judgementof 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-LaurensandJuly v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgementof 22 October 2007; Poppe v. theNetherlands, no. 32271/04, judgementof 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fernández-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arrêt du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, nors apie teismo tendencingumą ir išankstinį nusistatymą nuteistojo A. K. gynėjas nurodo apeliaciniame skunde. Apelianto manymu, teismo nešališkumas ir tendencingumas pasireiškė būtent tuo, kad 2013 m. vasario 4 d. teisiamojo posėdžio metu A. K. gynėjui pareiškus nušalinimą tiek kaltinimą palaikančiai prokurorei, tiek bylą nagrinėjančiam teismui, Pakruojo rajono apylinkės teismas nušalinimo klausimų nesprendė bei dėl jų nepriėmė jokios nutarties (nei žodinės, nei rašytinės), tuo pažeisdamas BPK 59 straipsnį, 253 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymi, kad įvertinant kilusių dėl teismo nešališkumo abejonių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į visą bylos nagrinėjimo eigą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo A. K. gynėjas nušalinimą prokurorei A. M. buvo pareiškęs 2012 m. gruodžio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu, teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi (2 t. 57–58 b. l.) prokurorei pareikštą nušalinimą atmetė, tenkino nuteistojo ir jo gynėjo pateiktus prašymus išsireikalauti civilinę bylą bei apklausti liudytojus, taigi šių aplinkybių visuma rodo, kad bylą nagrinėjusi teisėja teisiamojo posėdžio metu sudarė visas galimybes kaltinamajam ir jo gynėjui naudotis įstatymo jiems suteiktomis teisėmis, siekiant apginti savo interesus, visus kitus veiksmus teisiamojo posėdžio metu atliko, laikydamasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. BPK 59 straipsnio 1 dalis numato, kad nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareikštas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą. Šiuo atveju nuteistojo A. K. gynėjas advokatas A. Koskus teismui ir prokurorei nušalinimą pareiškė baigus įrodymų tyrimą, baigiamųjų kalbų metu pasinaudodamas replikos teise po prokurorės baigiamosios kalbos. Nušalinimas buvo motyvuojamas tuo, kad byla buvo tiriama Pakruojo rajono apylinkės prokuratūroje ir siedamas tai su ankstesne A. K. byla dėl pasipriešinimo (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams, taip pat motyvuojamas tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra Šiaulių miestas, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismas neturėjo priimti nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui teismingos bylos. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. K. gynėjo nurodytos aplinkybės dėl Pakruojo rajono apylinkės prokurorės ir Pakruojo rajono apylinkės teismo šališkumo buvo žinomos iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, todėl daroma išvada, kad teismas pagrįstai šių gynėjo argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo.

Dėl kaltės pagal BK 164 straipsnį

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-218/2012).

Teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. (kasacinės nutartys Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-P-412/2007). Tuo tarpu trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą.

Taigi BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Trunkamojo nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės. Pažymėtina, kad asmens pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad A. K. kaltė padarius BK 164 straipsnyje numatytus nusikaltimus yra įrodyta ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad A. K. žinojo apie 2003 m. birželio 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą, kuriuo iš A. K. priteistas išlaikymas jo vaikams U. K. ir G. K. periodinėmis išmokomis po 250 Lt kas mėnesį, mokamomis vaikų motinai V. K., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad A. K. žinojo, jog yra teismui pateiktas V. K. ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir vaikų išlaikymo. Pirmojo teismo posėdžio, nagrinėjant santuokos nutraukimo klausimą, metu prašė duoti laiko susitaikyti su V. K., todėl 2002-06-17 teismo nutartimi santuokos nutraukimo klausimas buvo atidėtas dėl galimybės susitaikyti, ir buvo sprendžiamas laikino išlaikymo vaikams priteisimo klausimas. 2002-06-27 buvo priimta Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis dėl išlaikymo priteisimo sūnums U. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. K., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 litų nuo 2002-06-27 iki tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla. Nutartis A. K. buvo išsiųsta ieškinyje nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini). A. K. šaukimas į teismo posėdį 2003-06-11 taip pat buvo įteiktas ieškinyje nurodytu adresu. A. K. patvirtino, kad gaudavo šaukimus, dalyvavo 2002-06-17 teismo posėdyje, žinojo, kad 2003 m. birželio 11 d. vyks teismo posėdis, tačiau jame nedalyvavo, nes to prašė V. K.. Taigi A. K. žinojo, kokia byla bus nagrinėjama 2003-06-11 teismo posėdyje, žinojo, kad bus sprendžiami santuokos nutraukimo ir išlaikymo vaikams priteisimo klausimai. 2003 m. birželio 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta V. K. ir A. K. santuoka bei priteistas išlaikymas sūnums U. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki jų pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 litų. Teismo sprendimas atsakovui A. K. buvo išsiųstas ieškinyje nurodytu adresu, kuriuo anksčiau irgi buvo siunčiami teismo dokumentai ir pranešimai apie teismo posėdžius. Iš V. K. banko sąskaitos išrašo matyti, kad A. K. iki 2004-03-05 V. K. pervedamas sumas vadino sąskaitos papildymu, tačiau nuo 2004-03-05 V. K. pervedamas sumas vadino „Alimentais“, „Vaikų išlaikymui (alimentai)“.V. K. 2003-08-12 dėl alimentų išieškojimo kreipėsi į antstolę E. R., prašydama priimti vykdyti vykdomąjį raštą. Antstolė E. R. 2003-08-18 išsiuntė A. K. į (duomenys neskelbtini), įpareigojimą atvykti į jos kontorą, nurodydama, kad priėmė vykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003-06-11 vykdomąjį raštą Nr. 2-0131-08. Įpareigojo iki 2003-08-25 atvykti pokalbiui dėl alimentų mokėjimo pas antstolę. Alimentų įsiskolinimas sudaro 408 Lt. Taip pat A. K. buvo informuotas apie 2003-06-11 sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir vaikų išlaikymo vėlesniais antstolių pranešimais A. K. apie alimentų ir įsiskolinimo išieškojimą, kvietimu atvykti pas antstolį, raštais iš Vaikų išlaikymo fondo. Šias aplinkybes patvirtina V. K. duoti parodymai, kad apie tai, jog yra priteisti alimentai vaikų išlaikymui, ji sakė jam pati, sprendimo civilinėje byloje A. K. nerodė, sakė, kad jis privalo mokėti alimentus. Taip pat, kad jie buvo susitarę, jog, jeigu U. K. pasilieka pas močiutę (G. R.), tai vieną mėnesį ji duoda 120 Lt, o kitą mėnesį 120 Lt duoda jis. Be to, iš Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo matyti, kad jame nėra nurodytas būdas, kuriuo turi būti teikiamas išlaikymas U. K. ir G. K., nėra nurodyta sąskaita, į kurią A. K. turi pervesti išlaikymą vaikams. Taigi, daroma išvada, kad A. K. buvo informuotas apie tai, kad jis privalo teikti išlaikymą savo vaikams, pinigus pervedant į V. K. sąskaitą. Be to, aplinkybę, kad A. K. žinojo apie priteistą išlaikymą vaikams, patvirtino ir teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta J. K. (2 t. 63–64 b. l.).

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad negalima sutikti su tuo, jog A. K. savo vaikų neišlaikė, kadangi jis pagal galimybes V. K. pervesdavo tai didesnes, tai mažesnes pinigų sumas vaikų išlaikymui, vaikai pas A. K. būdavo savaitgaliais, vasaromis, tuo metu pirkdavo jiems maistą, rūbus, kitus būtinus daiktus, duodavo pinigų jų išlaidoms, neatsisakydavo jų paremti finansiškai, kai būdavo prašomas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tada, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, bet ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Pareiga A. K. mokėti lėšas dviejų vaikų išlaikymui buvo nustatyta 2003 m. birželio 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu po 250 Lt periodinėmis išmokomis nuo 2003 m. birželio 12 d. iki vaikų pilnametystės. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nepaneigia to, kad A. K. tinkamai ir visiškai nevykdė Šiaulių apylinkės teismo 2003-06-11 sprendimo išlaikyti savo vaikus, t. y. G. K. ir U. K.. Tai, kad A. K. ir V. K. siekdami užbaigti vykdomąją bylą Nr. 64-614/2004 pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003-06-01 vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo sudarė taikos sutartį ir A. K. sumokėjo 30 943,53 Lt įsiskolinimą V. K., nepaneigia to, kad A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Taip pat taikos sutarties sudarymas ir įsiskolinimo atlyginimas nesudaro pagrindo teigti, kad A. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 164 straipsnyje, tapo nebepavojinga. Teismas pažymi, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų vaikui ir šeimai (BK XXIII skyrius). Šio nusikaltimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad nevykdomas teismo sprendimas, kuriuo nustatyta pareiga vienam iš tėvų išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę pagalbą. Taip siekiama užtikrinti vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, taip pat užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenkančią didžiausia atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Dėl šių priežasčių vėlesnis įsiskolinimo dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo atlyginimas nepaneigia vaiko interesams ir teisėtiems interesams padarytos žalos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių A. K. objektyviai nebūtų galėjęs vykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003-06-11 sprendimo, kuriuo jam kilo pareiga išlaikyti savo vaikus G. K. ir U. K. periodinėmis išmokomis po 250 Lt kas mėnesį iki G. K. ir U. K. pilnametystės. Ir priešingai, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. K. yra sveikas ir darbingas, darbo biržos įskaitoje nebuvo įrašytas, nuo 2002-09-27 iki 2004-11-29 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2006-11-14 iki 2006-12-31 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2007-11-19 iki 2009-03-16 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2009-03-18 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo sąskaitoje nuolat būdavo piniginių lėšų. Teismo vertinimu, vien tai, kad nebuvo priverstine tvarka įvykdytas 2003-06-11 išduotas vykdomasis raštas, nepaneigia paties A. K. kaip tėvo pareigos rūpintis savo vaikais, teikti jiems išlaikymą ir užtikrinti minimalių vaikų poreikių patenkinimą. Tėvų pareigą užtikrinti vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, pareigą rūpintis vaiko auklėjimu, tinkama jo priežiūra, materialiniu išlaikymu, aprūpinimu gyvenamuoju būstu, numato Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. A. K. žinodamas, kad yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo jam nustatyta pareiga teikti išlaikymą savo vaikams, tyčia šios pareigos nevykdė, kadangi žinojo apie jam teismo sprendimu nustatytą pareigą teikti išlaikymą savo vaikams, turėjo objektyvių galimybių (lėšų) teikti išlaikymą, ir sąmoningai nevykdė teismo sprendimo nustatytos šios pareigos.

Dėl nuteistajam A. K. paskirtos bausmės

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas skirdamas bausmę nuteistajam A. K. netinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, neatsižvelgė į bausmės paskirtį ir tikslus, o paskirta bausmė yra per griežta ir akivaizdžiai pažeidžia teisingumo principą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, kad nuteistasis A. K. teistas 3 kartus, teistumas neišnykęs, daug kartų baustas administracine tvarka, dirba, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija A. K. atžvilgiu nusiskundimų neturi, gyvena vienas. Įvertino, kad nuteistasis A. K. naują nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, kadangi kitomis bausmėmis nebus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės skyrimo tikslai.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. už nusikaltimų, numatytų BK 164 straipsnyje, padarymą laikotarpiu nuo 2003-06-12 iki 2004-03-01, skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; laikotarpiu nuo 2004-06-01 iki 2006-04-01 skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; laikotarpiu nuo 2006-12-01 iki 2007-05-01 skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; laikotarpis nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01 skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2012-07-01 skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. BK 164 straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų, šios bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, taigi įvertinus tai, kad A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai mažesnės už laisvės atėmimo bausmės vidurkį, daroma išvada, kad A. K. paskirtos bausmės nėra per griežtos.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad vadovaujantis BK 63, 64 straipsniais A. K. už BK 164 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą skirtos bausmės subendrintos su 2004 m. kovo 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 metai laisvės atėmimo ir 25 MGL dydžio bauda. Kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių reikalavimų, todėl daroma išvada, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 dalies 5 punktu, 3 dalimi, nuteistajam A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant A. K. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti.

Kolegija atsižvelgdama į tai, kad A. K. praeityje buvo teistas už kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas, atskirais laikotarpiais vykdė teismo sprendimu nustatytą pareigą ir mokėjo išlaikymą vaikams, šiuo metu yra sumokėjęs išlaikymo įsiskolinimą V. K., dirba, charakterizuojamas teigiamai, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, yra jo atsakomybę lengvinanti ir nėra sunkinančių aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir konstatuoja, kad teisėtai ir pagrįstai atidėtas A. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nustatytos ikiteisminio tyrimo atlikimo vietos bei bylos nagrinėjimo teismingumo taisyklės. Pasak apelianto, ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas turėjo vykti Šiaulių mieste.

BPK 174 straipsnyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatą. Taigi prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pateiktas A. K. gyvenamosios vietos teritoriniam policijos komisariatui.

BK 164 straipsnyje numatyta nusikalstama veika nėra susijusi su konkrečia vieta, todėl vadovaujantis BPK 226 straipsnio 3 dalimi, daroma išvada, kad ši baudžiamoji byla teisėtai ir pagrįstai buvo perduota nagrinėti Pakruojo rajono apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena nuteistasis A. K..

Kolegija remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos ikiteisminio tyrimo vietos ir bylos teismingumo taisyklės, o apelianto argumentai dėl šių aplinkybių yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas priimdamas 2013 m. vasario 15 d. nuosprendį, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. K. kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingą bausmę, todėl šio nuosprendžio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą atmesti.