- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-486-940/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00122-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- A. Č.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. (M. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2528-1141/2025 pagal ieškovo M. Š. (M. Š.) ieškinį atsakovei A. Č. dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir baudos priteisimo bei pagal atsakovės A. Č. priešieškinį ieškovui M. Š. (M. Š.) dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. Š. (M. Š.) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės A. Č. priteisti 3 600 Eur skolą, 7 104 Eur palūkanas, 2 150,96 Eur delspinigius, 303 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 13 157,96 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Nurodė, kad su atsakove 2018 m. spalio 1 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 2018/01 (toliau – ir Paskolos sutartis), pagal kurią atsakovei paskolino 3 600 Eur trejų metų laikotarpiui, t. y. iki 2021 m. spalio 2 d. Tačiau skola iki šiol negrąžinta. Atsakovė bankiniais pavedimais yra grąžinusi tik 1 438 Eur.
3. Pažymėjo, jog Paskolos sutarties 2.1 papunkčiu šalys susitarė, kad už suteiktą paskolą skolininkė moka 37 % metines palūkanas kartą per mėnesį, o pagal 2.2 papunktį – kad, suėjus paskolos suteikimo terminui, kartu su paskolos suma skolininkė papildomai apmoka 111 Eur paskolos administravimo mokestį. Taip pat Paskolos sutarties 4.1-4.5 papunkčiuose buvo numatytos baudos ir netesybos, jeigu skolininkė neatsakingai vykdo arba vengia vykdyti savo įsipareigojimus.
4. Tvirtino, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas jau ir anksčiau atsakovei buvo suteikęs paskolą, dėl kurios grąžinimo taip pat buvo iškilę sunkumų, todėl Paskolos sutartyje buvo nustatyti didesni teisiniai saugikliai, t. y. aukštesnės palūkanos, netesybos ir baudos.
5. Teigė, jog ieškovas atsakovei siuntė daugiau kaip 480 elektroninių laiškų, ragindamas atsakovę geruoju vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį; vėliau atsakovės registruotu adresu siuntė raginimo laiškus. Tačiau atsakovė ieškovui nepranešdavo apie numatomus mokėjimų vėlavimus, naujus finansinius įsipareigojimus ar kitus sunkumus, kurie įtakoja įsipareigojimų nevykdymą; ne visada atrašė į gaunamus elektroninius laiškus, arba atsakė į ne visus užduodamus klausimus, pateiktus elektroniniame laiške. Atsakovė vengia tiesioginio kontakto su ieškovu, jam kreipiantis ne elektroniniu paštu, o mobiliojo ryšio priemonėmis, neatsiliepia į ieškovo telefono skambučius. Atsakovė visą šį laiką vilkino skolos grąžinimą, teisindamasi įvairiomis priežastimis, prašydama papildomo laiko paskolos grąžinimui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. sausio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui M. Š. iš atsakovės A. Č. 3 600 Eur skolą, 7 104 Eur palūkanas, 2 150,96 Eur delspinigius, 303 Eur baudą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (13 157,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 204 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas, įvertinęs Paskolos sutarties 2.1, 3.1, 4.1-4.4 papunkčių nuostatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 6.258 straipsnio 1 dalies, 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendė, jog atsakovė pažeidė minėtas įstatymų nuostatas, Paskolos sutarties tinkamai nevykdė, todėl iš atsakovės ieškovui priteisė 3 600 Eur negrąžintą paskolą, 7 104 Eur pagal Paskolos sutartį nesumokėtas palūkanas, 2 150,96 Eur delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d., ir 303 Eur pagal Paskolos sutartį mokėtiną baudą. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą (13 157,96 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.
8. 2025 m. vasario 28 d. teisme gauti atsakovės A. Č. prieštaravimai dėl 2025 m. sausio 29 d. priimto preliminaraus sprendimo ir priešieškinis, kuriuo atsakovė prašė: (1) pripažinti 2018 m. spalio 1 d. Paskolos sutartį, sudarytą tarp A. Č. ir M. Š., dėl 3 600 Eur paskolos, negaliojančia; (2) nustatyti realiai atitinkančią skolos sumą ir palūkanas bei protingas ribas atitinkančius delspinigius; (3) priteistos sumos mokėjimą išdėstyti dalimis po 350 Eur kas mėnesį.
9. Nurodė, kad prašo Paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, kai Paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.
10. Teigė, jog paskola buvo gauta anksčiau, t. y. 2017 m. birželio 27 d. atsakovei kreipusis į ieškovą dėl paskolos suteikimo. Atsakovė iš ieškovo pasiskolino 1 800 Eur, kurie jai buvo perduoti grynais pinigais. Šią sumą atsakovė pasiskolino metams, pasirašydama kelis neprotestuotinus vekselius po 950 Eur. Suderinus mokėjimus, buvo nustatytos 37 proc. palūkanos; jokios baudos ir netesybos aptarinėjamos nebuvo; atsiskaitymai turėjo vykti grynais pinigais, kadangi atsiskaityti pavedimu ieškovas nesutiko.
11. Pažymėjo, jog paskolos laiku grąžinti nepavyko dėl sveikatos problemų. Ieškovas pradėjo spausti atsakovę, kad ji pasirašytų naują sutartį, priešingu atveju jis vekselius perduos antstoliui, todėl atsakovė 2018 m. spalio 1 d. pasirašė Paskolos sutartį; be to, kaip garantas, buvo pasirašyti ir trys vekseliai, o senuosius ieškovas suplėšė po Paskolos sutarties pasirašymo. Atsakovė pažymėjo, kad 3 600 Eur dydžio sumos iš ieškovo niekada nėra gavusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. balandžio 8 d. sprendimu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo M. Š. (M. Š.) ieškinį atmetė; atsakovės A. Č. priešieškinį paliko nenagrinėtą; bei priteisė valstybei iš ieškovo M. Š. 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad visi ieškinio reikalavimai yra kildinami iš 2018 m. spalio 1 d. Paskolos sutarties Nr. 2018/10/01, pagal kurios 1 punktą paskolos suma yra 3 600 Eur, kurie atsakovei buvo perduoti grynais pinigais 2018 m. spalio 1 d., tačiau minėta sutartis nėra notarinės formos, sprendė, jog ji yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Atsižvelgęs į tai, ieškovo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
14. Teismas sprendė, jog, konstatavus Paskolos sutartį esant niekine ir negaliojančia, nebėra pagrindo spręsti dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti minėtą sutartį negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais, todėl priešieškinį paliko nenagrinėtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovas M. Š. (M. Š.) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2528-1141/2025 ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; panaikinti 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų priteisimą valstybei; bei priteisti iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo materialiosios ir procesinės teisės normų taikymo bei neišsamiai ištirtų bylos aplinkybių.
17. Pažymi, jog teismas, konstatavęs, kad Paskolos sutartis yra niekinė dėl notarinės formos nesilaikymo, visiškai nenagrinėjo restitucijos galimybės pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį. Pinigų gavimo faktą (3 600 Eur) patvirtina „Swedbank“, AB banko išrašai bei atsakovės ranka rašytas įrašas Paskolos sutarties paskutiniame lape, jog pinigus 3 600 Eur gavo 2018 m. spalio 1 d., patvirtintas jos parašu. Tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir nenustatė, kokia suma buvo faktiškai perduota.
18. Apelianto vertinimu, jam turėjo būti priteista bent 2 162 Eur (3 600 Eur – 1 438 Eur), kaip skirtumas tarp atsakovės gautos sumos ir jos grąžintos dalies, o atsakovės siūlymas mokėti 8 000 Eur ir 2024 m. kovo mėn. laiškas rodo galimybę siekti didesnės sumos.
Šalies argumentai
19. Apelianto teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnį, kadangi nebuvo išsamiai ištirtos bylos aplinkybės ir įrodymai: (1) nebuvo vertinta Paskolos sutartis su atsakovės ranka rašytu įrašu apie 3 600 Eur gavimą; „Excel“ skaičiuoklė ir banko išrašai; (2) nebuvo analizuojamas atsakovės siūlymas mokėti 8 000 Eur; (3) teismas ignoravo atsakovės nesąžiningumą, jai pamelavus apie naują gyvenamąją vietą; (4) teismas nevertino atsakovės teiginių, kad ji suplėšė dokumentus (taip pat ir Paskolos sutartį) ir nuo 2024 m. neketino grąžinti skolos, kas prieštarauja jos 2024 m. kovo mėn. pažadui padengti skolą.
20. Nurodo, kad teismas netinkamai interpretavo CK 6.871 straipsnio 4 dalies taikymo pasekmes. Nors teismas teisingai konstatavo, kad Paskolos sutartis neatitinka CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatų, tačiau jis nevertino, ar šalių faktiniai santykiai galėjo sukelti neturtinę prievolę grąžinti skolą, nepriklausomą nuo sutarties formos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė pripažino prievolę, tačiau elgėsi nesąžiningai. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.
Atsiliepimas
21. Pažymi, jog teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, kadangi ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad visus procesinius dokumentus pageidauja gauti elektroninėmis ryšio priemonėmis. Atsakovė savo priešieškinyje taip pat nurodė analogišką pageidavimą. Todėl siuntimas paštu nebuvo būtinas ir prieštarauja šalių valiai bei CPK 122 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
22. Atsiliepime į ieškovo M. Š. (M. Š.) apeliacinį skundą atsakovė A. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti.
23. Nurodo, kad įrašą Paskolos sutartyje padarė verčiama ir patirdama didžiulį spaudimą, o Paskolos sutartyje minimos 3 600 Eur sumos iš ieškovo niekada nėra gavusi.
24. Pažymi, kad ieškovas verčiasi pinigų investavimu skolindamas, todėl turi žinoti, jog tokie sandoriai yra tvirtinami notaro ir, be abejonės, tai žinojo, tačiau Paskolos sutarties notariniu būdu netvirtino, nes jokių pinigų perdavimo nebuvo. Atsakovės tvirtinimu, tokio dydžio paskolos niekada nebūtų be garantinio užstato gavusi, nes pajamos nebuvo tokios, kad būtų pajėgi ją grąžinti su nurodytomis palūkanomis.
25. Teigia, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta ne skolinimo tikslais, o kilusi iš kito susitarimo, t. y. 2017 m. birželio 27 d. atsakovei į ieškovą kreipusis dėl paskolos. Ieškovas atsakovei paskolino 1 800 Eur su 37 proc. palūkanomis metams laiko. Šią sumą atsakovė iš ieškovo gavo Vilniuje grynais pinigais ir pasirašė kelis neprotestuotinus vekselius po 950 Eur. Metų bėgyje buvo mokamos palūkanos, jas perduodant ieškovui, jo reikalavimu, grynais pinigais. Tačiau per metus atsiskaityti nepavyko, grąžinti buvo likusi 1 850 Eur suma. Ieškovas ėmė grasinti, jog atiduos vekselius išieškojimui, ir spaudė atsakovę pasirašyti Paskolos sutartį, kurioje, ieškovo tikinimu, turėjo būti įrašyta atsakovei paskolinta likusi sumokėti 1 850 Eur skola su 37 proc. palūkanomis. Tačiau ieškovas savo nuožiūra į Paskolos sutartį įrašė 3 600 Eur sumą, apie tai iš anksto atsakovės neinformavęs ir nesudaręs galimybės iš anksto su Paskolos sutartimi susipažinti. Ieškovas teigė, jog tai jo apsauginis žingsnis ir tokios sumos atsakovei gražinti nereikės. Po Paskolos sutarties sudarymo mokėjimai buvo toliau atliekami grynais pinigais, kol atsakovė nepareikalavo atsiskaitymo pavedimais.
26. Atsakovė paprieštarauja teiginiui, jog pripažįsta skolą, kadangi tokiu būdu ji bandė derėtis, o savo skolintus pinigus ieškovas yra jau seniai atgavęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. preliminarus sprendimas panaikintas, ieškinys dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir baudos priteisimo atmestas, o priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
29. Ieškovas (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus: 2018 m. spalio 1 d. paskolos sutartį; „Excel“ skaičiuoklę su išvesta formule; „Swedbank“, AB banko išrašus.
30. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
31. Atsižvelgiant į tai, jog apelianto pateikti papildomi dokumentai byloje jau yra, jie pakartotinai nepriimami.
Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių
32. Byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. spalio 1 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 2018/10/01, kuria ieškovas atsakovei suteikė 3 600 Eur piniginę paskolą trejų metų laikotarpiui, t. y. iki 2021 m. spalio 2 d., už suteiktą paskolą mokant 37 proc. metinių palūkanų.
33. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės priteisti 3 600 Eur skolą, 7 104 Eur palūkanas, 2 150,96 Eur delspinigius, 303 Eur baudą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, argumentuodamas tuo, jog atsakovė geruoju nevykdė savo įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį.
34. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Paskolos sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu; nustatyti realiai atitinkančią skolos sumą ir palūkanas bei protingas ribas atitinkančius delspinigius; bei priteistos sumos mokėjimą išdėstyti dalimis po 350 Eur kas mėnesį, argumentuodama tuo, jog 3 600 Eur dydžio paskolos sumos atsakovė iš ieškovo niekada nėra gavusi, o Paskolos sutartis buvo sudaryta spaudžiant atsakovę pasirašyti Paskolos sutartį, grasinant kreiptis į antstolius, apgaule, nurodant, kad Paskolos sutartyje bus įrašyta atsakovei paskolinta likusi sumokėti 1 850 Eur skola su 37 proc. palūkanomis, taip pat nesudarius galimybės iš anksto atsakovei su Paskolos sutartimi susipažinti.
35. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog Paskolos sutartimi paskolinta suma 3 600 Eur, kuri atsakovei perduota grynais pinigais, tačiau Paskolos sutartis nėra notarinės formos, sprendė, jog tokia sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Nurodytu pagrindu teismas ieškovo reikalavimus atmetė, kaip nepagrįstus, o atsakovės priešieškinį paliko nenagrinėtą, padaręs išvadą, jog, nebėra pagrindo spręsti dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti minėtą sutartį negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais.
36. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas nenagrinėjo restitucijos klausimo; (2) teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus dėl atsakovei pagal Paskolos sutartį išmokėtos sumos dydžio; atsakovės siūlymo sumokėti ieškovui 8 000 Eur; atsakovės nesąžiningumo; (3) teismas nepagrįstai priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė pageidavo procesinius dokumentus gauti elektroninio ryšio priemonėmis.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
37. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
38. Paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).
39. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtina imperatyvi norma (straipsnio redakcija galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), jog jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalių sudaryta Paskolos sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kadangi paskolos suma yra 3 600 Eur, kurie atsakovei išmokėti grynais pinigais, todėl Paskolos sutartis turėjo būti notarinės formos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į bylos medžiagą, šalių teiktus įrodymus ir argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, apsiribodamas tik Paskolos sutarties prieštaravimo CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms konstatavimu.
41. Atsakovė Paskolos sutarties teisėtumą ginčijo ne tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą apgaule, prievarta ar realiai grasinant, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, bet taip pat ginčijo paskolos dydį ir kitas su paskola susijusias mokėtinas sumas, tvirtino, jog iš ieškovo pasiskolinta pinigų suma yra mažesnė, nei nurodyta Paskolos sutartyje. Atsakovė teigė, jog 3 600 Eur sumos iš ieškovo niekada nėra gavusi, tačiau neneigė, jog iš ieškovo pasiskolino 1 800 Eur pinigų sumą su 37 proc. dydžio palūkanomis ir priešieškiniu teismo prašė nustatyti realią skolos sumą, palūkanas bei protingas ribas atitinkančius delspinigius ir priteistos sumos mokėjimą išdėstyti dalimis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir netyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su Paskolos sutarties sudarymu, perduotų pinigų sumos dydžiu, likusios negrąžintos pinigų sumos dalies dydžiu ir pan.
42. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnio 5 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės – viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Taigi, sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys.
43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Negaliojančios ab initio sutartys negali būti vykdomos ar nutrauktos.
44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Klausimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo yra neatsiejamas nuo klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, restitucijos klausimas yra išvestinis iš klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijai būdingas akcesoriškumas, t. y. jos taikymo galimybė tiesiogiai priklauso nuo pirmiau nurodyto pagrindinio klausimo išsprendimo rezultato. Reikalavimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo, jeigu bylos šalis pareiškia tokį reikalavimą, bendrais atvejais negali būti nagrinėjamas skyrium nuo materialiojo subjektinio reikalavimo dėl paties sandorio pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 33 punktas).
45. Pažymėtina ir tai, kad restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo, tam nebūtina ieškovui pateikti pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo (patikslinimo) ir tai nelaikoma ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 33 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-469/2024).
46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, sandorį pripažinus negaliojančiu, nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas Paskolos sutartį esant niekine ir negaliojančia restitucijos klausimo (sandorio negaliojimo padarinių), kaip pagrįstai nurodo apeliantas, apskirtai nesprendė, taip pažeisdamas pirmiau aptartas materialinės teisės normas bei nesivadovaudamas atkulia ginčui kasacinio teismo praktika.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan.
48. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt.
49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų reikalavimų, priimdamas skundžiamą sprendimą neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių kilusiam ginčui išspręsti, šalių argumentų dėl Paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, perduotos ir (ne)grąžintos pinigų sumos dydžio, neatsižvelgė į ginčo pobūdį ir byloje įrodinėtinas aplinkybes, nepagrįstai pripažindamas sandorį niekiniu ir negaliojančiu nesprendė restitucijos taikymo klausimo. Byloje liko visapusiškai neištirtos reikšmingos bylos aplinkybės, šalių argumentai ir įrodymai, teismo sprendimas stokoja pagrįstumo išsamiais ir svariais vertinimais. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas tarp šalių kilęs ginčas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
51. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio, apimties, nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Nurodytų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
52. Byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl dėl šios priežasties nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų ieškovo ir atsakovės apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kurie aktualūs ir vertintini teismui iš naujo nagrinėjant bylą ir pasisakant dėl ginčo esmės.
53. Tol kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
54. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir valstybei priteistinų, paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.