- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-2455-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01137-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- O. U.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. U. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-156-231/2013 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. U. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ pareikštu ieškiniu ir vėlesniu jo patikslinimu teismo prašė priteisti iš atsakovo O. U. 28.285,18 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jo reikalavimo teisės į atsakovą kyla iš ieškovo ir Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos LINAVA sudarytos Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutarties. Šia draudimo sutartimi yra apsaugomi asociacijos LINAVA turtiniai interesai, susiję su jos dalyvavimu TIR garantijų sistemoje, veikiančioje pagal 1975-11-14 Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių transporto su TIR knygelėmis numatytas taisykles (toliau – TIR taisyklės, TIR konvencija). Kai įvykdomi TIR taisyklių pažeidimai, pavyzdžiui, prekės neišgabenamos iš tranzitinės valstybės, valstybių muitinės turi teisę apmokestinti tokį gabenimą importo/eksporto mokesčiais, pripažindamos, kad prekės pateko į jų vidaus rinką. Kad tokiais atvejais muito mokesčių surinkimas būtų efektyvus, TIR konvencijos pagrindu yra sukurta garantijų grandinė, kurią sudaro nacionalinės vežėjų keliais asociacijos ir tarptautinė vežėjų sąjunga IRU. Šios asociacijos garantuoja mokesčių sumokėjimą už TIR knygelių naudotojus. Jei TIR knygelių naudotojas muitinei mokesčių skolos nesumoka, muitinei skolą turi sumokėti tos valstybės, kurioje padaryti TIR pažeidimai, nacionalinė vežėjų asociacija. Kadangi pačios vežėjų asociacijos gali patirti didelių finansinių praradimų dėl muitinės įstaigų mokestinių pretenzijų, šią riziką asociacijos apdraudžia draudimo sutartimis. Todėl draudimo sutartimi ieškovas yra apdraudęs asociacijos LINAVA riziką, susijusią su galimomis muitinės įstaigų mokestinėmis pretenzijomis, pareikštomis šiai asociacijai dėl netinkamo asociacijos išduotų TIR knygelių panaudojimo. 80 proc. draudiminės rizikos ieškovas perdraudė Loyd‘s draudikų asociacijoje per draudimo brokerį R.L. Davison & Co. Ltd. Asociacija LINAVA buvo išdavusi TIR knygelę atsakovo O. U. personalinei įmonei „Ilinta“, kurios pagrindu 2003-11-01 buvo įforminta muitinio tranzito procedūra Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste. Muitinės įstaigos vėliau nustatė, kad prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, muitinės procedūra su TIR knygele buvo atlikta apgaulės būdu, todėl Kauno teritorinė muitinė 2004-06-30 sprendimu įregistravo 175.810 Lt dydžio O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolą. Tiesioginis skolininkas šios skolos muitinei nepadengė, todėl muitinės įstaigos pareikalavo, kad šią sumą sumokėtų asociacija LINAVA, pateikdamos asociacijai 2005-09-13 mokestinę pretenziją. Esant tokiam reikalavimui, atsirado ieškovo pareiga pagal draudimo sutartį išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas, gavęs RL Davison Ltd. 2011-04-19 pranešimą apie tai, kad buvo išmokėta visa draudimo išmoka, 2011-05-16 mokėjimo nurodymu kompensavo RL Davison 20 proc. išmokos, t. y. 10.549 CHF (Šveicarijos frankų), kas atitinka 28.285,18 Lt. Ieškovo teigimu, tokiu būdu jis įgijo regreso teisę į pagrindinį skolininką – atsakovo O. U. personalinę įmonę „Ilinta“. 2007-03-01 nutartimi Vilniaus apygardos teismas šiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Vilniaus teritorinė muitinė bankroto administratoriui pareiškė 211.183 Lt reikalavimą, kuris buvo patenkintas tik iš dalies. Dalinai patenkinus pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimus bei įmonėje nelikus turto, teismas nuspendė pripažinti įmonę likviduotina dėl bankroto ir išregistruoti iš juridinių asmenų registro. O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ negalėjo įvykdyti savo prievolės sumokėti mokesčius muitinės įstaigoms, nes atsakovas tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukėlė didelius finansinius įsipareigojimus šiai įmonei ir tai lėmė jos nemokumą, todėl šią prievolę privalo įvykdyti atsakovas remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Atsakovo O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ išregistravimas iš juridinių asmenų registro neužkerta kelio ieškovui nukeipti reikalavimą į išregistruotos individualios įmonės savininką – atsakovą. Ieškovas taip pat paaiškino, kad jo ir asociacijos LINAVA sudaryta draudimo sutartis nelaikoma civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, nes ši sutartis apdraudžia mokestinių prievolių valstybei tinkamo įvykdymo riziką. Dėl šios priežasties yra neaktualus CK 6.1015 straipsnio taikymas, kuris numato apribojimus draudiko regresiniams reikalavimams, kylantiems iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Ieškovo regresiniam reikalavimui yra taikomos ne civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo taisyklės, o tos taisyklės, kurios reglamentuoja atsakovo įmonės pareigą sumokėti muito mokesčius valstybei, todėl taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (t. I, b.l. 180-183, t. II, b.l. 14-16).
Atsakovas O. U. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad vykdant O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ bankroto procedūras buvo realizuotas ne tik šios įmonės turtas, bet ir atsakovo asmeninis turtas, todėl atsakovo, kaip juridinio asmens dalyvio, prievolės yra pasibaigusios, išregistravus įmonę iš juridinių asmenų registro. O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ bankrutavo ne dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, o dėl nepasisekusio verslo. Atsakovo teigimu, ieškovo pareikšto ieškinio pagrindas yra subrogacinis reikalavimas, numatytas CK 6.1015 straipsnyje, kuriam taikytini sutrumpinti ieškinio senaties terminai. O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ 2003-11-01 įforminus muitinės procedūrą ir neišvežus prekių iš Lietuvos iki 2003-11-05, Kauno teritorinė muitinė 2004-06-30 sprendimu įregistravo 175.810 Lt dydžio skolą. 2004-11-29 sprendimu buvo nuspręsta išieškojimą vykdyti iš įmonės piniginių lėšų banke, 2005-05-31 sprendimu išieškojimas nukreiptas į įmonės turtą. Nepavykus išieškoti visos skolos, 2005-09-13 muitinė pateikė mokestinę pretenziją asociacijai LINAVA. Nesutikdama su šia pretenzija, asociacija 2005-10-13 padavė skundą Muitinės departamentui. Skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas motyvuojant tuo, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Baigus šį ikiteisminį tyrimą baudžiamoji byla, kaltinant atsakovą pagal BK 200 straipsnį, buvo perduota teismui. 2006-10-06 Panevėžio apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o 2007-04-02 Lietuvos apeliacinis teismas šį teismo nuosprendį pakeitė, sumažindamas atsakovui skirtą bausmę iki 4 mėnesių laisvės atėmimo. Apeliacinio teismo nuosprendis įsiteisėjo 2007-04-02, atsakovas atliko bausmę 2007 m. Tuo tarpu Muitinės departamentas, tik gavęs 2010-04-02 asociacijos LINAVA prašymą atnaujinti skundo nagrinėjimą tuo pagrindu, kad baudžiamojoje byloje priimtas teismo nuosprendis įsiteisėjo, atnaujino skundo nagrinėjimą ir 2010-08-23 sprendimu skundą atmetė. Nei Muitinės departamentas, nei asociacija LINAVA, nei ieškovas per trejus metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedarė nieko, kad asociacijos skundas būtų išnagrinėtas anksčiau ir išspręstas įsiskolinimo sumokėjimo klausimas, tuo pačiu ir draudimo išmokos išmokėjimas. Asociacija LINAVA, apdraudusi savo riziką, galėjo ir privalėjo pateikti ieškovui visą turimą informaciją dėl draudiminio įvykio, padarytos žalos dydžio ir reikalauti draudimo išmokos per įstatymo numatytus terminus. Draudiminis įvykis nustatytas 2003-11-01, muitinės pretenzija skolininkui O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ įregistruota 2004-06-30, mokestinė pretenzija asociacijai LINAVA pateikta 2005-09-13, galutinis nuosprendis įsiteisėjo 2007-04-02, ieškovas draudimo išmoką išmokėjo 2011-05-16. Net ir ieškinio senaties pradžią siejant ne su draudiminiu įvykiu, o su Lietuvos apeliacinio teismo 2007-04-02 nuosprendžio įsiteisėjimu arba 2008-08-19 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pripažinta bankrutavusia ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro, arba net su Muitinės departamento 2010-08-23 sprendimu, kuriuo asociacijos LINAVA skundas buvo atmestas, ieškovas draudimo išmoką asociacijai vėliausiai turėjo išmokėti per 30 d. nuo šio sprendimo įsiteisėjimo, t. y. iki 2010-10-24, tačiau draudimo išmoka buvo sumokėta tik 2011-05-24. Atsakovo teigimu, ieškovas pažeidė įstatymo reikalavimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo. Nuo draudiminio įvykio iki reikalavimo teismui pateikimo dienos praėjo 9 metai, todėl ieškinys netenkintinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo (t. I, b.l. 86-91, t. II, b.l. 16-17).
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. U. tenkino visiškai (t. II, b.l. 19-23). Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 28.285,18 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (28.285,18 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2012-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4.849 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad pažeidus muitinės procedūras TIR knygelės turėtojui atsiranda prievolė sumokėti mokesčius muitinei. Ši pareiga kyla iš administracinių teisinių santykių, jos negalima prilyginti civilinės atsakomybės prievolei, todėl teismas darė išvadą, kad byloje esančia draudimo sutartimi ieškovas apdraudė muito mokesčių už atliekamas muitinės procedūras sumokėjimą. Sutarties šalys nesudarė civilinės atsakomybės rūšies draudimo sutarties, taigi negali būti taikomas CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatytas subrogacijos draudimas ir atsakovo prašymu atmetamas ieškinys taikant tokiems reikalavimams sutrupintą ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad individuali (personalinė) įmonė yra fizinio asmens verslo teisinė forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku, atskiru asmeniu. Teisinių santykių subjektu pripažįstamas būtent individualios (personalinės) įmonės savininkas, o ne pati įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001, 2005-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2005). Likvidavus individualią įmonę pasibaigia jos savininko prievolės tik įmonės kreditoriams. Tačiau individualios įmonės likvidavimas negali būti pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo įmonės savininkas. Individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal CK 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-10-16 nutartis civilinėje byloje 2A-534/2008). Nurodė, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, jeigu neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju – individualios įmonės savininkas – atsakovas. Tokia prievolė atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Nagrinėjamos bylos atveju, atsakovo O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimą vykdyti prievoles įrodo bankroto bylos iškėlimo faktas, o buvusio vadovo (atsakovo) nesąžiningi veiksmai bei priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir žalos kreditoriams (įmonės nebegalėjimo atsiskaityti su kreditoriais) konstatuoti Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nors atsakovo personalinė įmonė yra bankrutavusi, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti atsakovo kaip įmonės savininko prievolėms, todėl ieškovo reikalavimas dėl 28.285,18 Lt išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka priteisimo iš atsakovo tenkintinas visiškai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas O. U. teismo prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti (t. II, b.l. 27-31). Atsakovas nurodė, kad 2007-03-01 O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo bankroto byloje buvo patvirtinti 25 kreditoriai, tame tarpe ir Kauno teritorinė muitinė, vėliau savo reikalavimą perleidusi AB „Turto bankas“. Vykdant bankroto procedūrą, dalis kreditorinių įsiskolinimų buvo padengta ne tik iš įmonės turto, tačiau ir iš jos savininko, atsakovo, asmeninio turto. Visi kreditoriniai reikalavimai nebuvo patenkinti, nes neužteko įmonės ir atsakovo asmeninio turto. 2008-08-19 Vilniaus apygardos teismo nutartimi O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pripažinta bankrutavusia ir išregistruotina iš juridinių asmenų registro. Atsakovo teigimu, O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas, patvirtinant, kad tolesnis skolų išieškojimas yra neįmanomas. Nuo šio momento atsakovo, kaip šios įmonės savininko, prievolės yra pasibaigusios, todėl ieškovas įmonės likvidavimo nebegali reikšti naujų reikalavimų atsakovui. Atsakovas taip pat nesutiko su teismo vertinimu, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams. Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal BK 200 straipsnį, t. y. tik už tai, kad pažeidė muito taisykles ir neteisėtai neišvežė prekių iš Lietuvos. Šie nuosprendžiai neįrodo, kad tarp atsakovo veiksmų ir O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais buvo priežastinis ryšys. Įmonei 2003-11-01 įforminus muitinės procedūrą ir neišvežus prekių iš Lietuvos iki 2003-11-05, Kauno teritorinė muitinė 2004-06-30 sprendimu įregistravo 175.810 Lt dydžio skolą. Nepavykus išieškoti visos skolos iš įmonės, 2005-09-13 muitinė pateikė mokestinę pretenziją asociacijai LINAVA. Asociacija nesutiko su šia pretenzija ir sprendimą apskundė, tačiau ilgą laiką – iki 2011 m. – galutiniu sprendimu nesidomėjo. Bankroto bylos iškėlimo metu pagal 2006 metų balansą O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ turėjo 183.863 Lt vertės turto. Įmonė buvo pajėgi įvykdyti prievolę muitinei, tačiau po draudiminio įvykio atsirado sunkumų dėl to, kad su įmone neatsiskaitė Lietuvos ir užsienio įmonės. Įmonė negalėjo sumokėti įmokų už lizingu įsigytas transporto priemones, lizingo bendrovė pasiėmė automobilius, pareikalavo baudų, palūkanų sumokėjimo, įmonės skolos išaugo, jų įmonė jau nebuvo pajėgi padengti, todėl buvo pradėta bankroto procedūra. Jeigu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais būtų priežastinis ryšys, Vilniaus apygardos teismas būtų paskelbęs tyčinį įmonės bankrotą, tačiau teismas to nenustatė. Atsakovas taip pat nurodė, kad muitinės įstaigos O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolą nurašė iš asociacijos LINAVA sąskaitos, o Tarptautinė vežėjų asociacija IRU kompensavo asociacijai LINAVA nurašytas sumas. Tokiu būdu ne ieškovas įvykdė pagrindinio skolininko prievolę muitinei. Tarp asociacijos LINAVA ir ieškovo susiklostė draudimo teisiniai santykiai. Pagal draudimo sutartį, kuria asociacija LINAVA apdraudė savo riziką, asociacijai patyrus nuostolius juos padengė draudimo bendrovė, kuriai, išmokėjus draudimo išmoką, perėjo teisė reikalauti išmokėtą sumą iš žalą padariusio asmens. Tai ne kas kita, kaip subrogacinis reikalavimas, numatytas CK 6.1015 straipsnyje. Asociacija LINAVA, apdraudusi savo riziką, galėjo ir privalėjo pateikti ieškovui visą turimą informaciją dėl draudiminio įvykio, padarytos žalos dydžio ir reikalauti draudimo išmokos per įstatymo numatytus terminus. Asociacija LINAVA, skundusi muitinės sprendimą, po to, kai skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, nesidomėjo bylos eiga, teismo nuosprendžio priėmimu ir jo įsiteisėjimu. Tik 2010-04-02, praėjus 3 metams po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, asociacija pranešė Muitinės departamentui apie įsiteisėjusį teismo nuosprendį ir prašė atnaujinti skundo tyrimą. Tuo nesidomėjo ir ieškovas – asociacijos LINAVA draudikas. Teismo posėdžio metu buvo prašoma teismo įpareigoti ieškovą pateikti duomenis apie draudėjo informacijos pateikimą apie draudiminį įvykį draudikui, jų susirašinėjimą, keitimąsi informacija, tačiau teismas šį atsakovo prašymą atmetė. Atsakovo manymu, ieškovas pažeidė įstatymo reikalavimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo. Nuo draudiminio įvykio – 2003-11-01 – iki pareiškimo teismui pateikimo dienos praėjo 9 metai, todėl teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo atstovas pateikė teismui 2003-03-24 draudimo sutartį, sudaryta su asociacija LINAVA, lietuvių kalba, kuri sutarties šalių nepasirašyta. Kadangi sutarties šalys yra Lietuvoje, manytina, kad sutartis sudaryta lietuvių kalba, o byloje esantis sutarties variantas anglų kalba buvo išverstas iš lietuvių kalbos, šiame variante yra šalių parašai, tačiau vertimas nepatvirtintas vertėjo, tik įmonės teisininko. Analogiškai yra ir su draudimo liudijimu Nr. 0055021. Be to, ieškovo atstovas pateikė visų rašytinių įrodymų kopijas, patvirtindamas, kad tai ne originalaus dokumentų kopijos, tačiau ar kopijos atitinka originalus, liko neaišku. Atsakovo teigimu, teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai priteisė iš atsakovo, fizinio asmens, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško sprendimo įvykdymo. Tai yra neteisinga, nes atsakovas nėra privatus juridinis asmuo, o fizinis asmuo, todėl šiuo atveju taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, numatanti 5 proc. dydžio metines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ teismo prašė atsakovo O. U. apeliacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b.l. 36-41). Ieškovo teigimu, teismas tinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas, kaip O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ dalyvis, privalo atsakyti pagal šios įmonės prievoles, nes šių prievolių pati įmonė negalėjo įvykdyti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokia atsakovui tenkanti pareiga sudaro savarankiškos asmeninės atsakovo prievolės turinį ir ši prievolė nesibaigia netgi likvidavus atsakovo įmonę dėl bankroto. Ieškovo teigimu, atsakovo O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ negalėjo atsiskaityti su kreditoriais dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Muitinės įstaigų mokestiniai reikalavimai atsakovo įmonei atsirado dėl nusikaltimo, kurį atsakovas padarė tiesiogine tyčia, todėl nėra jokių abejonių, jog pati prievolė atsakovo įmonei atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nusikalstami veiksmai visais atvejais pripažintini nesąžiningais. Atsakovas suvokė, kad gali kilti neigiamos finansinio pobūdžio teisinės pasekmės jo įmonei, kurių ji nebus pajėgi įvykdyti. Atsakovo teiginiai, kad jis negalėjo atsiskaityti su muitinės įstaigomis dėl to, jog nesisekė įmonės verslas, o ne dėl padaryto nusikaltimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Muitinės departamento 2010-08-23 sprendime konstatuojama, kad atsakovui priklausanti įmonė dar 2004-06-30 sprendimu buvo įpareigota sumokėti 175.810 Lt dydžio skolą muitinei. Iš pradžių muitinė nukreipė išieškojimą į pinigines lėšas banke, po to į kitą atsakovo įmonės turtą. Tačiau išieškojimas iš tiesioginio skolininko nepavyko ir tik todėl buvo nukreiptas į TIR garantijų grandinę, kuomet asociacijai LINAVA buvo pateikta muitinės pretenzija. Jeigu atsakovo įmonė būtų pajėgi įvykdyti muitinės pretenziją jos pateikimo metu, ji būtų taip ir padariusi ir išieškojimas į asociaciją LINAVA net nebūtų nukreiptas. Vilniaus apygardos teismo 2007-03-01 nutartyje bankroto byloje Nr. B2-1563-45/2007 nurodoma, kad atsakovo įmonės nuostolis per 2006 m. sudarė 205.166 Lt. Beveik visą šią sumą sudarė skola muitinei (175.810 Lt). Muitinės įstaigų reikalavimai atsakovo įmonės bankroto procese buvo antros eilės, todėl trečios eilės kreditorių reikalavimų buvimas apskritai neturėjo įtakos įmonės galėjimui atsiskaityti su muitinės įstaigomis. Ieškovas pažymėjo, kad viena iš priežasčių, kodėl atsakovo įmonė negalėjo tęsti pervežimų veiklos, yra ta, jog jai 2004 m. po draudiminio įvykio buvo panaikinta narystė asociacijoje LINAVA. Vilniaus apygardos teismas 2008-08-19 nutartyje bankroto byloje Nr. B2-131-258/2008 taip pat nustatė, kad atsakovo įmonės bankroto procedūrų vykdymo metu buvo sukaupta tik 68.422,37 Lt lėšų, iš kurių 40.414,62 Lt suma buvo skirta įkaito turėtojo reikalavimams padengti. Taigi, net ir įvykdžius bankroto procedūras tapo akivaizdu, kad atsakovo įmonė nebuvo pajėgi įvykdyti jokių kreditorių įsipareigojimų. Ieškovas teigimu, atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, jog ieškovo ieškinio reikalavimui turi būti taikomas subrogacijos apribojimas, numatytas CK 6.1015 straipsnyje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir asociacija LINAVA nesudarė civilinės atsakomybės rūšies draudimo sutarties, taigi negali būti taikomas subrogacijos apribojimas. Ieškovo ir asociacijos LINAVA sudaryta draudimo sutartimi buvo apdraustas muito mokesčių už atliekamas muitinės procedūras sumokėjimas, o ne civilinė atsakomybė. Ieškovas taip pat nurodė, kad pareikšto ieškinio reikalavimui nebuvo suėjęs ieškinio senaties terminas. Ieškovui įvykdžius draudimo sutartį ir išmokėjus 28.285,18 Lt išmoką, jis įvykdytos prievolės dalyje įgijo atgręžtinį reikalavimą į pagrindinį prievolės skolininką ir visas kreditoriaus teises, susijusias su skolininku. Ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą atsakovui kompensuoti sumokėtus muito mokesčius per tokį terminą, per kurį muito mokesčių sumokėjimo galėjo reikalauti muitinės įstaigos (pradinis kreditorius) iš asociacijos LINAVA. Kadangi Muitinės departamentas galutinį sprendimą priėmė 2010-08-23, nuo šios dienos pradedama skaičiuoti Mokesčių administravimo įstatyme numatyta 5 metų senatis mokestinėms nepriemokoms išieškoti priverstine tvarka, kuri baigtųsi 2015-08-23. Tuo tarpu po to, kai muitinės įstaigos išsireikalavo lėšas iš garantijų grandinės, garantijų grandinė įgijo regresinį reikalavimą į pagrindinį skolininką. Regresiniams įsipareigojimams, kurie atsiranda sutartiniu pagrindu tarp TIR knygelių naudotojo ir garantijų grandinės (įskaitant draudikus), taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas, kuris taip pat nėra praleistas. Tuo metu, kai ieškovas išmokėjo draudimo išmoką (2011-05-16), senaties terminas garantijų grandinės reikalavimams į atsakovą nebuvo suėjęs. Ieškovas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad asociacija LINAVA ir ieškovas elgėsi pasyviai, ilgai delsė pateikti muitinei teismų sprendimus. Ilgas ginčo su muitine nagrinėjimas nedarė įtakos senaties terminams muitinės įstaigos reikalavimui, nes šių terminų skaičiavimas buvo nutrūkęs. Ieškovo ir asociacijos LINAVA sudaryta draudimo sutartis numato specialią tvarką, kuri taikoma muitinės pateiktų pretenzijų reguliavimui ir nagrinėjimui, nes to reikalauja pati draudimo objekto specifika. Kadangi pretenzijų nagrinėjimas buvo pavestas IRU asociacijai, todėl ieškovas negalėjo daryti įtakos šiam procesui. Juolab, kad ieškovas nedalyvavo ir mokestiniame ginče tarp asociacijos LINAVA ir Muitinės departamento. Ieškovo teigimu, teismas sprendime pagrįstai pripažino, kad atsakovas yra verslininkas, nes jo prievolė ieškovui kyla kaip juridinio asmens dalyviui. Pelno siekiančio juridinio asmens (individualios įmonės) dalyvio veikla yra visais atvejais komercinio pobūdžio, be to, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad individuali įmonė yra tik fizinio asmens (verslininko) verslo forma. Todėl reikalavimams, pareikštiems dalyviui, taikytinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytos 6 proc. dydžio palūkanos.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pagal Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos LINAVA išduotą TIR knygelę Nr. XH40706978 gabenamoms prekėms Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste 2003-11-01 įformino muitinio tranzito procedūrą. Šios prekės turėjo būti pristatytos į Panevėžio teritorinės muitinės kelio postą „Saločiai“ iki 2003-11-05. Vėliau buvo nustatyta, kad prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, o TIR procedūra užbaigta apgaulės būdu. Kauno teritorinė muitinė 2004-06-30 sprendimu Nr. 4KM18112 dėl apgaulės būdu baigtos TIR procedūros su TIR knygele Nr. XH40706978 įregistravo 175.810 Lt dydžio skolą O. U. personalinei įmonei „Ilinta“. Nepavykus išieškoti skolos iš šios įmonės, Vilniaus teritorinė muitinė 2005-09-13 Lietuvos nacionalinei vežėjų asociacijai LINAVA pateikė mokestinę pretenziją Nr. 10000034778, kuria pareikalavo padengti šią skolą (t. I, b.l. 66-70). Dalį O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolos – 28.285,18 Lt – už Lietuvos nacionalinę vežėjų asociaciją LINAVA kompensavo ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ pagal 2003-05-24 Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį (t. I, b.l. 73, 97-124).
Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas O. U., kaip O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ savininkas, dėl aukščiau nurodytos veikos Panevėžio apygardos teismo 2006-10-06 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1NS-00073-349-2006-59 buvo pripažintas kaltu padarius BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą „Neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos“ (t. I, b.l. 18-24). Lietuvos apeliacinis teismas 2007-04-02 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-64/2007 pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo paliko nepakeistą (t. I, b.l. 25-30).
Vilniaus apygardos teismas 2007-03-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1563-45/2007 O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ iškėlė bankroto bylą (t. I, b.l. 92). 2008-02-05 nutartimi teismas šioje bankroto byloje patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 202.763,84 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris apėmė ir aukščiau nurodytą O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolą. Vėliau šį kreditorinį reikalavimą Vilniaus teritorinė muitinė perleido AB „Turto bankas“. Atlikus O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ bankroto procedūrą AB „Turto bankas“ reikalavimas liko nepatenkintas. 2008-08-19 sprendimu teismas O. U. personalinę įmonę „Ilinta“ pripažino likviduota dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti iš juridinių asmenų registro (t. I, b.l. 93).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovas O. U., kaip O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ savininkas, po šios įmonės likvidavimo ir toliau lieka atsakingas už įmonės prievoles Vilniaus teritorinei muitinei. Ieškovas ieškinį grindė pozicija, kad O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ negalėjo įvykdyti savo prievolės sumokėti mokesčius muitinės įstaigoms, nes atsakovas tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukėlė didelius finansinius įsipareigojimus šiai įmonei ir tai lėmė jos nemokumą, todėl šią prievolę, remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, privalo įvykdyti atsakovas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas, kaip individualios įmonės savininkas, privalo atsakyti pagal individualios įmonės prievoles, nepaisant to, kad ši įmonė yra likviduota dėl bankroto, kadangi prievolių įmonė negalėjo įvykdyti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų.
Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.
Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu. Atitinkamai individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą visų kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto, o jo neužtenkant – iš jos savininko turto pagal specialaus Įmonių bankroto įstatymo normas. Jeigu pasibaigus įmonės bankroto procedūroms ir ją likvidavus kreditorių reikalavimai įmonei lieka nepatenkinti, laikoma, kad individualios įmonės ir jos savininko prievolės kreditoriams pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003, 2004-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004). Ieškovas ieškinį grindė motyvu, kad O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ negalėjo įvykdyti savo prievolės sumokėti mokesčius muitinės įstaigoms todėl, kad atsakovas tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukėlė didelius finansinius įsipareigojimus šiai įmonei ir tai lėmė jos nemokumą, todėl šią prievolę privalo įvykdyti atsakovas remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Tačiau individualios įmonės savininko atsakomybė yra preziumuojama įstatymu, t.y. CK 2.50 straipsnio 4 dalimi ir įmonės savininko neteisėtų veiksmų ir kaltės siekiant jo turtinės atsakomybės už įmonės prievoles aplamai nereikia įrodinėti. Ieškovo nurodoma CK 2.50 straipsnio 3 dalis reglamentuoja ne individualios įmonės, o ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimus.
Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismui 2007-03-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1563-45/2007 O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ iškėlus bankroto bylą, šioje byloje savo kreditorinį reikalavimą pareiškė Vilniaus teritorinė muitinė. Šis kreditorinis reikalavimas apėmė ir aukščiau nurodytą O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolą. Vėliau Vilniaus teritorinė muitinė savo kreditorinį reikalavimą perleido AB „Turto bankas“. Atlikus O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ bankroto procedūras, kurių metu, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, buvo išieškoma tiek iš įmonės, tiek iš jos savininko (atsakovo) turto, AB „Turto bankas“ reikalavimas liko nepatenkintas. O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ buvo pripažinta pasibaigusia likvidavus dėl bankroto ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ prievolės Vilniaus teritorinei muitinei pasibaigė. Tuo pačiu pasibaigė ir atsakovo atsakomybė už šias įmonės prievoles. Ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindžia tuo, jog iš dalies įvykdė už O. U. personalinę įmonę „Ilinta“ prievoles Vilniaus teritorinei muitinei ir asociacijai LINAVA ir taip perėmė kreditoriaus teises į įmonę ir jos savininką. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad draudimo išmokos išmokėjimo metu O. U. ir jo įmonės prievolė buvo pasibaigusi, kadangi įmonė jau buvo likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, kad galutinai išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas, patvirtinant, kad tolesnis skolų išieškojimas yra neįmanomas ir tuo visos įmonės ir jo savininko prievolės pasibaigia. Todėl ieškovas negalėjo perimti jokių pradinio kreditoriaus Vilniaus teritorinės muitinės ir asociacijos LINAVA teisių į O. U. personalinę įmonę „Ilinta“ ir jos savininką ir turi prisiimti savo kaip draudimo bendrovės veiklos riziką.
Apibendrinus visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys atsakovui O. U. atmestinas.
Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 4.849 Lt bylinėjimosi išlaidų – 3.000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme (teismui buvo pateikti dokumentai tik dėl šių išlaidų apmokėjimo) (t. II, b.l. 7-11); 849 Lt išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinio skundo pateikimą (t. II, b.l. 32); 1.000 Lt išlaidų už apeliacinio skundo parengimą (t. II, b.l. 34). Šios išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2013-03-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį O. U. atmesti.
Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) O. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 4.849 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis litus) Lt bylinėjimosi išlaidų.