Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 200 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2004 m. kovo 4 d. iki 2004 m. kovo 6 d. imtinai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. U. nuteistas už tai, kad pagal krovinio pervežimo sutartis Nr. 10/10 ir Nr. 10/10-1 vilkiku „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe, valst. Nr. OV 557, turėdamas pristatyti krovinį iš „Mošnov“ terminalo, esančio Čekijos Respublikoje, į Latvijos Respublikos Rygos miesto Maskavos g. 438 A, V. A. šiuo vilkiku su minėta puspriekabe ir kroviniu per Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio postą įvažiavus į Lietuvos Respublikos teritoriją, (duomenys neskelbtini) perėmęs transporto priemones ir krovinį, nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 5 d., vilkiku „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – per Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postą, esantį Pasvalio raj., Skilinpamūšio k., 434237 Lt muitinės vertės, t. y. viršijančių 250 MGL dydžio sumą, įvairios paskirties prekių, kurios pagal tranzito dokumentus – Carnet TIR Nr. XH40706978, CMR (krovinio gabenimo važtaraštį) Nr. 0000445, Invoice (prekių įsigijimo dokumentą) Nr. 1320 - turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje ikiteisminiu tyrimu nenustatytoje vietoje, dėl ko valstybei nebuvo sumokėta 199301 Lt importo mokesčių, tokiu būdu, pagal 1956-05-19 CMR konvencijos 17 str., būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, pagal 1996-04-18 Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 str. 2 d., būdamas atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 str., t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o tranzito procedūrą 2003 m. lapkričio 3 d. užbaigė neteisėtai apgaulės būdu, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-15 nutarimu Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 str., 29 str. 1 d. 1 p., 45 str., t. y. būdamas tranzito procedūros vykdytoju, atsakingu už tranzitu gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą įvykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis muitinės plombomis.

Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 ir 3.1.8 p. nuostatas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas. Teigia, kad nepagrįstai nuteistas dar ir dėl to, kad muitinės pareigūnas neatliko fizinio krovinio patikrinimo ir nerastas kontrolinis talonas. Byloje nėra nurodyta kokius suklastotus tranzito dokumentus apeliantas pateikė muitinei, dėl ko tranzito procedūra užbaigė apgaule. Tvirtina, kad jis nepažeidė muitinio tranzito atlikimo tvarkos nuostatų 29 str. l d. l p. reikalavimų ir nustatyto muitinės procedūros užbaigimo termino. Be to, Kauno teritorinė muitinė iš paskirties įstaigos - Panevėžio teritorinės muitinės - nustatyta tvarka gavo Carnet TIR knygelės Nr. XH40706978 žaliojo lapo atplėšiamąją dalį, patvirtinančią, jog minėta procedūra užbaigta laiku ir tinkamai.

Taip pat cituoja Muitinės kodekso 94 str. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-15 nutarimo Nr. 1135 51 p. nuostatas ir teigia, kad TIR procedūra pagal savo turinį yra muitinio tranzito procedūra. Muitinio tranzito atlikimo tvarkos 51, 52 p. ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 1999-06-22 įsakymo Nr. 159 „Dėl TIR knygelės naudojimo instrukcijos patvirtinimo“ III skyriaus „TIR knygelės įforminimas muitinės įstaigose“ 4.1-4.3 p. nurodyta, kad, atliekant tranzito procedūrą su TIR knygele, tranzito procedūros kontrolei muitinėje yra naudojama TIR knygelės žaliojo lapo atplėšiamoji dalis. Jei išvykimo muitinės įstaiga gauna iš paskirties muitinės įstaigos TIR knygelės žaliojo lapo atplėšiamąją dalį su muitinės pareigūno spaudu ir parašu, laikoma, kad tranzito procedūra su TIR knygele buvo pabaigta be pažeidimų ir tinkamai įforminta. Įrodymu, patvirtinančiu TIR procedūros tinkamą užbaigimą, yra TIR knygelės žaliojo lapo šaknelė, nes darydamas atitinkamus įrašus šioje šaknelėje paskirties muitinės įstaigos pareigūnas patvirtina muitinio tranzito procedūros tinkamą užbaigimą.

Apelianto, kaip krovinio vežėjo, įsipareigojimai, susiję su muitinio tranzito procedūra, yra gabenamų prekių pristatymas per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei šių prekių ir atitinkamų dokumentų pateikimas muitinės kontrolei (prekių deklaravimas). Krovinio vežėjui nustatyta tvarka pateikus prekes ir dokumentus paskirties muitinės įstaigai, pareiga nustatyta tvarka įforminti muitinio tranzito procedūros pabaigą tenka muitinei. Muitinio tranzito procedūros neužbaigimas nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą tiesiogiai siejamas su krovinio vežėjo, kaip muitinio tranzito procedūros vykdytojo, prievole mokėti importo mokesčius, o šios procedūros pabaiga - su krovinio vežėjo, kaip muitinės procedūros vykdytojo, atsakomybės pabaiga.

Nurodo, kad atsakomybė už muitinio tranzito procedūros tvarkos pažeidimą šios procedūros vykdytojui kyla tuo atveju, jei jis neįvykdė, ar netinkamai įvykdė jam tenkančius įsipareigojimus, susijusius su šia muitinės procedūra. Todėl muitinio tranzito procedūros pabaiga (vežėjo atsakomybės prasme) turi būti siejama su vežėjo įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūra, įvykdymu, o ne su veiksmų, teisės aktų priskirtų išimtinei muitinės įstaigų kompetencijai, tinkamu atlikimu (fizinio krovinio patikrinimo). Muitinės procedūros vykdytojui tinkamai įvykdžius jam tenkančius įsipareigojimus, laikoma, jog jis baigė muitinio tranzito procedūrą, todėl neigiamos pasekmės, susijusios su muitinio tranzito procedūros tvarkos pažeidimu, jam kilti negali. Muitinės procedūros užbaigimas reiškia muitinės procedūros vykdytojo įsipareigojimų muitinei pabaigą. Jei tranzito procedūra tinkamai užbaigiama, reiškia, kad procedūros vykdytojas tinkamai įvykdė visus savo įsipareigojimus muitinei ir jokio muitų teisės akto pažeidimo nepadarė.

Nurodo, kad Kauno teritorinė muitinė iš paskirties muitinės įstaigos nustatyta tvarka gavo tinkamai įformintą TIR knygelės Nr. XH 40706978 žaliojo lapo atplėšiamąją dalį. Apie tinkamą muitinio tranzito procedūros įvykdymą patvirtino muitinės pareigūnas J. B. , atlikęs 2003 m. lapkričio 3 d. muitinio tranzito procedūros užbaigimą. Teisme šis liudytojas parodė, kad krovinys buvo pateiktas su nepažeistomis plombomis, fiziškai tikrinamas nebuvo, nes jis nebuvo išskirtinis, kurį reikėjo tikrinti. Be to, pagal muitinėje nustatytą tvarką muitininkai galėjo fiziškai krovinių netikrinti. Todėl spręsti apie tai, kaip muitinės pareigūnas atliko savo pareigą, neatlikdamas prekių fizinio patikrinimo, yra ne prekių vežėjo kompetencijoje. Apeliantas mano, jog tokiu atveju yra svarbiausia, kad prekių vežėjas tinkamai pateikė prekes į paskirties muitinės įstaigą patikrinimui. Todėl teismo teiginys, kad formalus muitinio tranzito procedūros užbaigimas, šiuo atveju pateikus melagingus duomenis, realiai neišvežus gabentų prekių iš Lietuvos Respublikos, neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 200 str. 1 d., prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, bei apelianto parodymams, kad prekės iš Lietuvos buvo išvežtos.

Muitinės informacinių sistemų centro pažymoje nurodyta, kad TIR procedūra su TIR knygele Nr. XH 40706978 buvo tinkamai užbaigta, įforminta, prekės, kurios buvo vežtos su minėta TIR knygele, buvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą Lietuvoje bei išvežtos už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų. Apeliantas teigia, kad TIR procedūrą su TIR knygele Nr. XH 40706978 buvo tinkamai užbaigta ir įforminta, prekės pristatytos į paskirties muitinės įstaigą, kurios pareigūnas įformino TIR knygelę ir tranzito procedūros pabaigą. O šios TIR knygelės turėtojas – apelianto individuali įmonė „I.“ - tinkamai įvykdė visus savo įsipareigojimus muitinei ir nepažeidė nė vieno Lietuvos Respublikos teisės akto, reguliuojančio muitinės procedūrų vykdymą.

Teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas formaliai užbaigė muitinio tranzito procedūrą, nes pareigūnams pateikė melagingus duomenis. Tačiau teismas nenurodė kokie dokumentai ar duomenys suklastoti, ir kokius dokumentus ar duomenis, neatitinkančius tikrovės, apeliantas pateikė pareigūnams. Taip pat nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad apeliantas TIR procedūrą su TIR knygele baigė apgaulės būdu, nenurodant apgaulės sampratos ir kokiais apelianto veiksmais ji pasireiškė. Teismas, tvirtindamas, kad apeliantas savo veiksmais sąmoningai suklaidino Lietuvos muitinės pareigūnus, turėjo nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu, jis tai padarė ir įrodyti, kad tokie veiksmai ar neveikimas buvo atlikti. Taip pat, privalėjo aiškiai įvardinti veiksmų, kuriais procedūra buvo baigta apgaulės būdu, pobūdį. Tvirtina, kad jei nuosprendyje nenurodoma kokius konkrečius apgaulingus veiksmus apeliantas atliko ir nepateikiami įrodymai, patvirtinantys tokių apgaulingų veiksmų atlikimą, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad TIR procedūra buvo baigta apgaulės būdu.

Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, liečiančias muitinio tranzito pabaigą, todėl neįvertino, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai. Todėl įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia, kadangi įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūros taikymu, tinkamas įvykdymas panaikina krovinio vežėjo prievolę mokėti importo mokesčius. Teigia kad, jei tranzito procedūra buvo užbaigta Lietuvoje, t.y. jei prekės buvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą Lietuvoje, procedūros vykdytojas laikomas tinkamai įvykdęs savo prievoles muitinei ir skola muitinei negali atsirasti. Lietuvoje atliekamos tranzito procedūros vykdytojas nėra įsipareigojęs Lietuvos muitinei gabenti prekes per Latvijos teritoriją ir jas pristatyti į galutinę paskirties muitinės įstaigą Latvijoje, todėl prekių negabenimas kitos valstybės teritorija negali būti laikomas procedūros vykdytojo įsipareigojimų Lietuvos muitinei pažeidimu.

Apeliantas tvirtina, kad nepažeidė CMR konvencijos 17str. nuostatų, kadangi tai liečia siuntėją, vežėją ir gavėją, kuris dėl prekių dingimo pretenzijų niekam nepareiškė. Taip pat nepažeidė Muitinės kodekso 90 str., 94 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-15 nutarimu Nr. Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 str., 29 str. l d. l p., 45 str. reikalavimų, ir dėl to žala valstybei atsirasti negali.

Pirmosios instancijos teismas, dėl tariamo prekių neįvežimo į muitinės Saločių kelio postą ir neišvežimo iš Lietuvos, nepagrįstai rėmėsi vien tik techninėmis priemonėmis gauta informacija: vaizdo kamerų įrašais, automatizuotu automobilių numerių registracijos ir identifikacijos komplektu „Flow“. Byloje nepagrįstai neapklausti Lietuvos ir Latvijos pasienio tarnybos pareigūnai, forminę įvažiavimą į Lietuvos teritoriją ir išvažiavimą iš jos. Todėl apeliantas mano, kad visos nuosprendyje išvardytos pažymos yra tik informacija, o ne įrodymai BPK 20 str. 4 d. prasme, nes pažymose nurodytų duomenų negalima patikrinti ir byloje nėra duomenų apie kamerų bei sistemos „Flow“ veikimo patikimumą.

Teismas nepagrįstai nevertino liudytojų V. V. ir J. B. parodymų, duotų teisme. Šie pareigūnai parodė, kad, esant daug automobilių vilkikų, įvažiavus į Saločių muitinės teritoriją apsisukti ir grįžti atgal nėra galimybės, kad yra tik viena kryptis į Latvijos teritoriją. Taip pat liudytojas V. V. parodė, kad 2003 m. kovo mėn. pasienyje veikė jungtinis Lietuvos-Latvijos postas, buvo bendra technologinė darbo schema. Vairuotojų kontrolė buvo vykdoma išduodant trijų spalvų kontrolinius talonus, kuriuos išduodavo pasienio pareigūnai. Be kontrolinio talono muitinės procedūros iš viso nebuvo atliekamos. Apeliantas nurodo, kad šias procedūras jis atliko. Iš Lietuvos vykstančių vairuotojų kontrolinius talonus paimdavo Latvijos pareigūnai, tačiau jei pas juos nebuvo tokio talono, tai dar nereiškia, kad automobilis nevažiavo per sieną. Be to, išvažiuojančių į Latviją automobilių Lietuvoje nefilmavo.

Teismas netinkamai vertino liudytojo V. A. parodymus. Pastarasis parodė, kad, jam įvažiavus į Lietuvą, paskambino žmona ir pasakė, kad susilaužė koją. V. A. atvažiavus į įmonės „I.“ teritoriją (tai privalo daryti visi vairuotojai, tikslu gauti pinigų tolesnei kelionei, pailsėti ir gauti kitus nurodymus), apie tai sužinojo ir apeliantas, dėl to toliau važiavo jis pats. Teismas nepagrįstai nevertino V. A. žmonos parodymų bei minėtas aplinkybes įvertino kaip apelianto siekį neišvežti prekių iš Lietuvos.

Apeliantas neginčija savo kaltės dėl to, kad pasitikėjo krovinio gavėju, kuris pasitiko jį muitinės Saločių kelio poste, ir pasakė, kad moka latvių kalbą ir greičiau apiformins visus dokumentus. Apeliantas nepagalvojo, kad gali būti kitaip.

Tvirtina, kad jis krovinį pristatė į tarptautiniame krovinių gabenimo važtaraštyje (CMR) nurodytą vietą kartu su krovinio gavėju, tačiau dėl kokių priežasčių, pastarasis neišmuitino krovinio Latvijos muitinėje, apeliantas nežino. Kadangi krovinį pristatė į krovinio gavėjo nurodytą vietą, buvo įsitikinęs, kad krovinio gavėjas Latvijos muitinėje sutvarkė visus formalumus, nes ant TIR Carnet knygelės lapų ir CMR važtaraščio buvo uždėti krovinio gavėjo ir Latvijos muitinės antspaudai. Tačiau jis nežino ar antspaudai buvo suklastoti, ar ne, kadangi neturi tam reikalingų specialių žinių, o pats jų neklastojo. Mano, kad krovinio gavėjas, siekdamas išvengti mokėti mokesčius Latvijai, netinkamai įformino išvažiavimo iš Lietuvos į Latviją dokumentus. Tačiau dėl kokių priežasčių krovinio gavėjas tinkamai neapiformino dokumentų Latvijos muitinėje, byloje nenustatyta ir apeliantui jos nežinomos. Tvirtina, kad jis, apiforminęs muitinio tranzito pabaigą muitinės Saločių kelio poste, važiavo toliau. Šie jo parodymai nepaneigti, o teismas nepagrįstai juos vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas nepagrįstai teigia, kad nors prekės turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje ikiteisminiu tyrimu nenustatytoje vietoje, kadangi nenurodė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Jei prekės nerastos Lietuvoje, tada teismas turėjo nurodyti kokiais įrodymais grindė teiginius, kad jos buvo neišvežtos į Latviją. Todėl apeliantas teigia, kad jei prekės nerastos Lietuvoje, tai reiškia, kad jos buvo išvežtos.

Tuo atveju, jei skundas nebus patenkintas, prašo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, neizoliuojant jo nuo visuomenės. Teigia, kad priešingu atveju būtų sužlugdyta jo įmonės „I.“ veikla ir nebūtų padengti nuostoliai valstybei, kuriuos jis žada atlyginti per 24 mėnesius. Mano, kad teismas pažeidė minėto senato nutarimo nuostatas, pritaikė ne tas materialinės teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 200 str. 1 d., kaip neteisėtą prekių neišvežimą iš Lietuvos Respublikos.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis O. U. savo kaltę pripažino ir šioje dalyje skundo nebepalaikė. Jis tik prašė sušvelninti paskirtą bausmę. Todėl kolegija nemato prasmės dar kartą aptarinėti skunde nurodytus ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintus bylos įrodymus. Kolegija tik pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

Be to, aukštesnės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, apeliantas pripažino savo kaltę dėl paminėtos nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdžiai gailėjosi, neigiamai įvertino savo poelgį, nurodė šios nusikalstamos veikos bendrininkus, pinigų sumas, kurios jam buvo sumokėtos už prekių neišvežimą iš Lietuvos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą ikiteisminio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad prisipažinti padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėtis galima tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme iki galutinio sprendimo priėmimo.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo O. U. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas, pripažįstant nuteistojo O. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, jį skaičiuodamas nuo sankcijos vidurkio. Už nusikaltimo, numatyto BK 200 str. 1 d., padarymą yra nustatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų.

Tačiau teismas, skirdamas bausmę, pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 str. nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Šio principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes, t. y. už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parenkant bausmę. Paprastai skiriama bausmė priklauso nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Tokiu atveju teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai.

Šioje byloje yra nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis O. U. anksčiau neteistas, turi du nepilnamečius vaikus, prižiūri sergančią motiną. Atsižvelgdama į apelianto pakeistą požiūrį į nusikalstamą veiką, į kurį nekreipti dėmesio kolegija neturi teisės, jo duotus parodymus apeliacinės instancijos teisme, kolegija mano, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti nuteistajam O. U. paskyrus bausmę, savo dydžiu artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei, numatytai BK 200 str. 1 d. sankcijoje. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas.

Iš visų BK 54 str. nurodytų nuostatų esmės ir paskirties darytina išvada, kad teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, turėtų byloje nustatyti tokias išimtines aplinkybes, kurios suponuotų išvadą, jog BK specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtent šiam asmeniui už jo nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių nenustatyta. Apelianto nurodytos aplinkybės (turi du nepilnamečius vaikus, prižiūri sergančią motiną) nerodo, kad artimos minimaliai laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam O. U. taikyti BK 62 str. 1 ar 2 d. nuostatas nėra pagrindo, nes nėra tam būtinų sąlygų, nurodytų jau paminėtame baudžiamajame įstatyme.

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendį dėl O. U. nuteisimo pakeisti.

Pripažinti O. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

O. U. pagal BK 200 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki keturių mėnesių laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.